- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-30
- Bylos Nr.
- 1A-269/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys, Elena Vainienė (pran.), Violeta Ražinskaitė
- Nuteistasis
- D. K., D. D.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 13 metų.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta, iš dalies sudedant, su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, ir D. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 15 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas D. D., tačiau dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka nepaskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. K. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė, gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos bei psichotropines medžiagas, t. y. jis nenustatytomis aplinkybėmis iš nenustatyto asmens, neteisėtai įgijo 508 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis narkotinės medžiagos – 228,772 g heroino, taip pat ir psichotropines medžiagas – 0,619 g MDMA, 0,191 g amfetamino, 0,381 g metamfetamino ir 0,038 g piperazino, kurias laikė su savimi iki 2008 m. sausio 8 d., kai labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 228,772 g heroino, laikydamas automobilio ,,Audi Allroad“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) bagažinėje atgabeno iki namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kur tą pačią dieną, apie 20.30 val., buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie minėto automobilio bagažinėje rado ir paėmė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 228,772 g heroino bei tą pačią dieną atliktos jo paviršutinės apžiūros metu policijos pareigūnai rado ir paėmė dalį psichotropinių medžiagų: 0,619 g MDMA bei 0,019 g amfetamino, o 2008 m. sausio 9 d., 11.30 val. - 12.10 val., policijos pareigūnai atliktos kratos metu bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), rado ir paėmė likusią dalį psichotropinių medžiagų – 0,172 g amfetamino, 0,381 g metamfetamino bei 0,038 g piperazino.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. K. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui.
Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, mano, kad nuosprendis priimtas pažeidžiant ir netinkamai taikant procesines ir materialines baudžiamųjų įstatymų teisės normas, pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą. Apelianto manymu, nuosprendyje padarytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jo veiksmai netinkamai kvalifikuoti ir jam paskirta neteisinga bausmė.
Apeliantas mano, kad teismas šališkai išnagrinėjo jo bylą, išsamiai neištyrė visų aplinkybių, nepašalino byloje esančių prieštaravimų bei pažeidė BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.
Apeliantas nurodo, jog jo bylą perdavus nagrinėti teisme, jam tapo žinoma, kad narkotinę medžiagą rastą 2008 m. sausio 8 d. jo vairuojamo automobilio bagažinėje jam „pakišo“ ne pareigūnai, kaip jis teigė ikiteisminio tyrimo metu, o kiti asmenys, kuriems ir priklausė narkotinė medžiaga - didelis kiekis heroino, skirtas platinimui pataisos namuose. Apie šias aplinkybes bylos dar nepradėjus nagrinėti teisme, raštu buvo pranešta prokurorui, nurodant asmenį, kuris galėjo įvykdyti ar kitaip dalyvauti šio nusikaltimo padaryme, tai yra S. P. (S. P.). Pats S. P. taip pat pateikė rašytinį nuoširdų prisipažinimą dėl šio nusikaltimo įvykdymo. Tačiau teisme išaiškėjus šiai esminei bylos aplinkybei, kuri, apelianto manymu, keičia kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes bei leidžia pagrįstai manyti, jog jis neįvykdė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, prokuroras neatliko reikiamų procesinių veiksmų dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, o teismas apsiribojo liudytojo S. P. apklausa. Teismas, apklausęs liudytoją S. P., padarė išvadą, kad pagal liudytojo parodymus negalima daryti išvados, kad jo veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, požymiai. Teismas nurodė, jog nauja apelianto versija teismui buvo pateikta tik po to, kai jis buvo pristatytas į Vilniaus 2 pataisos namus atlikti ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, ir ten sutiko pažįstamą, laisvės atėmimo bausmę atliekantį nuteistąjį S. P. Dėl to teismas padarė išvadą, kad apeliantas pateikė teismui tokią gynybinę versiją, siekdamas išvengti jam gresiančios ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, nuosprendyje išdėstė neva esančius prieštaravimus tarp S. P., apelianto ir jo motinos A. K. parodymų, tačiau dėl kitų šių asmenų parodymų dalies, nurodančios į paties nusikaltimo fakto buvimą, nepasisakė. Be to, vienu metu teismas nurodė į jo ir S. P. parodymų prieštaringumą dėl trečiojo nusikaltime dalyvaujančio asmens, kitu gi atveju – rėmėsi šių asmenų pažintimi.
Teismas nuosprendį grindė liudytojo, Vilniaus 2 pataisos namų pareigūno D. G. parodymų dalimi, kad paprastai per įstaigos tvorą neteisėtai permetami uždrausti daiktai, tarp jų ir narkotinės medžiagos, tačiau jos būna supakuotos į ne didesnius kaip 1 gramo paketus. Teismas, remdamasis tokiais liudytojo D. G. parodymais, padarė prielaidą, kad kitokių nei liudytojas nurodė permetamų daiktų įpakavimų negali būti. Tačiau liudytojas D. G. parodė, kad ne visi draudžiamų daiktų permetimo faktai yra išaiškinami. Todėl, apelianto manymu, teismo išvada apie paprastai permetamų daiktų kiekius ir įpakavimus, yra šališka ir negali paneigti galimybės, jog į Vilniaus m. 2 pataisos namus turėjo būti permestas kitas, S. P. nurodomas, narkotikų kiekis ir įpakavimas.
Be to, teismas logiškai neišdėstė ir nenurodė, dėl kokių priežasčių pats S. P. pateikė rašytinį nuoširdų prisipažinimą bei paliudijo teisme apie nusikaltimo aplinkybes, nurodydamas trečiąjį asmenį pravarde V. tokiu būdu, kad šį asmenį galima būtų nustatyti.
Apelianto manymu, nepagrįsta teismo išvada, kad jis yra laikęs ne tik rastą „Euro vaistinės“ maišelį, bet ir jame buvusius mėlynos spalvos lipnia juosta apvyniotus rutulius, kuriuose buvo heroinas. Nurodo, jog ant šių daiktų buvo rasti dviejų žmonių biologiniai pėdsakai. Policijos pareigūnų parodymuose dėl sulaikymo aplinkybių, maišelio suradimo ir tolimesnės įvykio eigos yra prieštaravimų, kurių nuosprendyje teismas neaptarė. Teismo nurodyta aplinkybė, kad tokia pat lipni juosta, kuria buvo apvynioti rutuliai, buvo rasta ir jo gyvenamojoje vietoje, atliekant kratą, neatitinka faktinių aplinkybių, nes kratos metu buvo rastas scotčas, t. y. kitokia, kitos spalvos lipni juosta, neturinti nieko bendro su byloje tiriama mėlynos spalvos juosta. Teismas taip pat nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybės, jog maišelis su heroinu buvo rastas uždaroje automobilio bagažinės vietoje, t. y. tokioje vietoje, kur jo negalėjo matyti ir pats apeliantas.
Šalies argumentai
Apeliantas mano, kad jo byloje buvo netinkamai taikytos materialinės ir procesinės teisės normos. Buvo pažeista jo teisę į gynybą.
Jis kaip įtariamasis turėjo teisę pateikti įrodymus pagal jam pareikštą įtarimą bei kaltinamajame akte išdėstytą nusikalstamą veiką. Jis sužinojęs, kad narkotinė medžiaga jam buvo „pakišta“ ne pareigūnų, kaip jis manė ir aiškino ikiteisminio tyrimo metu, o kad ją į automobilį padėjo kiti asmenys, per savo gynėją pranešė apie tai prokurorui, surašiusiam byloje kaltinamąjį aktą. Pagal BPK 2 ir 164 straipsnius pareiga atlikti tyrimą ir atskleisti nusikalstamą veiką tenka prokurorui ir ikiteisminio tyrimo įstaigai. Įstatymas reikalauja, kad ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas kiekvienu atveju esant padarytam nusikaltimui. Kai naujos esminės bylos aplinkybės, dėl kurių nebuvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, paaiškėja bylos nagrinėjimo teisme metu, teismas pagal BPK 257 straipsnio nuostatas apie tai privalo pranešti prokurorui. Apeliantas mano, kad teismas, nagrinėdamas jo kaltės klausimą, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje nebuvo tirta aplinkybė, kad dėl jam inkriminuoto nusikaltimo yra kalti kiti asmenys. Teismas nenurodė objektyvių bei pagrįstų faktiniais duomenimis motyvų, kodėl netiki, kad jam inkriminuotą nusikaltimą galėjo padaryti kiti asmenys. Teismas, neatlikęs tyrimo dėl visų naujų faktinių aplinkybių, kurios privalomai turėjo būti nustatytos bei ištirtos, laisvai interpretavo faktines bylos aplinkybes, padarydamas niekuo nepagrįstas išvadas dėl jo ir S. P. parodymų patikimumo. Apeliantas mano, kad tokia išankstinė teismo nuostata negalima. Nuosprendis buvo priimtas remiantis ne įrodymais, kurių surinkimui būtinas ikiteisminis tyrimas bei kiti veiksmai, o tik faktais nepagrįstu teismo vidiniu įsitikinimu bei spėjimais, todėl teismo išvados nepagrįstos, padarytos pažeidžiant procesines teisės normas. Apeliantas mano, kad teismas pažeidė BPK 1 straipsnio nuostatos, taip pat BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą bei BPK 20 straipsnyje nurodytus reikalavimus, ko pasėkoje jam buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir paskirta aiškiai neteisinga bausmė. Apeliantas mano, kad teismas, skirdamas jam subendrintą bausmę, netinkamai taikė BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalių bei BK 66 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas neteisingai nurodė, kad bausmės pradžia jam turi būti skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, tai yra nuo 2009 m. kovo 31 d., neįskaičius į bausmės laiką atliktos bausmės pagal Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 22 d. nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis D. K. ir jo gynėjos prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, prašo jį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, nes mano, kad teismas šališkai išnagrinėjo jo bylą.
Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos numato, kad apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles (kai nuosprendis priimtas teismo, kuriam byla neteisminga), arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kai nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės.
Apeliantas, prašydamas panaikinti skundžiamą nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, teigia, kad jo bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Teismo šališkumą apeliantas sieja su aplinkybe, kad teismas, apelianto nuomone, išsamiai neištyrė visų aplinkybių, nepašalino byloje esančių prieštaravimų bei pažeidė BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantis BPK 58 straipsnis pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant, teisėjas (teismas) negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Apeliantas savo apeliaciniame skunde nė vienos iš šiame proceso įstatyme numatytos aplinkybės nenurodė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas būtų buvęs šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi, ar būtų buvusi pažeista nekaltumo prezumpcija. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytų aplinkybių nenustatyta, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti apelianto prašymą perduoti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo nuteisimo už neteisėtą labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – heroino įgijimą, laikymą, gabenimą, todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, tiek kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
D. K. šioje byloje nuteistas už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą, o būtent už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė, gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos - 228,772 g heroino bei psichotropines medžiagas – 0,619 g MDMA, 0,191 g amfetamino, 0,381 g metamfetamino ir 0,038 g piperazino. Apeliantas, neginčydamas savo kaltės dėl neteisėto psichotropinių medžiagų įgijimo, laikymo ir gabenimo, neigia neteisėtai įgijęs, laikęs ir gabenęs labai didelį kiekį narkotinės medžiagos - heroino. Jis teigia, kad šį nusikaltimą įvykdė kiti asmenys ir nurodo šio nusikaltimo padarymo aplinkybes. Apeliantas teigia, jog jis, draugo S. P. prašymu, paskolino savo automobilį ,,Audi“ asmeniui, pravarde V., kuris jo automobilyje ir paliko pareigūnų surastą narkotinę medžiagą - heroiną. Analogišką versiją apeliantas pateikė ir pirmosios instancijos teismui. Apygardos teismas, ištyręs ir įvertinęs šiuos nuteistojo D. K. parodymus, padarė išvadą, kad nuteistasis pateikė teismui gynybinę versiją, siekdamas išvengti jam gesiančios inkriminuoto nusikaltimo sankcijoje numatytos ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės.
Apeliantas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos išvada, mano, kad teismas neatlikęs išsamaus tyrimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, laisvai interpretavo faktines bylos aplinkybes, ir tuo pažeidė BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas aiškinosi D. K. pateiktos versijos pagrįstumą ir jo bei liudytojo S. P. parodymų nuoseklumą bei objektyvumą. Teismas, išanalizavęs ir įvertinęs teisme duotus nuteistojo D. K. ir liudytojo S. P. parodymus, nustatė, kad nuteistojo ir liudytojo S. P. parodymai yra prieštaringi ir nepatvirtinti kitais bylos duomenimis, todėl teismas priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo jais tikėti ir jų vertinti kaip nuteistojo D. K. kaltę paneigiančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, ir mano, kad apelianto pirmosios instancijos teisme duoti parodymai apie aplinkybes, kuriomis jo vairuojamame automobilyje atsirado labai didelis kiekis narkotinių medžiagų, yra neįtikinantys ir nepaneigiantys teismo išvadų.
Visų pirma, apelianto parodymai apie tai, jog jo automobilyje rastą labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino, paliko kiti asmenys, kelia pagrįstų abejonių dėl to, kad tokie nuteistojo parodymai byloje atsirado tik po to, kai jis pradėjo atlikinėti bausmę Vilniaus 2 pataisos namuose ir ten sutiko ir pabendravo su savo draugu S. P. Šių aplinkybių neneigia ir pats apeliantas. Ikiteisminio tyrimo metu, kuris byloje truko virš 8 mėnesių (nuo 2008-01-08 iki 2008-09-11), tokių aplinkybių nuteistasis nei karto nenurodė, jis nepaminėjo ir S. P. Apeliantas aplinkybę, kad prieš dvi dienas iki sulaikymo, S. P. prašymu, buvo paskolinęs savo automobilį asmeniui pravarde V., nurodė tik pradėjus bylą nagrinėti teisme.
Antra, apeliantas savo skunde teigia, kad S. P. prisipažino padaręs apeliantui inkriminuotą nusikaltimą bei teisme paliudijo apie šio nusikaltimo padarymo aplinkybes, tačiau teismas nepagrįstai jo parodymais nepatikėjo, nors jis nurodė ir asmenį, pravarde V., tokiu būdu, kad jį galima būtų nustatyti. Šie apelianto skundo teiginiai neatitinka tikrovės.
Iš tiesų byloje yra nuteistojo S. P. 2008-10-21 parašytas atviras prisipažinimas. Kolegija atkreipia dėmesį į S. P. atviro prisipažinimo turinį, iš kurio matyti, kad S. P. jokių nusikaltimo padarymo aplinkybių nenurodo, tiesiog prašo pateikti jam kaltinimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, o D. K. išteisinti (t. 3, b. l. 28, 29). Pradėjus bylą nagrinėti teisme, nuteistasis D. K. ir jo gynėja pareiškė prašymą apklausti teisme S. P. kaip liudytoją (t. 3, b.l. 33). Teismas patenkinto šį prašymą. S. P. apklaustas teisme parodė, kad asmuo iš Rusijos, vardu K., pravarde V., jo prašymu turėjo permesti į pataisos namus narkotines medžiagas, ir kad tam tikslui jam buvo reikalingas automobilis, todėl jis telefonu kreipėsi į D. K., paprašė jo paskolinti automobilį, ir šis sutiko. Nepavykus permesti narkotines medžiagas į pataisos namus, jos buvo paliktos D. K. automobilyje, tačiau apie tai D. K. nežinojo (t. 3, b. l. 109-110). Teisme aplinkybę, kad prieš dvi dienas iki sulaikymo, S. P. prašymu, buvo paskolinęs savo automobilį asmeniui pravarde V., prisiminė ir apeliantas. Jis, praėjus daugiau nei 9 mėnesiams po įvykio, gana detaliai nurodė automobilio skolinimo aplinkybes (laiką kada jam skambino S. P., kada skambino asmuo, pravarde V., kada pastarasis pas jį atvyko paimti automobilį, kokiomis aplinkybėmis ir kada jį grąžino ir t.t.), taip pat jis apibūdino kaip atrodė asmuo, pravarde V., kurį pasak paties apelianto matė pirmą kartą ir trumpą laiko tarpą (t. 3, b. l. 34 - 37). Nors apeliantas teigia, kad S. P. nurodė asmenį pravarde V. tokiu būdu, kad jį galima būtų atpažinti, tačiau iš liudytojo parodymų matyti, kad jis apibūdindamas asmenį pravarde V. jokių išskirtinių pastarojo bruožų nenurodė. Jis parodė, kad K. (V.) buvo neaukštas, juodukas, maždaug jo metų (t. 3, b. l. 109-110). Pirmosios instancijos teismas suabejojo apelianto ir liudytojo S. P. parodymų teisingumu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aukščiau aptarti nuteistojo D. K. ir liudytojo S. P. parodymai nėra patikimi.
BPK 20 straipsnio 4 dalyje yra numatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Kaip jau buvo minėta, šioje byloje nauja nuteistojo gynybinė versija atsirado tik bylą perdavus nagrinėti teismui, todėl patikrinti ją ikiteisminio tyrimo metu nebuvo galimybės. Liudytojo S. P. teisme duotų parodymų apie neva jo dalyvavimą nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo padaryme nepatvirtina jokie kiti įrodymai. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs nuteistojo D. K. ir liudytojo S. P. parodymus, nustatė, kad jie prieštarauja teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, todėl laikyti šiuos duomenis apelianto kaltę paneigiančiais įrodymais negalima. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta.
Apeliantas savo skunde teigia, kad bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėjus, kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas pagal BPK 257 straipsnio nuostatas apie tai privalėjo pranešti prokurorui. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas tokią galimybę svarstė ir dėl jos skundžiamame nuosprendyje pasisakė. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo manyti, kad S. P. veiksmuose gali būti nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, požymiai, kas įpareigotų teismą apie nustatytas aplinkybes BPK 257 straipsnio pagrindu pranešti prokurorui ir tuo pačiu paneigtų D. K. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo.
Pagrindinė teismo veikla teisiamajame posėdyje yra išnagrinėti kaltinamajam inkriminuotą kaltinimą. Teismas išnagrinėjo D. K. šioje byloje pateiktą kaltinimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir pripažino jį kaltu remdamasis įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes. Nuteistojo D. K. kaltė disponavus labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų įrodyta liudytojų parodymais, kratos protokolais, specialistų išvadomis.
Apeliantas, nesutikdamas su jo kaltės įrodymais, teigia, kad liudytojų - policijos pareigūnų, parodymuose dėl sulaikymo aplinkybių, maišelio suradimo ir tolimesnės įvykio eigos yra prieštaravimų, kurių nuosprendyje teismas nepašalino. Tokie apelianto skundo teiginiai yra deklaratyvūs ir nepaneigiantys teismo išvadų. Teismas skundžiamame nuosprendyje analizavo ir įvertino liudytojų - policijos pareigūnų parodymus ir padarė išvadą, kad policijos pareigūnai, dalyvavę D. K. bei D. D. sulaikyme bei atlikę automobilio apžiūrą davė iš esmės nuoseklius, vieni kitus papildančius parodymus, kuriais teismas neturi pagrindo netikėti. Jokių esminių prieštaravimų liudytojų - policijos pareigūnų, parodymuose nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, todėl vertinti šių liudytojų parodymus kitaip nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas nėra pagrindo.
Be to, apeliantas neigia laikęs mėlynos spalvos lipnia juosta apvyniotus rutulius, kuriuose buvo heroinas, ir nurodo, jog ant šių daiktų buvo rasti dviejų žmonių biologiniai pėdsakai. Taip pat apeliantas teigia, kad kratos metu pas jį rasta lipni juosta neturi nieko bendro su byloje tiriama mėlynos spalvos juosta. Šie apelianto teiginiai yra paneigti byloje surinktais ir skundžiamame nuosprendyje aptartais įrodymais. Specialisto išvada nustatyta, kad ant mėlynos spalvos lipnios juostos, kuria apklijuotas tirti pateiktas maišelis, paimtas 2008-01-08 apžiūrint automobilį ,,Audi“, rasta tarpusavyje sumaišytų ne mažiau kaip dviejų asmenų biologinių pėdsakų, iš kurių asmens tapatybei nustatyti yra tinkami vieno vyro biologiniai pėdsakai (t. 1, b. l. 22-23). Atliekant patikrinimą DNR duomenų įskaitoje nustatyta, jog biologinio pėdsako, paimto ant maišelio, genotipas sutapo su D. K. genotipu (t. 1, b. l. 24). Taigi, šios aplinkybės patvirtina, kad apeliantas dar iki jo sulaikymo, rankose laikė ne tik rastą „Euro vaistinės“ maišelį, bet ir jame buvusius mėlynos spalvos lipnia juosta apvyniotus rutulius, kuriuose, kaip nustatyta, buvo narkotinė medžiaga – heroinas. Iš kratos protokolo matyti, kad atliekant kratą apelianto nuomojame bute buvo išimta lipini juosta (t. 1, b. l. 7-8).
Apeliantas nurodo, kad teismas nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybės, jog maišelis su heroinu buvo rastas uždaroje automobilio bagažinės vietoje, t. y. tokioje vietoje, kur jo negalėjo matyti ir apeliantas. Šis apelianto skundo teiginys nepaneigia jo kaltės, nes byloje specialistų išvadomis įrodyta, kad narkotinės medžiagos, rastos automobilio bagažinėje, priklausė apeliantui.
Apeliantas savo skunde teigia, kad teismas nuosprendyje išdėstė prieštaravimus tarp liudytojo S. P., apelianto ir jo motinos A. K. parodymų, tačiau dėl kitų šių asmenų parodymų dalies, nurodančios į paties nusikaltimo fakto buvimą, nepasisakė. Taip pat teismas nuosprendį pagrindė prielaida, patikėdamas liudytojo D. G. parodymais apie permetamų į pataisos namų teritoriją daiktų svorius ir įpakavimus. Šie apelianto skundo teiginiai neatitinka tikrovės.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas analizavo tiek nuteistojo, tiek byloje apklaustų liudytojų parodymus, vertino juos kitų bylos duomenų kontekste, ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį vadovavosi tik tais jų parodymais, kuriuos patvirtino kiti bylos duomenys. Teismas nuosprendyje nurodė kodėl atmeta vienus liudytojų parodymus ir tiki kitais jų parodymais. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tiek nuteistojo, tiek liudytojų parodymus įvertino, nepažeidžiant procesinių normų, ir kolegija neturi pagrindo vertinti šiuos parodymus iš naujo.
Apeliantas mano, kad teismui neištyrus visų naujai paaiškėjusių aplinkybių, nepatikrinus jo versijos bei S. P. parodymų nustatytomis baudžiamojo proceso įstatymo priemonėmis buvo pažeistos BPK 1 straipsnio nuostatos, taip pat BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas bei BPK 20 straipsnyje nurodyti reikalavimai. Šie apelianto skundo teiginiai nepagrįsti.
Kaip jau buvo minėta, teismas šioje byloje kruopščiai ištyrė nuteistojo pateiktą gynybinę poziciją dėl veikos padarymo aplinkybių, ją įvertino ir dėl jos skundžiamame nuosprendyje pasisakė. Tiek kaltinimo, tiek gynybos šalys bylos nagrinėjimo metu turėjo lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, taip pat pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Taigi BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas nagrinėjant šią bylą pažeistas nebuvo. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, jo gynėjai, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tačiau kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime nereiškia, kad buvo pažeistas įstatymas. Šioje byloje teismas nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, teismas apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – apeliantą teisinančius – įrodymus. Taigi jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų šioje byloje nenustatyta.
Dėl to, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė tiek D. K. kaltinančias, tiek ir jį teisinančias aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, ir pagrįstai D. K. pripažino kaltu bei nuteisė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu.
Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad D. K. nepagrįstai šioje byloje pripažintas kaltu ir nuteistas dėl neteisėto labai didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimo.
Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako asmuo, kuris neteisėtai gamino ir (ar) perdirbo ir (ar) įgijo ir (ar) laikė ir (ar) gabeno ir (ar) siuntė ir (ar) pardavė ir (ar) kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Vadinasi, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nusikalstamai neteisėtas disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų gali reikštis minėtomis veikomis. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį ir bet kurios iš jų padarymas gali būti (esant visiems sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų.
D. K. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį apskųstuoju nuosprendžiu yra nuteistas ir už tai, kad jis nenustatytomis aplinkybėmis iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 508 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis narkotinės medžiagos – 228,772 g heroino. Nuteistasis D. K. apeliaciniame skunde ginčija labai didelio kiekio heroino įgijimą.
Pagal susiformavusią teismų praktiką narkotinių medžiagų įgijimas – tai veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo gauna narkotinių medžiagų. Tokie veiksmai yra pirkimas, mainai, radinio pasisavinimas, skolos atsiėmimas ar dovanos gavimas ir kt. Iš nuosprendžio matyti, kad labai didelio kiekio heroino įgijimas byloje pripažintas nustatytu, tačiau ši veika nepagrįsta baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Esminės heroino įgijimo aplinkybės: kas konkrečiai, kur, kaip, kokiais veiksmais, iš kokio asmens įgijo heroiną, nenustatytos. Heroino įgijimo faktas šioje byloje yra preziumuojamas, teismo išvada, pripažįstant D. K. kaltu dėl neteisėto didelio kiekio heroino įgijimo, pagrįsta prielaidomis, o ne surinktais įrodymais. Nuosprendyje konstatavimas, kad D. K. laikė ir gabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, savaime nereiškia, kad būtent D. K. jas įgijo. Minėta, kad BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos veikos turi savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindimo kaltininkui reikšmę ir todėl kiekviena iš jų turi savarankišką procesinį įrodinėjimą, o ne preziumuojamos („išvedamos“) iš kitų BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų ir neginčijamai įrodytų vėlesnių veikų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr.2K-P-218/2009 ).
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Analogiški įstatymo reikalavimai – neginčijamais įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymį – taikytini ir tais atvejais, kai BK specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje (pvz., BK 260 straipsnio 1 dalyje) nurodomos kelios alternatyvios veikos, kurių kiekviena, ją padarius, gali būti savarankišku kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindu. Nagrinėjamoje byloje kaltinant D. K. neteisėtai įgijus labai didelį kiekį - 228,772 g heroino ir nuteisus jį už šią veiką, buvo pažeisti BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimai. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai laikytini esminiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr.2K-P-218/2009). Dėl to teiginiai, kad D. K. įgijo labai didelį kiekį narkotinių medžiagų (heroino) iš skundžiamo nuosprendžio šalintini nuosprendį pakeičiant nutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005-06-23 nutarimo Nr. 53, 21 p).
Šioje byloje keičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį, D. K. paliekama pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, atsižvelgęs į D. K. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį (apeliantas įvykdė labai sunkų nusikaltimą, jo įvykdytas nusikaltimas kelia didelį pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei), kaltės formą ir rūšį (veikta tiesiogine tyčia), į tai, kad byloje nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, taip pat įvertinęs nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis (anksčiau teistas 5 kartus, naują nusikaltimą padarė pilnai neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, slapstėsi nuo teisėsaugos pareigūnų, buvo paskelbta jo paieška, įrašytas į įskaitą Vilniaus priklausomybės ligų centre, jam diagnozuoti psichikos elgesio sutrikimai vartojant opioidus, priklausomybės sindromas; būdamas jauno, darbingo amžiaus, niekur nedirbo, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, turi mažametį vaiką), pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskyrė 13 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri nežymiai viršija BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytos bausmės vidurkį. Kolegijos nuomone, nuteistajam D. K. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl net ir susiaurinus D. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos apimtį, ji atitinka BK 41 bei 54 straipsnių reikalavimus ir pagrindo ją švelninti nėra.
Be to, apelianto manymu, teismas, skirdamas jam subendrintą bausmę, netinkamai taikė BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalių bei BK 66 straipsnio 1 dalies nuostatas. Mano, kad teismas neteisingai nurodė, jog bausmės pradžia jam turi būti skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, neįskaičius į bausmės laiką atliktos bausmės pagal Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 22 d. nuosprendį. Šie apelianto skundo teiginiai yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Skundžiamu nuosprendžiu D. K. paskirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė buvo subendrinta su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi. Bausmės nuteistajam buvo subendrintos taikant BK 64 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas subendrintą bausmę pagal BK 64 straipsnio 1 dalies nuostatas turėjo teisę pasirinkti bausmių subendrinimo būdą, tai yra, arba bausmes visiškai sudėti, arba jas sudėti iš dalies. Šiuo atveju teismas pasirinko dalinį bausmių bendrinimo būdą ir vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalies nuostatomis, prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjo dalį Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės, tai yra 2 metus laisvės atėmimo (iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienos nuteistojo neatlikta Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu, paskirtos bausmės dalis buvo 2 metai 2 mėnesiai 6 dienos). Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad skiriant galutinę subendrintą bausmę pagal BK 64 straipsnyje numatytas bausmių skyrimo taisykles, baudžiamasis įstatymas nenumato galimybės į bausmės laiką įskaityti bausmę, visiškai ar iš dalies atliktą pagal ankstesnį nuosprendį.
Taip pat apygardos teismas teisingai nustatė, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pradžia yra nuosprendžio paskelbimo data. Bausmė skiriama nuosprendžiu, todėl ji negali prasidėti iki nuosprendžio paskelbimo. Visais atvejais nuosprendžiu paskirtos bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, o sutinkamai su BK 66 straipsnio 1 dalimi, teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas suėmimas, privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, apeliantui šioje byloje kardomoji priemonė – suėmimas nebuvo taikyta. Šioje byloje apeliantas buvo sulaikytas BPK 140 straipsnio nustatyta tvarka nuo 2008-01-08 iki 2008-01-10, ir šis jo sulaikyme išbūtas laikas skundžiamu nuosprendžiu yra įskaitytas jam į paskirtos bausmės laiką.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,
nutaria:
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nuosprendį:
panaikinti Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl D. K. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už neteisėtą labai didelio kiekio narkotinės medžiagos - 228,772 g heroino įgijimą iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.