Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešajame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo - akcinės bendrovės „City Service“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-306-1723/2007 pagal ieškovo akcinės bendrovės „City Service“ ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai dalyvaujant tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Corpus A“, uždarajai akcinei bendrovei „Skala“, Kauno miesto savivaldybės administracijai, dėl sprendimo priėmimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas AB „City Service“ kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė teismo panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. T-678 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T-678 „Dėl pritarimo koncesijos tvarkyti ir prižiūrėti Kauno miesto savivaldybės švietimo įstaigų ūkį suteikimui“ pakeitimo“, ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybės tarybą priimti sprendimą atstatyti 2004 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T-678 „Dėl pritarimo koncesijos tvarkyti ir prižiūrėti Kauno miesto savivaldybės švietimo įstaigų ūkį suteikimui“ teisinę galią. Nurodė, jog atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba 2005 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T-678 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T-678 „Dėl pritarimo koncesijos tvarkyti ir prižiūrėti Kauno miesto savivaldybės švietimo įstaigų ūkį suteikimui“ pakeitimo“ (toliau tekste – 2004 m. Sprendimas) nusprendė pripažinti netekusiu galios Kauno miesto savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. T-678 „Dėl pritarimo koncesijos tvarkyti ir prižiūrėti Kauno miesto savivaldybės švietimo įstaigų ūkį suteikimui“ (toliau tekste – 2005 m. Sprendimas arba ginčijamas sprendimas). 2004 m. Sprendimu atsakovas pritarė koncesijos tvarkyti ir prižiūrėti Kauno miesto savivaldybės švietimo įstaigų ūkį suteikimui ir įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių organizuoti viešą konkursą dėl koncesijos sudarymo. Pagal paskelbto viešo konkurso sąlygas ieškovas pateikė pasiūlymą. Ieškovo pasiūlymas buvo įvertintas geriausiai, todėl ieškovas buvo pakviestas dalyvauti konkurso derybose. Iki skundžiamo 2005 m. Sprendimo priėmimo buvo užbaigti trys iš keturių, pagal koncesijų įstatymo 8 straipsnį nustatytų, konkurso etapų, tačiau priėmus skundžiamą 2005 m. Sprendimą derybos buvo nutrauktos (iš esmės - atšauktos) pažeidžiant konkurso sąlygose nustatytą tvarką ir pažeidžiant Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalį, leidžiančią atšaukti pradėtą konkursą tik iki pasiūlymų pateikimo datos. Pagal Koncesijų įstatymo 16 straipsnio 1 dalį ir konkurso sąlygų 11 straipsnio 7 dalį bei 9 dalį, derybos galėjo baigtis dviem būdais: miesto tarybai patvirtinus derybų rezultatą – pasirašant sutartį arba nepatvirtinus rezultato ir nepasirašant sutarties. Kadangi 2005 m. Sprendimu buvo nutrauktos konkurso procedūros, todėl šis sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas, atstatant 2004 m. Sprendimo teisinę galią.

Teismas nepagrįstai rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi suteikiančia teisę priimtus savo aktus sustabdyti, pakeisti ar panaikinti, nes to paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina savivaldos institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principą. Remiantis šiuo principu, ginčijamas atsakovo sprendimas visų pirma turi atitikti Koncesijų įstatymą, kaip reglamentuojantį koncesinius santykius. Atsakovas paskelbė konkursą, priėmė pasiūlymus, paskelbė dalyvių sąrašą sudarytą pagal eiliškumą ir pakvietė ieškovą dalyvauti konkurso derybose. Pagal Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalį, paskelbtą atvirą konkursą dėl koncesijos suteikimo leidžiama nutraukti tik iki išsamių įpareigojančių konkurso pasiūlymų pateikimo. Iki atsakovo ginčijamo 2005 m. Sprendimo, kuriuo buvo panaikintas 2004 m. Sprendimas, priėmimo, atsakovas atliko veiksmus, kurie sukėlė teisines pasekmes. Pasiūlymus pateikę subjektai tapo koncesijos suteikimo teisinių santykių dalyviais, o atsakovas privalėjo užbaigti pradėtą koncesijos suteikimo procedūrą – patvirtinti derybose pasiektą rezultatą ir pasirašyti koncesijos sutartį arba derybų rezultato nepatvirtinti ir užbaigti koncesijos suteikimo konkursą Konkurso sąlygose nustatyta tvarka, nepasirašant koncesijos sutarties. Teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė. Teismas nepagrįstai nurodė, jog derybos dėl koncesijos sutarties sudarymo nutrūko esant iki sutartiniams santykiams, nes pagal Koncesijų įstatymo 16 straipsnio 1 dalį sėkmingai baigusi derybas su aukščiausią įvertinimą gavusiu konkurso dalyviu, suteikiančioji institucija sudaro koncesijos sutartį. Teismas neteisingai aiškina šią teisės normą, kad derybų pradėjimas nereiškia, jog sutartis bus sudaryta ir derybos gali nutrūkti nesudarius sutarties. Be to teismo išvada, kad derybos dėl koncesijos sutarties sudarymo nutrūko savaime derybininkams nepasiekus susitarimo, yra nepagrįstos jokiais įrodymais. Iš bylos duomenų matyti, kad derybos vyko ir buvo nepagrįstai nutrauktos ginčijamu atsakovo sprendimu, nekonstatavus, kad derybos baigėsi neradus abiems šalims priimtino sprendimo. Todėl laikytina, kad atsakovas neteisėtai nutraukė pradėtas derybas, jų nebaigdamas teisės aktų nustatyta tvarka.Teismas pažeidė rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus, nes nepagrįstai netenkino ieškovo prašymo dėl asmenų šaukimo liudytojais. Byloje šalių paaiškinimai yra prieštaringi, todėl liudytojų parodymai buvo svarbūs. Tuo labiau, kad teismas sprendimą grindė nepagrįstais atsakovo teiginiais, bet nepasisakė dėl rašytinio įrodymo – atsakovo 2005 m. gruodžio 22 d. posėdžio, kuriame buvo priimtas ginčijamas sprendimas, protokolo išrašą, kuriame nurodyta, jog ginčijamo sprendimo priėmimo metu vyko ir nebuvo nutrūkę derybos. Teismas buvo įpareigojęs atsakovą ir trečiuosius asmenis pateikti derybų, vykusių tarp šalių, rašytinius dokumentus, tačiau dokumentai pateikti nebuvo motyvuojant jų nebuvimu, nors pagal teisės aktų nustatytą tvarką, tokie dokumentai privalėjo būti ir turėjo būti saugomi 10 metų. Nesant reikalaujamų įrodymų teismas privalėjo kritiškai vertinti atsakovo teiginius, neparemtus jokiais įrodymais, juo labiau, kad ieškovas buvo pateikęs rašytinius rodymus – atsakovo protokolą. Teismas sprendime konstatavo, jog derybos dėl koncesijos sutarties sudarymo negalėjo tęstis, nes ginčijamu atsakovo 2005 m. Sprendimu neteko galios atsakovo 2004 m. Sprendimas, todėl neliko teisinio pagrindo tęsti derybas. Šis teismo teiginys yra teisingas. Tačiau teismas, konstatavęs, kad neliko teisinio pagrindo tęsti derybas ir tuo pripažindamas derybų nutraukimą būtent ginčijamu atsakovo 2005 m. Sprendimu, daro nepagrįstą išvadą, kad ginčijamu 2005 m. Sprendimu nebuvo pažeistas Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas nutraukti koncesijos suteikimo atvirojo konkurso procedūras po įpareigojančių dalyvių pasiūlymų pateikimo pasibaigimo. Šią išvadą teismas pateikia konstatavęs, jog derybos nutrūko savaime. Taigi teismas nevienareikšmiškai vertino faktines bylos aplinkybes ir pateikė dvi prieštaraujančias tarpusavyje išvadas, todėl teismo sprendimas laikytinas nepagrįstu ir naikintinas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Pagal Koncesijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalį Koncesija - vadovaujantis koncesijos sutartimi ir joje nustatytomis sąlygomis suteikiančiosios institucijos koncesininkui pagal šį Įstatymą suteikiamas leidimas vykdyti ūkinę veiklą, susijusią su infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, plėtra, atnaujinimu, pakeitimu, remontu, valdymu, naudojimu ir (ar) priežiūra, teikti viešąsias paslaugas, valdyti ir (ar) naudoti valstybės ar savivaldybės turtą (tarp jų eksploatuoti gamtos išteklius), kai koncesininkas pagal koncesijos sutartį prisiima visą ar didžiąją dalį su tokia veikla susijusios rizikos bei atitinkamas teises ir pareigas. Pagal Koncesijų įstatymo 1 straipsnio 2 dalį Koncesijos sutartis - suteikiančiosios institucijos, kuri veikia valstybės ar savivaldybės vardu, ir koncesininko sudaryta rašytinė sutartis, kurioje nustatomos suteikiančiosios institucijos ir koncesininko teisės ir pareigos, susijusios su koncesija. Taigi, koncesija yra sutartis, todėl jai sudaryti, vykdyti ar nutraukti taikomi sutartims galiojantys principai, atsižvelgiant į Koncesijų įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytus koncesijų sutarčių ypatumus.

Sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. šalių konsensusas, valios sutapimas (CK 6.154 ir 6.159 str.). Pagal CK 6.162 straipsnio 2 dalį, sutartis galioja, jeigu šalys sutaria dėl visų esminių sutarties sąlygų. Todėl būtina nustatyti, kokie teisiniai santykiai tarp šalių buvo susiklostę priimant 2005 m. Sprendimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad koncesijos sutartis turėjo būti sudaryta viešojo konkurso būdu. Šalims atlikus veiksmus, kuriais jos siekia sudaryti sutartį, tarp jų susiklosto tam tikri santykiai, vadinami ikisutartiniais. Sudarant sutartį konkurso būdu, tarp šalių susiklosto dvejopi santykiai. Pirma, susiklosto santykiai, susiję su konkurso nugalėtojo nustatymu, t.y. ikisutartiniai santykiai. Antra, sudarius sutartį su konkurso nugalėtoju, tarp pastarojo ir konkurso organizatoriaus susiklosto šios sutarties pagrindu atsiradę sutartiniai prievoliniai santykiai. Asmens dalyvavimas konkurse reiškia, kad jis įsipareigoja laimėjęs konkursą sudaryti sutartį, kuriai sudaryti ir buvo skelbiamas konkursas. Konkursą organizuojanti instituciją įsipareigoja ateityje sudaryti sutartį. Šioje byloje nagrinėjamu atveju santykiai buvo įforminami dviem etapais. Pirma, iš pradžių paskelbiamas konkurso nugalėtojas ir su juo pradedamos derybos. Antra, su konkurso nugalėtoju konkurso organizatorius sudaro sutartį. Ieškovas, kaip tinkamą pasiūlymą pateikęs konkurso dalyvis, buvo pakviestas derybų, kurių pabaigos rezultatas galėjo būti - koncesijos sutarties pasirašymas arba nepasirašymas. Kadangi konkursas buvo paskelbtas, išrinktas konkurso nugalėtojas, pradėtos ir nepasibaigę derybos buvo nutrauktos iki derybų pabaigos rezultato – sutarties sudarymo arba atsisakymo sudaryti sutartį, todėl darytina išvada, jog derybos nutrūko ikisutartinių santykių stadijoje.

Kaip yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, ikisutartinių santykių šalys turi abipuses teises ir pareigas. Vykstant deryboms dėl sutarties sudarymo, pagrindinė abipusė šalių pareiga yra pareiga elgtis sąžiningai, kuri įtvirtinta CK 1.5, 6.4, 6.158 ir 6.163 straipsniuose. Sąžiningumas ikisutartiniuose santykiuose apima keletą svarbių pareigų. Pirma, šaliai draudžiama vesti derybas, jeigu ji apskritai neketina sudaryti sutarties. Antra, nors ir nėra šalių pareigos sudaryti sutartį, tačiau sąžiningumas reikalauja, kad toli pažengusios derybos nebūtų nutrauktos be pakankamos priežasties. Draudimas nutraukti derybas paaiškinamas tuo, kad tokiose derybose viena ar kita šalis jau turi visiškai pagrįstą pagrindą tikėtis, jog priešingos šalies ketinimai yra rimti ir sutartis tikrai bus sudaryta. CK 6.163 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri derybų metu elgiasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius. Taigi ši CK norma nustato civilinę atsakomybę nuostolių atlyginimo forma už pagrįsto pasitikėjimo sugriovimą. Todėl, net ir pripažinus, kad sutartis nebuvo sudaryta, būtina įvertinti derybas nutraukusios šalies elgesį sąžiningumo principo požiūriu ir atsakyti į klausimą, derybas be pakankamo pagrindo nutraukusi šalis savo elgesiu sukūrė ar ne kitai šaliai pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, jog sutartis tikrai bus sudaryta. Jeigu atsakymas į šį klausimą būtų teigiamas, tai nesąžininga šalis privalėtų kitai šaliai atlyginti nuostolius, kuriuos sudaro derybų metu turėtos išlaidos bei prarastos galimybės piniginė vertė (UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts. Rome, 1994, p. 50–-52) (LAT CBS 2005 m. sausio 19 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-38/2005, civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vingio kino teatras“ ieškinį atsakovui UAB „Eika“ dėl nuostolių atlyginimo, kat. 42.5; 42.6; 52.3). Taigi ikisutartinių santykių pradėjimas nėra šalių pareiga pasiekti ikisutartinių santykių rezultatą - sudaryti sutartį.

Byloje nėra duomenų, kad šalims pavyko susitarti dėl visų esminių sutarties sąlygų, todėl nėra pagrindo manyti, kad sutartis buvo sudaryta. Aplinkybė, kad tarp šalių vyko derybos, nepanaikina atsakovo teisės nesudaryti sutarties, todėl apelianto nurodomos aplinkybės, jog nebuvo iškviesti liudytojai, galintys aplinkybę, jog vyko derybos, nepateikti visi derybų dokumentai, neturi įtakos ginčo esmei, todėl nėra reikšmingi.

Apeliantas teisingai nurodo, kad pagal Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalį, jei suteikiančioji institucija nusprendžia pakeisti konkurso sąlygas arba atšaukti konkursą, ji turi teisę tai padaryti pirmoje laikotarpio nuo konkurso sąlygų paskelbimo pagal šio straipsnio 2 dalį pusėje iki išsamių įpareigojančių konkurso pasiūlymų pateikimo datos. Tačiau taikant šią normą būtina atsižvelgti į vieną pagrindinių civilinės teisės principų – sutarties laisvės principą (CK 1.2 str. 1 d.). Sutartis yra dviejų asmenų valios išraiška, jų suderinta valia, todėl būtinas sutarties elementas yra šalių savanoriškumas. Sutarties laisvės principas reiškia, kad negalima versti asmens sudaryti sutarties prieš jo valią. Kiekvienas principas nėra absoliutus, todėl ir sutarties laisvės principas gali būti ribojamas. Pagal CK 6.156 straipsnio antrąją dalį, pareigą sudaryti sutartį gali nustatyti įstatymas arba pats asmuo gali įsipareigoti sudaryti konkrečią sutartį. Sutarčių laisvės principo veikimas ir atsakomybė už ikisutartinių santykių nutraukimą nustatytas CK 6.948 straipsnio 3 dalyje nustatančioje, kad atšaukus konkursą, konkurso organizatorius privalo atlyginti kiekvieno asmens, įvykdžiusio konkurso sąlygose numatytą darbą iki tol, kol jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie konkurso atšaukimą, turėtas išlaidas. Atsakovui nevykdant savo pareigos sudaryti sutartį, jam gali būti taikoma civilinė atsakomybė, tačiau ir tokiu atveju sutarties laisvės principas neleidžia versti sudaryti sutarties. Tokiu būdu atsakovas turėjo teisę atšaukti konkursą, tačiau privalo atlyginti ieškovo patirtas išlaidas. Ieškovas neprašo išlaidų atlyginimo, todėl, atsižvelgiant į pateikto ieškinio reikalavimus, teismas ginčą išnagrinėjo teisingai.

Taigi Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalies nuostata, kad jei suteikiančioji institucija nusprendžia pakeisti konkurso sąlygas arba atšaukti konkursą, ji turi teisę tai padaryti pirmoje laikotarpio nuo konkurso sąlygų paskelbimo pagal šio straipsnio 2 dalį pusėje iki išsamių įpareigojančių konkurso pasiūlymų pateikimo datos, nustato prezumpciją, jog suteikiančioji institucija atšaukusi konkursą iki išsamių įpareigojančių konkurso pasiūlymų pateikimo datos yra sąžininga ikisutartinių santykių dalyvė, todėl neprivalo atlyginti kitos šalies nuostolių. Tačiau ši norma negali būti aiškinama, kaip įpareigojanti ikisutartinių santykių šalis pasiekti derybų baigties rezultatą, t.y. minėta norma negali būti aiškinama, kaip apribojanti sutarties šalių laisvės principą. Atsakovas negali būti verčiamas sudaryti sutartį, todėl turėjo teisę 2005 m. Sprendimu atšaukti savo 2004 m. Sprendimą, o apelianto argumentai, kad atsakovas negalėjo nutraukti ikisutartinių santykių nebaigdamas jų Koncesijos įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, atmestini, kaip nepagrįsti.

Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog teismas, konstatavęs, kad neliko teisinio pagrindo tęsti derybas ir tuo pripažindamas derybų nutraukimą ginčijamu atsakovo 2005 m. Sprendimu, daro nepagrįstą išvadą, kad ginčijamu 2005 m. Sprendimu nebuvo pažeistas Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas nutraukti koncesijos suteikimo atvirojo konkurso procedūras po įpareigojančių dalyvių pasiūlymų pateikimo pasibaigimo. Šioje byloje apeliantas prašo pripažinti negaliojančiu atsakovo 2005 m. Sprendimą ir prašo įpareigoti atsakovą tęsti pradėtas procedūras. Apelianto prašymas pripažinti 2005 m. Sprendimą negaliojančiu ir įpareigojimas tęsti derybas reikštų, kad atsakovas ikisutartiniuose santykiuose neturėjo sutarties šalių laisvės principo – nepasiekti ikisutartinių santykių rezultato. Kaip jau minėta Teismas nagrinėjo Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalies nuostatas teisės priimti 2005 m. Sprendimą aspektu, t.y. teisės nepasiekti ikisutartinių santykių rezultato aspektu ir nenagrinėjo Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalies normos kitais aspektais. Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalies pažeidimas gali būti pagrindu asmenų civilinei atsakomybei atsirasti, tačiau nepanaikina sutarties šalių laisvės principo nepasiekti ikisutartinių santykių rezultato, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas galėjo 2005 m. Sprendimo pagrindu nutraukti derybas nepasiekdamas ikisutartinių santykių galutinio rezultato yra pagrįsta ir neprieštaringa.

Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl naikinti jį apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo.

Atmetus apeliacinį skundą iš ieškovo AB „City Service“ priteistina 18 Lt (2 t., b.l. 96) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei (CPK 92 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2007 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo AB „City Service“ 18 Lt (aštuoniolika litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.