- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-03-07
- Bylos Nr.
- A-39-311-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Stasys Gudynas (pran.)
- Pareiškėjas
- D. V.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Kultūros paveldo apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos
- Kategorijos
- 16.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Urmonaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gudyno (pranešėjas) ir Laimučio Alechnavičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai ir Kultūros paveldo apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos dėl įsakymų panaikinimo, grąžinimo į darbą ir darbo užmokesčio priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja D. V. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama: 1) panaikinti kultūros ministro 2005-07-15 įsakymą Nr. PĮ-73 „Dėl tarnybinės nuobaudos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorei D. V. paskyrimo“; 2) panaikinti kultūros ministro 2005-08-01 įsakymą Nr. PĮ-77 „Dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo D. V. už nepanaudotas kasmetines atostogas ir pavedimo A. D. “; 3) panaikinti kultūros ministro 2005-08-04 įsakymą Nr. PĮ-79 „Dėl kultūros ministro 2005-07-15 įsakymo Nr. PĮ-73 „Dėl tarnybinės nuobaudos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorei D. V. paskyrimo“ papildymo“; 4) grąžinti pareiškėją į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – KPD) direktorės pareigas; 5) priteisti iš atsakovo KPD 4 670,40 Lt dydžio vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos, t. y. nuo 2005-07-15, iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pareiškėja taip pat prašė priteisti iš atsakovų 100 Lt žyminį mokestį ir kitas byloje turėtas išlaidas. Pareiškėja skunde nurodė, kad atsakovas, 2005-07-15 įsakymu atleisdamas ją iš pareigų, pažeidė imperatyvią Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 4 d. nuostatą, nes pareiškėja tuo metu sirgo ir turėjo nedarbingumo pažymėjimą. Kultūros ministro 2005-08-04 įsakymu buvo papildytas ankstesnis 2005-07-15 įsakymas, nustatant, kad pareiškėja laikoma atleista iš KPD direktorės pareigų pirmą darbo dieną pasibaigus laikino nedarbingumo laikotarpiui, t. y. nuo 2005-08-01. Pareiškėjos nuomone, 2005-08-04 įsakymu įsiterpiama į 2005-07-15 įsakymo pagrindu jau pasibaigusius valstybės tarnybos santykius, siekiant suderinti pareiškėjos atleidimą iš KPD direktorės pareigų su Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 4 d. nuostata. Tokiu būdu pažeidžiami Valstybės tarnybos įstatymo 3 str. įtvirtintus pagrindiniai valstybės tarnybos principai. Atleidžiant pareiškėją iš pareigų taip pat buvo pažeistos Darbo kodekso (toliau – DK) 141 str. 1 ir 2 dalių nuostatos, nes kompensacija už nepanaudoti atostogas pervesta į jos sąskaitą tik 2005-08-02. Skiriant pareiškėjai tarnybinę nuobaudą nebuvo atsižvelgta į Valstybės tarnybos įstatymo 29 str. 2 d. numatytus tarnybinių nuobaudų parinkimo kriterijus. Pareiškėjos nuomone, taikyti jai atleidimą iš pareigų nebuvo pakankamo faktinio ir teisinio pagrindo. Kultūros ministras turėjo įvertinti tą aplinkybę, jog reikalaujama ataskaita atsakovui buvo pateikta 2005-06-02, t.y. praėjus tik vienai dienai po 2005-05-24 įsakyme numatyto termino pasibaigimo, dėl to neatsirado jokių neigiamų padarinių. Be to, kultūros ministro 2005-05-24 įsakymo 2.1 papunkčiu jai buvo pavesta iki 2005-06-01 pateikti Kultūros ministerijai detalią ataskaitą apie tai, kaip buvo įvykdytas KPD direktoriaus 2005-03-21 įsakymas Nr. Į-33. Tuo tarpu įsakymas, apie kurio įvykdymą jai buvo pavesta pateikti detalią ataskaitą, priimtas ne 2005-03-21, o 2005-02-17. Be to, šis įsakymas buvo priimtas institucijoje, kurios pavadinimas tuo metu buvo ne KPD, o Kultūros vertybių apsaugos departamentas (toliau – KVAD). Todėl laikytina, kad minėtas pavedimas pareiškėjai nebuvo tinkamai suformuluotas. Kultūros ministro 2005-06-06 įsakymu Nr. ĮV-236 sudaryta komisija, atlikusi tarnybinį tyrimą, savo 2005-07-05 išvadoje siūlė skirti pareiškėjai tarnybinę nuobaudą – pastabą. Pareiškėjos nuomone, kultūros ministras turėjo atsižvelgti į šią išvadą. Be to, kvalifikuojant pareiškėjos padarytą pažeidimą, turėjo būti nurodytas Valstybės tarnybos įstatymo straipsnis, jo dalis ar punktas, tačiau to padaryta nebuvo. Pripažinus nepagrįstais atsakovo 2005-07-15 ir 2005-08-04 įsakymus, yra pakankamas pagrindas panaikinti ir skundžiamą 2005-08-01 įsakymą bei tenkinti kitus reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsakovas KPD nesutiko su pareiškėjos reikalavimu priteisti jai iš KPD už skundą sumokėtą 100 Lt dydžio žyminį mokestį bei kitas proceso šalies byloje turėtas išlaidas. Nurodė, kad šios išlaidos gali būti priteisiamos iš institucijos, kurios aktai skundžiami. Kiti pareiškėjos skunde keliami reikalavimai taip pat susiję tik su Kultūros ministro priimtais įsakymais.
Atsakovas Kultūros ministerija prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjos atleidimo iš pareigų diena buvo pirma diena pasibaigus laikinajam nedarbingumui, t.y. 2005-08-01. Minėtą dieną pareiškėja ir buvo supažindinta su skundžiamu kultūros ministro 2005-07-15 įsakymu. Kadangi pareiškėja su prieštaringo turinio pareiškimais bei skundais kreipėsi į įvairias institucijas, kultūros ministras 2005-08-04 papildė 2005-07-15 įsakymą, aiškiai nustatydamas, kad pareiškėja laikoma atleista iš KPD direktorės pareigų pirmą darbo dieną pasibaigus laikino nedarbingumo laikotarpiui, t.y. nuo 2005-08-01. Vyriausybės 2002-06-25 nutarimu Nr. 977 patvirtintos Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės (toliau – Taisyklės) nenumato pareigos supažindinti tarnybinį pažeidimą padariusį valstybės tarnautoją su tarnybinį pažeidimą tyrusios komisijos motyvuota išvada, be to, pareiškėja nesikreipė į Kultūros ministeriją dėl motyvuotos išvados pateikimo. Atsakovas nurodė, jog Kultūros ministras 2005-05-25 įsakymu Nr. PĮ-56 jau buvo paskyręs D. V. tarnybinę nuobaudą (griežtą papeikimą) už aplaidų ir nerūpestingą savo tiesioginių pareigų vykdymą. Tačiau, nepaisant paskirtos nuobaudos, pareiškėja ir toliau savo pareigas vykdė aplaidžiai ir nerūpestingai. Todėl pareiškėjai paskirta ne pastaba, kaip buvo siūlyta tarnybinį nusižengimą tyrusios komisijos išvadoje, o atleidimas iš pareigų. Be to, teisės aktai neįpareigoja kultūros ministro priimant sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos taikymo griežtai vadovautis tyrimo komisijos parengta išvada. Komisijos išvadoje pareiškėjos padarytas tarnybinis nusižengimas yra kvalifikuotas, nurodyta jo padarymo (ar paaiškėjimo) diena, kaltės forma, siūloma konkreti tarnybinė nuobauda, kaip to reikalauja Taisyklių 10 p. Atsakovas taip pat nurodė, kad kultūros ministro 2005-05-24 įsakyme Nr. ĮV-213 buvo padaryta rašymo klaida nurodant KPD direktorės įsakymo datą, tačiau įsakymo numeris nurodytas teisingai. Pradėjus tyrimą dėl šio įsakymo nevykdymo, pareiškėja ėmė teisintis, kad įsakymo nevykdė dėl jame įsivėlusios klaidos, taip pat dėl to, kad KPD pradėjo funkcionuoti 2005-04-20 ir ji negalėjo pateikti detalios ataskaitos apie departamento, kurio tuo metu (2005-03-21) dar nebuvo, direktorės įsakymo vykdymą. Tačiau, pati pareiškėja aktyviai dalyvavo keičiant KVAD pavadinimą į KPD ir šio departamento nuostatus. Be to, po 2005-04-20 visuose raštuose ir įsakymuose imtas vartoti KPD pavadinimas, o kultūros ministro įsakymas Nr. ĮV-213 buvo parengtas 2005-05-24. Todėl minėta techninė klaida negali būti laikoma esmine ir negalėjo suklaidinti pareiškėjos. Be to, pareiškėja su įsakymu buvo supažindinta 2005-05-24 ir iki įsakyme nurodytos ataskaitos pateikimo termino pabaigos turėjo daug laiko išsiaiškinti, ką konkrečiai yra įsakymu įpareigota pateikti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies: pakeitė kultūros ministro 2005-07-15 įsakymą Nr. PĮ-73 „Dėl tarnybinės nuobaudos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorei D. V. paskyrimo“ ir paskyrė pareiškėjai tarnybinę nuobaudą – papeikimą; panaikino kultūros ministro 2005-08-04 įsakymą Nr. PĮ-79 „Dėl kultūros ministro 2005-07-15 įsakymo Nr. PĮ-73 „Dėl tarnybinės nuobaudos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorei D. V. paskyrimo“ papildymo“; grąžino pareiškėją į KPD direktorės pareigas; priteisė pareiškėjai iš KPD vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2005-08-01 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (mėnesinis darbo užmokestis – 4 670,40 Lt neišskaičiavus mokesčių), o skundą kitoje dalyje atmetė. Teismas sprendimu taip pat grąžino pareiškėjai sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį ir atmetė jos prašymą dėl turėtų išlaidų atlyginimo.
Teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjos teiginys, jog ji buvo atleista iš pareigų laikino nedarbingumo metu, yra nepagrįstas. Kultūros ministro 2005-07-15 įsakyme Nr. PĮ-73 nebuvo nurodyta pareiškėjos atleidimo data, nes ji tuo metu sirgo. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja buvo atleista iš pareigų 2005-07-15. Iš kultūros ministro 2005-08-01 įsakymo Nr. PJ-77 (b.l. 58) ir 2005-08-04 pranešimo apie apdraustojo socialiniu draudimu atleidimą iš darbo Nr. (2.25)-23-10 (b.l. 69) matyti, kad pareiškėja iš tarnybos buvo atleista 2005-08-01, t. y. pirmą dieną pasibaigus laikinajam nedarbingumui (b.l. 23). Šią aplinkybę patvirtina ir kultūros ministro 2005-08-04 įsakymas Nr. PĮ-79, kuriuo buvo papildytas minėtas kultūros ministro 2005-07-15 įsakymas (b. l. 15). Tai, kad atsakovo 2005-07-15 įsakyme nebuvo konkrečiai nurodyta pareiškėjos atleidimo iš tarnybos data, vertintina kaip neesminis procedūrinis pažeidimas, kuris negali būti pagrindu pripažinti šį įsakymą neteisėtu. Iš pareiškėjos skundo matyti, kad ji sutinka, jog kultūros ministro 2005-05-24 įsakymo Nr. ĮV-213 per šiame įsakyme nustatytą terminą, t.y. iki 2005-06-01, ji neįvykdė – nepateikė Kultūros ministerijai detalios ataskaitos apie tai, kaip buvo įvykdytas KVAD direktoriaus 2005-02-17 įsakymas Nr. ĮV-33. Šios aplinkybės pareiškėja neneigė ir teismo posėdyje. Teismas pripažino, kad kultūros ministro 2005-05-24 įsakyme Nr. ĮV-213 (b. l. 54) padaryta klaida (vietoj KVAD direktorės 2005-02-17 įsakymo Nr. Į-33 nurodytas KPD direktorės 2005-03-21 įsakymas Nr. Į-33) nėra esminė ir negalėjo suklaidinti pareiškėjos. Pareiškėja su kultūros ministro 2005-05-24 įsakymu buvo supažindinta jo priėmimo dieną (b.l. 54), todėl, nesuprasdama užduoties, turėjo pakankamai laiko tam, kad ją išsiaiškintų. Be to, minėto įsakymo numeris buvo nurodytas teisingai, o KPD ir KVAD yra ta pati institucija, kurios pavadinimas buvo pakeistas. Tiek KVAD, tiek vėliau KPD vadovavo pati pareiškėja. Pareiškėjos atstovo teiginiai, kad pareiškėja pavedimo laiku neįvykdė dėl didelio darbo krūvio, yra nepagrįsti, nes pareiškėja galėjo pavesti atlikti šią užduotį vienam iš departamento darbuotojų. Be to, byloje esantis KPD 2005-06-01 raštas Nr. (1.36)-2-660 įrodo, kad dar nepasibaigus pavedimo vykdymo terminui, pareiškėjai buvo aiškus aptariamo pavedimo turinys (b. l. 28). Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėja, pavėluotai pateikdama Kultūros ministerijai ataskaitą, pažeidė kultūros ministro 2005-04-01 įsakymu Nr. ĮV-116 patvirtintų Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nuostatų (toliau - Nuostatai) 12.2 p. ir kultūros ministro 2002-06-28 įsakymu Nr. 243 patvirtinto Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus pareigybės aprašymo (toliau - Pareigybės aprašymas) 6.2 p. reikalavimus, t.y. padarė tarnybinį nusižengimą. Teismas sprendime nurodė, kad vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 29 str. 4 d., tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Pareiškėjai atleidimas iš pareigų taikytas nustačius, kad jai kultūros ministro 2005-05-26 įsakymu Nr. PĮ-56 buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas (b. l. 53). Tačiau, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006-07-24 sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1868-10/06 pakeitė kultūros ministerijos 2005-05-26 įsakymą Nr. PĮ-56 ir paskyrė D. V. tarnybinę nuobaudą – pastabą (b.l. 102-108). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007-03-16 nutartimi paliko šį pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (b.l. 109-121). Todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo už padarytą tarnybinį nusižengimą skirti pareiškėjai drausminę nuobaudą – atleidimą iš pareigų. Teismas padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į pareiškėjos kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į jos veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo (Valstybės tarnybos įstatymo 29 str. 2 d.), pareiškėjai už padarytą tarnybinį nusižengimą turi būti skiriama tarnybinė nuobauda, numatyta Valstybės tarnybos įstatymo 29 str. 3 d. 2 p., t.y. papeikimas. Todėl kultūros ministro 2005-07-15 įsakymas Nr. PĮ-73 atitinkamai keistinas, o 2005-08-04 įsakymas Nr. PĮ-79 naikintinas. Kadangi pareiškėja iš tarnybos buvo atleista neteisėtai, nėra pagrindo netenkinti jos prašymo grąžinti ją į ankstesnes pareigas. Tai, kad šiuo metu departamento direktoriaus pareigas užima kitas asmuo, nėra kliūtis pareiškėjai grįžti į tarnybą. Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 12 p. nustatyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai į tas pareigas teismo sprendimu grąžinamas anksčiau jas ėjęs valstybės tarnautojas. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjai taip pat priteistinas iš atsakovo KPD vidutinis mėnesinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką, t.y. nuo atleidimo iš pareigų dienos (2005-08-01) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. KPD 2005-08-17 pažyma Nr. 17 patvirtina, kad pareiškėjos mėnesinis darbo užmokestis prieš atleidžiant ją iš tarnybos buvo 4 670,40 Lt, neišskaičiavus mokesčių (b.l. 13). Pareiškėjai atlyginimas buvo mokamas iš KPD-ui skirtų darbo užmokesčio fondo lėšų, todėl būtent KPD, o ne Kultūros ministerija, yra atsakingas už priteisto darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą sumokėjimą. Ta aplinkybė, kad KPD, jo atstovo teigimu, tokių lėšų neturi, šiai bylai nėra teisiškai reikšminga, tai tik organizacinio pobūdžio klausimai, dėl kurių teismas nepasisako. Teismas sprendime taip pat nurodė, kad pareiškėja, prašydama panaikinti kultūros ministro 2005-08-01 įsakymą Nr. PĮ-77 „Dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo D. V. už nepanaudotas kasmetines atostogas ir pavedimo A. D. “, iš esmės nenurodė jokių motyvų dėl šio įsakymo neteisėtumo ir nepagrįstumo. Pareiškėja šio įsakymo pagrindu yra gavusi kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, jos teisės nėra pažeistos. Todėl naikinti šį įsakymą nėra pagrindo. Dėl pareiškėjos prašymo priteisti iš atsakovų žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas, teismas sprendime pažymėjo, kad pareiškėjos skundas yra susijęs su tarnybos teisiniais santykiais, todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 str. 1 d. 4 p., žyminiu mokesčiu neapmokestinamas. Todėl pareiškėjos sumokėtas žyminis mokestis (b.l. 2) grąžintinas ABTĮ 42 str. 1 d. 1 p. pagrindu. Pareiškėja, pateikdama prašymą dėl išlaidų atlyginimo, nenurodė, kokio dydžio išlaidų turėjo bei šių išlaidų nepagrindė faktiniais duomenimis, todėl jos prašymas dėl išlaidų atlyginimo atmestinas (ABTĮ 45 str. 1 d.).
III.
Apeliaciniu skundu atsakovas Kultūros ministerija prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 7 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėja D. V. buvo grąžinta į KPD direktorės pareigas, ir pareiškėjos į buvusias pareigas negrąžinti. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju teismas formaliai taikė Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas. Atsakovas nurodo, kad bendrosios kompetencijos teismai, spręsdami civilines bylas dėl drausminių nuobaudų panaikinimo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą ir kompensacijos už priverstinę pravaikštą priteisimo (pvz. civ. byla Nr. 3K-3-178/2005 ar civ. byla Nr. 3K-3-372/2006), turi ne tik patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, bet ir esant šiam pagrindui, nustatyti, kuris iš Darbo kodekso 297 str. 3 d. ir 4 d. numatytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą (CPK 418 str.). Teismas gali keisti ieškinio dalyką bylose dėl grąžinimo į darbą, jeigu nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (DK 297 str. 4 d.). Aplinkybes, reikšmingas šio straipsnio 4 dalies taikymui teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri nors proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Nagrinėjamu atveju teismui buvo pateikta tinkamai patvirtinta kultūros ministro 2005 m. lapkričio 2 d. įsakymo Nr. PĮ-121 „D. A. Kuncevičiaus skyrimo į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus pareigas“ kopija, patvirtinanti, kad KPD direktoriaus vietą užima ne laikinai einantis valstybės tarnautojo pareigas asmuo, o asmuo, kuris buvo paskirtas į šias pareigas laikantis Valstybės tarnybos įstatyme numatytų procedūrų – konkurso būdu. Šiose pareigose A. K. gerai dirba jau pusantrų metų. Valstybės kontrolė, patikrinusi departamento 2006 metų veiklą, pateikė 2007 m. gegužės 29 d. valstybinio audito ataskaitą Nr. FA-50-2P-39, kurioje pažymėjo, kad audito metu reikšmingos klaidos, teisės aktų pažeidimai, galintys daryti įtaką finansinei atskaitomybei bei kitoms ataskaitoms, nenustatyti (informacija pateikta Valstybės kontrolės internetiniame puslapyje). Atsakovas nurodo, kad valstybės tarnautojui, ypač įstaigos vadovui, keliami kur kas didesni reikalavimai, nei darbuotojui, kuris nevykdo jokių viešojo administravimo funkcijų. Esant aukštiems reikalavimams, kuriuos valstybė kelia asmenims, siekiantiems užimti valstybės tarnautojo pareigas, grąžinimo į buvusias pareigas pagrįstumas turėtų būti taip pat ypatingai įdėmiai svarstomas, ypač turint omenyje, kad tokia praktika galima, taikant analogiją su DK 297 str. 4 dd. ir CPK 418 str. 4 d. nuostatomis (adm. b. Nr. A6-627-03). Atsakovo nuomone, grąžinti pareiškėją į buvusias pareigas yra netikslinga.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo skundą pareiškėja D. V. prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 7 d. sprendimą nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėja nurodo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 5 str. nustatyta, jog darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nustato aiškų valstybės tarnautojo grąžinimo į eitas pareigas mechanizmą, nėra jokio pagrindo šioje byloje taikyti darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojančių įstatymų bei kitų teisės aktų. Be to, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad pareiškėja negalėtų būti grąžinama į KPD direktorės pareigas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Pareiškėja taip pat pažymi, kad ji, siekdama, jog į šias pareigas nebūtų priimtas kitas asmuo, prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – uždrausti Kultūros ministerijai skelbti konkursą į KPD direktoriaus pareigas. Pirmosios instancijos teismas 2005 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi šį prašymą atmetė argumentuodamas tuo, kad konkurso paskelbimas ir kito asmens priėmimas į KPD direktoriaus pareigas neapsunkintų teismo sprendimo įvykdymo ir pareiškėjos grąžinimo į eitas pareigas, nes, teismui patenkinus skundą, į šias pareigas priimtas asmuo turėtų būti iš jų atleistas Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu.
Atsiliepimu į atsakovo Kultūros ministerijos apeliacinį skundą atsakovas KPD prašo sprendimą dėl apeliaciniame skunde keliamų reikalavimų priimti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
pagrindinius valstybės tarybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos teisinius pagrindus nustato Valstybės tarnybos įstatymas.
Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas.
Valstybės tarnautojų skatinimas ir atsakomybė yra reglamentuota Valstybės tarnybos įstatymo septintajame skyriuje. Todėl nagrinėdamas pareiškėjai paskirtos tarnybinės nyuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą pirmosios instancijos administracinis teismas pagrįstai vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis.
Byloje nustatyta, kad Kultūros ministro 2005 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. PĮ-73 pareiškėjai, dirbusiai Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktore, buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų už aplaidų ir nerūpestingą savo tiesioginių pareigų vykdymą bei aplaidų ir nerūpestingą kultūros ministro 2005 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. ĮV-213 vykdymą. Įsakyme atsižvelgiama ir į kultūros ministro 2005 m. gegužės 26 d. įsakymą Nr. PĮ-56 dėl tarnybinės nuobaudos pareiškėjai paskyrimo.
Kultūros ministro 2005 m. gegužės 24 d. įsakymu ĮV-213 pareiškėjai buvo pavesta iki 2005 m. birželio 1 d. pateikti Kultūros ministrerijai detalią ataskaitą, kaip buvo įvykdytas Kultūros paveldo departamento 2005 m. kovo 21 d. įsakymas Nr. Į-33. Šį pavedimą pareiškėja įvykdė 2005 m. birželio 2 d., t.y. pavėlavusi vieną dieną.
Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.
Kultūros ministro 2005 m. liepos 15 d. įsakyme nėra konstatuota, kad pareiškėja įvykdė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, už kurį atleidžiama iš pareigų. Pirmosios instancijos administracinis teismas priėjo prie teisingo išvados, kad pareiškėja, pavėluotai pateikdama ataskaitą, pažeidė kultūros ministro 2005 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. ĮV-116 patvirtintų Kultūros paveldo deopartamento prie Kultūros ministerijos nuostatų 12.2 punkto ir kultūros ministro 2002 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 243 patvirtinto Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus pareigybės aprašymo 6.2 punkto reikalavimus ir tuo padarė tarnybinį nusižengimą. Tačiau šis tarnybinis nusižengimas, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 ir 6 dalis, nepriskirtinas šiurkščiam tarnybiniam nusižengimui. Atsižvelgdamas į pareiškėjos kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybes ir padarinius, teismas pagrįstai konstatavo, kad už šį tarnybinį nusižengimą turi būti skiriama Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta tarnybinė nuobauda – papeikimas.
Kultūros ministro 2005 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. PĮ-56 pareiškėjai buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Tačiau įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 24 d. sprendimu ši tarnybinė nuobauda pakeista į tarnybinę nuobaudą – pastabą, konstatavus, kad kultūros ministro įsakymu paskirtoji tarnybinė nuobauda nėra proporcinga padarytam nusižengimui. Dėl paminėtų aplinkybių nebuvo Valstybės tarbybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nustatytų pagrindų atleisti pareiškėją iš pareigų, todėl pirtmosios instancijos administracinis teismas pagrstai grąžino pareiškėją į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministeriojos direktorės pareigas. Ta aplinkybė, kad šiuo metu šias pareigas eina kitas pareigūnas, nėra įstatymu nustatyta kliūtis į pareigas grąžinti pareeiškėją. Šią aplinkybę teisingai srendime nurodė pirmosios instancijos administacinis teismas.
Konstatavęs, kad pareiškėja buvo nepagrįstai atleista išį pareigų, teismas pagrįstai priteisė pareiškėjai kompensaciją už priverstinę pravaikštą, tačiau pareiškėja iš pareigų buvo nepagrįstai atleista Kultūros ministro įsakymu, o ne Kultūros paveldo departamento aktu. Todėl kompensacija už proverstinės pravaikštos laiką privalo mokėti institucija, kurios pareigūnų įsakymu pareiškėja buvo nepagrįstai atleista iš pareigų, t.y. Kultūros ministerija. Nors dėl kompensacijos priteisimo už priverstinę pravaikštą Kultūros paveldo departamentas apeliacinio skundo nepadavė, tačiau pagal Administracijų bylų teisenos įsatatymo 136 straipsnio reikalavimus, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Todėl konstatavus, kad kompensacija už priverstinę pravaikštą priteistina iš Kultūros ministerijos, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai pakeistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 7 d. sprendimą pakeisti. Priteistą D. V. kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką išieškoti iš Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.