Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

2021-06-08 · Administracinė byla Nr. I1-5360-394/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-06-08
Bylos Nr.
I1-5360-394/2021
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00711-2021-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Jarūnė Sedalienė (pirm.)
Pareiškėjas
A. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-5360-394/2021Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00711-2021-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1.; (S) 55.1.3.
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 8 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Jarūnė Sedalienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. V. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (1-2 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovė, Šiaulių TI), 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, laikotarpiu nuo 2017-02-22 iki 2020-08-20 buvo laikomas Šiaulių TI kamerose, kuriose trūko gyvenamojo ploto, teko nepilnai 3 kv. m., taip pat trūko apšvietimo, kuris buvo toks, jog vos galėjo įskaityti spaudą. Sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo gyvenamosios patalpos, skyrė tik užuolaida, kita dalis buvo atvira, neturėjo privatumo, nebuvo veidrodžių, klozetų, vietoj klozetų buvo skylės, iš kurių sklido smarvė, nebuvo spintelių, atskiros vėdinimo sistemos, jo sveikatai buvo padaryta didelė ir nepataisoma žala.

Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (123, 126-127 b. l.), prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (2 b. l.).

Atsiliepimas

Atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (123 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (73-79 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jai nedalyvaujant. Atsiliepime taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2017-02-24 iki 2020-06-08. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos (2021-04-08). Laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, pareiškėjas buvo laikomas nuo 2019-09-05 iki 2020-06-08 kamerose Nr. 6, 5 ir 1 ir jam teko nuo 3,76 iki 12,7 kv. m.

Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kuri yra ne medžiaginė, o iš storos polietileno plėvelės. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, akivaizdu, kad kameroje esantys asmenys, net į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą asmenų privatumą. Nėra jokių duomenų, kad kas nors būtų stengęsis piktybiškai stebėti pareiškėją naudojantis sanitariniu mazgu. Jokie teisės aktai neįpareigoja atsakovo kamerose įrengti ne tupimus, o sėdimus tualetus. Jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų. Kaip matyti iš pridedamų nuotraukų, kameroje Nr. 1 sanitarinio mazgo įėjimas atskirtas durimis, o kamerų Nr. 5 ir 6 – ilga, tvarkinga užuolaida.

Atsakovė nurodė, jog Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Natūralaus apšvietimo koeficientas gyvenamosioms patalpoms higienos normoje nėra numatytas, o jo padidinimas susijęs su kamerų langų angų padidinimu, kas pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriam pastato rekonstrukcijos darbams. Esant natūralios šviesos trūkumui jis kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimų aktų matosi, kad kameroje Nr. 6 pelėsio nėra, tai iš dalies patvirtina, kad ventiliacija kameroje tinkama, apšvieta kameroje Nr. 5 taip pat tinkama, kameroje Nr. 1 sutvarkytos sienos. Kadangi kameros tikrinamos tuomet, kai gaunami skundai, nesikreipimas dėl jų leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su higienos normos reikalavimais, nebuvo. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus, iš turto valdymo skyriaus pažymos matyti, kad remontai kamerose Nr. 1 ir 6 atlikti iki pareiškėjo laikymo jose.

Atsakovė nurodo, kad pareiškėjo teiginiai dėl spintelių ir veidrodžių nebuvimo nepagrįsti ir nedetalizuoti, pareiškėjas nenurodo, nei kuriose kamerose, nei kokio tiksliai inventoriaus nebuvo, iš pridedamų nuotraukų matyti, kad kamerose yra spintelės ir/arba lentynos.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą

Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas A. V. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2017-02-22 iki 2020-08-20 Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pasisakydamas dėl faktinių bylos aplinkybių reikšmės pareiškėjo prašomos atlyginti žalos atsiradimui, teismas laiko, kad turi būti atsižvelgta į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.

Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis), tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

Iš byloje esančios 2021-04-20 pažymos Nr. 60-10637 (82-84 b. l.) matyti, kad pareiškėjas A. V. Šiaulių TI buvo periodiškai laikomas nuo 2017-02-24 iki 2017-11-28, nuo 2019-09-05 iki 2019-11-18 ir nuo 2020-06-03 iki 2020-06-08 (82-84 b. l.), o į teismą kreipėsi tik 2021 m. balandžio 8 d. (pagal spaudą ant voko – 3 b. l.), nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pateisintų tokį ilgą delsimą, todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2017-02-24 iki 2017-11-28 turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama už laikotarpius nuo 2019-09-05 iki 2019-11-18 ir nuo 2020-06-03 iki 2020-06-08. Šiais laikotarpiais pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas 49 dienas.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (galiojo iki 2020-02-06) iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos LR Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. suaugusiam asmeniui (1.3.1. p.) ir 4,1 kv. m. nepilnamečiui asmeniui (1.3.2. p.). Nuo 2020 m. vasario 6 d. galiojantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. V-31 taip pat numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. suaugusiam asmeniui (2.2. p.).

Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kamerose Nr. 5, 6 ir 1, vienas arba su dar 1-5 asmenimis ir jam teko nuo 3,75 iki 12,69 kv. m, taigi visas dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

Nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakyme Nr. V-109, nei 2020 m. vasario 5 d. įsakyme Nr. V-31 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, išanalizavęs duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, dydį (22,55 kv. m kameroje Nr. 6, 12,69 kv. m kameroje Nr. 5 bei 6,56 kv. m kameroje Nr. 1 (83-84 b. l.), sanitarinių mazgų užimamą plotą (1,653 kv. m kameroje Nr. 6, 1,901 kv. m kameroje Nr. 5 ir 1,104 kv. m kameroje Nr. 1 (85-86 b. l.) bei kamerose buvusių asmenų skaičių (1-6 asmenys), nustatė, kad tuo atveju, kai kameroje Nr. 6 buvo laikomi 6 asmenys, iš kameros ploto (22,55 kv. m) atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (1,653 kv. m) pareiškėjui teko 3,48 kv. m, t. y. mažiau negu 3,6 kv. m, tačiau daugiau kaip 3 kv. m. Kitose pareiškėjo laikymo kamerose, net ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui pastoviai teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinus pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis (87-90 b. l.) bei apžiūrėjus į bylą pateiktas kamerų fotonuotraukas (101-103 b. l.), nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų kamerose buvo suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose trūko apšvietimo.

Visuomenės sveikatos saugos reikalavimus tardymo izoliatoriams nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Šios normos 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, pagal 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 15 punktas numato, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 val. Higienos normos 16 punktas reglamentuoja gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą, kuri turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinę oro drėgmę, kuri turi būti nuo 35 iki 65 proc., bei oro judėjimo greitį šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15 - 0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05 – 0,15 m/s. Pagal Higienos normos 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o 39 punktas numato, kad ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (neteko galios 2020-12-22), 14 punktas numatė, kad Tardymo izoliatoriaus gyvenamojoje kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos, lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele (14.1.), dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3.).

Atsakovė į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus (116-121 b. l.), iš kurių matosi, kad 2019 m. rugpjūčio 7 d. grįžtamosios kontrolės metu bendra dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 5 siekė 278±45 lx, t. y. atitiko higienos normos reikalavimus. 2020 m. vasario 21 d. patikrinimo metu higienos normos pažeidimų dėl dirbtinės apšvietos kamerose nenustatyta (120-121 b. l.).

Iš byloje esančios Šiaulių TI turto valdymo skyriaus pažymos apie 2019 metais atliktus remonto darbus (91-99 b. l.) matosi, kad 2019 m. gegužės 27 d. – 2019 m. birželio 25 d. kameroje Nr. 6 sumontuoti du nauji šviestuvai, elektros rozetės.

Pareiškėjas kameroje Nr. 6 buvo laikomas nuo 2019-09-05 iki 2019-10-09, o kameroje Nr. 5 – nuo 2019-11-11 iki 2019-11-18, t. y. po atlikto patikrinimo ir remonto darbų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo laikymo laikotarpiais nurodytose kamerose buvo pažeistas higienos normos HN 134:2015 14 punktas, tuo labiau, kad pareiškėjas nekonkretizuoja, dėl ko kamerose trūko apšvietimo – dėl natūralios dienos šviesos trūkumo ar netinkamos dirbtinės apšvietos, taip pat nenurodo, kokiose konkrečiai kamerose tai buvo, todėl jo pretenzijos dėl netinkamo apšvietimo atmestinos, kaip nepagrįstos.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI kamerose sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo gyvenamosios patalpos, skyrė tik užuolaida, kita dalis buvo atvira, neturėjo privatumo, nebuvo veidrodžių, klozetų, vietoj jų buvo skylės, iš kurių sklido smarvė, nebuvo spintelių, atskiros vėdinimo sistemos.

Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose nagrinėjamu laikotarpiu reglamentavo 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (galiojo iki 2020-12-22), kurių III skirsnio 14.5. papunktyje buvo numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.

Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kuri yra iš storos polietileno plėvelės. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (85-86 b. l.) taip pat matosi, kad sanitarinio mazgo atitvėrimo konstrukcija pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 1 pagaminta iš OSB plokštės, kameroje Nr. 5 – iš plastikinių dailylenčių, o kameroje Nr. 6 – mūrinė, sienelių aukštis – 2,02 m kameroje Nr. 1, 1,92 m kameroje Nr. 5 ir 2,37 m kameroje Nr. 6. Į bylą pateiktos ir kamerų fotonuotraukos (101-103 b. l.), iš kurių matosi, kad įėjimas į sanitarinį mazgą kameroje Nr. 1 atitvertas durimis, o kamerose Nr. 5 ir 6 pakabintos užuolaidos, kurios visiškai uždengia įėjimą į sanitarinį mazgą. Taigi nagrinėjamu atveju sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros dalies buvo atskirtas pakankamai, kad užtikrintų pareiškėjo privatumą, be to, pareiškėjas nedetalizuoja, kaip jo privatumas buvo pažeistas dėl pakabintų užuolaidų. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausiose išnagrinėtose bylose (LVAT 2021 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-318-968/2021, 2021 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-263-602/2021, 2021 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-164-261/2021, 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2202-556/2020, 2020 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-238-822/2020).

Pareiškėjas teigia, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, tvyrojo nemalonus kvapas iš sanitarinio mazgo. Ši pareiškėjo nurodoma aplinkybė susijusi su nustatytu sanitarinio mazgo atitvėrimo nuo likusio kameros ploto būdu – sanitariniai mazgai pareiškėjo laikymo kamerose nebuvo visiškai izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos (sanitariniai mazgai buvo atitverti lubų nesiekiančiomis sienelėmis ir užuolaidomis), nagrinėjamu laikotarpiu kameroje Nr. 6 buvo laikoma ir po 5-6 asmenis, todėl laikytina, kad šioje kameroje iš sanitarinių mazgų jautėsi nemalonus kvapas, o pareiškėjas patyrė su tuo susijusius nepatogumus. Tokios praktikos laikosi Ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausiose išnagrinėtose bylose (pvz., LVAT 2021-04-28 nutartis administracinėje byloje Nr. TA-440-415/2021 ir kt.).

Atsakovė nurodo ir iš pateiktų fotonuotraukų matosi, kad Šiaulių TI kamerose Nr. 1 ir 5 įrengti sėdimi klozetai, o kameroje Nr. 6 – klozetas tupimas, tačiau pareiškėjas nenurodo ir byloje nėra jokių medicininių duomenų, kad tualeto konstrukcija būtų sukėlusi jam kažkokius sveikatos pakitimus, nurodytas teisinis reglamentavimas numato, kad kamerų tipo patalpose sanitariniuose mazguose klozetas gali būti tupimas, tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., LVAT 2020-02-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-575/2020 ir kt.), todėl pareiškėjo skundo argumentas dėl sėdimų tualetų nebuvimo atmestinas kaip nepagrįstas. Atmestinas ir pareiškėjo teiginys dėl spintelių sanitariniuose mazguose nebuvimo, nes teisės aktai tokių spintelių įrengimo nenumato.

Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų jo sveikatai buvo padaryta didelė ir nepataisoma žala, tačiau nepateikia jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Iš įrašų pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje (10-72 b. l.) taip pat nesimato, kad buvimo Šiaulių TI laikotarpiais ar vėliau pareiškėjui būtų diagnozuoti susirgimai, susiję su laikymo sąlygomis Šiaulių TI kamerose, todėl nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

LR Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).

Nors šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tačiau ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. Civilinio kodekso 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008), ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., LVAT 2018-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2087-602/2018).

Atsižvelgdamas į šioje byloje nustatytas aplinkybes, teismas laiko, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis, pareiškėjas Šiaulių TI kameroje Nr. 6 buvo laikomas ir nemalonų kvapą jautė tik 35 dienas, kalinimo laikotarpiu nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms kompetentingoms institucijoms dėl laikymo sąlygų nesiskundė (100 b. l.), jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir naujausią aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., LVAT 2021-04-28 nutartis administracinėje byloje Nr. TA-440-415/2021, LVAT 2021-05-05 nutartis administracinėje byloje Nr. TA-284-492/2021, LVAT 2021-05-12 nutartis administracinėje byloje Nr. TA-555-662/2021 ir kt.), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, laiko, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. V. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. V. teisė į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Jarūnė Sedalienė