Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui A. Ž. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, trečiasis asmuo E. Z.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiajam asmeniui šalių ir teismo procesiniai dokumentai, teismo šaukimas įteikti tinkamai (b.l. 87, 95), tačiau trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Iš pateiktų į bylą rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų teisme, nustatyta, kad 2011-10-04 Nyderlanduose įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl transporto priemonę FIAT DUCATO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavusio asmens kaltės buvo padaryta žala (b. l. 8-9, 10-11). Eismo įvykio metu atsakovas buvo transporto priemonės FIAT DUCATO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas (b.l. 20). Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė FIAT DUCATO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl ieškovas įstatymų nustatyta tvarka išmokėjo 825,73 EUR išmoką Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui už eismo įvykio metu padarytą žalą, kurią minėtas biuras atlygino nukentėjusiam (b. l. 33). Atsižvelgiant į tai, jog atsakovo civilinė atsakomybė eismo įvykio metu nebuvo apdrausta, ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti iš atsakovo atlyginti Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro išmokėtą draudimo išmoką. Ieškovas kreipėsi su pretenzija į atsakovą dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, tačiau atsakovas ieškovui padarytų nuostolių neatlygino (b. l. 34). Atsakovas ir trečiasis asmuo sudarė panaudos sutartį, kuria atsakovas perdavė neatlygintinai naudotis transporto priemonę FIAT DUCATO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui (b.l. 51).

Kadangi Biuro atgręžtinis reikalavimas pareigos apdrausti transporto priemonę nevykdžiusiam asmeniui yra grindžiamas Lietuvos nacionaline teise (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi) ir užsienio teisė byloje nėra taikoma, bylą nagrinėjančiam teismui nekyla poreikio savo iniciatyva aiškintis užsienio teisės turinį (CK 1.12 straipsnis), tačiau faktinę aplinkybę, kad išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtos atsižvelgiant į tos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, kaip ieškinio faktinį pagrindą, turi įrodyti ieškovas. Jei atsakovas pripažįsta faktus, jų įrodinėjimas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes gali tapti nebūtinas ir teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu (CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis). Taigi, užsienio teisės turinio, kaip faktinio reikalavimo pagrindo įrodinėjimas gali būti nereikalingas, jei atsakovas neginčys aplinkybės, kad išmoka išmokėta atsižvelgiant į kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, reglamentuojančius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015). Nagrinėjamu atveju, atsakovui neginčijant faktinių aplinkybių bei aplinkybės, kad išmoka išmokėta atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, teismui nekyla poreikio savo iniciatyva aiškintis užsienio teisės turinį.

Dėl ieškinio senaties.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykyje nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą, neviršijant įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumos, taip pat užtikrinti apdraustojo turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusią naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę. Nors kilus transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, žalos atlyginimo išmokos mokamos nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo kilo naudojant apdraustą ar neapdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2009).

Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – Biuras) moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims kai kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Pagal šį punktą Biuras moka išmoką ir tais atvejais, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įprastinė transporto priemonės buvimo vieta – teritorija tos valstybės, kurios nuolatinį ar laikiną valstybinį numerio ženklą arba registracijos ženklą turi transporto priemonė (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 8 dalis). TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis suteikia Biurui teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti sutartį grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta remiantis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Biuras, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo draudiko, atsakingo už žalos padarymą asmens ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, arba kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro ar Garantinio iždo (fondo), jeigu jis yra prisiėmęs atsakomybę už tokį žalos padarymo atvejį pagal bendradarbiavimo nuostatus arba pagal susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo nuostatas (TPVCAPDĮ 23 str. 5 d.).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.127 straipsnio 1 dalis numato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teismų praktikoje pripažįstama, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro reikalavimai yra regresiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2012), todėl jiems taikoma CK 1.127 straipsnio 4 dalis, nustatanti, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Nagrinėjamoje byloje atsakovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą ir nurodo, kad pagrindinės prievolės įvykdymo momentas ir ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia yra Nyderlandų draudikų biuro žalos atlyginimo data.

Remiantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras turi teisę reikalauti iš atsakingo už žalos padarymą asmens ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, arba kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro ar Garantinio iždo (fondo), jeigu jis yra prisiėmęs atsakomybę už tokį žalos padarymo atvejį pagal Bendradarbiavimo nuostatus arba pagal susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo nuostatas išmokėtos žalos atlyginimo tik tuo atveju ir tik tada, kai išmoka kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą. Taigi, tik nuo to momento, kai ieškovas išmokėjo Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui išmoką, laikytina, kad jis patyrė nuostolius, o taip pat tik nuo šio momento apeliantui tapo žinomas konkretus jo patirtų nuostolių dydis. Taigi, tik išmokos išmokėjimo nacionaliniam draudikų biurui diena yra ieškinio senaties termino pradžios momentas, o kartu ir pagrindinės prievolės įvykdymo kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui įvykdymo momentas. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas apie tai, kad Nyderlandų transporto priemonių draudikų biuras atlygino tretiesiems asmenims žalą, padarytą atsakovui priklausančia transporto priemone FIAT DUCATO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sužinojo 2012-01-25 gavęs pranešimą iš Nyderlandų transporto priemonių draudikų biuro (b.l. 6-7). Reikalavimą atlyginti Nyderlandų transporto priemonių draudikų biuro patirtą žalą ieškovas įvykdė 2012-03-19 (b.l. 33), tuo tarpu ieškinys paštui pateiktas 2015-03-13 (b.l. 43), teisme gautas 2015-03-16 (b.l. 1). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovas 3 metų ieškinio senaties termino nepraleido, todėl šis atsakovo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl atsakovo atsakomybės.

Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Už draudimo sutarties sudarymą TPVCAPDĮ 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas (TPVCAPDĮ 4 str. 2 d.). TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovas, būdamas transporto priemonės savininkas, atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo, neturėjo teisės leisti tretiesiems asmenims naudotis transporto priemone, nes ši nebuvo apdrausta TPVCAPDĮ nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismo praktikoje pažymima, kad asmens, kaip neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės savininko, atsakomybė Biurui kyla dėl to, kad jis neįvykdė įstatymo imperatyvo sudaryti draudimo sutartį ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą – draudimą leisti kitam asmeniui naudoti neapdraustą transporto priemonę (TPVCAPDĮ 4 str. 3 d.). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2012).

Atsakovas atsiliepime nurodo, kad transporto priemonė buvo perleista panaudos sutarties pagrindu naudotis kitam asmeniui, o šios sutarties 7 punkte numatyta pareiga panaudos gavėjui rūpintis transporto priemonės technine būkle, išlaikyti transporto priemonę bei atstovauti panaudos davėją muitinėje, kelių policijos, draudimo ir kitose įstaigose, todėl ieškinys yra pareikštas netinkamam atsakovui. TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo. Nagrinėjamoje byloje, atsakovas transporto priemonę perleido naudotis kitam asmeniui panaudos sutartimi, tačiau pažymėtina, kad panaudos sutartis savo esme nėra panaši į lizingo ar išperkamosios nuomos sutartį, nes šia sutartimi nuosavybės teisė į transporto priemonę neperleidžiama, o tik suteikiama teisė naudotis daiktu neatlygintinai, todėl šioje normoje numatyta išimtis nagrinėjamoje byloje negali būti taikoma. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką, yra pažymėjęs, kad nuomos ar panaudos sutarties šalys gali susitarti, kad transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudarys transporto priemonės nuomininkas ar panaudos gavėjas. Tačiau jeigu nuomininkas ar panaudos gavėjas neapdraudžia transporto priemonės jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atsakingas Biurui yra automobilio savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Teismas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalimi, sprendžia, jog šie atsakovo argumentai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo ieškinį atmesti kaip pareikštą netinkamam atsakovui, nes įstatymas imperatyviai numato transporto priemonės savininkui pareigą rūpintis jam nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, atsakovui taip pat negali būti taikoma 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išimtis, kad už draudimo sutarties sudarymą atsakingas lizingo, išperkamosios nuomos ar panašaus pobūdžio sutarties pagrindu transporto priemonę naudojantis asmuo. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta ieškovui iš atsakovo priteistina 825,73 EUR nuostolių atlyginimo.

Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Remiantis CK 6.37 str. 2 d. bei 6.210 str. 1 d., iš atsakovo ieškovo naudai priteistinos 5 procentų dydžio procesinės metinės palūkanos už priteistą sumą (825,73 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2015-03-17, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovas nurodė, jog patyrė 139,97 EUR bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 25 EUR žyminis mokestis bei 114,97 EUR vertimo išlaidos (b.l. 59, 64). Vadovaujantis CPK 93 str. 1 d. iš atsakovo ieškovui priteistina 139,97 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (naujos redakcijos nuo 2015-01-01) patvirtintą minimalų 3 EUR dydį, teismo patirtos 8,48 EUR išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteistinos iš atsakovo valstybės naudai (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo A. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, į. k. 125709291, naudai 825,73 EUR skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (825,73 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme (2015-03-17) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 139,97 EUR (vieną šimtą trisdešimt devynis eurus 97 euro ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo A. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 8,48 EUR (aštuonis eurus 48 euro ct) pašto išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.