- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-03
- Bylos Nr.
- A-1258-520/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02925-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- Y. C. O.
- Atsakovas
- Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. C. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. C. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Y. C. O. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 11 550 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui teko 1,3 kv. m plotas. Jo teigimu, skaičiuojant vienam asmeniui tekusį plotą, turi būti išskaičiuojamas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas. Visose kamerose buvo pažeidžiami higienos reikalavimai: jose veisėsi tarakonai, nebuvo valomi langai, netinkama ventiliacija ir apšvietimas. Kamerose esantis tualetas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas ne aukštesne nei 1,35 m aukščio sienele, kuri neužtikrino pareiškėjo privatumo. Be to, kamerose jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Pareiškėjo nuomone, vienos valandos pasivaikščiojimas per dieną ir 15 min. maudymasis vieną kartą per savaitę prieštarauja Europos komiteto išaiškinimui ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – ir Konvencija). Maistas Lukiškių TI-K buvo tiekiamas netinkamai, nes nebuvo užtikrinamas maisto kiekis ir kokybė. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu bei kitais nepatogumais. Pareiškėjas pažymėjo, jog Konvencijoje senaties terminas nėra numatytas.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2010 m. liepos 15 d. iki 2012 m. kovo 28 d. Kadangi suimtųjų (nuteistųjų) atvykimų ir išvykimų apskaitos dokumentų saugojimo terminas yra treji metai, Lukiškių TI-K negali pateikti išsamesnės informacijos apie pareiškėjo judėjimą ir kameras, kuriose jis buvo laikomas. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 12 d. sprendimu pareiškėjo Y. C. O. skundą atmetė.
6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2010 m. liepos 15 d. iki 2012 m. kovo 28 d., todėl dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų vėliausiai į teismą galėjo kreiptis iki 2015 m. kovo 28 d. Tačiau pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi tik 2017 m. rugpjūčio 25 d., t. y. praėjus daugiau nei trejiems metams nuo galimo savo teisių pažeidimo. Atsižvelgęs į atsakovo atstovo prašymą ir nenustatęs objektyvių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, teismas taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmetė.
III.
7. Pareiškėjas Y. C. O. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.
8. Pareiškėjas teigia, jog nuo 2008 m. birželio 10 d. iki 2015 m. sausio 1 d. atsakovas kalino ji teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis: tinkamai neužtikrino jo teisės pasivaikščioti gryname ore, praustis duše ir tinkamai maitintis. Teismas neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką ir Konvenciją, kur senaties terminas nėra nustatytas. Pareiškėjo nuomone, teismas jo skundą išnagrinėjo atmestinai, nesigilino į visas reikšmingas aplinkybes.
Atsiliepimas
9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
10. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos žalos. Jo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, tiesiog pateikiami samprotavimai apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, nekonkretizuojama, kaip ji pasireiškė. Teismas tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, objektyviai ir išsamiai įvertino situaciją, o pareiškėjas, teikdamas apeliacinį skundą, jame nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 11 550 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui Y. C. O. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį už kalinimą Lukiškių TI-K nuo 2008 m. birželio 10 d. iki 2015 m. sausio 1 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
12. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, kadangi atsakovo prašymu taikė trejų metų ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir konstatavo, jog pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių, pateisinančių termino praleidimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepripažino pagrįstais ir teisėtais pareiškėjo argumentų, kad skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo senaties terminas negali būti taikomas dėl to, kad Konvencijoje jis nenumatytas.
13. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo nuo 2010 m. liepos 15 d. iki 2012 m. kovo 28 d. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K jis kalėjo iki 2015 m. sausio 1 d., tačiau nenurodo jokių įrodymų, kurie patvirtintų šią aplinkybę ir sudarytų pagrindą minėtą pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę pripažinti neteisinga. Dėl to nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus ir tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, remiamasi nustatyta aplinkybe, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo nuo 2010 m. liepos 15 d. iki 2012 m. kovo 28 d.
14. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmosios instancijos teismo išvados dėl trejų metų senaties, nustatytos CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, taikymo teisėtumo klausimą, pirmiausia pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).
15. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).
16. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).
17. Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.
18. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
19. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
20. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
21. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2010 m. liepos 15 d. iki 2012 m. kovo 28 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2017 m. rugpjūčio 25 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 9), t. y. žymiai praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.
22. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
23. Kaip jau minėta, CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.
24. Akcentuotina, kad pareiškėjas skundą grindė tuo, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, psichologinius sukrėtimus, todėl pripažintina, kad pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės yra pažeidžiamos neigiamų patyrimų Lukiškių TI-K kalėjimo metu. Pažymėtina, kad pareiškėjas tuo momentu gal ir galėjo nežinoti tikslaus žalos dydžio, bet žalos faktą jis turėjo suvokti.
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.
26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.
27. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių ieškinio senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nenurodė jokių argumentų ir neteikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių.
28. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012; 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.).
29. Įvertinusi byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, sudarančių pagrindą išvadai, jog jis (pareiškėjas) iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Y. C. O. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.