- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-02-25
- Bylos Nr.
- 2A-188-56/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Petras Jaržemskis (pirm.), Alma Urbanavičienė, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- A. M.
- Atsakovas
- L. L., V. L.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės A. M. ieškinys atsakovams L. L., V. L. dėl kelio servituto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė A. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė nustatyti kelio servitutą atsakovų L. L. ir V. L. valdomam žemės sklypui (duomenys neskelbtini), 1994 m. Bendrijos generalinio plano fragmente pažymėto viešojo kelio ribose, užtikrinant galimybę ieškovei privažiuoti prie jos valdomo žemės sklypo(duomenys neskelbtini).
Ieškovė nurodė, kad jai nuo 2006-02-09 nuosavybės teise priklauso 0,1004 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Šis sklypas yra bendrijos teritorijos kampe ir ribojasi su bendrijos rekreacine zona, į kurią įvažiavimas yra uždraustas. Vienintelis sklypo susisiekimo su pagrindiniu keliu būdas buvo viešasis kelias, iki 1994 metų ėjęs bendrijos gatve palei gretimo sklypo (duomenys neskelbtini) teritoriją. Sklypas (duomenys neskelbtini) bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso atsakovams L. L. ir V. L.. 1994 m. atlikus papildomos bendrijos dalies privatizavimą, prie sklypų (duomenys neskelbtini) buvo prijungtos anapus viešojo kelio buvusios atkarpos. Dėl šios priežasties viešasis kelias, jungęs sklypą (duomenys neskelbtini)su pagrindiniu važiavimo keliu, atsidūrė sklypo (duomenys neskelbtini)teritorijoje. Kai sklypo (duomenys neskelbtini)savininkais tapo atsakovai, jie ėmė riboti ieškovės teisę naudotis viešuoju keliu: užtvėrė įvažiavimą į viešąjį kelią, pakeitė vartų spyną. Ieškovė priversta palikti savo mašiną už kelių šimtų metrų nuo jai priklausančio sklypo bei patekti į savo sklypą per kito kaimyno sklypą. Be to, dabartiniuose bendrijos planuose viešojo kelio nėra, jis užtušuotas, tačiau ieškovei susipažinus su savivaldybėje saugomu bendrijos planu paaiškėjo, kad minėtas viešasis kelias yra atspindėtas atitinkamame generalinio plano fragmente ir neužtušuotas.
Taigi, servitutas per atsakovų sklypą buvusio viešojo kelio ribose turi būti nustatytas dėl to, kad atsakovams neteisėtai pasisavinus viešąjį kelią, nėra jokio kito kelio, kuriuo būtų galima privažiuoti prie ieškovės valdomo sklypo ir nėra galimybės įrengti kitą kelią (CK 4.111 str., 4.117 str., 4.121 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-496/2005).
Atsiliepimas
Atsakovai L. L. ir V. L. atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Atsakovai nurodė, kad nėra būtina nustatyti servituto per jų sklypą, nes ieškovė turi galimybę į savo sklypą patekti ir nekirsdama atsakovų sklypo.
Tretysis asmuo A. J. atsiliepime į ieškinį prašė jį tenkinti.
Tretysis asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime į ieškinį nurodė, jog neprieštarauja, kad ieškinys būtų patenkintas.
Tretysis asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepime į ieškinį dėl jo tenkinimo ar netenkinimo nuomonės neišreiškė, tačiau pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad nesutinka su atsakovų siūlomu alternatyviu privažiavimu prie ieškovės sklypo, nes jis išeina už bendrijos ribų, vandens apsaugos zonoje draudžiama statyti kelius.
Tretysis asmuo SB „Santaka“ atsiliepime į ieškinį prašė jį tenkinti.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas; iš ieškovės A. M. atsakovams L. L. ir V. L. priteista 400 Lt bylinėjimosi išlaidų, valstybei priteista 39,80 Lt pašto išlaidų; nurodyta, kad sprendimui įsiteisėjus panaikinama 2006-12-19 Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas atsakovams L. L. ir V. L. suteikti ieškovei A. M. teisę laikinai privažiuoti prie jos valdomo sklypo (duomenys neskelbtini), pasinaudojant atsakovų sklype (duomenys neskelbtini) esančiu keliu.
Teismas, įvertinęs sodininkų bendrijos „Santaka“ žemėtvarkos projektą, sodininkų bendrijos „Santaka“ pateiktą bendrijos plano nuorašą, sodininkų bendrijos „Santaka“ pateiktą planą (1993-03-25 suderintą su Vilniaus rajono architektu), taip pat sodininkų bendrijos „Santaka“ bei Vilniaus rajono savivaldybės atstovų paaiškinimus, konstatavo, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad SB „Santaka“ yra sudariusi bendrojo naudojimo objektų sąrašą ir kad kelias, per kurį prašoma nustatyti servitutą, šiuo metu egzistuoja kaip bendrojo naudojimo objektas (Sodininkų bendrijų įstatymo 7 str. 1, 3, 4 d.).
Teismas pažymėjo, kad ieškinyje yra neteisingai vartojama sąvoka „viešasis kelias“, nes sodininkų bendrijoje esantis kelias turėtų būti traktuojamas kaip vidaus kelias (Kelių įstatymo 3 str. 3 d. 1 ir 2 p., CK 2.34 str., Sodininkų bendrijų įstatymo 3 str., 7 str.). Ieškovė nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 str.), pagrindžiančių, jog viešasis kelias, jungiantis sklypą (duomenys neskelbtini) su pagrindiniu keliu yra sklypo (duomenys neskelbtini) teritorijos ribose. Nei pažymėjimuose apie nekilnojamojo turto registre įregistruotus ieškovei ir atsakovams priklausančius žemės sklypus sodininkų bendrijoje „Santaka“ ir teises į juos, nei VĮ Registrų centras duomenų banko išrašuose nėra duomenų apie viešuosius kelius, ar servitutus, esančius atsakovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini).
Teismas pažymėjo, kad ieškovė savo reikalavimą grindžia sodininkų bendrijos „Santaka“ generalinio plano fragmentu, kuriame ieškovės nurodomas sodininkų bendrijos kelias pažymėtas kaip einantis greta atsakovų ir ieškovės sklypų, o ne per atsakovo sklypą. Tai, kad 1992-1994 metais sklypų privatizavimo metu tiek ieškovei, tiek atsakovams priklausantys sklypai ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) padidėjo, patvirtina byloje esantys 1992-08-20 LR Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui potvarkis Nr.1098 p, sodininkų bendrijos „Santaka“ valdybos 1992-04-22 posėdžio protokolas, priedėlis Nr.8 prie 1992-08-20 Vilniaus rajono valdybos potvarkio Nr.1098 p, žymos sodininkų bendrijos „Santaka“ plane. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojai M. D., S. E., N. A., kurie taip pat nurodė, jog privažiuoti prie sklypo (duomenys neskelbtini) buvo galima sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) savininkų tarpusavio susitarimo pagrindu.
Teismas nurodė, kad ieškovei ne kartą buvo siūloma įstatymų nustatyta tvarka parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį servituto planą, tačiau ji tai daryti atsisakė. CK 4.124 str. 2 d. nustato, jog iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai. Tai reiškia, kad nustatytas servitutas, t.y. daiktinė teisė naudotis svetimu nekilnojamuoju daiktu (žemės sklypu), turės būti registruojami Nekilnojamojo turto registre (LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 str. 1 d. 4 p.), o kadastro duomenų, įskaitant servitutą, nustatymo darbus turi atlikti sertifikuotas matininkas, t.y. matininkas turi sudaryti žemės sklypo (kuriame pageidaujama nustatyti servitutą) planą, kur pažymimos žemės sklypo posūkių taškų koordinatės, konkretūs duomenys apie žemės naudmenų kiekybines charakteristikas, užstatytą teritoriją, tikslios servituto koordinates.
Teismas pažymėjo, kad servitutas nustatomas tik tada, kai tai yra objektyviai būtina, kai daikto neįmanoma naudoti kitu būdu, nei nustačius servitutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-246/2005), tačiau ieškovė šiuo atveju savo reikalavimo pagrįstumo neįrodė.
Teismas taip pat atmetė atsakovų pateiktą sodo sklypų situacijos planą, nes jame nėra užfiksuota galimybė įrengti privažiavimą ar nustatyti servitutą prie ieškovės sklypo (duomenys neskelbtini).
Atmetęs ieškinį, teismas iš ieškovės atsakovams priteisė 400 Lt už antstolio atliktą faktinių aplinkybių konstatavimą, valstybei priteisė 39,80 Lt pašto išlaidų (CPK 79, 88, 93, 96 str.). Teismas taip pat panaikino laikinąsias apsaugos priemones, taikytas 2006-12-19 Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi (CPK 150 str. 3, 4 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Ieškovė A. M. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą- ieškinį patenkinti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nurodė, kad teismas, iškeldamas ieškovei formalistinio pobūdžio reikalavimus, nevertino ieškovės pateikto reikalavimo dėl servituto nustatymo esmės, materialaus pagrįstumo bei atitikimo pagrindiniams kelio servituto nustatymo principams ir kriterijams, neįvertino daugumos byloje esančių rašytinių įrodymų, visiškai nevertino liudytojų parodymų, bei pažeidė šalių lygiateisiškumo principą. Teismo sprendimas atėmė iš ieškovės realią galimybę turėti teisėtą privažiavimą prie jos valdomo sklypo, kas yra neatsiejama jos nuosavybės teisės į sklypą dalis, todėl prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.). Dėl šių priežasčių sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.
Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (nutartys civ. bylose 3K-3-496/2005, 3K-3-246/2005). Teismas turėjo įvertinti, ar ieškovės prašomo servituto nustatymas nepažeis atsakovų interesų labiau, nei buvo pažeista ieškovės teisė, nesudarant jai galimybės turėti privažiavimą prie jos valdomo sklypo, ar nėra jokio kito kelio, kuriuo būtų galima privažiuoti prie ieškovei priklausančio žemės sklypo, ar negalima įrengti privažiavimo prie ieškovei priklausančio sklypo kitoje vietoje, kad tokio privažiavimo įrengimas žymiai viršytų, normalių sąnaudų, arba konstatuoti, kad tokio privažiavimo neįmanoma įrengti, kuo mažiau suvaržant kitų asmenų nuosavybės teises. Teismas savo sprendime nėra tiesiogiai konstatavęs, kad nėra pagrindo nustatyti ieškovei servitutą per atsakovų sklypą.
Teismas sprendime nepagrįstai nustatinėjo ar teisingai ieškinyje vartojama sąvoka „viešasis kelias“. Ieškovė neprašė atstatyti buvusį „viešąjį“ ar „vidaus“ Bendrijos kelią, ar pripažinti šį kelią Bendrijos bendrojo naudojimo objektu. Priešingai, ieškovė nurodė, kad kelias, kurio ribose yra prašoma nustatyti servitutą po 1994 m. įvykdyto privatizavimo yra privataus jos kaimynų (atsakovų) valdomo žemės sklypo teritorijoje. Nei sodininkų bendrijos „Santaka“ generaliniame plane, nei atsakovų sklypo Nekilnojamojo turto registro išraše nėra nurodyta, kad atsakovų sklypą kirstų viešojo naudojimo ar vietinės reikšmės kelias, nes tokiu atveju ieškovei nereikėtų kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo. Atsakovų sklypas minėtuose dokumentuose yra nurodytas kaip vientisas privatus žemės sklypas, kuriam nenustatyti kokie nors naudojimo apribojimai ar daiktinės teisės. Dėl šios priežasties teismas neteisėtai reikalavo iš ieškovės pateikti įrodymus, kad „viešasis“ kelias yra atsakovų sklypo ribose, kadangi toks reikalavimas nebuvo susijęs su ieškinio dalyku. „Viešojo“ kelio sąvoka ieškinyje buvo pavartota tik siekiant apibrėžti istoriškai susiklosčiusio privažiavimo prie ieškovės sklypo ribas ir koordinates, todėl „viešojo“ kelio egzistavimo faktas neturėjo būti laikomas įrodinėjimo dalyku šioje byloje.
Teismas nevisiškai ištyrė byloje esančius įrodymus. Teismas sprendime pasisakė tik dėl ieškovės pateiktų sodininkų bendrijos planų ir 2006-12-11 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, tačiau nevertino bei nepasisakė dėl byloje esančių oficialių valstybės ir savivaldybės institucijų raštų ir pareigūnų parodymų, taip pat daugelio liudytojų parodymų, kitų rašytinių įrodymų. Teismas taip pat nevertino ieškovės sklypo padėties landšafto požiūriu, kadangi šioje, šalia Žeimenos ichtiologinio draustinio esančioje, teritorijoje yra itin sustiprinta gamtos apsauga ir ribojama bet kokia veikla, įskaitant kelių tiesimą. Teismas faktiškai atmetė visus atsakovų įrodymus, kuriais jie grindė savo pagrindinį argumentą apie alternatyvaus kelio buvimą. Kadangi teismas šią atsakovų laikė poziciją neįrodyta, todėl turėjo ieškovės reikalavimus dėl servituto nustatymo pripažinti teisėtais. Taigi, teismas iš byloje esančių įrodymų turėjo padaryti išvadą, kad privažiavimo nustatymas per atsakovams priklausantį sklypą, yra vienintelis būdas užtikrinti ieškovei teisę tinkamai naudotis jai priklausančiu sklypu, kadangi jokio kito alternatyvaus privažiavimo įrengti nėra įmanoma ir kadangi šioje vietoje esančiu pravažiavimu buvo naudotasi jau ilgą laiką (faktinis servitutas). Tačiau teismas nei konstatavo alternatyvaus privažiavimo buvimo faktą, nei tiesiogiai jį paneigė, tokių būdu nepalaikęs nei ieškovės, nei atsakovų pozicijos.
Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė nepateikė teismui įstatymų nustatyta tvarka parengto servituto plano, o neesant tokiam planui, teismo sprendimu nustatytas servitutas negalės būti įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir tokiu būdu negalės būti įgyvendintas. Teismas nepagrįstai sieja iš servituto kylančių teisių ir pareigų atsiradimą ir servituto įregistravimą tik su matininko parengto servituto atskiro plano buvimu. Pati sąvoka „servituto planas“ nėra aiški ir neatitinka jokio formalaus apibrėžimo, kadangi servitutas, yra teisė naudotis keliu, todėl šioje situacijoje būtų galima vartoti nebent „kelio, per kurį siūloma nustatyti servitutą, plano“ sąvoką. Iš CK 4.124 str. ir LR nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str. analizės galima daryti išvadą, kad pats teismo sprendimas dėl servituto nustatymo savaime yra pakankamas pagrindas įregistruoti šią teisę Nekilnojamojo turto registre, net nesant Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka parengto servituto plano. Kelio servitutai paprastai susiklosto istoriškai, kaip faktinių ar paprotinių šalių santykių pasekmė, todėl jiems neturėtų būti būdingi tokie griežti kadastriniai reikalavimai, kurie yra taikomi atskiriems nekilnojamojo turto objektams. Šią išvadą taip pat patvirtina CK 4.119 str., kurio turinys leidžia konstatuoti, kad tikslūs prašomo nustatyti kelio išmatavimai nėra būtina teismo sprendimo dėl servituto nustatymo priėmimo ir tokio servituto įregistravimo sąlyga, taip pat kad servitutą galima nustatyti ir pagal anksčiau buvusį kelią.
Šalies argumentai
Reikalavimas dėl servituto nustatymo ieškinyje buvo suformuluotas konkrečiai, t.y. servitutą buvo prašoma nustatyti buvusio viešojo kelio ribose, kuris yra tiksliai pažymėtas Vilniaus m. savivaldybės pateiktoje ištraukoje iš Bendrijos žemėtvarkos projekto, t.y. vienintelio šiuo metu galiojančio dokumento, kuriuo pagrindu yra nustatomi kadastro duomenis. Todėl jeigu servitutas būtų nustatytas buvusio viešojo kelio ribose, problemų dėl tokio servituto turinio nekiltų, nei registruojant jį Nekilnojamojo turto registre, nei vėliau atliekamų kadastrinių ar geodezinių matavimų metu. Be to, 2006-12-12 nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis ieškovei buvo suteikta laikinoji privažiavimo teisė prie jai priklausančio sklypo per atsakovų sklypą pasinaudojant atsakovų sklype esančiu keliu, įrodo, kad yra aišku, kokia atsakovų sklypo dalimi ieškovė gali naudotis.
Kadangi kelias, kuriam prašomas nustatyti servitutas, yra atsakovų sklypo teritorijoje, ieškovė neturi jokios galimybės atlikti matavimus servituto planui parengti, be to, nėra aiškus šio plano parengimo apmokėjimo klausimas. Nors ieškovės atstovas prašė leisti pateikti papildomus įrodymus- atlikti geodezinius matavimus atsakovų ir ieškovės sklypų teritorijoje, tačiau teismas atsisakė tenkinti šį prašymą, motyvuodamas tai bylos nagrinėjimo vilkinimu. Be teismo privalomojo nurodymo ieškovė negalėtų įpareigoti atsakovus leisti atlikti jų sklype geodezinius ir kitus matavimus. Taigi, nesant aiškių norminių aktų nuostatų dėl atskirojo servituto plano privalomumo, teismo reikalavimas iš ieškovės pateikti prašomo nustatyti servituto planą, praktiškai nurodant tokį planą kaip ieškovės reikalavimų pagrįstumo sąlygą lėmė tai, kad ieškovė proceso metu atsidūrė itin nepalankioje padėtyje, lyginant su atsakovų padėtimi, todėl buvo pažeistas CPK 17 str. nustatytas šalių lygiateisiškumo principas. Šis principas buvo pažeistas ir dėl to, kad teismas nereikalavo iš atsakovų pateikti jų bandomo įrodyti alternatyvaus kelio plano, nors iš ieškovės buvo reikalaujama įrodyti servituto per atsakovų sklypą būtinumą.
Atsiliepimas
Atsakovai L. L. ir V. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodė, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, nes jame nurodytos aplinkybės prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms. Teismas tinkamai išsiaiškino ir pritaikė materialines teisės normas, reglamentuojančias servituto nustatymo teismo sprendimu pagrindus bei tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus. Teismas pagrįstai nenustatė servituto per atsakovų sklypą, nes ieškovė turi visas galimybes privažiuoti prie savo žemės sklypo ir juo naudotis. Be to, iš byloje esančių dokumentų darytina išvada, kad nėra jokių duomenų, jog atsakovų sklype būtų buvęs viešasis kelias ar jame nustatytas servitutas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).
Apeliacinis skundas grindžiamas teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesą netinkamu aiškinimu ir taikymu, todėl teisėjų kolegija pasisako šiuo aspektu.
Servitutas – tai daiktinė teisė, kuri suvaržo kito asmens – tarnaujančio daikto savininko – nuosavybės teisę, todėl jis teismo sprendimu gali būti nustatomas tik išimtinais atvejais. Pagal CK 4.126 str. teismo tvarka galima nustatyti servitutą tik tais atvejais, kai nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį.
Esant tokioms aplinkybėms servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik įrodžius, kad jis objektyviai yra būtinas. Jeigu asmuo, reikalaujantis nustatyti servitutą, daiktu gali naudotis ir be servituto nustatymo, tai servituto negalima nustatyti, nes servituto nustatymas tokiu būdu reikštų nepagrįstą kito savininko nuosavybės teisės ribojimą.
Ta aplinkybė, kad asmuo, prašantis nustatyti servitutą, patiria tam tikrą sunkumų ar nepatogumų, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę, taip pat nėra pakankamas pagrindas varžyti kito asmens nuosavybės teisę. Dėl to servitutas gali būti nustatytas tik tada, kai jo nenustačius kitas asmuo objektyviai negali naudotis daiktu arba kliūčių naudotus daiktu pašalinimas būtų susijęs su neprotingomis ir nepateisinamomis išvadomis ir servituto nustatytas yra vienintelis būdas pašalinti objektyvias kliūtis naudotis daiktu.
Todėl teismas, nagrinėdamas tokią bylą, tiri siekti protingos abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vieno asmens problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita, visiškai neatsižvelgiant, ar tų problemų nėra pats sau sukūręs servitutą nustatyti reikalaujantis asmuo ir ar jis pats tų problemų be didelio vargo negalėtų pašalinti (CK 4.37, 4.40, 4.126 str.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovės (sklypo (duomenys neskelbtini)) bei atsakovų (sklypo (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai yra sodininkų bendrijoje „Santaka“ ir yra gretutiniai.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme trečiojo asmens SB „Santaka“ atstotas valdybos pirmininkas A. K. paaiškino, kad SB „Santaka“ žemės ploto ribos nėra tiksliai nustatytos, bendrija neturi galimybės tikslinti bendrijos žemės ribų dėl lėšų stygiaus, be to, kitiems SB „Santaka“ nariams nėra aktualus ieškovės ir atsakovų ginčas, todėl jie prieštarauja prieš asmeninių lėšų panaudojimą bendrijos riboms tikslinti.
Į bylą (b.t. 1, b.l. 76, 115) yra pateikti antstolio G. B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriuo savo reikalavimus grindžia ieškovė, bei antstolės A. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriuo savo atsikirtimus grindžia atsakovai.
Iš antstolio G. B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad atsakovų sklypo tvoroje yra padaryti rakinami vartai. Antstolės A. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole konstatuota, kad tiek iš (duomenys neskelbtini) gatvės, tiek ir iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės yra pakankamai vietos padaryti privažiavimui prie žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nekertant žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kuo ir grindė savo išvadą pirmos instancijos teismas, nurodydamas, jog yra galimybės ieškovei patekti į savo sklypą nenustatant servituto sklypui (duomenys neskelbtini).
Sutinkamai su CPK 178 str., kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus.
Byloje ieškovė neįrodė, kur baigiasi Sodininkų bendrijos „Santaka“ teritorijos ribos, kurios yra reikšmingos ieškovės patekimui į savo žemės sklypą (duomenys neskelbtini), nekertant žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ieškovė nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į valstybinę žemę valdančias institucijas dėl leidimo išdavimo patekti į ieškovės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą SB „Santaka“ ir, kad jai buvo nustatyta tvarka atsisakyta suteikti teisę naudotis valstybine žeme.
Esant tokioms aplinkybėms, ieškovė neįrodė (CPK 178 str.), kad ji išnaudojo visas galimybes trukdymams naudotis savo nuosavybe pašalinti, o kitokio sprendimo, kaip nustatyti kelio servitutą (CK 4.117, 4.119 str. str.) atsakovų sklypui (duomenys neskelbtini), esančiam SB „Santaka“, nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kas jau aptarta teisėjų kolegijos šioje nutartyje, sprendžia, kad tenkinti ieškovės A. M. apeliacinį skundą nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės A. M. apeliacinį skundą atmesti.