- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2006-09-07
- Bylos Nr.
- 1A-400/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svajūnas Knizleris, Kęstutis Jucys (pran.), Tomas Šeškauskas
- Nuteistasis
- B. A.
- Advokatai
- Anatolijus Svila
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo B. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
B. A. nuteistas už tai, kad 2005 m. liepos 17 d., apie 22.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbiami), dėl asmeninių nesutarimų tyčia nužudė M. B. , suduodamas jam rankomis ir kojomis ne mažiau 37 smūgių, iš jų ne mažiau kaip 7 smūgius į pilvą, ne mažiau kaip 12 smūgių į krūtinės ląstos apatinę dalį, ne mažiau kaip 11 smūgių į galvą, likusius - į kojas ir rankas, tuo padarydamas daugybinius V, VI ,VII, VIII, IX, X, XI, XII (X, XI, XII dvigubus) dešinės pusės ir VII kairės pusės šonkaulių bei juosmens I, II, III slankstelių skersinių ataugų lūžius su kraujosruvomis aplinkiniuose minkštuosiuose audiniuose: muštinę žaizdą dešiniajame antakyje, kraujosruvas viršugalvio, pakaušio, veido, krūtinės apatinės dalies, nugaros-juosmens, kairės rankos minkštuosiuose audiniuose ir smulkius veido, rankų ir blauzdų odos nubrozdinimus, pilvo sumušimą, pasireiškusį susiliejusiomis kraujosruvomis pilvo sienoje ir daugybiniais plonžarnės pasaito plyšimais, išsiliejus 1 000 ml kraujo į pilvaplėvės ertmę, nuo ko M. B. mirė.
Šalies argumentai
Nuteistasis B. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 1 d. nuosprendžiu. Teigia, kad tardymas ir ikiteisminis tyrimas atliktas nekokybiškai, liudytojai – suinteresuoti ir asocialūs asmenys, jų parodymai aiškinami neteisingai, nuosprendyje esančios išvados prieštarauja logikai, neteisingai motyvuoti jo veiksmai, neatsižvelgta į medicinos eksperto M. P. nuomonę, teismas neįvertino atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bendrojoje charakteristikoje nurodyti melagingi duomenys.
Skunde nurodoma, kad teisminio proceso metu B. A. buvo pakeistas kaltinimas ir tai įrodo kaltintojo pozicijos tendencingumą bet kokiu būdu įrodyti jo kaltę. B. A. nesutinka su teismo išvada, kad nužudė M. B. dėl asmeninių nesutarimų, nes su nukentėjusiuoju konfliktuodavo tik tuo metu, kai abu būdavo neblaivūs, dėl šių konfliktų M. B. sveikatai grėsmės nekildavo. 2005 m. liepos 17 d. jis buvo blaivus, tai gali patvirtinti ir liudytojas V. T. , kuris aiškino, kaip reikia nuteistajam vartoti antibiotikus.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad nesutinka su liudytojos I. K. duotais parodymais, nes ši liudytoja prašiusi pasikalbėti su apelianto motina dėl jos priregistravimo motinai priklausančiame bute, apie tai, kad motina atsisakiusi, I. K. sužinojusi prieš parodymų davimą. Nuteistojo nuomone, tai turėjo įtakos ir jos duodamiems parodymams. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad minėta liudytoja pilnametystės sulaukusi nepilnamečių kolonijoje, jos pažįstamų ratas kriminalinis. Anksčiau jis (B. A. ) dirbo policininku, o tai irgi galėjo lemti šios liudytojos parodymų davimą, juolab kad melas – jos gyvenimo būdas, prostitucija ir vagiliavimas – pragyvenimo šaltinis. Liudytoja V. Z. taip pat davė melagingus parodymus, nes nuteistojo motina negalėjo kalbėtis su V. Z. ir I. K. , kadangi jas laikė amoralaus elgesio merginomis, jo prašymu V. Z. buvo išvyta iš jo buto, jie pažįstami neseniai ir minėta liudytoja negalėjo žinoti apie jo santykius su šeimos nariais.
Nuteistasis nurodo, kad jo motina negalėjo žinoti apie 2005 m. liepos 17 d. įvykius, nes 15 val. išėjo iš namų, kadangi nenorėjo pyktis su nuteistuoju. Ji dažnai išeidavo iš namų esant beviltiškai padėčiai, bet ne dėl to, kad bijotų nuteistojo. Tai, kad motinos tuo metu nebuvo namuose, jis gali įrodyti, todėl I. K. parodymai apie tai, kad jo motina jai yra sakiusi, jog minėtą dieną jis mušęs M. B. , yra melagingi. Nuteistojo nuomone, liudytojos T. S. parodymai neteisingai išaiškinti, nes prie motinos ir M. B. apie tai nekalbėjo, o tik kalbėdavo apie nemalonius M. B. faktus, kurie baigdavosi konfliktu. Nuteistasis vengdavo tokių konfliktų, kuriuos išprovokuodavo neblaivus M. B. . Jis dėl amoralaus M. B. elgesio dažnai pastarajam duodavo pastabas, o kai nukentėjusysis būdavo neblaivus, dėl šių priežasčių tarp jų ir kildavo nežymūs konfliktai, apie vieną iš jų ir girdėjo liudytojas E. B. .
Nuteistasis nesutinka su 2005 m. liepos 17 d. nuosprendyje esančiu teiginiu, kad byloje nesurinkta įrodymų, jog M. B. tą dieną buvo išėjęs iš namų. Teigia, kad esą neaišku, kur M. B. prisigėrė, ir niekas šios aplinkybės netyrė. Tvirtina, kad gerai žinojo M. B. charakterį ir gali patvirtinti, ką tą dieną veikė nukentėjusysis. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad niekas laiku neapklausė „Gubernijos“ kioskelio pardavėjų, kurios būtų galėjusios patvirtinti nuteistojo versiją.
Šalies argumentai
Skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog B. A. sudavė M. B. ne mažiau kaip 37 smūgius, tačiau dėl traumos jis negalėjo to padaryti, kadangi tai būtų sukėlę jam didelius skausmus. Be to, liudytoja I. S. parodė, jog M. B. pakėlė viena.
Apeliantas nurodo, kad nuoširdžiai prisipažindamas ir duodamas parodymus vietoje paaiškino savo veiksmų motyvus. Teigia, kad bandė padėti M. B. atsikelti, o šis pradėjo įžeidinėti necenzūriniais žodžiais ir priešintis, kas sukėlė jam skausmą. Dėl šių priežasčių nuteistasis stipriai susijaudino ir nesuvokdamas savo veiksmų sudavė M. B. ne daugiau kaip 3 kartus koja į priekinę kūno dalį, ir jei nors vienas iš suduotų smūgių sukėlė nukentėjusiajam mirtį, jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 130 str. Be to, tą faktą, kad M. B. buvo sužalotas ne tik bute, patvirtina nemirtina muštinė žaizda virš antakio, sukėlusi paviršutinį kraujavimą, o įvykio vietoje kraujo pėdsakų nebuvo rasta, ir teismo medicinos ekspertas M. P. patvirtino, jog M. B. po patirtų sužalojimų galėjo judėti.
Nuteistasis nesutinka, kad nužudymas padarytas tyčia, nes tyčinis nužudymas numato nusikaltimo pėdsakų slėpimą, o jis nieko neslėpė, į butą įsileido E. B. , nedarė jokio poveikio liudytojams E. B. , T. S. , I. K. , jie patys jam pranešė, kokius parodymus davė po to, kai juos apklausė ikiteisminio tyrimo pareigūnai.
Skunde teigiama, kad charakteristikoje nurodyta melaginga informacija, jog B. A. baustas administracine tvarka. Šie duomenys neatitinka tikrovės, nes Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais jis buvo pripažintas nekaltu. B. A. nurodo, kad turėjo pradėti dirbti nuo 2006 m. sausio 21 d., tačiau buvo suimtas 2006 m. sausio 18 d., todėl nepradėjo dirbti, o anksčiau negalėjo dirbti dėl kūno nudegimų.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad prieš 5 mėnesius buvo įrašytas į Vilniaus priklausomybių ligų centro priežiūros grupę dėl psichikos ir elgesio sutrikimų, kuriuos sukėlė patirti nudegimai ir sužalojimai, negalėjimas dirbti, įvykis su M. B. , motinos sveikatos blogėjimas. Be to, nesutinka su jam inkriminuota atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad M. B. buvo invalidas ir bejėgiškos būklės. Teigia, kad M. B. nebuvo registruotas apylinkės poliklinikoje dėl savo invalidumo, būdamas bejėgiškos būklės galėjo jam sugriebti už nudegusių vietų ir įžeisti necenzūriniais žodžiais. B. A. prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 1 d. nuosprendį panaikinti ir išteisinti. Tačiau jei teismas jį pripažintų kaltu, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, prašo jį nuteisti pagal BK 130 str.
Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. B. A. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti arba jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 132 str.
Nuteistojo B. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 3 p.).
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo B. A. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, patikrino byloje surinktus įrodymus ir jais pagrindė teismo išvadas. Teismas teisingai įvertino ir nuosprendyje aptarė nuteistojo, liudytojų parodymus, teismo medicinos specialisto išvadas, ištyrė rašytinę bylos medžiagą. Nors B. A. neprisipažino esąs kaltas, tačiau jo kaltė dėl padarytos nusikalstamos veikos įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisme patikrintais bei nuosprendyje aptartais įrodymais.
Šalies argumentai
Nuteistasis B. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad liudytojos I. K. ir V. Z. davė melagingus parodymus. Tačiau kolegija neturi jokio pagrindo netikėti liudytojos I. K. duotais parodymais, nes minėta liudytoja buvo apklausta 2006 m. sausio 17 d. Vilniaus miesto 3 - iajame apylinkės teisme, kur jai buvo išaiškinta BPK 81, 83 str. ir BK 235 str. esmė. Be to, jos parodymai yra nuoseklūs, iš esmės sutampa su nuteistojo, kitų liudytojų parodymais ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Byloje nėra jokių duomenų, kad liudytoja I. K. siektų apkalbėti nuteistąjį B. A. . Nuteistojo skunde nurodytos liudytojos I. K. asmenybės bruožai nedaro jos parodymų niekiniais. Liudytojos V. Z. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų pirmosios instancijos teismas nevertino, nes nagrinėdamas bylą privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus (BPK 242 str.), o V. Z. nebuvo apklausta pirmosios instancijos teisme. Šios liudytojos nebuvo įmanoma rasti ir įstatymo nustatyta tvarka įteikti teismo šaukimo, nes ji neturi pastovios gyvenamosios vietos. Nuteistasis B. A. savaip interpretuoja ir kitų liudytojų duotus parodymus, kurie neatitinka byloje užfiksuotų parodymų, t. y. T. S. teisme parodė, kad teta Faina (mirusi F. B. ) pasakiusi, jog Borisas kaltas dėl M. B. mirties (b. l. 151), o E. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad Borisas nesutarė su savo motinos vyru ir nuolat ginčijosi dėl alkoholio (b. l. 34-36). Todėl šie nuteistojo argumentai atmetami.
Nuteistojo versijos, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti krisdamas ar jį galėjo sužaloti kiti asmenys, jog jis (nuteistasis) negalėjęs suduoti M. B. 37 smūgių, paneigtos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Teisėjų kolegija mano, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 1 d. nuosprendyje išdėstyti argumentai yra pagrįsti byloje surinktų įrodymų visetu. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad net pats nuteistasis B. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog kambaryje su nukentėjusiuoju jie buvo vieni (b. l. 59-60), o 2006 m. sausio 19 d. nuoširdžiame prisipažinime ir papildomos apklausos kaip įtariamasis metu parodė, kad kelis kartus spyrė nukentėjusiajam į krūtinę ir pilvą, o į galvą nemušęs, nes M. B. gulėjo po stalu, ten jį ir paliko po suduotų smūgių (b. l. 63). Minėtas aplinkybes patvirtina ir liudytojų E. B. ir I. S. parodymai, teismo medicinos specialisto išvada ir eksperto M. P. parodymai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad M. B. mirties priežastimi buvo pilvo sumušimas dėl padarytų daugybinių plonžarnės pasaito plyšimų sukelto ūmaus vidinio nukraujavimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismo medicinos specialisto išvada Vilniaus m. 1 PK buvo gauta tik 2006-02-15, tuo tarpu analogiškas sužalojimo aplinkybes nuteistasis nurodė jau 2006-01-19, t. y. anksčiau (b. l. 62-63, 64-67). Byloje nėra jokių duomenų, kad M. B. buvo sužalotas kitoje vietoje ir kitų asmenų. Iš liudytojos T. S. parodymų matyti, kad M. B. ir jo žmona F. B. mėgdavo išgerti, tačiau gerdavo tik namuose, o išgėrę būdavo labai ramūs. Tuo tarpu B. A. išgėręs buvo agresyvus, priekabiaudavo ir keldavo konfliktus, todėl motina F. B. ir patėvis M. B. net turėdavo išeiti iš namų. Tai iš esmės patvirtino ir liudytoja I. K. , duodama parodymus pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Iš liudytojo E. B. parodymų matyti, kad jis matė sužalotą M. B. būtent bute adresu Traidenio g. 2-4a, Vilniuje, kur kitą dieną ir buvo rastas pastarojo lavonas (b. l. 4-6). Liudytoja I. S. taip pat patvirtino, kad 2005-07-17 vakare ji matė gulintį girtą M. B. koridoriuje ant grindų. Teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad M. B. po padarytų sužalojimų patyrė vidinį nukraujavimą, o visi sužalojimai padaryti maždaug vienu metu – nuo keliolikos iki keleto dešimčių minučių. Akivaizdu, kad dėl anksčiau paminėtų priežasčių įvykio vietoje nebuvo rasta kraujo. Iš teismo medicinos specialisto išvados ir teismo medicinos eksperto M. P. paaiškinimų teisme matyti, kad M. B. sužalojimai pilve padaryti suduodant smūgius, o ne dėl kritimo. Liudytojos I. K. ir T. S. analogiškai paaiškino, jog F. B. joms sakė, kad dėl M. B. mirties yra kaltas sūnus B. A. , nors minėtų aplinkybių nekonkretizavo. Atsižvelgiant į visa tai, netikėti minėtų liudytojų parodymais nėra pagrindo, nes jie iš esmės sutampa tarpusavyje ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, visuma šių įrodymų patvirtina, kad yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp B. A. tyčinių smurtinių veiksmų prieš M. B. ir kilusių padarinių.
Byloje nėra objektyvių duomenų dėl M. B. alkoholio vartojimo vietos, ši aplinkybė nebuvo nustatyta ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, tačiau ši aplinkybė neturi reikšmės vertinant įrodymus visumos aspektu.
Šalies argumentai
B. A. skunde nurodytas motyvas neva jis dėl savo kūno apdegimo buvo neįgalus (negalėjo) suduoti tiek smūgių M. B. nepagrįstas ir atmestinas. Iš liudytojo E. B. parodymų matyti, kad įvykio vakarą B. A. jam paaiškino, jog M. B. kelis kartus krito nuo lovos ir jam nusibodo jį kilnoti. Nuteistasis pripažįsta sudavęs kelis smūgius M. B. . Byloje nėra jokių objektyvių medicininio pobūdžio įrodymų, kad B. A. dėl nudegimų negalėjo savarankiškai atlikti jokių veiksmų. Todėl akivaizdu, kad dėl atskirų kūno vietų nudegimo nuteistasis galėjo savarankiškai atlikti bet kokius veiksmus, taip pat ir suduoti smūgius M. B. .
Apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kad B. A. nužudė M. B. dėl asmeninių nesutarimų, tačiau jų nekonkretizavo. Iš tikrųjų iš bylos aplinkybių matyti, kad dėl nuolatinio girtavimo tarp nuteistojo ir jo patėvio M. B. kildavo konfliktai, todėl pastarasis dažnai buvo mušamas. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad jis M. B. sudavė kelis smūgius, nes šis skaudžiai užgavo jam nudegintą kūno vietą, keikėsi necenzūriniais žodžiais ir jį įžeidinėjo. Nesant galimybių tiksliai įvardyti M. B. nužudymo motyvo, apygardos teismas teisingai jį nurodė kaip kilusį dėl asmeninių nesutarimų.
Nuteistasis skunde nurodo, kad jo nusikalstamą veiką teismas turėjo kvalifikuoti pagal BK 130 str., nes M. B. jį įžeidė necenzūriniais žodžiais, priešinosi ir sukėlė jam skausmą, dėl ko jis stipriai susijaudino ir nesuvokė, kad savo veiksmais gali sukelti pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Teisėjų kolegija mano, kad nuteistojo nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas kvalifikavo teisingai. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 str. tik tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Nuteistojo minimi M. B. veiksmai negalėjo sukelti B. A. fiziologinio afekto būsenos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 p. nurodyta, kad neteisėtas asmens poelgis – tai bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą (tyčia ar dėl neatsargumo), smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nei vienas iš M. B. poelgių, kuriuos savo skunde minėjo nuteistasis, nėra priešingi teisei, neprieštarauja moralės bei dorovės principams, nepažeidžia žmogaus garbės ir orumo. Dėl išvardintų aplinkybių nuteistojo nusikalstama veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 130 str., o B. A. nusikalstami veiksmai atitinka BK 129 str. 1 d. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad nuteistasis nukentėjusiajam sudavė ne vieną smūgį kojomis ir rankomis į įvairias kūno vietas, padarydamas daugybinius V, VI, VII, VIII, IX, X, XI, XII (X, XI, XII dvigubus) dešinės pusės ir VII kairės pusės šonkaulių bei juosmens I, II, III slankstelių skersinių ataugų lūžius su kraujosruvomis aplinkiniuose minkštuosiuose audiniuose: muštinę žaizdą dešiniajame antakyje, kraujosruvas viršugalvio, pakaušio, veido, krūtinės apatinės dalies, nugaros-juosmens, kairės rankos minkštuosiuose audiniuose ir smulkius veido, rankų ir blauzdų odos nubrozdinimus, pilvo sumušimą, pasireiškusį susiliejusiomis kraujosruvomis pilvo sienoje ir daugybiniais plonžarnės pasaito plyšimais, dėl ko į pilvaplėvės ertmę išsiliejo kraujas. Normalaus protinio išsivystymo ir intelekto žmogus, koks yra B. A. , neabejotinai suvokia, kad tokie veiksmai gali sukelti pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas asmuo numato, kad nuo tokio veiksmo nukentėjusiajam gali būti padarytas sveikatos sutrikdymas, kartu ir pavojingas gyvybei, dėl kurio jis gali mirti. Taigi kaltininkui, darančiam tokią veiką, yra suprantami priežastinio ryšio dėl padarytos veikos vystymosi dėsningumai. Jis numato, kaip vystysis priežastinis ryšys ir kad tokia jo veika gali sukelti net gyvybės atėmimą. Taigi nuteistasis B. A. suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad savo veika jis gali nužudyti M. B. . Nors apygardos teismas nuosprendyje pažymėjo, jog B. A. kaltė yra tyčinė, tačiau jos nekonkretizavo. Įvertinus visus anksčiau paminėtus įrodymus darytina išvada, kad B. A. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė netiesiogine tyčia: jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 str. 3 d.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nusikaltimo pėdsakų slėpimas nėra BK 129 str. 1 d. nusikaltimo sudėties požymis. Tai gali turėti reikšmės tik vertinant kaltininko veiksmus po nusikaltimo padarymo.
Apeliacinio proceso metu B. A. ir jo gynėjas prašė nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 132 str. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylos faktinėmis aplinkybėmis nenustatyta jokių B. A. veiksmų, kurie dėl neatsargumo būtų sukėlę M. B. mirtį. Iš B. A. parodymų matyti, kad jis tyčia kelis smūgius sudavė koja M. B. į kūną. Tačiau tokie nuteistojo veiksmai negali būti įvardijami kaip padaryti dėl neatsargumo, priešingai, jie yra tyčinio pobūdžio. Todėl B. A. nusikalstami veiksmai negali būti kvalifikuoti ir pagal BK 132 str.
Nuteistojo B. A. teiginys, kad jis prieš 5 mėnesius buvo gydytas Vilniaus psichiatrijos ligoninėje dėl psichikos ir elgesio sutrikimų, kuriuos sukėlė patirti nudegimai ir sužalojimai, negalėjimas dirbti, įvykis su M. B. , motinos sveikatos blogėjimas, neatitinka byloje surinktų duomenų. 2006 m. kovo 21 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad jam pateiktoje medicinos dokumentacijoje nebuvo jokių duomenų, kad B. A. praeityje sirgo lėtine psichikos liga. Nuteistajam konstatuota priklausomybė nuo alkoholio neturi didesnės įtakos jo gebėjimui suvokti savo veiksmus. Dėl šio sutrikimo jis negali būti nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas jam inkriminuojamos veikos padarymo metu (b. l. 99).
Nuteistojo teiginys, kad nuosprendyje neteisingai nurodyta, jog jis buvo baustas administracine tvarka, teisingas. Iš administracinės bylos Nr. A-2.2-00468 matyti, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 1-ojo policijos komisariato Viešosios policijos Žvėryno policijos nuovados pareigūnas 2004 m. gruodžio 23 d. B. A. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005 m. vasario 7 d. nutarimu B. A. administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė, nesant B. A. veikoje administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 50³ str., sudėties (ATPK 250 str. 1 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. balandžio 28 d. nutartimi paliko galioti minėtą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nutartį. Ši nuosprendyje padaryta klaida ištaisoma.
Nuteistojo argumentas, kad teisminio proceso metu jam buvo pakeistas kaltinimas ir tai įrodo kaltintojo pozicijos tendencingumą bet kokiu būdu įrodyti jo kaltę, atmetamas, nes B. A. atžvilgiu kaltinimas nebuvo keičiamas, išskyrus teismo nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad kaltintojas gali kaltinimą pakeisti net teisme, vadovaudamasis BPK 256 str. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pažeidžiant BK, BPK ir kitus teisės aktus. B. A. nesutinka su atsakomybę sunkinančia aplinkybe, t. y. kad žuvusysis M. B. buvo bejėgiškos būklės. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų ir pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė motyvų, kokiais konkrečiais įrodymais grindžiamas šis teismo teiginys. Bejėgiška nukentėjusiojo būklė suprantama tada, kai nužudomas asmuo, kuris ar dėl fizinių, ar dėl psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Tokia būsena gali būti dėl ligos, invalidumo ar senatvės, taip pat apalpus, praradus sąmonę, miegant arba dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. Apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nes kaltinamasis ne tik turėjo žinojo apie nukentėjusiojo bejėgišką būklę (amžių, ligas, sveikatos stovį ir girtumą), bet darydamas nusikalstamą veiką turėjo tuo tyčia pasinaudoti. Iš bylos medžiagos matyti, kad B. A. gyveno su M. B. ir žinojo jo amžių, ligas ir tai, jog tą vakarą nukentėjusysis buvo girtas. Antra, apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kad B. A. nužudė M. B. dėl asmeninių nesutarimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp B. A. ir M. B. ir anksčiau kildavo konfliktai, pastarasis dėl to ne kartą buvo sumuštas, šį nusikaltimą nuteistasis padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Trečia, kaltinamajame akte nurodyta, kad B. A. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra apsvaigimas nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos padaryti nusikalstamą veiką (b. l. 111). Pirmosios instancijos teismas šią B. A. atsakomybę sunkinančią aplinkybę iš kaltinimo pašalino kaip neįrodytą. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad prokuroras baigiamosiose kalbose prašė pripažinti B. A. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veika padaryta prieš nusenusį asmenį (b. l. 152). Ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė kaltinamajame akte nebuvo nurodyta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltinamajame akte nenurodytą aplinkybę teismas gali pripažinti atsakomybę sunkinančia tik tada, kai pagal faktines bylos aplinkybes ji yra nustatyta, tačiau liko nenurodyta kaip atsakomybę sunkinanti (asmuo, anksčiau padaręs nusikaltimą, nusikaltimo padarymas organizuotoje grupėje ir pan.). Tačiau šioje byloje faktai, patvirtinantys atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimą, išaiškėjo tik teisme, todėl teismas negalėjo savo iniciatyva šios aplinkybės pripažinti atsakomybę sunkinančia. Kaltinimo pakeitimo teisme taisyklėmis, numatytomis BPK 256 str., teismas nesivadovavo. Teisėjų kolegija, darydama tokią išvadą, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 6 p. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas B. A. atžvilgiu neteisingai pritaikė BK 54 str. 2 d. 7 p., 60 str. 1 d. 6 p. nuostatas, todėl jam inkriminuota atsakomybę sunkinanti aplinkybė iš kaltinimo pašalinama.
Iš nuosprendžio pašalinus minėtą B. A. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, o iš asmenybę charakterizuojančių aplinkybių – nubaudimą administracine tvarka, atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, kaltę, jam paskirtoji bausmė švelninama.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 1 d. nuosprendį pakeisti:
panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam B. A. nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamos veikos padarymas prieš bejėgiškos būklės asmenį.
B. A. pagal BK 129 str. 1 d. paskirti 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausmę, nustatant ją atlikti pataisos namuose.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.