Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

2020-01-07 · Administracinė byla Nr. I1-269-422/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-01-07Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-08-11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-01-07
Bylos Nr.
I1-269-422/2020
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01553-2019-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Janina Vitunskienė (pirm.)
Pareiškėjas
V. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-269-422/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01553-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 7 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Janina Vitunskienė,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1–3, 7–11).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2019 m. balandžio 17 d. buvo kalinamas Alytaus pataisos namų 7 lokaliniame sektoriuje netinkamomis, nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis. Patalpos, kuriose gyveno, įrengtos virš gamybinių patalpų. Jose buvo vykdomi sveikatai pavojingi metalo apdirbimo darbai, laikomos pavojingos, degios, galinčios sprogti medžiagos. Pažymėjo, kad gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, kartu su juo gyveno 9 asmenys, trūko gyvenamojo ploto, kurį mažino baldų ir jose laikomų daiktų užimamas plotas. Tvirtino, jog net nebuvo taburečių atsisėsti. Sienos ir lubos pažeistos pelėsio, grybelio, grindys supuvusios. Nebuvo įrengta pakankamai prausyklų ir sanitarinės įrangos. Lokaliniame sektoriuje buvo apie 160 nuteistųjų, kurie naudojosi 6 tualetais. Jų techninė būklė neatitiko higienos reikalavimų, sanitariniuose mazguose neužtikrintas privatumas. Nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos išsimaudyti duše. Dėl patalpų perpildymo nebuvo laikomasi sanitarinių higienos reikalavimų, dėl to jam kilo nepatogumų, susidarydavo eilės prie sanitarinių įrenginių. Tvirtino, jog jam nebuvo išduotos teisės aktais nustatytos išduoti higienos priemonės – dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai, dėl to buvo diskriminuojamas, palyginti su suimtaisiais, kuriems asmeninės higienos priemonės buvo išduodamos.

Teigė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų pablogėjo jo emocinė, psichinė būklė, be raminamųjų vaistų negalėjo užmigti, dėl to buvo priverstas gydytis, patyrė dvasinių išgyvenimų, kančių, pažeminimą.

Atsiliepimas

Atsikirtime (b. l. 89–91) į atsakovės atsiliepimą pažymėjo, jog po Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimų gyvenamosios patalpos rakinamos, todėl visą laiką teko būti perpildytose patalpose, atsakovės atstovo argumentai dėl laisvo judėjimo pataisos namų teritorijoje yra nepagrįsti. Prašė skundą patenkinti, vadovautis teismų precedentais kitose bylose, tarptautiniais teisės aktais.

Atsakovės atstovas Alytaus pataisos namai (toliau – ir Alytaus PN, Pataisos namai) atsiliepime (b. l. 16–23) ir jo papildyme (b. l. 96) su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, kad pareiškėjui gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Akcentavo, jog pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Bendrabučio tipo patalpose nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti, sportuoti pataisos namų teritorijoje. Pareiškėjas buvo paskirtas ir gyveno 7 lokalinio sektoriaus 6 būryje, kuris priskirtas darbo zonai, todėl į gyvenamąją patalpą grįždavo tik pernakvoti, sanitariniais įrenginiais galėjo naudotis darbo vietoje. Pažymėjo, jog Alytaus visuomenės sveikatos centras ne kartą tikrino pataisos namus dėl sveikatos saugos reikalavimų atitikties nustatytiems reikalavimams, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Virš darbo cechų gyvenamųjų patalpų nėra įrengta. 6 būrio sanitarinių mazgų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nepateikė prašymų dėl asmeninės higienos priemonių išdavimo, kaip numatyta Alytaus PN direktoriaus 2017 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. 1-24 7 punkte, be to, buvo mokus, todėl jos nebuvo išduotos. Bendrabučio tipo patalpų miegamieji vėdinami per atveriamus langus. Nuteistieji patys rūpinasi tvarkos ir švaros palaikymu patalpose. Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, todėl nėra pagrindo skundo tenkinimui.

Atsakovės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas, Departamentas) atsiliepime (b. l. 80–83), paaiškinimuose (b. l. 94–95) prašė skundą atmesti. Tvirtino, jog pareiškėjas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų, jo įvardijama žala nurodyta abstrakčiai, grindžiama Alytaus PN veiksmais, į Kalėjimų departamentą pareiškėjas nesikreipė, todėl Departamentas negali būti laikomas atsakovės atstovu.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2019 m. balandžio 17 d.

Atsakovės atstovai tvirtino, jog daliai reikalavimų pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą, prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos (toliau – ir CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose, nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą (pirmiausia kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą) jis kreipėsi tik 2019 m. balandžio 29 d. Tai patvirtina Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys ir spaudas ant pareiškėjo skundo (b. l. 1), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį Nr. A822-1037/2009).

Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.

Šiomis aplinkybėmis skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 5 d. (atvykimo į Alytaus pataisos namus data, b. l. 17) iki 2016 m. balandžio 28 d. taikytina trejų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas dėl minėto laikotarpio šiuo pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.

Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Pataisos namuose laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 29 d. iki 2019 m. balandžio 17 d.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Alytaus pataisos namai arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/2011). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose (būriuose).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų (miegamųjų vietų) skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno Alytaus PN 7 lokalinio sektoriaus 6 būryje, kuris priskirtas darbo zonai. Laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 29 d. iki 2017 m. kovo 30 d. buvo paskirtas į 6 būrio 1 miegamąjį, kuris yra 30,28 kv. m ploto, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl, esant visoms užimtoms vietoms, vienam asmeniui teko 3,36 kv. m ploto (b. l. 18, 24, 25, 41).

Nuo 2017 m. kovo 30 d. iki 2017 m. balandžio 25 d. pareiškėjas gyveno 6 būrio 2 miegamajame, kuris yra 27,64 kv. m ploto, jame įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko mažiausiai 3,45 kv. m ploto (b. l. 45–48). Laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 26 d. iki 2019 m. balandžio 17 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 6 būrio 1 miegamąjį, kuris yra 30,28 kv. m ploto, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl, esant visoms užimtoms vietoms, vienam asmeniui teko 3,36 kv. m ploto. Šias aplinkybes patvirtina į bylą pateikti įrodymai – Nuteistųjų 1 ir 2 miegamajame sąrašai, minėtų miegamųjų planai (b. l. 41–58). Taigi pagal pateiktus atsakovės atstovės duomenis, kurie kitais įrodymais byloje nepaneigti, pareiškėjui tenkanti ploto norma ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista, todėl jo argumentai šiuo aspektu nepagrįsti. Be to, kaip matyti iš į bylą pateiktų duomenų, didesnę ginčo laikotarpio dalį miegamosiose patalpose ne visos vietos buvo užimtos, todėl akivaizdu, jog pareiškėjui teko daugiau ploto.

Pareiškėjas tvirtino, jog po Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) pakeitimų gyvenamosios patalpos rakinamos, todėl visą laiką teko būti perpildytose patalpose, judėjimo laisvė pataisos namuose apribota.

BVK 70 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka užrakinami.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 73¹ punkte (įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d.) nurodyta, jog nuteistieji užrakinami kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose, gyvenamuosiuose aukštuose laikantis šių reikalavimų: kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu, taip pat galimybė prieiti prie geriamojo vandens šaltinio (73¹.1 p.); kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus (73¹.2 p.). Iš šių Taisyklių nuostatų matyti, kad jose įtvirtintas imperatyvas rakinti nuteistuosius kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose.

Konkrečiu atveju byloje nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjas gyveno darbo zonai priskirtose patalpose. Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, jog po minėtų BVK pakeitimų Alytaus PN buvo priimti lokaliniai teisės aktai, kurių pagrindu 7 lokalinio sektoriaus nuteistieji buvo laikomi užrakinti ne miegamosiose patalpose, o gyvenamuosiuose aukštuose. Alytaus pataisos namų direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 1-106 „Dėl nuteistiesiems tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto ir nuteistųjų gyvenamųjų patalpų arba gyvenamųjų patalpų aukštų rakinimo laiko nustatymo“ 7-ojo lokalinio sektoriaus būrių (6, 8, 13) nuteistiesiems nustatytas minimalus gyvenamųjų patalpų plotas ne mažesnis kaip 3,1 kv. m, minėto lokalinio sektoriaus gyvenamųjų patalpų aukštų rakinimo laikas nustatytas darbo dienomis nuo 21 val. iki 7 val., o poilsio ir švenčių dienomis nuo 17 val. iki 7 val. (įsakymo 1.3.1 p.). Taigi, akivaizdu, jog pareiškėjas nebuvo užrakintas gyvenamosiose patalpose, o tik rakinamas gyvenamųjų patalpų aukštas (nakčiai darbo dienomis, poilsio ir švenčių dienomis – vakarui ir nakčiai). Atsižvelgiant į tai ir į būrio specifiką, pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę pagal dienotvarkėje nustatytą laiką ir numatytas priemones, todėl nėra pagrindo jo laikymo sąlygų gyvenamosiose patalpose prilyginti pataisos įstaigų kamerų tipo patalpoms ir skaičiuoti 3,6 kv. m plotą vienam asmeniui.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamųjų patalpų dalį užėmė baldai, kiti daiktai. Tačiau teismas pažymi, kad pagal Taisyklių 11¹.1 punktą skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų užimamo ploto, gyvenamojo ploto trūkumo ir dėl to kilusių nepatogumų atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad būrių sanitariniuose mazguose nebuvo užtikrintas jo privatumas, tačiau aplinkybių dėl privatumo neužtikrinimo skunde nedetalizavo.

Byloje nekilo ginčas dėl aplinkybių, kad pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, unitazai vieni nuo kitų atskirti pertvaromis, tai patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 67–68).

Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai, nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kuriomis Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Taigi įvertinus minėtas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr. LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje (toliau – ir Aprūpinimo norma) nustatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriame turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų). Teismas pažymi, jog nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir Aprūpinimo normos), nustatyta, kad prausykloje, tualete numatytas vienas klozetas arba pisuaras penkiolikai nuteistųjų, viena praustuvė – ne daugiau kaip penkiolikai asmenų.

Atsakovės atstovo duomenimis, ginčo laikotarpiu 7 lokaliniame sektoriuje gyveno iki 156 nuteistųjų, sanitariniame mazge buvo įrengtos 9 prausimosi vietos (praustuvai), 6 unitazai ir 1 pisuaras (b. l. 20, 67), todėl darytina išvada, jog buvo pažeistas Aprūpinimo normų reikalavimas dėl naudojimosi sanitariniais mazgais ir praustuvėmis, todėl šiuo aspektu konstatuotinas atsakovės veiksmų neteisėtumas.

Pareiškėjas tvirtino, jog pataisos namuose nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos išsimaudyti duše, tačiau šių aplinkybių skunde konkrečiai neišdėstė. Vadovaujantis Higienos normos HN 134:2015 44 punktu, taip pat Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu, kalinčiam asmeniui turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Atsakovės atstovas pateikė į bylą įrodymus, kad ši teisė pareiškėjui buvo užtikrinta (b. l. 65–67), todėl abstrakčių, bendro pobūdžio, niekuo nepagrįstų aplinkybių pagrindu Pravieniškių PN-AK atsakomybė negalima.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo savo nuomonę apie Alytaus pataisos namų pastatų būklę, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė kaltų atsakovės pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Be to, pareiškėjas aplinkybių dėl šių pažeidimų nekonkretizavo, byloje duomenų apie tai, kad dėl sienų, lubų būklės, pelėsio, netinkamos ventiliacijos, dėl patalpų perpildymo, dėl taburečių stygiaus ir pan. jis kreipėsi į Pataisos namų administraciją su skundais, pretenzijomis, o administracija į tai nereagavo. Teismas pažymi, jog atsakovės atstovas pateikė į bylą Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, kuriais nėra konstatuoti pareiškėjo nurodyti pažeidimai (b. l. 34–40). Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjas šiuo aspektu neįrodė atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, kurių pagrindu būtų taikoma civilinė atsakomybė.

Pareiškėjas tvirtino, kad gyvenamosios patalpos įrengtos virš gamybinių patalpų, kuriose buvo vykdomi sveikatai pavojingi metalo apdirbimo darbai, jose laikomos pavojingos, degios, galinčios sprogti medžiagos. Tačiau atsakovės atstovas atsiliepimu (b. l. 20) paneigė pareiškėjo argumentus ir pažymėjo, kad gamybinės patalpos įrengtos toliau nuo gyvenamųjų patalpų, be to, nuteistieji į gyvenamąsias patalpas grįžta tik miegoti. Bylos duomenimis taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl per didelio triukšmo ar dėl to kilusių nepatogumų. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmetami kaip deklaratyvūs.

Dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, jog jam ginčo laikotarpiu nebuvo išduotos higienos priemonės – dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai, teismas pažymi, jog ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (galiojo iki 2017 m. liepos 1 d.; toliau – ir Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos), pagal kurias vyrams per mėnesį turėjo būti išduodamas 1 ritinys tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Taigi, pataisos namams nustatytose normose ginčo laikotarpiu nebuvo numatytas dantų šepetėlio, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas nuteistiesiems. Tačiau, pagal tų pačių Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normų (2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 redakcija) 7 punktą, suimtiesiems kas mėnesį turėjo būti išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Taigi, ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), o nuteistiesiems tokios higienos priemonės neturėjo būti išduodamos

Pastebėtina, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 4 ir 5 punktai numato, jog higienos reikmenys, avalynė, drabužiai išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui jo skunde nurodytos higienos priemonės nuo 2016-04-29 iki 2019-04-17 nebuvo išduotos.

Byloje nėra objektyvių duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl higienos priemonių (dantų šepetėlio, dantų pastos ir skutimosi peiliukų) išdavimo į Alytaus PN administraciją. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. vasario 28 d. sprendime byloje Melnitis prieš Latviją (pareiškimo Nr. 30779/05), be kita ko, pažymėta, kad nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis – yra ypač nepriimtinas. Toks nepagrįstas atsisakymas, taikomas suimtiems asmenims, neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir galiausiai – pažeminimą. Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į pataisos įstaigą su prašymu išduoti jam higienos priemones (dantų šepetėlį, dantų pastą ir skutimosi peiliukus), o įstaigos administracija tokio prašymo netenkino, todėl negalima konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų ir nėra pagrindo dėl to priteisti neturtinę žalą. Tokios nuostatos suformuotos paskutinėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A-1993-502/2019, Nr. A-4690-968/2019), nuo kurios nėra pagrindo teismui nukrypti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.23 punktą, bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja valstybės institucijos (valstybinio administravimo subjektai), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad atsakovu administraciniame procese laikoma materialiojo teisinio santykio šalis, tikrai ar tariamai pažeidusi pareiškėjų materialiąsias teises ar interesus ir kuri kviečiama į teismą atsakyti į pareiškėjų pareikštą reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-330/2008, 2019 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-79-520/2019).

Pareiškėjo skundas grindžiamas netinkamomis kalinimo sąlygomis Alytaus pataisos namuose, tačiau jame nėra išdėstytos aplinkybės ir pateikti įrodymai, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti Kalėjimų departamento kaip valstybės atstovo neteisėtus veiksmus (neveikimą) valstybės civilinės atsakomybės kontekste, todėl minėta skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta ir neįrodyta.

Tačiau byloje nustačius atsakovės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, neteisėtus veiksmus dėl Aprūpinimo normų naudojantis sanitarine įranga pažeidimo, yra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei kilti. Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų pablogėjo jo emocinė, psichinė būklė, patyrė dvasinių išgyvenimų, pažeminimą, tačiau teismas neturi pagrindo išvadai, kad pareiškėjo nurodytus išgyvenimus galėjo lemti išimtinai inventoriaus trūkumas sanitariniame mazge. Konkrečiu atveju pažymėtina, jog 7 lokalinis sektorius yra gamybinėje zonoje, dauguma nuteistųjų yra dirbantys VĮ „Mūsų amatai“, todėl sanitariniais įrenginiais galėjo naudotis darbo vietoje. Pareiškėjas šių nurodytų atsakovės aplinkybių nepaneigė. Tačiau, įvertinęs visumą byloje nustatytų aplinkybių ir įrodymų, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų pakankamas kiekis inventoriaus sanitariniame mazge.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).

Pažymėtina, jog byloje nesurinkta duomenų apie tai, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų, t. y. duomenų apie pažeidimų nulemtus fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus.

Byloje nesant duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl nustatyto pažeidimo atsakovės atstovei ar kitoms kompetentingoms institucijoms, taip pat įrodymų apie šio pažeidimo pareiškėjo sveikatai sukeltas neigiamas pasekmes, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitiktis teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad pareiškėjo teisė į tinkamas, galiojantį teisinį reglamentavimą atitinkančias kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1993-858/2018).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. D. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo V. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Janina Vitunskienė