Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas) ir Ernesto Spruogio (pranešėjas), sekretoriaujant Jurgitai Mazurkevičiūtei, dalyvaujant pareiškėjai – R. M., pareiškėjos atstovui – advokatui Jonui Zenevičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos – R. M. skundą atsakovui – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus 2008 m. lapkričio 27 d. įsakymo Nr. 1V-204 „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso nepripažinimo“ panaikinimo ir įpareigojimo atsakovui – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui pareiškėjos – R. M. prašymą dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso pripažinimo svarstyti iš naujo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėja – R. M. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 10-12) (teisme gautas 2008 m. gruodžio 22 d.) ir patikslintu skundu (b. l. 3-5) (teisme gautas 2009 m. sausio 12 d.) (toliau šiame sprendime skundo ir patikslinto skundo prasme vartojama skundo sąvoka) kreipėsi į teismą, prašydama:

1.1. panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus 2008 m. lapkričio 27 d. įsakymą Nr. 1V-204 „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso nepripažinimo“ (toliau – ir įsakymas Nr. 1V-204), kuriuo pareiškėjai nepripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas;

1.2. įpareigoti atsakovą – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą pareiškėjos – R. M. prašymą dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso pripažinimo svarstyti iš naujo.

II

1. Komisijos išvada R. M. išsiųsta registruotu laišku 2008 m. spalio 4 d., įsakymo Nr. 1V-204 išrašas pagal pareiškėjos prašymą išsiųstas 2009 m. sausio 9 d.

2. Remiantis Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 6 punktu, tremtiniais pripažįstami asmenys, savo noru nuvykę pas savo šeimos narius į tremtį ir patekę į tremtinio teisinę padėtį, tai yra jiems buvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje).

M. U. nėra pareiškėjos tėvas, todėl jai nebuvo nurodyta kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, įtvirtinto Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nustatymo.

III

2. Teismo posėdyje pareiškėja – R. M. sutiko su atstovo nurodytais argumentais ir prašė skundą tenkinti: panaikinti įsakymą Nr. 1V-204 ir įpareigoti atsakovą – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą svarstyti jos prašymą dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso pripažinimo iš naujo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus ir įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentavusius ir reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

1.1. Lietuvos TSR prokuratūros 1989 m. rugsėjo 25 d. reabilitavimo pažymėjime Nr. 13/41249-89, be kita ko, pažymima, kad „U. M., M., gimęs (duomenys neskelbtini), iki arešto dirbęs savo ūkyje, gyvenęs (duomenys neskelbtini) kaime, Joniškio apskrityje, areštuotas 1948 m. gegužės mėn. 28 d., paleistas iš kalinimo 1956 m. vasario mėn. 11 d., po to buvęs Komių ATSR tremtyje iki 1956 m. rugsėjo mėn. 8 d., yra reabilituotas pagal Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1989 m. liepos 28 d. įsaką „Dėl asmenų, nuteistų už kai kurias veikas, reabilitavimo“.“ (pažymėjimo Nr. 13/41249-89 kopija (b. l. 46)).

1.2. Lietuvos TSR prokuratūros 1989 m. rugsėjo 27 d. rašte Nr. 41249, adresuotame U. M., M., be kita ko, nurodyta, kad baudžiamoji byla, pagal kurią jis 1948 m. buvo suimtas ir vėliau Ypatingojo pasitarimo nutarimo buvo nuteistas, peržiūrėta, ir, remiantis Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1989 m. liepos 28 d. įsaku „Dėl asmenų, nuteistų už kai kurias veikas, reabilitavimo“, šioje byloje yra reabilituotas (rašto Nr. 41249 kopija (b. l. 45)).

1.3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 1990 m. lapkričio 13 d. pažymėjime Nr. 13/6613-90, be kita ko, nurodyta, kad „U. M., M., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenęs Joniškio raj., Linkuvos valsčiuje, buvo neteisėtai represuotas ir išbuvo laisvės atėmimo vietose Komi ATSR „Minlage“ nuo 1948 m. gegužės mėn. 28 d. iki 1956 m. vasario mėn. 11 d. <...> Pagal Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. įstatymą „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“ jis yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atstatomos visos jo teisės. Šis pažymėjimas yra pagrindas <...> mokėti represuotajam asmeniui arba jo įpėdiniams kompensaciją ir grąžinti turtą Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.“ (pažymėjimo Nr. 13/6613-90 kopija (b. l. 47)). Pažymėjime Nr. 13/6613-90 taip pat nurodyta, kad duomenų apie buvimą tremtyje nėra.

1.4. Pareiškėja 2008 m. birželio 20 d. prašymu kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisiją, prašydama pripažinti jai, R. M., nuo 1939-1990 metų okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinį statusą pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 3 straipsnio 1 dalies b punktą bei 5 straipsnio 1 dalies 6 punktą, kadangi, būdama mažametė, kartu su motina, G. U., gim. (duomenys neskelbtini), išvyko gyventi į Intą, Komi ATSR, Rusijos Federaciją, pas patėvį, motinos sutuoktinį M. U., kuris Lietuvos okupacinės valdžios buvo nuteistas 1948 m. gegužės 28 d. ir ištremtas. Tremtyje 1961 m. gimė pareiškėjos sesuo R. U. –S. (jai asmens, nukentėjusio nuo okupacijos – tremtinio teisinis statusas pripažintas 2008 m. pradžioje), šeima į Lietuvą grįžo tik 1969 m. (iki 1968 m. galiojo draudimas grįžti į Lietuvą) (prašymo kopija (b. l. 34)).

1.5. Pareiškėja asmens, nukentėjusio nuo 1939-1990 metų okupacijų, anketoje, be kita ko, nurodė, kad patėvis M. U. buvo politinis kalinys: 1948 m. gegužės 28 d. areštuotas, paleistas iš įkalinimo 1956 m. vasario 11 d., po to iki 1956 m. rugsėjo 8 d. buvo tremtyje Komi ATSR, iš tremties paleistas be teisės grįžti į Lietuvą. Kadangi patėviui neleista grįžti į Lietuvą, pareiškėjos motina G. V. su pareiškėja 1958 m. išvyko gyventi pas M. U. į jo tremties vietą Komi ATSR – Intą, 1958 m. lapkričio 19 d. pareiškėjos motina ir M. U. susituokė, (duomenys neskelbtini) gimė pareiškėjos sesuo, šeima į Lietuvą grįžo 1969 m. (anketos kopija (b. l. 35)).

1.6. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija 2008 m. rugsėjo 17 d. posėdyje (Komisijos 2008 m. rugsėjo 17 d. posėdžio protokolo Nr. 2PD-179 išrašas (b. l. 52)) svarstė išvados dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso nepripažinimo pateikimo klausimą ir nutarė pasiūlyti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinei direktorei inter alia nepripažinti nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso R. M., gim. (duomenys neskelbtini), kadangi nėra teisinio pagrindo pripažinti R. M. minėtą statusą: remiantis Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami tremtinių šeimos nariai, kurie nebuvo įrašyti į tremiamųjų sąrašus, atvykę ir nuolat gyvenę pas savo šeimos narius (tėvus, globėjus, vaikus ar sutuoktinius), kuriems tuo metu buvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje), tačiau įkalintas ir nutremtas buvo pareiškėjos patėvis, o ne tėvas (Komisijos 2008 m. rugsėjo 17 d. posėdžio protokolo Nr. 2PD-179 174 priedas (b. l. 16-17, 53-54)).

1.7. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija 2008 m. spalio 3 d. rašte Nr. 38R-n-2700 „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso“ (toliau – ir raštas Nr. 38R-n-2700) (b. l. 14-15, 55-56), adresuotame R. M., be kita ko, nurodė, kad:

– Komisija atidžiai išnagrinėjo R. M. pateiktus dokumentus ir 2008 m. rugsėjo 17 d. posėdžio (protokolo Nr. 2PD-179) išvadą pateikė po to, kai įsitikino, jog pagal turimus duomenis šiuo metu pripažinti pareiškėjai nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinį statusą nėra teisinio pagrindo;

– remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintais Komisijos nuostatais, Komisijos išvada dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso nepripažinimo gali būti apskųsta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinei direktorei per dešimt dienų nuo šio pranešimo gavimo dienos;

– Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė, įvertinusi pretendento pateiktus papildomus dokumentus, tuo atveju, jeigu dėl juose esančių papildomų faktinių duomenų gali iš esmės pasikeisti Komisijos išvada, patenkina skundą ir nurodo Komisijai kartotinai svarstyti prašymą dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso pripažinimo; generalinė direktorė, nagrinėdama skundą, atsižvelgia ir į pretendento ketinimus ieškoti trūkstamų duomenų;

– Komisijos išvada gali pasikeisti tik pateikus papildomus faktinius duomenis, įrodančius asmens konkretų nukentėjimą nuo okupacijos, visiškai atitinkantį įstatymo sąlygas; vien pretendento į teisinį statusą argumentų ir teiginių, nepagrįstų konkrečiais faktiniais duomenimis ir įrodymais, atitinkančiais įstatymo reikalavimus, paprastai nepakanka pakeisti Komisijos išvadą.

1.8. Komisijos raštas Nr. 38R-n-2700 R. M. adresu (duomenys neskelbtini), Alytus, išsiųstas 2008 m. spalio 4 d. (t. y. perduotas pašto tarnybai – AB Lietuvos paštas) (pašto siuntų sąrašo kopija (b. l. 57), atsiliepimas (b. l. 33)).

1.9. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus 2008 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. 1V-204 „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso nepripažinimo“, vadovaujantis 2008 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos posėdžio protokolu Nr. 2PD-179, be kita ko, nepripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas R. M., gim. (duomenys neskelbtini) (įsakymo Nr. 1V-204 išrašas (b. l. 30, 58)).

1.10. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija 2008 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. 38R-n-3360 „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso nepripažinimo“ (toliau – ir raštas Nr. 38R-n-3360) (b. l. 13, 59) informavo R. M., kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė, vadovaudamasi 2008 m. rugsėjo 17 d. Komisijos posėdžio protokolu Nr. 2PD-179, 2008 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. 1V-204 nepripažino pareiškėjai nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso; pareiškėja, nesutikdama su minėtu sprendimu, gali jį skųsti teismui per trisdešimt dienų nuo rašto Nr. 38R-n-3360 gavimo dienos.

1.11. Remiantis 2008 m. gruodžio 8 d. Stakliškių Švč. Trejybės bažnyčios klebono išduotu santuokos liudijimu (santuokos liudijimo kopija (b. l. 20)), M. U., gimęs (duomenys neskelbtini) Pašvitinio kaime, ir G. V., gimusi (duomenys neskelbtini) Dauguose, 1946 m. gegužės 30 d. susituokė Stakliškių bažnyčioje.

1.12. Alytaus rajono apylinkės teismas 2009 m. vasario 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-800-652/2009 nustatė, kad M. U., gim. (duomenys neskelbtini) (a. k. (duomenys neskelbtini) yra R. M. (mergautinė pavardė – V.), gim. (duomenys neskelbtini) (a. k. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kaime, Prienų rajone, tėvas (sprendimo kopija (b. l. 80-82)).

– panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus 2008 m. lapkričio 27 d. įsakymą Nr. 1V-204 „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso nepripažinimo“, kuriuo pareiškėjai nepripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas;

– įpareigoti atsakovą – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą pareiškėjos prašymą dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso pripažinimo svarstyti iš naujo.

Konstatuotina, kad teisines pasekmes R. M. gali sukelti/sukelia tik įsakymo Nr. 1V-204 dalis, kuria R. M. nepripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas, todėl teismas nagrinėjamoje administracinėje byloje spręs ne dėl viso įsakymo Nr. 1V-204 panaikinimo, o tik dėl įsakymo Nr. 1V-204 panaikinimo ta apimtimi, kuria R. M. nepripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas.

Apibendrinant pareiškėjos – R. M. reikalavimus konstatuotina, kad teismas šioje administracinėje byloje spręs:

pirma, dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus 2008 m. lapkričio 27 d. įsakymo Nr. 1V-204 „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso nepripažinimo“ panaikinimo ta apimtimi, kuria R. M. nepripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas;

antra, dėl įpareigojimo atsakovui – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui pareiškėjos – R. M. prašymą dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso pripažinimo svarstyti iš naujo.

3. Sprendžiant, ar pareiškėjos skunde suformuluoti prašymai yra pagrįsti ir teisėti, nagrinėjamoje administracinėje byloje būtina atskleisti teisinį reguliavimą, susijusį su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos kompetencija bei funkcijomis.

3.1. Remiantis Lietuvos Respublikos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo 6 straipsnio 8 dalimi, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kompetenciją, struktūrą ir funkcijas nustato Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuostatai, kuriuos Vyriausybės teikimu tvirtina Seimas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo 6 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad Specialiųjų tyrimų skyriaus Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos sudėtį ir jos nuostatus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus teikimu tvirtina Vyriausybė.

3.2. Lietuvos Respublikos Seimas 1997 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. VIII-505 „Dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuostatų patvirtinimo“ patvirtino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuostatus. Šių nuostatų (2004 m. balandžio 27 d. redakcija) 6 punkto 20 papunktyje buvo įvirtinta, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pripažįsta kario savanorio, laisvės kovų dalyvio ir nukentėjusiojo nuo okupacijų teisinį statusą, išduoda nustatytos formos pažymėjimus ir tvarko jų apskaitą. Šių nuostatų 6 punkto 20 papunktyje (2009 m. kovo 12 d. redakcija) įvirtinta, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pripažįsta kario savanorio, laisvės kovų dalyvio ir asmens, nukentėjusio nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinį statusą, išduoda nustatytos formos pažymėjimus ir tvarko jų apskaitą. Taigi, pagal paminėtą teisinį reguliavimą būtent Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pripažįsta kario savanorio, laisvės kovų dalyvio ir asmens, nukentėjusio nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinį statusą.

3.3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 1244 „Dėl Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos sudėties ir nuostatų patvirtinimo“ patvirtino, be kita ko, Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nuostatus (toliau – ir Komisijos nuostatai). Šių nuostatų 2 punkte įtvirtinta, jog Komisija teikia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui išvadas dėl karių savanorių teisinio statuso pripažinimo (1 papunktis), laisvės kovų dalyvių teisinio statuso pripažinimo (2 papunktis) bei nukentėjusiųjų asmenų teisinio statuso pripažinimo (3 papunktis). Komisijos nuostatų 4 punkte įtvirtinta, kad Komisijos pareigos yra objektyviai ir detaliai nagrinėti visus šaltinius, patvirtinančius ar paneigiančius buvimo ar nebuvimo kariu savanoriu, laisvės kovų dalyviu ar nukentėjusiu asmeniu faktą ir priimti motyvuotas išvadas dėl kario savanorio, laisvės kovų dalyvio ar nukentėjusio asmens teisinio statuso pripažinimo ar nepripažinimo, o 11 punkte – kad Komisijos išvados dėl kario savanorio, laisvės kovų dalyvio ar nukentėjusio asmens teisinio statuso pripažinimo ar nepripažinimo gali būti apskųstos centro generaliniam direktoriui. Komisijos nuostatų 12 punkte numatyta, jog kario savanorio, laisvės kovų dalyvio ar nukentėjusio asmens teisinis statusas pripažįstamas centro generalinio direktoriaus įsakymu. Pažymėtina, kad atsiradus papildomiems duomenims, dėl kurių galėtų pasikeisti komisijos išvada, centro generalinis direktorius grąžina komisijai asmens, pretenduojančio gauti kario savanorio, laisvės kovų dalyvio ar nukentėjusio asmens teisinį statusą, bylą svarstyti kartotinai (Komisijos nuostatų 13 punktas); Komisija kartotinai svarsto bylą ir pateikia centrui išvadą dėl kario savanorio, laisvės kovų dalyvio, nukentėjusio asmens teisinio statuso pripažinimo ar nepripažinimo per tris mėnesius nuo bylos grąžinimo dienos (Komisijos nuostatų 14 punktas).

3.4. Apibendrinant išdėstytą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pripažįsta kario savanorio, laisvės kovų dalyvio ir asmens, nukentėjusio nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinį statusą: šis kario savanorio, laisvės kovų dalyvio ar nukentėjusio asmens teisinis statusas pripažįstamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus įsakymu, todėl būtent šie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus įsakymai, kaip sukeliantys teisines pasekmes suinteresuotiems asmenims, gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos administraciniams teismams. Ypač pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo (2007 m. birželio 28 d. redakcija, galiojanti nuo 2008 m. sausio 1 d.) 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinį statusą pripažįsta, pažymėjimus išduoda bei jų apskaitą tvarko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Vyriausybės nustatyta tvarka, kad sprendimas dėl statuso pripažinimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo prašymo padavimo, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sprendimą dėl nukentėjusio asmens statuso pripažinimo ar nepripažinimo asmuo gali apskųsti administraciniam teismui per trisdešimt dienų nuo pranešimo gavimo.

Kartu pažymėtina, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius priima įsakymą, vadovaudamasis Komisijos motyvuota išvada dėl kario savanorio, laisvės kovų dalyvio ar nukentėjusio asmens teisinio statuso pripažinimo ar nepripažinimo – taigi, ir Komisijos motyvuota išvada turi teisinę reikšmę, todėl Komisijos išvados dėl kario savanorio, laisvės kovų dalyvio ar nukentėjusio asmens teisinio statuso pripažinimo ar nepripažinimo gali būti apskųstos centro generaliniam direktoriui (Komisijos nuostatų 11 punktas).

4. Okupacinių valdžių, be kita ko, Sovietų Sąjungos, politiniais ar kilmės (politiniais, religiniais, tautiniais, socialinės ar etninės kilmės ir kt.) motyvais persekiotų ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų, inter alia tremtinių ir jiems prilygintų asmenų, kategorijų sąvokas apibrėžia ir pagrindinius nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo kriterijus nustato Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas (2007 m. birželio 28 d. redakcija, galiojanti nuo 2008 m. sausio 1 d.) (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad Įstatymas apima visus 1939–1990 metų okupacinius laikotarpius.

4.1. Remiantis Įstatymo 2 straipsniu, nuo okupacijų nukentėjusiais asmenimis pripažįstami asmenys, kurie okupacinių režimų buvo įkalinti, ištremti, nutremti arba kuriems dėl politinių ar kilmės motyvų kitokiais būdais buvo atimta laisvė (1 punktas); okupacijų metais dėl okupacinio režimo represinių ir kitų struktūrų bei okupavusių valstybių slaptųjų tarnybų veiksmų yra suluošinti, praradę sveikatą ar turtą (2 punktas); prievarta paimti į okupavusių valstybių karinius dalinius arba priverstiniams darbams (3 punktas); persekioti dėl politinių motyvų (4 punktas); dėl politinių ar kilmės motyvų negalėjo įgyti mokslo cenzo arba dirbti pagal specialybę (5 punktas); dėl okupacinių režimų struktūrų veiksmų patyrė kitokią žalą (6 punktas).

4.2. Pagal Įstatymo 3 straipsnį nuo okupacijų nukentėjusių asmenų grupės yra šios:

4.2.1. okupacinių režimų politiniais ar kilmės motyvais represuoti asmenys:

4.2.1.1. politiniai kaliniai ir jiems prilyginti asmenys;

4.2.1.2. tremtiniai ir jiems prilyginti asmenys;

4.2.1.3. perkeltieji asmenys;

4.2.1.4. kiti represuoti asmenys;

4.2.2. buvę beglobiai vaikai;

4.2.3. kiti nukentėję asmenys.

4.3. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tremtiniais pripažįstami: asmenys, okupacinių režimų struktūrų arba teismų sprendimais dėl politinių ar kilmės motyvų priversti išsikelti iš Lietuvos arba prievarta iškeldinti iš nuolatinės gyvenamosios vietos (ištremti) už Lietuvos ribų (1 punktas); asmenys, okupacinių režimų struktūrų arba teismo sprendimais dėl politinių ar kilmės motyvų priversti išsikelti arba prievarta iškeldinti iš nuolatinės gyvenamosios vietos ir priversti apsigyventi arba prievarta apgyvendinti nurodytoje vietoje (nutremti), pritaikius specialios įskaitos (komendantūros) sąlygas arba apribojus gyvenamosios vietos pasirinkimo teisę (uždraudus grįžti ir gyventi Lietuvoje) (2 punktas); asmenys, kurie, pasibaigus jų įkalinimo laikui, dėl politinių ar kilmės motyvų buvo prievarta apgyvendinti nustatytoje vietoje (nutremti), pritaikius specialios įskaitos (komendantūros) sąlygas (3 punktas); asmenys, kuriems, pasibaigus jų įkalinimo laikui arba panaikinus specialios įskaitos (komendantūros) sąlygas, dėl politinių ar kilmės motyvų buvo uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje (ištremti) (4 punktas); asmenys, gimę tremtinių šeimose trėmimo metu ir tremtyje, jeigu bent vienas iš tėvų buvo tremtinys ir jeigu bent vienam iš tėvų buvo taikomas specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje) (5 punktas); asmenys, savo noru nuvykę pas savo šeimos narius į tremtį ir patekę į tremtinio teisinę padėtį, tai yra jiems buvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje) (6 punktas).

Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami: tremtinių šeimos nariai, kurie nebuvo įrašyti į tremiamųjų sąrašus, atvykę ir nuolat gyvenę pas savo šeimos narius (tėvus, globėjus, vaikus ar sutuoktinius), kuriems tuo metu buvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje) (1 punktas); asmenys, įrašyti į tremiamųjų sąrašus ir trėmimo metu pabėgę, pasislėpę arba kitaip išvengę trėmimo, jeigu jie trėmimo metu buvo nepilnamečiai arba pilnamečiai, tačiau toliau negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, taip pat įkalintų, ištremtų ar įrašytų į tremiamųjų sąrašus asmenų nepilnamečiai vaikai, likę be tėvų globos. Įrašymo į tremiamųjų sąrašus sąlyga nebūtina nepilnamečiams vaikams, išvengusiems tremties, jei abu tėvai buvo įkalinti, ištremti arba vienas įkalintas, o kitas ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus (2 punktas); tėvų įkalinimo metu buvę nepilnamečiai politinių kalinių vaikai, jeigu bent vienas iš tėvų buvo įkalintas ir šeima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (3 punktas); asmenys, okupacinių režimų institucijų arba teismų sprendimais dėl politinių ar kilmės motyvų priversti išsikelti arba prievarta iškeldinti iš nuolatinės gyvenamosios vietos (ištremti), arba prievarta apgyvendinti nurodytoje vietoje (nutremti), pritaikius specialios įskaitos (komendantūros) sąlygas arba apribojus gyvenamosios vietos pasirinkimo teisę (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje), jeigu šiuo metu jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai (4 punktas).

Visiems nurodytiems asmenims pripažįstamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas (Įstatymo 5 straipsnio 4 dalis).

4.4. Remiantis Įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinis statusas nepripažįstamas asmenims, vykdžiusiems genocido nusikaltimus žmonijai ir žmoniškumui ar karo nusikaltimus (1 punktas), taip pat Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos represinių struktūrų kadriniams darbuotojams, šių struktūrų agentams ir informatoriams bei nacionalsocialistų ir komunistų partijų vadovaujantiems darbuotojams, taip pat organizacijų ar struktūrų, veikusių prieš Lietuvos nepriklausomybę ir teritorijos vientisumą bei jos gyventojus, nariams (komunistų partijos vadovaujantiems darbuotojams yra priskiriami LKP CK sekretoriai, padalinių vadovai (iki skyrių instruktorių), rajonų komitetų sekretoriai, padalinių vadovai ir instruktoriai, įmonių ir organizacijų etatiniai partijos sekretoriai) (2 punktas) (šiame punkte nurodytiems asmenims nuostata dėl nukentėjusio asmens teisinio statuso nepripažinimo netaikoma, jeigu jie tuo metu bendradarbiavo su pasipriešinimo (rezistencijos) organizacijomis ar struktūromis ir vykdė jų specialias užduotis (Įstatymo 8 straipsnio 4 dalis)).

5. Šiame sprendime minėta, kad atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 33), be kita ko, nurodo, kad M. U. nėra pareiškėjos tėvas, todėl jai nebuvo nurodyta kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, įtvirtinto Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nustatymo. Tokie argumentai apskritai nėra racionalūs, be to, jie yra paneigti įsiteisėjusiu Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-800-652/2009, pagal kurį M. U., gim. (duomenys neskelbtini) (a. k. (duomenys neskelbtini) yra R. M. (mergautinė pavardė – V.), gim. (duomenys neskelbtini) (a. k. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kaime, Prienų rajone, tėvas (sprendimo kopija (b. l. 80-82)).

Pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami tremtinių šeimos nariai, kurie nebuvo įrašyti į tremiamųjų sąrašus, atvykę ir nuolat gyvenę pas savo šeimos narius (tėvus, globėjus, vaikus ar sutuoktinius), kuriems tuo metu buvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje). Taigi, nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. U., gim. (duomenys neskelbtini) (a. k. (duomenys neskelbtini) yra R. M. (mergautinė pavardė – V.), gim. (duomenys neskelbtini) (a. k. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kaime, Prienų rajone, tėvas, taip pat byloje esant duomenų, kad pareiškėja, būdama nepilnametė, buvo išvežta pas tėvą į tremtį už Lietuvos ribų, konstatuotina, jog Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus 2008 m. lapkričio 27 d. įsakymas Nr. 1V-204 „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso nepripažinimo“ ta apimtimi, kuria R. M. nepripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas, yra pagrįstas neišsamia Komisijos išvada, neatitinkančia juridinę reikšmę turinčių faktų, o todėl nėra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikintinas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad nors pareiškėja Komisijos išvados neskundė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generaliniam direktoriui, tačiau tai nesudaro teisinių kliūčių pareiškėjai skųsti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus įsakymų teismui. Tai taip pat nesudaro kliūčių teismui patenkinti pareiškėjos skunde suformuluoto prašymo.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjos – R. M. skundas tenkintinas: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus 2008 m. lapkričio 27 d. įsakymas Nr. 1V-204 „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso nepripažinimo“ ta apimtimi, kuria R. M. nepripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas, naikintinas, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras įpareigotinas pareiškėjos – R. M. prašymą dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso pripažinimo svarstyti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos – R. M. skundą patenkinti: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus 2008 m. lapkričio 27 d. įsakymą Nr. 1V-204 „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso nepripažinimo“ ta apimtimi, kuria R. M. nepripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas, panaikinti, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą įpareigoti pareiškėjos – R. M. prašymą dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso pripažinimo svarstyti iš naujo.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.