Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Viktoras Preikšas rašytinio pro­ceso tvarka išnagrinėjo J. M. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teis­mo 2014 m. lapkričio 14 d. nutarties J. M. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departa­men­to (toliau – Aplinkos ministerijos KRAAD) Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutarimu J. M. pagal Lie­tu­vos Respublikos ad­mi­nis­tra­cinių tei­sės pažeidimų ko­dek­so (toliau – ATPK) 87 str. 3 d. 700 Lt (septynių šimtų litų) bauda už tai, kad jis 2014 m. liepos 9 d., 2.30 val., (duomenys neskelbtini), kartu su A. J. žvejojo iš medinės valties draudžiamais ne mėgėjų žvejybos įrankiais – statomais tinklais, kuriais buvo suga­vęs 80 karšių, 5 karpius, 2 lynus, 1 salatį, 4 kg karosų, 3 kg ešerių, 1,5 kg kuojų, taip pažeidė Mė­gė­jiškos žūklės taisyklių 10.1. p. reikalavimus, draudžiančius žvejoti naudojant ne mėgėjų žvejybos įrankius.

J. M. apskundė šį nu­tarimą Kaišiadorių rajono apylinkės teis­mui, kuris 2014 m. lap­kri­čio 14 d. nutartimi skundą atmetė.

Iš liudytojų S. L. ir G. L. parodymų matyti, kad gamtosaugos pa­rei­gūnai vaikščiojo aplink ATP padarymo vietą esančias sodybas, bandydami nustatyti pažeidėjų ta­pa­tybę. Tai parodo, kad gamtosaugos pareigūnai po ATP padarymo momento nebuvo tiksliai nu­s­ta­tę pažeidėjų tapatybės, nors teigė, kad A. J. atpažino iš karto, ir tik vėliau sugalvojo versiją, kad pažeidėjų tapatybė buvo aiški nuo ATP pastebėjimo, kai gamtosaugininkai buvo priplaukę prie bra­ko­nierių valties 15 m atstumu. Taip pat iš liudytojų parodymų matyti, kad gamtosaugos pareigūnai ieškojo valties savininko, dėl to teiginiai, kad iš karto buvo nustatyta, kad valtis priklauso A. J., kelia pagrįstas abejones. Dėl to kyla pagrįstos abejonės liudytojų A. M., M. D. ir M. T. duotų parodymų tikrumu. Šių liudytojų parodymai neturėtų būti vertinami kaip bylai reikšmingi įrodymai, kadangi nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Yra užfiksuoti tik šių liudytojų parodymus paneigiantys įrodymai.

Apeliantas pažymi, kad sėdinčių asmenų ūgio nustatymas yra abejotinas. ATP tyrimo metu nebuvo atliekamas eksperimentas, kuriuo būtų patvirtinta galimybė nustatyti asmens ūgį jam sėdint valtyje, nakties metu, esant ne arčiau kaip 15 m atstumu. Dėl to tokie liudytojų parodymai negali būti vertinami kaip objektyvus, kadangi yra remiamasi tik prielaidomis. Be to, liudytojo M. D. parodymuose nėra užsiminta apie valtyje sėdėjusių asmenų ūgį. Dėl to kyla abejonės A. M. ir M. T. parodymu tikrumu, kadangi trečiojo gamtosaugos pareigūno parodymai nėra identiški.

Pažymėtina, kad tiriant administracinės teisės pažeidimo bylą, turi būti surinkti visi įma­no­mi byloje reikšmingi įrodymai, tačiau administracinio teisės pažeidimo padarymo metu, pažeidėjai nebuvo fotografuojami tuo metu, kai jie buvo valtyje. Valtis nebuvo nuodugniai ištirta. Nebuvo paimti DNR dalelių pavyzdžiai, nebuvo paimti nuo irklų bei valties rankų pėdsakai, tuo būdu nebu­vo surinkti ir kiti objektyvūs įrodymai, leidžiantys tiksliai identifikuoti administracinį teisės pažei­di­mą padariusius asmenis. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad automobilis AUDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo paruoštas gabenti žuvį, buvo remtasi tik subjektyviais gamtos apsaugos parei­gū­nų pasakojimais. Gamtosaugos pareigūnams tariamai atpažįstant pažeidėjus, nebuvo laikomasi tei­sės normų, reglamentuojančių atpažinimą administraciniame procese, mutatis mutandis taikant BPK 192 str. Asmenys buvo atpažinti neteisėtai, nesivadovaujant BPK įtvirtinta asmenų atpažinimo tvarka.

Tai, kad apeliantas ATP padarymo metu ATP padarymo vietoje nebuvo, patvirtina liudy­to­jų A. J., A. S., K. M. ir V. V. parodymai. Lietuvos vyriausiasis ad­mi­nis­tra­cinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad asmuo negali būti baudžiamas už tai ko jis nepadarė (Ad­ministracinė byla Nr. A822-577/2014).

Motyvuojamoji dalis

J. M. apeliacinis skundas atmetamas.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra verti­na­mi pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių vi­se­to išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuosek­lu­mas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šal­ti­nių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad patikrinus bylą įrodymų vertinimo aspektu, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teis­mo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinky­bėms, todėl teismo nutartis laikoma pagrįsta ir teisėta. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tokioje situacijoje, kai apie tam tikrą įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, spren­dimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais, o kurių patikimumas kelia abejonių. Vertindamas administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus ir teismo posėdžio metu iš­tir­tus įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad J. M. padarė ad­mi­nis­tracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 87 str. 3 d.

Nors pažeidėjas apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę dėl pažeidimo padarymo ir nuro­do, kad pažeidimo padarymo metu pažeidimo vietoje jo nebuvo, tačiau jo kaltę byloje visiškai įrodo reide dalyvavusių aplinkos apsaugos pareigūnų A. M., M. D. ir M. T. paro­dy­mai ir kiti byloje esantys rašytiniai duomenys, o liudytojų A. J., A. S., K. M. ir V. V. parodymai, kad apeliantas ATP padarymo metu buvo kitose vietose, teismo pagrįstai buvo įvertinti kritiškai, kadangi šie liudytojai yra pažeidėjui artimi asmenys, kurie gali būti suin­te­re­suo­ti bylos baigtimi. Pažeidėjas nepagrįstai nurodo, kad teismas vadovavosi tik pareigūnų paro­dy­mais, kurie yra neteisingi ir prieštaringi. Iš bylos medžiagos matyti, kad nurodytų liudytojų parei­gū­nų parodymai yra nuoseklūs, esminės detalės sutampa, neprieštarauja tarpusavyje. Byloje nenus­ta­ty­ta jokių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad liudytojai siektų apkalbėti pareiškėjus ar kad būtų suinteresuoti bylos baigtimi. Tokių duo­me­nų savo skunde nepateikia ir pats apeliantas. Todėl tiek pirmosios instancijos teismas, tiek aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo abejoti šių trijų pa­rei­gūnų, kurių tikslas yra nustatyti kaltus, pažeidimą padariusius asmenis, nešališkumu ir netikėti jų parodymais, kuriuos jie patvirtino teismo posėdžio metu ir būdami įspėti dėl atsakomybės už me­la­gingų parodymų davimą.

Apeliantas nepagrįstai nurodo ir tai, kad liudytojų L. parodymai patvirtina, jog gamtosaugos pareigūnai po pažeidimo padarymo momento nebuvo tiksliai nustatę pažeidėjų tapa­ty­bės ir dar nežinojo valties savininko. Iš teisme apklaustų pareigūnų parodymų matyti, kad sulai­ky­mo metu šviečiant prožektoriumi į medinėje valtyje jie pamatė esant du asmenis, aiškiai matėsi jų vei­dai. Iš jų vienas buvo A. J., kurį pareigūnai jau žinojo, nes jis jau buvo baustas už tinklų sta­tymą. O pažeidėją J. M., kaip kartu su A. J. statomais tinklais žvejojusį asmenį, parei­gū­nai atpažino šiam atvykus kaip vienam iš įvykio metu prie A. J. namo rastų automobilių sa­vi­ninkui.

Taip pat skunde apeliantas nepagrįstai nurodo ir tai, kad liudytojų parodymai negali būti ver­tinami kaip objektyvūs dėl to, kad tyrimo metu nebuvo atliekamas eksperimentas, kuriuo būtų patvirtinta galimybė nustatyti asmens ūgį jam sėdint valtyje, nakties metu, esant ne arčiau kaip 15 m. atstumu, o M. D. parodymuose nėra užsiminta apie valtyje sėdėjusių asmenų ūgį. Vien to, kad šis liudytojas nenurodė matytų asmenų ūgio, negalima vertinti, kad jo parodymai prieš­ta­rau­ja kitų liudytojų parodymams ir kelią pagrindą abejoti jų tikrumu. Apelianto skunde nurodoma, kad apklausiamas liudytojas A. M. teigė, kad „<...> nebuvo fotografuota nes viskas vyko labai grei­tai.“, o liudytojas M. D. nurodė, kad „<...> pažeidėjų iš 15 m atstumo nenufotografavo, nes tuo metu nebuvo kaip“, kas, apelianto nuomone, leidžia daryti prielaidą, kad gamtosaugos pa­rei­gūnų duodami parodymai dėl visų galimų priemonių nepanaudojimo fiksuojant pažeidimo ir pa­žeidėjų tapatybės nustatymo yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Tačiau aukštesnysis teismas su tuo ne­su­tinka ir šių aplinkybių iš esmės skirtingomis nelaiko. Šie liudytojai, nurodydami pažeidėjų ūgį, iš esmės pasakė savo nuomonę, o tamsiu paros metu galėjo ir suklysti. Kadangi liudytojai pažei­dė­jus atpažino iš veido, aplinkybė apie jų ūgį nebėra tokia reikšminga.

Apeliantas skunde nepagrįstai nurodo ir tai, kad nagrinėjant bylą nebuvo nuodugniai ištirta valtis, nebuvo paimti DNR dalelių pavyzdžiai, nebuvo paimti rankų pėdsakai nuo irklų bei valties, kad nebuvo fotografuotas ar kitaip užfiksuotas automobilis, paruoštas žuvies gabenimui ir buvo rem­tasi tik gamtos apsaugos pareigūnų pasakojimais. Teisės aktai nenumato pareigos privalomai fik­suoti pažeidimą fotoaparatu, naudoti kitus tyrimo metodus, daryti eksperimentus ir reikalavimo, kad asmenys atpažįstami tik vadovaujantis BPK įtvirtinta asmenų atpažinimo tvarka. Apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad ištirtų įrodymų pakanka pažeidėjo kaltei patvirtinti.

Aukštesniojo teismo nuomone, apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismui priimant nutartį įrodymai buvo vertinami selektyviai parenkant jo kaltę patvirtinančius įrodymus ir neatsižvelgiant į kitus byloje surinktus objektyvius ir nuoseklius įrodymus. Tokie apelianto argumentai vertintini de­kla­ratyvus, niekuo nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas apelianto nurodytas aplin­ky­bes išanalizavo, aiškinosi, stengėsi pašalinti kilusius prieštaravimus ir tinkamai bei objektyviai įver­tino visų liudytojų parodymus. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad, nors administracinėn atsa­ko­mybėn patrauktas pažeidėjas apeliaciniame skunde ir neigia savo kaltę dėl pažeidimo padarymo, tačiau nenurodo jokių naujų aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog jis ad­mi­nis­tracinio teisės pažeidimo nepadarė.

Aukštesnysis teismas sprendžia, kad byloje yra įrodytas žvejybos naudojant ne mėgėjų žve­jybos įrankius faktas, kas pažeidžia Mėgėjiškos žūklės taisyklių 10.1. p. reikalavimus. Tačiau byloje nėra pakankamai įrodymų, kad neabejotinai spręsti, jog pareigūnų pakrantėje rastoje valtyje tinkluose buvusios žuvys buvo pagautos būtent pažeidėjų A. J. ir J. M. – valtį pa­rei­gūnai surado vėliau, po to kai pažeidėjai buvo pasišalinę iš pareigūnų akairačio. Todėl ši aplinkybė iš įrodytomis pripažintų aplinkybių turi būti pašalinta.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, apeliacinės instan­ci­jos teismas konstatuoja, kad J. M. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs ATPK 87 str. 3 d. nu­ma­ty­tą administracinį teisės pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas by­los ap­linkybes (ATPK 284 str. 1 d.), iš esmės tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir pri­ė­mė teisingą procesinį sprendimą, todėl pažeidėjo ape­lia­ci­nis skundas netenkinamas, nutarimas keičiamas tik dėl aukščiau nurodytos aplinkybės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ATPK 302¹¹ str. ir 302¹² str. 1 d. 6 p., teisėjas

nutaria:

Kaišiadorių rajono apylinkės teis­mo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartį pakeisti:

iš įrodytomis pripažintų aplinkybių pašalinti aplinkybę, kad J. M. statomais tinklais buvo sugavęs 80 karšių, 5 karpius, 2 lynus, 1 salatį, 4 kg karosų, 3 kg ešerių, 1,5 kg kuojų.

Kitoje dalyje nutarties nekeisti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.