- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-01
- Bylos Nr.
- A-502-2968-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02719-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Dainius Raižys, Artūras Drigotas (pran.)
- Pareiškėjas
- viešosios įstaigos Radviliškio rajono greitosios medicinos pagalbos centro
- Atsakovas
- Valstybinei medicininio audito inspekcijai prie Sveikatos apsaugos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- V. Y., B. Š., M. Š.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Radviliškio rajono greitosios medicinos pagalbos centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Radviliškio rajono greitosios medicinos pagalbos centro skundą atsakovui Valstybinei medicininio audito inspekcijai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. Y., B. Š. ir M. Š. (M. S.) dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Radviliškio rajono greitosios medicinos pagalbos centras (toliau – ir Centras) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2010 m. rugpjūčio 24 d. asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės sprendimo Nr. 4A-152 (NK-55) (toliau – ir Sprendimas) 3.1 ir 3.1.1 punktą.
Skunde ir patikslintame skunde (b. l. 1-7, 37-43) pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimu buvo pažeistos jo teisės. Sprendimas potencialiai gali sąlygoti įstaigos finansinius nuostolius, nes praktikoje po tokių sprendimų yra gaunamos pacientų pretenzijos ir ieškiniai dėl žalos atlyginimo. Priimant Sprendimo 3.1.1 punktą, Centro įsitikinimu, buvo nesilaikyta taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 3 p.), bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Pareiškėjo nuomone, Sprendime padarytos išvados ir teiginiai yra visiškai nepagrįsti. Vaiko gaivinimo standarto 5.4 punkte nurodyti veiksmai (venų punkcija ir kateterių įkišimas, sudarant kelią vaistams) atliekami tik tuomet, kai jie yra tikslingi ir pateisinami objektyvia paciento būkle, esama klinikine situacija. Pradinio gaivinimo standartu privalo vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarime Nr. 590 „Dėl profesijų, darbų ir veiklos sričių darbuotojų bei transporto priemonių vairuotojų, buvusių kartu su nukentėjusiaisiais ar ligoniais nelaimingų atsitikimų ar ūmaus gyvybei pavojingo susirgimo vietose ir privalančių suteikti jiems pirmąją pagalbą sąrašo patvirtinimo, taip pat įstatymų nustatytų kitų asmenų kompetencijos šiais klausimais nustatymo“ nurodyti asmenys. Todėl natūralu ir logiška, kad Vaiko gaivinimo standarte numatyti visi galimi veiksmai (taikytini įvairiausioms situacijoms), kurie privalo būti atliekami etapiškai, greitai vertinant situaciją ir organizmo atsaką į atitinkamus gaivinimo veiksmus. Tam tikrų veiksmų atlikimas neįmanomas, jei neišnyksta konkrečios aplinkybės arba neatsiranda siekiamas rezultatas atliekant gaivinimo veiksmus, numatytus algoritme. Pažymėjo, kad Centro darbuotojai, kurie atliko vaiko pradinio gaivinimo veiksmus, operatyviai susiorientavo situacijoje kai išnyko kvėpavimas ir sustojo širdies veikla. Buvo atlikti visi būtini ir Vaiko gaivinimo standarto algoritme numatyti veiksmai, kurie atliekami išnykus šioms pagrindinėms gyvybinėms funkcijoms, įskaitant išorinį širdies masažą ir dirbtinę plaučių ventiliaciją. Pareiškėjo įsitikinimu, visiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys kontrolės metu surinktiems bei Ataskaitoje aprašytiems duomenims Sprendimo teiginiai, kad darbuotojai nestebėjo elektrokardiogramos, jos neinterpretavo, nediagnozavo aritmijos. Sveikatos apsaugos ministerijos specialistas konsultantas gydytojas reanimatologas anesteziologas Ataskaitoje taip pat pateikė išvadą, kad elektrinė širdies veikla gali būti stebima arba monitoriuje (ar defifriliatoriaus-monitoriaus ekrane), arba registruojama elektrokardiograma. Taigi, akivaizdu, kad EKG buvo stebėta ir interpretuota, o Ataskaitoje ir Sprendime padaryta priešinga išvada yra visiškai nepagrįsta. Dėl paminėtų priežasčių Sprendimo dalis dėl Vaiko gaivinimo standarto 5.3 punkto pažeidimo naikintina. Taip pat neteisinga Sprendimo išvada, jog teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas buvo pažeisti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. rugpjūčio 28 d. įsakymo Nr. V-710 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 142:2007 „Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ patvirtinimo“ 18.2 bei 18.6 punkto reikalavimai.
Šalies argumentai
Atsakovas Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 75-78) paaiškino, kad Sprendimo 3.1 ir 3.1.1 punktai pareiškėjui nesukelia neigiamų pasekmių, nepakeičia jos teisių ar pareigų, todėl laikytina, jog pareiškėjo reikalavimas neatitinka ABTĮ 15 straipsnio. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, administracine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies reikalavimus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Todėl, atsakovo vertinimu, apskųstoje dalyje Sprendimas nesukelia pareiškėjui neigiamų pasekmių, nepanaikina, nepakeičia jo teisių, nenustato jokių pareigų. Inspekcija pažymėjo ir tai, jog Vaiko gaivinimo standarto 5.4 punkto bei Sprendimo 3.1 punkto esmė yra ta, jog bendruomenės slaugytojos, taikydamos specialųjį gaivinimą, nepunktavo venos, t. y. nesudarė prielaidų esant reikalui kuo skubiau, efektyviau sušvirkšti vaistus į veną, o ne aplinkybė, kaip skunde teigia pareiškėjas, kad gausesnis skysčių skyrimas į veną nebuvo reikalingas. Spręsti apie gausesnį skysčių bei atitinkamų vaistų skyrimą į veną būtų galimą tik tada, jei gaivinimo metu būtų vertinta (interpretuota) informacija apie volemiją ir organizmo atsakas į gaivinimo veiksmus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo M. Š. atsiliepime prieštaravo pareiškėjo skundo tenkinimui (b. l. 122).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo VšĮ Radviliškio rajono greitosios medicinos pagalbos centro skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė (b. l. 134-136), kad Inspekcijos veiklos tikslas yra sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir efektyvumo priežiūra, analizė bei priemonių ir būdų priežiūrai gerinti nustatymas teikiant dėl to pasiūlymus sprendimus priimantiems subjektams. Kadangi tikslai įgyvendinami atliekant veiksmus pagal teisės aktuose institucijai nustatytus įgalinimus, Inspekcijos nuostatuose numatyta funkcija nagrinėti pacientų prašymus, pareiškimus ir skundus turi būti suprantama kaip vienas iš būdų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir efektyvumo kontrolei bei priemonių priežiūrai gerinti nustatymui, tačiau ne konkretaus asmens pažeistos teisės gynybai. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolės ataskaita tiesiogiai nesukuria teisių pacientams, teikiantiems skundus dėl sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir efektyvumo. Pagal pobūdį Asmens sveikatos priežiūros pasaugų kontrolės ataskaita gali būti vienu iš įrodymų, kuriuo, esant pagrindui manyti, jog dėl netinkamų paslaugų suteikimo atsirado neigiamos pasekmės ir yra teisinis pagrindas reikšti atitinkamus turtinius ar neturtinius reikalavimus administracine ar teismine tvarka, pagrindžiamos reikšmingos aplinkybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A7-1140/2003, Nr. A2-1217/2007, AS63-104/2009). Specialiosios teisėjų kolegijos nutarčių dėl teismingumo apžvalgoje (2006 m. liepos-gruodžio mėn., Administracinių teismų praktika Nr. 10) „Dėl paslaugų teikimo teisinių santykių“ nurodoma, kad paslaugų teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu, todėl ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui.
Objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjęs bylos rašytinių įrodymų visetą, vadovaudamasis įstatymų sistemine analize, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisingumo ir protingumo kriterijais, Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė išvadą, kad ginčijami Sprendimo punktai nepažeidžia Centro teisių, t. y. nesukelia jam jokių teisinių pasekmių. Centro nurodomos pasekmės: teisminių ginčų, finansinių nuotolių bei dalykinės reputacijos pablogėjimo tikimybė, yra tik prielaidos, nesuteikiančios nei faktinio, nei teisinio pagrindo naikinti Sprendimą.
III.
Pareiškėjas VšĮ Radviliškio rajono greitosios medicinos pagalbos centras pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
Apeliacinis skundas (b. l. 150-157) iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:
Žemesnės instancijos teismas
Sprendimas, kuriuo pripažinti Centro darbuotojų tariamai neteisėti veiksmai (neveikimas), yra viena iš sąlygų Centro civilinei atsakomybei kilti.Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdyje pareiškėjas davė išsamius paaiškinimai dėl Sveikatos apsaugos ministerijos konsultantės dr. A. K. padarytų išvadų, kurių dalis patvirtina jo skundo reikalavimus.Radviliškio rajono apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartimi ikiteisminio tyrimo byloje skyrė deontologinę teismo medicinos ekspertizę dėl P. Š. gydymo teisingumo ir mirties priežasties nustatymo. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus ekspertizės akte Nr. EDM 29 (124)/11(01) pateiktos ekspertų išvados yra reikšmingos sprendžiant šį administracinės bylos šalių ginčą.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime (b. l. 173-176) pažymi, kad ekspertizės akto Nr. EDM 29 (124)/11(01) išvados yra kritikuotinos, todėl jomis neturėtų būti vadovaujamasi tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo M. Š. atsiliepime nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu (b. l. 184).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nustatyta, kad pareiškėjas VšĮ Radviliškio rajono greitosios medicinos pagalbos centras siekia Inspekcijos 2010 m. rugpjūčio 24 d. asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės sprendimo Nr. 4A-152 (NK-55) 3.1 ir 3.1.1 punkto, kuriais pripažinta, kad Centro bendruomenės slaugytojos 2010 m. balandžio 2 d. P. Š. teikdamos greitosios medicinos pagalbos profilio asmens sveikatos priežiūros paslaugas – atlikdamos paciento gaivinimą – pažeidė Vaiko gaivinimo standarto, patvirtinto sveikatos apsaugos ministro 2003 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-357, 5.2 – 5.4 punktų bei Lietuvos medicinos normos MN 142:2007 „Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. V-710, 18.2 ir 18.6 punkto reikalavimus, panaikinimo.
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (toliau – ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas) 52 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Valstybinė medicininio audito inspekcija atlieka asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo valstybinę kontrolę. Esant Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnio 1 dalyje aptartiems įstaigų veiklos kontrolės priemonių taikymo pagrindams, Inspekcija pagal kompetenciją turi teisę sveikatos priežiūros įstaigoms skirti minėto įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje numatytas kontrolės priemones ir/ar sankcijas. Kontrolės priemonių taikymas įforminamas sprendimu.
Analizuodamas asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės sprendimo struktūrą ABTĮ taikymo požiūriu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-746/2011, nurodė, kad šis sprendimas laikytinas vientisu administraciniu aktu, kuriame pagal įprastas sprendimo surašymo taisykles turi būti pateikta (nurodyta) visa sprendimo teisingam suvokimui būtina informacija. Tokia informacija pagal atitinkamą jos paskirtį paprastai išskiriama į sprendimo aprašomąją (įžanginę), motyvuojamąją (sprendimą pagrindžiančią) ir rezoliucinę (taikomas poveikio priemones nustatančią) dalis. Pažymėjo, jog individualiam administraciniam aktui yra keliami Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai, tarp jų ir reikalavimas nurodyti sprendimo apskundimo tvarką. Vadovaudamasi išvardytais kriterijais teisėjų kolegija vertino, kad Inspekcijos sprendimo 1 ir 2 punktai laikytini jo įžangine dalimi, sprendimo 3 punktas (kontrolės išvados) – motyvuojamąja (sprendimą pagrindžiančia) dalimi, o 4 punktas – rezoliucine (sprendžiamąja) dalimi, kuri formuluojama atsižvelgiant į kontrolės išvadas.
Nagrinėjamos administracinės bylos duomenys rodo, jog 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo Nr. 4A-152 (NK-55) 4 punktu atsakovas davė pareiškėjui du privalomus (jam teisinius padarinius sukeliančius) nurodymus: supažindinti atsakingus specialistus su kontrolės išvadomis bei užtikrinti būtinosios pagalbos teikimą laikantis Sprendimo 3.1.1 punkte nurodytų teisės aktų nuostatų (4.1.1 p.); organizuoti įstaigos viduje klinikinę konferenciją, aptariant nagrinėtą klinikinį atvejį bei priimant korekcinius ir prevencinius sprendimus (4.1.2 p.). Tačiau kaip matyti, reikalavimų dėl šių viešojo administravimo institucijos valdingų patvarkymų Centras pirmosios instancijos teismui nereiškė.
Iš pareiškėjo skundo ir jį pakartojančio apeliacinio skundo turinio matyti, jog realizuodamas teisę kreiptis į teismą, jis kelia ginčą tik dėl atsakovo atlikto 2010 m. balandžio 2 d. įvykio aplinkybių vertinimo (Sprendimo 3.1 ir 3.1.1 p.). Centro manymu, Sprendimo motyvuojamoje dalyje nustatyti pažeidimai gali sudaryti prielaidas pacientų pretenzijoms ir ieškiniams dėl žalos atlyginimo bei pabloginti jo dalykinę reputaciją, todėl turi būti paneigti. Šiuo klausimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-261/2007, 2007 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-217/2007, publikuota „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 1 (11), 2007 m.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat laikosi nuoseklios praktikos, jog Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatuose numatyta funkcija nagrinėti pacientų prašymus, pareiškimus ir skundus turi būti suprantama kaip vienas iš būdų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir efektyvumo kontrolei bei priemonių priežiūrai gerinti nustatymui, tačiau ne konkretaus asmens pažeistos teisės gynybai. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolės ataskaita tiesiogiai nesukuria teisių pacientams, teikiantiems skundus dėl sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir efektyvumo. Pagal pobūdį šis dokumentas galėtų būti vienu iš įrodymų, kuriuo, esant pagrindui manyti, jog dėl netinkamų paslaugų suteikimo atsirado neigiamos pasekmės ir yra teisinis pagrindas reikšti atitinkamus turtinius ar neturtinius reikalavimus administracine ar teismine tvarka, pagrindžiamos reikšmingos aplinkybės (2003 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7?1140/2003, 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1217/2007, 2009 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-104/2009, 2009 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-342/2009, 2010 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556?59/2010, 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-461/2010 ir kt.).
Pažymėtina, kad sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų neteisėtais veiksmais, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, pacientams padarytą žalą yra deliktinė civilinė atsakomybė, įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.283, 6.284 straipsniuose. Civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246–6.249 str.). Bylas dėl žalos, kylančios iš asmens sveikatos priežiūros santykių, atlyginimo, nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai. Taigi galiojantis teisinis reguliavimas ir aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika leidžia daryti išvadą, kad tuo atveju, jeigu Centrui būtų pareikštas civilinis ieškinys dėl paciento P. Š. mirties, jo, kaip asmens sveikatos priežiūros įstaigos, civilinės atsakomybės sąlygos bus nustatinėjamos (įrodinėjamos) teisme proceso įstatymų numatyta tvarka.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas buvo nurodyta, įvertinusi pareiškėjo skundo dalyką ir pagrindą, kuriais apibrėžtos šios individualios bylos nagrinėjimo ribos, konstatuoja, kad pareiškėjo keliami klausimai dėl administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo pagal jų pobūdį ir esmę sudaro ginčą tik dėl fakto, bet ne dėl teisės. Sprendimo 3.1 ir 3.1.1 punktai nesukuria Centrui savarankiškų teisinių pasekmių, todėl palankus teismo sprendimas realios įtakos Centro teisėms ir pareigoms nagrinėjamu atveju neturės.
Dėl paminėto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo viešosios įstaigos Radviliškio rajono greitosios medicinos pagalbos centro apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.