Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

neviešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs D. T., kuriai taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2024 m. gegužės 29 d. nutarties, kuria tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas ir D. T. pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje taikymas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2023 m. kovo 22 d. nutartimi D. T. padariusiai baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalyje, nepakaltinamumo būsenoje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kuri tęsiama iki šiol, paskutinį kartą pratęsta Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2024 m. gegužės 29 d. nutartimi.

2. D. T. pateiktu skundu prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2024 m. gegužės 29 d. nutartį ir vietoje stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis skirti jai ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Atkreipia dėmesį, kad apylinkės teisme vykusiame teismo posėdyje, VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę atstovaujantis gydytojas, ją gydantis tiesiogiai, nurodė, kad jis turi kitą nuomonę nei 2024 m. balandžio 19 d. išvadą surašę trys ekspertai ir konstatavo, jog pagal savo sveikatos būseną ji gali būti gydoma ambulatoriškai. Mano, kad teismas nepašalino abejonių dėl stacionaraus gydymo būtinumo. Šiuo atveju į teismo posėdį turėjo būti šaukiami išvadą surašę ekspertai, skirta pakartotinė užduotis specialistui ar skirta ekspertizė, ar ji turėtų būti gydoma ambulatoriškai pagal gyvenamąją vietą.

3. Teismo posėdyje D. T. ir suinteresuotas asmuo L. D. prašo skundą tenkinti, o VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė atstovas I. B. ir prokurorė – atmesti.

4. Skundas atmetamas.

5. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs D. T. skundą, pateiktą bylos medžiagą ir skundžiamą Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2024 m. gegužės 29 d. nutartį, konstatuoja, kad apylinkės teismas, tinkamai įvertinęs visus byloje esančius duomenis, pagrįstai pratęsė D. T. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis terminą.

6. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui daryti pavojingų veikų, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir BPK 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicininės priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: 1) asmens psichinė sveikata, 2) su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

7. Iš kartu su 2024 m. balandžio 29 d. teikimu dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės rūšies pratęsimo pateiktos 2024 m. balandžio 19 d. Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo medicininės apžiūros išvados Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Išvada) matyti, kad Komisija, rekomenduodama D. T. tęsti stacionarinį priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis nurodė, kad jos būsena gerėjanti, bet nepakankamai stabili. Buvo nuotaikos svyravimai su dirglumo elementais, būna negatyvi, viskuo nepatenkinta, per stipriai reaguoja į pastabas. Pradeda nenustodama verkti, teigia, kad nori namo. Buitinėmis temomis bendrauja noriai, tačiau pradėjus kalbėti apie ligą, vartojamus vaistus, gydymus stacionare – tampa gynybiška, sudirgsta, pradeda kaltinti namo kaimynus, kad specialiai jai kenkia. Jos asmenybė nebrandi, egocentriška. Kritika labai familiari. Gyvena viena, palaiko ryšius su globėja.

8. Taip pat Išvadoje nurodoma, kad per stebimą laikotarpį D. T. būklė keitėsi mažai. Formaliai skyriaus tvarkos laikėsi, bet buvo nuotaikos svyravimų, kartais atsisakydavo maisto. Skundėsi, kad kitos pacientės ją provokuoja, erzina, neranda ramios vietos kur pabūti. Emociniam stabilumui gerinti buvo koreguotas gydymas. Pacientė buvo perkelta į (duomenys neskelbtini), kur ramesnės pacientės, būklė pagerėjo. D. T. pilnai orientuota savyje, vietoje, laike. Verbaliniam kontaktui prieinama. Nuotaika šiek tiek geresnė, emocijos stabilesnės. Pacientė daugiau rodo iniciatyvos užimtumo veikloje, pasitaiko dar atsikalbinėjimų, bet rečiau. Asmenybė išlieka nebrandi, per stipriai reaguoja į pastabas, ne visada supranta humoro jausmą, dažnai būna pesimistiška, iš karto nepasako, kas negerai, uždara, kai būna blogesnės nuotaikos visai atsisako bendrauti. Mąstymas linkęs į konkretumą. Kliedesių, haliucinacijų neišklausta, iš elgesio nestebima esant. Suicidines mintis šiuo metu neigia. Kritika savo būklės atžvilgiu formali.

9. Byloje esančiame 2024 m. balandžio 16 d. D. T. smurto rizikos vertinime (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad smurto rizika šiuo metu yra vidutinė, gali didėti, esant psichinės būsenos pablogėjimui bei alkoholio vartojimui.

10. Bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės atstovas G. I. nurodė, kad per stebėjimo laiką agresijos kitų pacienčių atžvilgiu pastebėta nėra, bet yra toks kaip paaugliškas atsikalbinėjimas, nenoras kažką daryti. Ji vaistus vartoja, nepastebėjo, kad bandytų nuslėpti. Pacientės būklė nėra pakankamai gera, kad būtų galima ją išleisti gydytis ambulatoriškai. Emocijų nestabilumas, užeina dirglumo protrūkiai. Kaip gydantis gydytojas kėlė prielaidą, jog gal, jei laisvėje būtų kontrolė, priežiūra iš artimųjų, viskas būtų į gerą, gal jos elgesys pasikeistų. Pažymėjo, kad pacientės laisvėje nėra matęs ir negali atsakyti kaip būtų. Kaip gydantis ją gydytojas, norėtų pabandyti (surizikuoti) taikyti ambulatorinį gydymą, bet kaip atstovaujantis ligoninę turi pritarti gydytojų komisijos išvadai.

11. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad D. T. vis dar būtina taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis. Tai patvirtino ir teismo posėdyje dalyvavęs gydytojas I. B.. Kol kas ją pakeisti į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis nėra pagrindo. Nustatyta, kad stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis D. T. taikomas kiek daugiau nei 1 metus ir 2 mėnesius, tačiau, kaip matyti iš Komisijos Išvadoje pateiktų duomenų, per šį laikotarpį D. T. būklė nepagerėjo tiek, jog jau būtų galima jai taikyti ambulatorinį stebėjimą, ji dar nėra pakankamai stabili. Pažymėtina, kad tą pripažino ir ją gydantis gydytojas. D. T. būdingi nuotaikos svyravimai su dirglumo elementais, ji dažnai būna pesimistiška, negatyvi, uždara, būdama blogesnės nuotaikos, visai atsisako bendrauti. Ji nebrandi, egocentriška, stipriai reaguoja į pastabas. Kritika savo būklės atžvilgiu tik formali, pradėjus kalbėti apie ligą, vaistus, gydymą stacionare, ji tampa gynybiška, pradeda kaltinti kitus, jog jai yra specialiai kenkiama. Atsižvelgus į jos skundus, D. T. buvo perkelta gydytis su ramesnėmis pacientėmis, kur jos nuotaika tapo šiek tiek geresnė, emocijos stabilesnės, kas rodo, kad taikomi gydymo metodai veikia, tačiau kol kas dar negalima teigti, kad ji gali būti gydoma neatskirta nuo visuomenės, minėta, jog jos būklė dar nėra tokia stabili. Šios teismo išvados nekeičia tai, kad D. T. gydantis gydytojas norėtų pabandyti ją išleisti gydyti ambulatoriškai. Juolab, kai iš jo pasisakymų apylinkės teisme akivaizdu, kad jis nėra tvirtai užtikrintas, kad tai D. T. turės teigiamą poveikį. Kaip teisingai nurodyta ir skundžiamoje nutartyje, tam, jog būtų pagrindas keisti priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, turi būti konstatuojama, jog po stacionarinio gydymo asmens būklė yra pagerėjusi tiek, kad yra galimas ambulatorinis jo stebėjimas, ko aptariamu atveju akivaizdžiai nėra. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas neabejoja Komisijos Išvadoje išdėstytais duomenimis apie D. T. būklę, kurią beje, priėmė net 3 ekspertai, ir jais, bei pateikta rekomendacija dėl jos gydymo, vadovaujasi. Pagrindo atlikti kitą ekspertizę, ar apklausti minėtąją Išvada surašiusius ekspertus, nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese neturi būti beribis, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos bylai svarbios aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Šiuo atveju esamų duomenų visiškai pakanka išvadoms dėl D. T. taikomo gydymo pagrįstumo padaryti.

12. Esant šioms aplinkybėms, Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2024 m. gegužės 29 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją nėra teisinio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

D. T., kuriai taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2024 m. gegužės 29 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.