- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-08-24
- Bylos Nr.
- A-756-842-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Nacionalinei teismų administracijai, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Panevėžio apygardos teismui
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, vardu pateiktą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Nacionalinei teismų administracijai, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir Panevėžio apygardos teismui dėl atlyginimo išmokėjimo, pensijos perskaičiavimo ir nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. K. kreipėsi su skundu į pirmosios instancijos teismą prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės 146 103,97 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2006 m. balandžio 18 d.; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės 31 120,15 Lt nuostolių, atsiradusių dėl 21,3 procentų infliacijos, atlyginimą, paskaičiuotą nuo neišmokėtos darbo užmokesčio sumos; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės 7 140,42 Lt netektos pensijos už laikotarpį nuo 2006 m. balandžio 19 d. iki 2008 m. liepos 18 d. ir nuo šios sumos paskaičiuotą nuostolių, atsiradusių dėl infliacijos (16 procentų), atlyginimą – 1 142,47 Lt; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, palūkanas skaičiuojant nuo 2001 m. liepos 1 d. (Civilinio kodekso įsigaliojimo) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5) įpareigoti Nacionalinę teismų administraciją nuo 2008 m. liepos 19 d. perskaičiuoti ir mokėti pareiškėjui 1 089 Lt dydžio mėnesinę teisėjo valstybinę pensiją. Pareiškėjas skunde nurodė, kad iki 2006 m. balandžio 18 d. dirbo teisėju Panevėžio apygardos teisme. Iki 2000 m. sausio 1 d. atlyginimas jam buvo mokamas pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 666) bei 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 689). Nuo 2000 m. sausio 1 d. jam mokamas atlyginimas buvo neteisėtai sumažintas vadovaujantis Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 (toliau – ir Nutarimas Nr. 1494), kuriuo atlyginimų padidinimo koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Pareiškėjo nuomone, tokiu būdu buvo pažeistos jo teisės ir įstatymų saugomi interesai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotas teismų ir teisėjų nepriklausomumas bei draudimas valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms bei pareigūnams kištis į teismų veiklą. Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas. Bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimus ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą. Atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis. Tai daryti galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki. Atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 12 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai, 2001 m. sausio 12 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, t. y. kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas (2006 m. kovo 26 d. nutarimas). Tuo tarpu nuo 2000 m. sausio 1 d. atlyginimai buvo sumažinti tik teisėjams. Valstybės politikams ir pareigūnams, valstybės tarnautojams, valstybinių įmonių vadovams atlyginimai sumažinti nebuvo. Pareiškėjo nuomone, toks teisėjų atlyginimų mažinimas buvo akivaizdžiai diskriminacinio pobūdžio ir neatitinkantis Konstitucinio Teismo formuluojamos doktrinos. Be to, atlyginimų sumažinimas tik vienai, palyginus nedideliai, valstybės sektoriuje dirbančių asmenų grupei leidžia pagrįstai abejoti, ar toks atlyginimų mažinimas buvo sąlygotas itin sunkios ekonominės ir finansinės valstybės padėties. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad civilinėje teisėje galioja visiško nuostolių atlyginimo principas (Civilinio kodekso 6.251 straipsnis), todėl Lietuvos valstybė pareiškėjui turėtų atlyginti dėl infliacijos atsiradusią žalą. Jeigu nebūtų neteisėtai sumažintas pareiškėjo atlyginimas, pareiškėjas gautų 1 089 Lt teisėjo valstybinę pensiją. Šiuo metu pareiškėjui yra mokama 264,46 Lt mažesnė pensija. Pareiškėjo nuomone, vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.210 straipsnio 1 dalimi, jam priteistinos ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsakovas nurodė, kad sunki valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra nurodyta pačiame Nutarime Nr. 1494, kaip prielaida sprendimui sumažinti teisėjams atlyginimo didinimo koeficientą. Iš Vyriausybės 1999 m. gruodžio 1 d. posėdžio protokolo matyti, kad sprendimas sumažinti teisėjų, prokurorų ir kitų aukšto rango teisėsaugos pareigūnų darbo užmokesčio fondą motyvuojamas itin sunkia ekonomine ir finansine valstybės padėtimi. Motyvuojant sunkia ekonomine ir finansine padėtimi, buvo priimti ir kiti teisės aktai atskirais klausimais – Vyriausybės 1999 m. gruodžio 13 d. nutarimas Nr. 1398, Seimo 1999 m. lapkričio 18 d. rezoliucija. Atsakovas taip pat nurodė, kad Nutarimu Nr. 689, siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu, buvo nuspręsta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto tarnybinius koeficientus teisėjams, generaliniam prokurorui ir kitiems nutarime išvardintiems pareigūnams. Vyriausybė 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė minėtą nutarimą ir didesnei daliai pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. nurodyto koeficiento iš viso nebetaikė, o Nutarimu Nr. 1494 teisėjams ir kitiems sąraše likusiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientą 2,5 sumažino iki 1,75. Tokiu būdu teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai, tai yra paliktas 1,75 padidinimo koeficientas (75 procentų priedas prie atlyginimo), kai tuo pačiu metu kitoms grupėms jis iš viso buvo panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio. Atsakovas pažymėjo, kad 1999 metų gruodžio mėnesį vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje buvo 1 170,90 Lt, o vidutinis teisėjo atlyginimas – 7 784,20 Lt. Todėl, atsakovo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad teisėjų atlyginimai buvo sumažinti pažeidžiant proporcingumo principą. Atsakovas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju taikytinas Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytas terminas, kuris, skirtingai nei Darbo kodekso 27 straipsnyje nustatytas ieškinio senaties terminas, negali būti atnaujinamas (Darbo kodekso komentaras, III dalis, 532 psl.).
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė teismų administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Nacionalinė teismų administracija apskaičiuoja teisėjų valstybinę pensiją remdamasi objektyviu kriterijumi – darbo užmokesčio vidurkiu, todėl perskaičiavus darbo užmokesčio vidurkį atitinkamai galėtų būti perskaičiuojama ir teisėjų valstybinė pensija.
Atsakovas Lietuvos Respublikos finansų ministerija prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovo nuomone, Finansų ministerija yra netinkamas atsakovas šioje byloje. Atsakovas nurodė, kad Finansų ministerijai nesuteikta teisė spręsti klausimų dėl teisėjų atlyginimo. Teismai finansuojami iš valstybės biudžeto, kiekvienas turi savo atskirą išlaidų sąmatą. Asignavimus teismams kiekvienais metais tvirtina Seimas. Valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė, o valstybės biudžeto kasos operacijų vykdymą organizuoja Finansų ministerija per kredito įstaigas.
Atsakovas Panevėžio apygardos teismas prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 101 093 Lt (su privalomaisiais valstybei mokėjimais) teisėjo atlyginimo už laikotarpį nuo 2003 m. balandžio 18 d. iki 2006 m. balandžio 18 d.; pareiškėjo skundo reikalavimus priteisti nuo 2006 m. balandžio 19 d. netektos teisėjo valstybinės pensijos dalį, įpareigoti atsakovą Nacionalinę teismų administraciją nuo 2008 m. liepos 19 d. perskaičiuoti ir mokėti pareiškėjui 1 089 Lt teisėjo valstybinę pensiją bei priteisti dėl infliacijos atsiradusius nuostolius nuo nesumokėtos pensijos dalies paliko nenagrinėtus; kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. gruodžio 23 d. dekretu Nr. 1483 buvo paskirtas Panevėžio apygardos teismo teisėju. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. balandžio 13 d. dekretu Nr. 570 yra atleistas iš Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui nuo 2007 m. balandžio 18 d. Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 5 pareiškėjui yra paskirta 824,54 Lt dydžio teisėjo valstybinė pensija (t. I, b. l. 15). Panevėžio apygardos teismo pažyma patvirtina, kad 1999 m. gruodžio mėn. pareiškėjui buvo priskaičiuotas 10 889 Lt atlyginimas, nuo 2000 m. sausio mėn. ir vėliau, pritaikius Nutarimą Nr. 1494, pareiškėjui buvo skaičiuojamas mažesnis atlyginimas – 8 212 Lt (t. I, b. l. 29). Nurodytas mažesnis atlyginimas buvo skaičiuojamas pareiškėjui iki jo atleidimo iš pareigų (t. I, b. l. 11, 12). Teismas sprendime nurodė, kad šioje byloje precedento galią turi Lietuvos Apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-3-2008 pagal Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Šiaulių apygardos administraciniam teismui, trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl žalos, susijusios su teisėjų atlyginimų nemokėjimu. Lietuvos Apeliacinis teismas, nagrinėdamas minėtą civilinę bylą, vadovavosi Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktos ekspertizės dėl ekonominės finansinės padėties įvertinimo aktu. Nurodytą ekspertizės aktą, kaip įrodymą, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė-finansinė padėtis, šioje administracinėje byloje pateikė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Lietuvos Apeliacinis teismas konstatavo, kad apibendrinę nagrinėtus rodiklius, ekspertai padarė išvadą, jog itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų. Ekonominė būklė gerėjo palaipsniui, jos sukūrimas nebuvo toks akivaizdus, kaip būklės pablogėjimas 1999 metais (ekspertizės akto išvados 6 punktas). Lietuvos Apeliacinis teismas konstatavo, kad apibendrinant 1997 ir 1999 metų finansinę bei ekonominę padėtį valstybėje, patikimai galima teigti, kad padėtis 1999 metais buvo blogesnė nei 1997 metais (ekspertizės akto išvadų 15 p.). Lietuvos Apeliacinis teismas įvertinęs šias aplinkybes konstatavo, kad nuo 2003 metų sausio mėnesio valstybė privalėjo atkurti buvusią padėtį, tai yra mokėti teisėjams atlyginimus, gautus pagal Nutarimą Nr. 666 ir Nutarimą Nr. 689, ir priteisė ieškovams nuo 2003 m. sausio mėnesio neišmokėto atlyginimo dalį. Atsižvelgdamas į minėtą precedentą ir vadovaudamasis Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, 109 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti teisėjo atlyginimo skirtumą nuo 2003 m. sausio mėnesio yra tenkintinas. Tačiau, vadovaujantis Valstybės tarnybos 2 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio, Teismų įstatymo 41 straipsnio 1 dalies, 96 straipsnio 1 dalies bei Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatomis, nagrinėjamu atveju taikytinas Darbo kodekso 298 straipsnis, nustatantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Todėl pareiškėjui priteistinas teisėjo atlyginimas už trejus metus. Pareiškėjui nepareiškus pageidavimo dėl laikotarpio, jam priteistina suma už paskutinius trejus metus iki atleidimo iš pareigų, kadangi būtent šis laikotarpis turi reikšmės pareiškėjo pensijos skaičiavimui. Teismas taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai prašo priteisti CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatytas palūkanas ir dėl infliacijos atsiradusią žalą. Pagrįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimai kildinami iš valstybės tarnybos ar darbo teisinių santykių. CK 1.1 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad CK reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius; įstatymų numatytais atvejais CK reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. CK 1.1 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai; šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Aukščiau nurodyti specialūs įstatymai nereglamentuoja sankcijų, numatytų už pavėluotą darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimą. Todėl reikia vadovautis Darbo kodeksu, kurio 207 straipsnyje yra numatyta darbdavio pareiga mokėti įstatymų nustatytus delspinigius kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Darbo santykius reglamentuojantys įstatymai nenumato kitokių sankcijų dėl pavėluoto minėtų išmokų sumokėjimo. Todėl pareiškėjas nepagrįstai reikalauja priteisti CK numatytas palūkanas bei atlyginti nuostolius. Nurodyti pareiškėjo reikalavimai negali būti patenkinti ir dėl to, kad pareiškėjo reikalavimas yra išvestinis iš pagrindinio reikalavimo priteisti nesumokėtą teisėjo atlyginimą. Tarp pareiškėjo ir Lietuvos valstybės, iš kurios reikalaujama priteisti atlyginimą, ar tarp pareiškėjo ir Lietuvos Respublikos Prezidento, skiriančio teisėjus į pareigas, neatsiranda civiliniai teisiniai santykiai, nurodyti CK 1.1 straipsnio 1 dalyje (CK 1.136 straipsnis). Todėl pareiškėjas, gindamas savo teises dėl negauto atlyginimo, nepagrįstai siekia jas ginti taip pat ir CK numatytų teisės normų pagrindu.
Dėl pareiškėjo reikalavimo perskaičiuoti ir mokėti teisėjo valstybinę pensiją teismas sprendime nurodė, kad teisėjo valstybinės pensijos skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas bei Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai. Vadovaujantis Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1, 3 dalimis, 8 straipsnio 4, 5 dalimis ir Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, teisėjo valstybinė pensija pareiškėjo prašymu gali būti perskaičiuota, ir gali būti priimtas sprendimas mokėti perskaičiuotą pensiją nuo tam tikros datos ar už tam tikrą laikotarpį. Pensiją skiria ir perskaičiuoja Nacionalinė teismų administracija. Pareiškėjas, nesutikdamas su Nacionalinės teismų administracijos sprendimu, turi teisę šį sprendimą apskųsti šios institucijos vadovui. Jei su Nacionalinės teismų administracijos vadovo sprendimu nesutinkama, ginčas įstatymų nustatyta tvarka sprendžiamas teisme. Pareiškėjas dėl pensijos perskaičiavimo į Nacionalinę teismų administraciją nesikreipė. Pareiškėjas turėtų teisę kreiptis dėl pensijos perskaičiavimo į Nacionalinę teismų administraciją, jeigu įsiteisėtų šis teismo sprendimas, kuriuo yra nustatyta ir nuspręsta, jog pareiškėjui turėjo būti mokamas didesnis teisėjo atlyginimas, negu tas, kurio pagrindu yra paskaičiuota pareiškėjui teisėjo valstybinė pensija. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas perskaičiuoti ir mokėti teisėjo valstybinę pensiją paliekamas nenagrinėtas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjui priteistina teisėjo atlyginimo suma (101 093 Lt) yra nurodoma su privalomaisiais valstybei mokėjimais, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant teismo sprendimą.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas V. K. prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visiškai. Pareiškėjo nuomone, teismas nagrinėjamu atveju pažeidė ABTĮ 86 ir 87 straipsnių nuostatas. Teismas nepagrįstai šioje byloje rėmėsi Lietuvos Apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-3-2008, kaip privalomu teisminiu precedentu. Vadovaujantis teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, 33 straipsniu ir ABTĮ 13 straipsniu, Lietuvos Respublikos žemesniosios grandies bendrosios kompetencijos teismų precedentai administraciniams teismams nėra privalomi. Be to, taikytinu teismų precedentu pripažintinas tik nusistovėjęs ir teisės aktų nustatyta tvarka įtvirtintas teismų precedentas, neprieštaraujantis oficialiai konstitucinei doktrinai. Teismų precedento, kaip teisės šaltinio, negalima pervertinti, juo labiau – suabsoliutinti, ir būtinai reikia atsižvelgti į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimais bei 2001 m. sausio 12 d. sprendimu suformuluota konstitucine doktrina dėl neleistinumo mažinti teisėjų atlyginimus ir kitas socialines garantijas, turi būti pripažinta, kad Nutarimu Nr. 1494 ir 2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymu Nr. VIII-1904 pareiškėjo, kaip teisėjo, atlyginimas buvo sumažintas neteisėtai. Todėl valstybė privalo atlyginti pareiškėjui žalą, padarytą valstybės institucijų neteisėtais aktais. Pareiškėjas pažymi, kad Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostata, leidžianti mažinti teisėjams atlyginimus „kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė“, aiškintina kaip reiškianti esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Todėl Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostata, leidžianti mažinti teisėjams atlyginimus, gali būti taikoma ne bet kuriuo atveju, valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai, o tik išimtinais atvejais, kai tokia padėtis susiklosto dėl ypatingų aplinkybių. Būtent šiuo aspektu teismas turėjo įvertinti byloje surinktus įrodymus, tačiau to nepadarė. Teismas nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų, patvirtinančių, kad nagrinėjamu laikotarpiu Lietuvoje nebuvo susiklosčiusi tokia sunki ekonominė-finansinė padėtis, dėl kurios teisėjams būtų galima sumažinti atlyginimus. Pareiškėjo nuomone, teismas nagrinėjamu atveju nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir neatsižvelgė į šio teismo 2007 m. vasario 8 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus. Teismas neatsižvelgė į Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies nuostatą, kad Valstybės tarnybos įstatymas teisėjams netaikomas, ir du kartus taikydamas įstatymo analogiją, nepagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju taikytinas Darbo kodekso 298 straipsnis. Pripažinus, kad Lietuvos valstybės priimti teisės aktai dėl teisėjų atlyginimų sumažinimo buvo neteisėti ir antikonstituciniai, tarp teisėjo, kurio atlyginimas buvo neteisėtai sumažintas, ir Lietuvos valstybės susiklosto teisiniai santykiai, kuriuos, vadovaujantis CK 1.1 straipsnio 2 dalimi, reglamentuoja CK normos ir bendrieji teisės principai, iš jų ir CK 6.271 straipsnis, reglamentuojantis civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai (CK 6.251 straipsnio 1 dalis). Žala yra asmens turto netekimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Todėl, pareiškėjo nuomone, jam turi būti atlyginta visa padaryta žala: priteistas neteisėtai sumažintas atlyginimas už visą laikotarpį, priteista ta dalis teisėjo valstybinės pensijos, kuri sumažėjo dėl neteisėtai sumažinto atlyginimo, priteistas žalos, patirtos dėl infliacijos, atlyginimas, taip pat priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, numatytos CK 6.210 straipsnio 1 dalyje.
Apeliaciniame skunde atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nurodo, kad nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu. Atsakovo nuomone, Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo nuostata, kad mažinti teisėjų atlyginimą galimą tik įstatymu ir laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki – turi būti aiškinama atsižvelgiant į bylos specifiką ir teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, ypatumus. Nagrinėjamu atveju teismas vadovavosi Lietuvos Apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-3-2008) padarytomis išvadomis, tačiau neįvertino, jog šioje nutartyje teismas padarė materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimus, nukrypo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 21 d. nutartyje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 18 d. nutartyje suformuotos teismų praktikos. Minėtoje civilinėje byloje buvo pateiktas ekonominės, finansinės ekspertizės aktas, iš kurio matyti, kad valstybės itin sunki ekonominė, finansinė padėtis nesibaigė iki 2006 metų. Be to, net sutikus, kad padėtis pagerėjo ir priemonių būtinumas išnyko 2006 metais, tokios priemonės gali būti panaikinamos laikantis nustatytos tvarkos – priimant įstatymus. Atsakovo nuomone, teismas nagrinėjamu atveju iškreipė įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios kompetencijas ribas, pažeidė teisinės valstybės principą bei Konstitucijos 5, 67, 69 straipsniuose įtvirtintas nuostatas. Teismas, pritardamas Lietuvos Apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartyje padarytoms išvadoms dėl valstybės ekonominės, finansinės būklės, iš tikrųjų neįvertino visų būtinų valstybės ekonominės, finansinės padėties kriterijų. Atsakovo nuomone, teismas pažeidė Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies, 96, 126 straipsnių bei Civilinio proceso kodekso 185, 218 straipsnių nuostatas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos tos pačios kategorijos bylose.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą pareiškėjas V. K. prašo jo netenkinti. Pareiškėjas nurodo, kad jis savo nesutikimą su atsakovo apeliaciniu skundu grindžia tais pačiais argumentais, kuriais grindžiamas ir jo nesutikimas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad atsakovo apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 7 punkto reikalavimų, nes jame nėra konkrečiai suformuluotas apelianto prašymas (apeliacinio skundo dalykas).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjo reikalavimai byloje susiję su negauto atlyginimo, sumažinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, priteisimu, tai yra pareiškėjas siekia prisiteisti savo darbo užmokesčio dalį, kuri jam nebuvo mokama nuo 2000 m. sausio 1 d. sumažinus prieš tai jo gaunamą ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 apskaičiuojamą darbo užmokestį. Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjas, remdamasis atitinkamais Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei išvadomis, grindžia Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotu teismų ir teisėjų nepriklausomumu, draudimu valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms ir pareigūnams kištis į teismų veiklą. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia pasisakytina dėl nurodytų Konstitucijos nuostatų taikymo šioje byloje.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, sudaręs teisinį pagrindą sumažinti pareiškėjui atlyginimą, nėra pripažintas neteisėtu ir prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nuolatinėje praktikoje yra ne kartą konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2001-07-18) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000-08-01 ir kurio 7 str. buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas 2009 m. sausio 15 d. sprendime yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo suformuota teisėjų atlyginimų oficialioji konstitucinė doktrina grindžiama inter alia tokiais reikalavimais: teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi tik įstatymu; Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus, išskyrus tuos atvejus, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, tačiau tai daryti galima tik laikinai ir tik įstatymu, paisant konstitucinio proporcingumo principo, suponuojančio, kad teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo; tokias teisėjų atlyginimų konstitucines garantijas lemia teisėjų, įgyvendinančių teisminę valdžią, konstitucinis statusas, kurį suponuoja konstitucinė teisingumo vykdymo funkcija. Todėl ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790-2009). Oficiali konstitucinė jurisprudencija apima ir Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse suformuotą Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficialų išaiškinimą, kitus Konstitucinio Teismo aktuose išdėstytus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Atsižvelgdama į išvardintus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytos Konstitucijos nuostatos pirmosios instancijos teismo sprendime pritaikytos iš esmės teisingai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje, atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose (šiame sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nebuvo įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo) suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, yra konstatavusi, kad teisėjai įgijo teisę gauti 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas pareiškėjui buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta pareiškėjo teisė yra pažeista, ir ją ginti.
Pasisakydama dėl apelianto (pareiškėjo) argumento apie tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą dėl valstybės ekonominės ir finansinės padėties nuo 1999 m. gruodžio 28 d. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo laikas) iki 2003 m. sausio 1 d. (kai, pagal teismą, valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo ir, anksčiau paminėtų Konstitucijos nuostatų taikymo požiūriu, valstybė privalėjo mokėti teisėjams iki sumažinimo buvusį atlyginimą), kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu ši aplinkybė yra bylai reikšminga kaip fakto nustatymo klausimas. Tačiau kartu pažymėtina, kad nurodytos aplinkybės aiškinimas yra sietinas ir su materialinės teisės normos aiškinimu, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 preambulės nuorodos į sudėtingą valstybės ekonominę bei finansinę būklę, kuria buvo grindžiamas šio nutarimo priėmimas (bylai aktualiu koeficiento „1,75“ taikymo teisėjų atlyginimams klausimu), aiškinimu. Savo ruožtu toks nurodytos materialinės teisės normos aiškinimas turi būti sietinas su atitinkamomis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime bei 2009 m. sausio 15 d. sprendime pateiktomis sampratos „sunki valstybės ekonominė ir finansinė būklė“ („valstybėje susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis“) aiškinimo ir taikymo laike išvadomis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad išvardinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties (paminėtu nagrinėjamai bylai reikšmingu laikotarpiu nuo 1999-12-28 iki 2003-01-01) aiškinimosi aspektai buvo integruotai įvertinti jau minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790-2009. Todėl šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga nagrinėjamai administracinei bylai ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu.
Kolegija taip pat pripažįsta būtinu atsižvelgti į nuo 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas (2008-10-28 įstatymo Nr. X-1761 1 str., 2 str. 3 d.), kuriomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laikotarpiu) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis (taikant trejų metų ribos taisykles) buvo nemokama nepagrįstai ir turi būti grąžinama. Atsižvelgiant į šias Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, galima teigti, kad aptariama bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo.
Dėl išdėstytų aplinkybių pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentus dėl valstybės itin sunkios ekonominės, finansinės padėties laikotarpio ir proporcingumo principo nesilaikymo, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais. Pareiškėjo pateikta jo paties sudaryta darbo užmokesčiui atskiroms institucijoms skirtų lėšų palyginamoji lentelė bei kai kurių (1997 – 2003 metų) teisės aktų sąrašas ir jų vertinimas yra subjektyvi pareiškėjo nuomonė, kuri nepaneigia nei Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertizės motyvų bei išvadų, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos šio pobūdžio bylose (žr. 2009-03-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A 822-432-2009; 2009-06-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A143-698-2009; 2009-06-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-788-2009; 2009-07-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-792-2009 ir kt.).
Pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti pareiškėjui neteisėtai sumažintą darbo užmokestį už trejus metus (nuo 2003-04-18 iki 2006-04-18) vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis, yra visiškai pagrįstas. DK 298 straipsnis imperatyviai nustato materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbo santykiais susijusias išmokas ribojimą trejais kalendoriniais metais. Sprendžiant DK 298 straipsnio taikymą nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija atsižvelgia į teisės aiškinimo taisykles, šiuo klausimu suformuluotas jau minėtoje analogiškoje administracinėje byloje Nr. A822-790-2009. Tačiau, apskaičiuojant minėtu laikotarpiu neišmokėto pareiškėjui darbo užmokesčio sumą pagal Panevėžio apygardos teismo pateiktas pažymas buvo padaryta klaida: už laikotarpį nuo 2003 m. balandžio 18 d. iki 2003 m. balandžio 30 d., t.y. nepilną mėnesį, neišmokėta V. K. darbo užmokesčio suma sudarė 1 019,24 Lt; iš viso laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 18 d. iki 2006 m. balandžio 18 d. pareiškėjui dėl neteisėto darbo užmokesčio sumažinimo pagal pirmosios instancijos teismui (iki sprendimo priėmimo) pateiktą pažymą (t. 1, b. l. 11-12) buvo neišmokėta 101 042,83 Lt. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteista suma mažintina, ištaisant padarytą klaidą.
Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėto atlyginimo dalį, atsižvelgiant į infliaciją, nes infliacija, kaip nuolat kintantis ekonominis procesas, tiesiogiai neįtakoja darbo užmokesčio dydžio.
Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais atmestas pareiškėjo reikalavimas priteisti Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalyje numatytas palūkanas. Teismas visiškai pagrįstai ir argumentuotai nurodė, kad pagrindinis pareiškėjo reikalavimas kildinamas iš darbo (tarnybos) teisinių santykių (o ne civilinių teisinių santykių), kurių reglamentavimui civilinės teisės normos netaikytinos.
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. balandžio 13 d. dekretu (t. 1, b. l. 9) atleistas iš Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų nuo 2006 m. balandžio 18 d., pasibaigus įgaliojimų laikui, ir jam Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. sprendimu (t. 1, b. l. 15) paskirta 824,54 Lt dydžio teisėjo valstybinė pensija. Pareiškėjo reikalavimus priteisti iš Lietuvos valstybės 7 140,42 Lt netektos pensijos už laikotarpį nuo 2006 m. balandžio 19 d. iki 2008 m. liepos 18 d. ir nuo šios sumos paskaičiuotą nuostolių, atsiradusių dėl infliacijos, atlyginimą 1 142,47 Lt sumoje bei įpareigoti Nacionalinę teismų administraciją nuo 2008 m. liepos 19 d. perskaičiuoti ir mokėti pareiškėjui 1 089 Lt dydžio mėnesinę teisėjo valstybinę pensiją pirmosios instancijos teismas paliko nenagrinėtus Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punkto pagrindu. Su tokiu teismo sprendimu teisėjų kolegija sutinka. Teisėjų valstybines pensijas skiria ir moka Nacionalinė teismų administracija (Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 7 str. 1 d.). Teisėjų valstybinė pensija skiriama Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus įsakymu; ji apskaičiuojama iš paskutinių penkerių, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio. Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus sprendimas, priimtas išnagrinėjus asmens skundą, skundžiamas teismui (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 68 patvirtintų Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 7, 11, 15, 19 punktai). Taigi, siekdamas didesnės pensijos, nei buvo paskirta Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. sprendimu, t.y. pensijos perskaičiavimo atsižvelgiant į priteisiamą darbo užmokesčio nepriemoką, pareiškėjas pirmiausia turi kreiptis į Nacionalinės teismų administraciją minėtų teisės aktų nustatyta tvarka. Nesutikdamas su priimtu sprendimu skųsti jį Nacionalinės teismų administracijos direktoriui, o jo sprendimą – teismui. Tik išsprendus klausimą dėl teisėjo valstybinės pensijos pareiškėjui perskaičiavimo Nacionalinėje teismų administracijoje galimas ir ginčo dėl netektos pensijos už laikotarpį nuo 2006 m. balandžio 19 d. iki 2008 m. liepos 18 d. iš Lietuvos valstybės priteisimo bei nuo šios sumos paskaičiuotų nuostolių, atsiradusių dėl infliacijos, atlyginimo sprendimas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2006 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. P15-5589 yra paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (969,12 Lt).
Dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, ištaisant neišmokėto darbo užmokesčio paskaičiavimuose padarytą klaidą.
Atsakovo atstovas pateikė prašymą išdėstyti atidėti sprendimo vykdymą atsižvelgiant į valstybės sunkią ekonominę ir finansinę padėtį, konstatuotą Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 patvirtintos Penkioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programos II dalyje ,,Krizės įveikimo planas“. Vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir CPK 284 straipsnio 1 dalimi teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Pripažindama sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į pareiškėjo teismui pateiktus įrodymus apie jo sveikatos būklę bei jo turtinę padėtį, ir sprendimo vykdymą atideda šešiems mėnesiams.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą pakeisti: teismo sprendimu pareiškėjui V. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteistą už laikotarpį nuo 2003 m. balandžio 18 d. iki 2006 m. balandžio 18 d. neišmokėtą teisėjo darbo užmokesčio sumą sumažinti iki 101 042,83 (vieno šimto vieno tūkstančio keturiasdešimt dviejų litų 83 centų).
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Sprendimo vykdymą atidėti šešiems mėnesiams.
Pareiškėjo Vyliaus Kryževičiaus apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.