Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-11-19 · Administracinė byla Nr. A-756-903-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-11-19
Bylos Nr.
A-756-903-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Anatolijus Baranovas
Pareiškėjas
L. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos, Lietuvos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A756-903/2009Procesinio sprendimo kategorija 16.5. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. lapkričio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,dalyvaujant pareiškėjai L. A. ,atsakovo atstovui R. V. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Vilniaus rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja L. A. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės neišmokėtą teisėjo atlygimo dalį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 3 d. iki 2007 m. lapkričio 1 d. – 240 810,12 Lt. Pareiškėja skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. liepos 8 d. dekretu Nr. 520 ji buvo perkelta iš Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėjo pareigų ir paskirta dirbti į Vilniaus rajono apylinkės teismą šio teismo pirmininke. Jai buvo mokamas atlyginimas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689). Tačiau nuo 2000 m. sausio 3 d. jai mokamas atlyginimas buvo neteisėtai sumažintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494), kuriuo atlyginimų koeficientas nuo 2,5 sumažintas iki 1,75. Pareiškėja pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 12 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d. sprendime kategoriškai nurodyta, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimą ar kitas socialines garantijas yra vertinami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodyta, jog pagal Teismų įstatymo 96 straipsnio 2 dalį teisėjo darbo teisme metu jo atlyginimas gali būti sumažintas tik kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė. Pareiškėjos nuomone, net jei būtų įrodyta, kad nuo 2000 m. sausio 3 d. atlyginimas teisėjams buvo sumažintas pagrįstai, t. y. tikrai iš esmės buvo pablogėjusi valstybės ekonominė ir finansinė būklė, tai šiai būklei pagerėjus, Vyriausybė privalėjo panaikinti 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 sumažintą koeficientą ir vėl mokėti teisėjams atlyginimą, apskaičiuotą taikant koeficientą 2,5.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja praleido Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą ir prašė jį taikyti. Atsakovo nuomone, senaties termino pradžia sietina su momentu, nuo kurio pareiškėja sužinojo ar turėjo sužinoti apie jos teisės pažeidimą, t. y. nuo 2000 metų sausio mėnesio. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju taikytinas ir Darbo kodekso 298 straipsnis, nustatantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šią nuomonę atsakovas grindė tuo, kad Teismų įstatymas šiuo klausimu nenustato specialios normos, todėl taikytina analogija, kaip ji taikoma teismų praktikoje valstybės tarnautojams (teisėjai yra valstybės pareigūnai). Remiantis asmenų lygybės prieš įstatymus principu, visų tapačių teisinių santykių dalyvių pažeistos teisės turi būti ginamos analogiškai. Ši norma yra imperatyvi ir teismo negali būti keičiama, atsižvelgiant į kitas bylos aplinkybes. Atsakovas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendimo konstatuojamosios dalies 3 punkte yra nurodyta, jog nei Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje, nei rezoliucinėje dalyje nėra teiginių, kuriais būtų konstatuojama, kad Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 kokia nors apimtimi prieštarauja ar neprieštarauja Konstitucijai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. sausio 18 d. nutartyje akcentavo, kad teisingumą individualioje byloje vykdantis teismas neturi įgaliojimų pats pripažinti Vyriausybės nutarimo neteisėtu ir prieštaraujančiu Konstitucijai. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad reikalavimas priteisti iš valstybės negautą atlyginimą (dalį, kurį pareiškėja realiai būtų gavusi) ir privalomuosius mokesčius valstybei, yra nepagrįstas. Privalomieji fizinių asmenų mokesčiai mokami į valstybės biudžetą, todėl priteisus negautą darbo užmokestį su privalomaisiais mokėjimais iš valstybės biudžeto, pareiškėja turės pareigą vėl grąžinti juos į valstybės biudžetą. Teismų praktikoje nusistovėjusi taisyklė priteisti sumas su privalomaisiais mokėjimais šiuo atveju netaikytina, kadangi pareiškėja prašo priteisti nesumokėto darbo užmokesčio dalį ne iš darbovietės, o iš Lietuvos valstybės.

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija su pareiškėjos skundu nesutiko. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimą sąlygojo sunki šalies ekonominė ir finansinė būklė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies: 1) priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį (įskaitant privalomuosius mokėjimus valstybei) už laikotarpį nuo 2004 m. lapkričio 1 d. iki 2007 m. spalio 31 d. – 92 060 Lt, o pareiškėjos skundą kitoje dalyje atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, kad šioje byloje precedento galią turi Lietuvos Apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 pagal Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Šiaulių apygardos administraciniam teismui, trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl žalos, susijusios su teisėjų atlyginimų nemokėjimu. Lietuvos Apeliacinis teismas, nagrinėdamas minėtą civilinę bylą, vadovavosi Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktos ekspertizės dėl ekonominės finansinės padėties įvertinimo aktu. Nurodytas ekspertizės aktas yra pateiktas teismui. Lietuvos Apeliacinis teismas konstatavo, kad apibendrinę nagrinėtus rodiklius, ekspertai padarė išvadą, jog itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų. Ekonominė būklė gerėjo palaipsniui, jos sukūrimas nebuvo toks akivaizdus, kaip būklės pablogėjimas 1999 metais (ekspertizės akto išvados 6 punktas). Lietuvos Apeliacinis teismas konstatavo, kad apibendrinant 1997 ir 1999 metų finansinę bei ekonominę padėtį valstybėje, patikimai galima teigti, kad padėtis 1999 metais buvo blogesnė nei 1997 metais (ekspertizės akto išvadų 15 p.). Lietuvos Apeliacinis teismas įvertinęs šias aplinkybes konstatavo, kad nuo 2003 metų sausio mėnesio valstybė privalėjo atkurti buvusią padėtį, tai yra mokėti teisėjams atlyginimus, gautus pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 ir Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689. Atsižvelgdamas į minėtą precedentą ir vadovaudamasis Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, 109 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei Konstitucinio Teismo oficialia konstitucine doktrina, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti teisėjo atlyginimo skirtumą nuo 2003 metų sausio mėnesio yra pagrįstas. Tačiau, vadovaujantis Valstybės tarnybos 2 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio, Teismų įstatymo 41 straipsnio 1 dalies, 96 straipsnio 1 dalies bei Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatomis, nagrinėjamu atveju taikytinas Darbo kodekso 298 straipsnis, nustatantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju taikytinos ir Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalies nuostatos ir Civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senatį, kadangi taikyti ieškinio senatį prašo atsakovas. Pagal Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalį bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisės į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėja sužinojo apie savo teisės pažeidimą 2000 metų vasario mėnesį, gavusi sumažintą teisėjo atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, pažeidimas tęsėsi iki skundo padavimo, todėl pritaikius ieškinio senatį, pareiškėjai priteistinos išmokos už nustatytą ieškinio senaties laikotarpį iki skundo padavimo. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjai priteistina teisėjo atlyginimo suma yra nurodoma su privalomaisiais valstybei mokėjimais, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant teismo sprendimą.

III.

Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovo nuomone, Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo nuostata, kad mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu ir laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki – turi būti aiškinama atsižvelgiant į bylos specifiką ir teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, ypatumus. Iš byloje esančio ekspertizės akto matyti, kad valstybės itin sunki ekonominė, finansinė padėtis nesibaigė iki 2006 metų. Be to, net sutikus, kad padėtis pagerėjo ir priemonių būtinumas išnyko 2006 metais, tokios priemonės gali būti panaikinamos laikantis nustatytos tvarkos – priimant įstatymus. Atsakovo nuomone, teismas nagrinėjamu atveju iškreipė įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios kompetencijas ribas, pažeidė teisinės valstybės principą bei Konstitucijos 5, 67, 69 straipsnių nuostatas. Atsakovas taip pat nurodo, kad pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus negalima daryti išvados, kad jos atlyginimas iš tiesų faktiškai sumažėjo. Iš Vilniaus rajono apylinkės teismo išduotos pažymos matyti, kad pareiškėjos atlyginimas 2000 metų sausio mėnesį sudarė 6 864,95 Lt ir iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos, t. y., iki 2008 metų spalio mėnesio, tik didėjo (už spalio mėnesį pareiškėjai išmokėta 7 623 Lt). Teismas neatsižvelgė į šią aplinkybę ir nepagrįstai, nesiremdamas jokiais įrodymais, konstatavo, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu gavo sumažintą atlyginimą. Atsakovo nuomone, vien tik matematiniai skaičiavimai, paremti skirtinguose Vyriausybės nutarimuose numatytais koeficientais, negali būti pripažįstami pakankamais, kadangi iš jų nėra matyti, kokio dydžio atlyginimą pareiškėja gavo iki Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo. Tik palyginus pareiškėjos atlyginimą, gautą iki 2000 m. sausio 1 d., ir atlyginimą, gautą po šios datos, galima būtų spręsti, ar jis iš tiesų sumažėjo. Tačiau nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta. Atsakovas taip pat pažymi, kad teismas, tenkindamas pareiškėjos reikalavimus, sprendime turėjo nurodyti priteisiamą sumą ir iš jos išskirti fizinių asmenų pajamų mokestį bei kitus mokesčius, surenkamus į valstybės biudžetą, kadangi vykdant teismo sprendimą fizinių asmenų mokestį apskaičiuoja ir išskaito darbdavys (atsakovas). Nagrinėjamojoje byloje atsakovas yra tik Lietuvos valstybė (darbdavys), tačiau atlyginimų išmokėjimas vyksta per konkretų teismą (darbovietę). Atsakovas nėra mokesčius apskaičiuojantis asmuo. Be to, jis neturi galimybių juos apskaičiuoti, kadangi byloje nėra duomenų apie mokesčių dydį.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėja ir atsakovo atstovas pateikė teismui tarp pareiškėjos ir atsakovo atstovo pasirašytą taikos sutartį. Šalys taikos sutartimi išsprendžia visus ginčus šioje administracinėje byloje ir pareiškėja atsisako visų skundo reikalavimų šioje administracinėje byloje. Pareiškėja ir atsakovo atstovas prašė patvirtinti taikos sutartį, o bylą nutraukti. Šalys patvirtino, kad joms yra žinomos šios taikos sutarties sudarymo ir administracinės bylos nutraukimo teisinės pasekmės.

Prašymas tenkintinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, administracinė byla nutrauktina.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalimi nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nagrinėjamo ginčo pobūdį, pagal įstatymo analogiją taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatos.

CK 6.983 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Sudarydamos taikos sutartį, šalys abipusiu sutarimu sulygsta dėl jos sąlygų, taip realizuodamos dispozityvumo principą, t.y. teisę įstatymo nustatytose ribose laisva valia disponuoti savo materialinėmis ir procesinėmis teisėmis (CPK 13 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjos L. A. ir atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovo 2009 m. lapkričio 16 d. pasirašytoje taikos sutartyje pareiškėja ir atsakovas nurodė, kad jiems yra žinoma, kad, teismui patvirtintus taikos sutartį ir bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (ABTĮ 102 str. 3 d.). Pateikta taikos sutartis išreiškia pareiškėjos ir atsakovo valią taikiai išspręsti kilusį šioje byloje ginčą, neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir viešajam interesui, todėl yra pakankamas pagrindas ją patvirtinti (ABTĮ 4 str. 6 d., CK 6.983 str., CPK 42 str. 2 d., 140 str. 3 d.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 52 straipsnyje nustatyta, kad pareiškėjas turi teisę atsiimti skundą (prašymą) iki jo priėmimo, taip pat tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką arba atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ši pareiškėjo teisė – atsiimti skundą, apima ir bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos metu (2008 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-729/2008, 2009 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009). Pareiškėjai taikos sutartimi atsisakius visų skundo reikalavimų, teismui patvirtinus taikos sutartį bei nesant teisinių kliūčių atsisakyti tenkinti pareiškėjos prašymą nutraukti administracinę bylą, byla nutraukiama, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas (ABTĮ 101 str. 1 d. 3 p., 140 str. 1 d. 5 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija,

n utaria:

Patvirtinti 2009 m. lapkričio 16 d. pareiškėjos L. A. ir atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovo pasirašytą tokio turinio taikos sutartį:

„1. Šalys pripažįsta ir sutinka, kad pareiškėjai nesumokėtą darbo užmokesčio dalį sudaro per šio Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje nustatytą laikotarpį pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., pareiškėjui išmokėtino ir per tą patį laikotarpį jai išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. (t. y. už trejus metus), iš viso - 94 147,58 Lt (devyniasdešimt keturi tūkstančiai vienas šimtas keturiasdešimt septyni litai 58 centai) (neatskaičiavus mokesčių).

2. Atsakovas įsipareigoja šios sutarties 1 punkte nurodytą sumą pervesti kasmet proporcingai valstybės biudžete numatytai nesumokėtai darbo užmokesčio daliai išmokėti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos 2009 m. iki 2012 m. gruodžio 31 d. į pareiškėjos darbovietę (Vilniaus rajono apylinkės teismą), kuri atskaitys privalomus mokėti mokesčius ir perves likusią sumą į pareiškėjos nurodytą sąskaitą.

3. Pareiškėja pripažįsta, kad šios sutarties 1 punkte nurodyta suma sudaro visą jai priklausančią nesumokėtą darbo užmokesčio dalį ir įsipareigoja nereikalauti atlyginti nesumokėtos darbo užmokesčio dalies už kitą laikotarpį.

4. Jeigu teismo sprendimas (nutartis) dėl taikos sutarties patvirtinimo įsiteisėja po to, kai dalis nesumokėtos darbo užmokesčio dalies jau išmokėta pagal įstatymą, ji įskaitoma kaip įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) dalies vykdymas.

5. Prievolė laikoma įvykdyta nuo piniginių lėšų pervedimo į Vilniaus rajono apylinkės teismą momento. Atsakovas neatsako už teismo veiksmus po lėšų pervedimo momento.

6. Pareiškėja atsisako visų skundo reikalavimų administracinėje byloje Nr. A(16)-903-09. Šalys taikos sutartimi išsprendžia visus ginčus šioje administracinėje byloje.

7. Patirtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas už teisines ir atstovavimo paslaugas, kiekviena šalis padengia savo lėšomis ir viena iš kitos nereikalauja.“

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimą panaikinti.

Administracinę bylą pagal pareiškėjos L. A. pareiškimą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės (trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Vilniaus rajono apylinkės teismui), nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasVaida Urmonaitė-MaculevičienėVirgilijus Valančius