Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Jokubauskaitės ir Eglės Kiaurakytės,

nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjui V. K. ir jo atstovui advokatui Algimantui Šindeikiui, atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovei Linai Pleskienei,

2025 m. lapkričio 25 d. vaizdo konferencijos būdu viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl privalomojo nurodymo bei sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2025 m. vasario 26 d. nutartimi priimtas nagrinėti pareiškėjo V. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundas dalyje dėl:

1) atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, AAD) 2024 m. gruodžio 30 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-897 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) panaikinimo;

2) AAD 2025 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. AD5-1665 „Dėl 2024-12-30 privalomojo nurodymo Nr. PN-897 ir 2024-12-16 sprendimo Nr. AD5-27453“ (toliau – ir Sprendimas) panaikinimo.

Pareiškėjas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso žemės sklypai, kurių unikalūs (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypai). Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) dvaro savininkas ir nuolat prižiūri bei tvarko jo teritoriją. Žemės sklypuose Pareiškėjas vykdė Šatrijos upės pakrantės valymo, apleistos dvaro teritorijos tvarkymo bei kraštovaizdžio atkūrimo darbus, kuriuos vykdė atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo reikalavimus, t. y. siekdamas išsaugoti, palaikyti ir išryškinti kraštovaizdį, atkurti gamtinės aplinkos elementus bei suvaldyti plintančias invazines augalų rūšis.

Pažymėjo, kad remiantis senaisiais dvaro dokumentais, planais ir brėžiniais, praeityje sodybos teritorijoje buvo iškastos užtvankos ir tvenkiniai, kuriuose buvo auginamos žuvys, todėl pareiškėjas nusprendė atkurti buvusius žuvininkystės tvenkinius bei kraštovaizdžio estetinius elementus, kadangi eilę metų ši teritorija buvo užpelkėjusi ir neprieinama, o 2024 metais, esant sausai vasarai, atsirado techninė galimybė šiek tiek sutvirtinti esamas pralaidas ir padaryti priėjimą prie Šatrijos upės. Pabrėžė, jog tvarkant teritoriją jokie nauji hidrotechniniai įrenginiai nebuvo įrengti, buvo sutvirtinti ir atkurti senieji elementai.

Teigia, jog vykdydamas sodybos atkūrimo darbus, jis įvertino, kad teritorija patenka į Šatrijos upės pakrantės apsaugos juostą, laikėsi vandens telkinių tvarkymo reikalavimų ir Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimosi sąlygų įstatymo nuostatų. Atsižvelgė į vandens paukščių perėjimo, pavasarinio žuvų neršto ir migracijos laikotarpius, todėl nesukėlė kenksmingo ar neigiamo poveikio aplinkai bei jos komponentams, racionaliai naudojo ir tausojo žemę, mišką bei vandenį.

Nurodo, kad 2024 m. rugsėjo 4 d. AAD Šiaulių valdybos Telšių aplinkos apsaugos skyriaus specialistai Žemės sklypuose atliko patikrinimą ir davė žodinį nurodymą sustabdyti vykdomus darbus. Pareiškėjas šį reikalavimą įvykdė ir ne kartą atsakovui pateikė rašytinius paaiškinimus, kodėl buvo atsiradęs poreikis sutvarkyti sodybos teritoriją. Vis dėlto atsakovas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, 2024 m. gruodžio 16 d. aktu konstatavo, kad pareiškėjas savo veiksmais padarė 9 025 894,03 Eur žalą aplinkai ir surašė jam Privalomąjį nurodymą, kuriuo jį įpareigojo parengti ir AAD pateikti aplinkos atkūrimo priemonių planą (toliau – ir Planas) iki 2025 m. kovo 31 d.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Privalomuoju nurodymu, pateikė skundą AAD, kuriuo prašė jį panaikinti. Vis dėlto atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė skundą tenkinti ir paliko Privalomąjį nurodymą galioti.

Pareiškėjo nuomone, Privalomasis nurodymas bei Sprendimas yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini. Akcentuoja, jog Saugomų teritorijų įstatyme aiškiai nustatyta, kad draustiniuose skatinama veikla, kuria siekiama išsaugoti, palaikyti ir išryškinti kraštovaizdį, gamtos ir nekilnojamąsias kultūros vertybes, atkurti saugomus gamtinės ar kultūrinės aplinkos elementus, išsaugoti etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo tradicijas, taip pat tradiciniai verslai, pažintinis turizmas, be to, skatinama reguliuoti invazinių rūšių gausą, įgyvendinti saugomų rūšių apsaugos priemones.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekė sutvarkyti (duomenys neskelbtini) dvaro teritoriją, kuri buvo netvarkoma, apleista ir neprižiūrėta daug metų. Šiuo pagrindu buvo ketinama sutvarkyti gamtinės aplinkos elementus, suvaldyti plintančias invazines rūšis bei sutvarkyti buvusius tvenkinius. Laikosi pozicijos, jog atliko ginčo teritorijoje galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais leidžiamus veiksmus, t. y. sutvarkė pažeistas ekosistemas, formuojant želdynus, atkūrė buvusį hidrologinį režimą, kraštovaizdžio struktūrą formuojančius elementus ir kraštovaizdžio estetinę vertę.

Atkreipė dėmesį, jog atsakovas visiškai nevertino jo pateiktų rašytinių paaiškinimų turinio, kurie įrodo, kad žalos gamtai nebuvo padaryta, jokių naujų hidrotechninių įrenginių nebuvo įrengta, tačiau AAD dėl šių argumentų pagrįstumo nepasisakė, tik formaliai nurodydamas, jog jie yra pertekliniai.

Pažymėjo, kad Privalomojo nurodymo įvykdymas yra neaiškus, todėl nėra galimybės parengti reikalaujamo Plano, nes nežino kokią aplinkos pradinę padėtį jis privalo atkurti. Pareiškėjas kreipėsi į specialistus, kurie padėtų parengti tokį planą, tačiau jie taip pat nesupranta kaip konkrečiai turėtų būti įvykdytas Privalomasis nurodymas, t. y. nenustačius konkrečių sąlygų kaip konkrečiai ir kas turi būti atkuriama, į kokią konkrečiai padėtį, atkūrimo priemonių planas negali būti parengtas. Šiuo atveju egzistuoja objektyvūs duomenys, kurie patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) dvaro aplinka buvo apleista, apaugusi invazine augalija.

Pareiškėjo nuomone, jo atlikti veiksmai negali būti laikomi neigiamu poveikiu aplinkai. Nei Privalomajame nurodyme, nei Sprendime nieko nėra pasisakyta apie tai, kodėl pareiškėjo veiksmai nėra laikomi aplinkos sutvarkymu, atkuriant jos buvusią padėtį. Šiuo atveju yra tiesiog konstatuojama, kad pareiškėjas įrengė du naujus tvenkinius, tačiau tokie teiginiai yra klaidingi, nes šie tvenkiniai jau egzistavo anksčiau, tačiau ilgą laiką buvo apleisti ir nebenaudojami, didelė bebrų populiacija čia buvo įrengusi savo užtvankas. Tik gavus konkrečią informaciją kokie jo veiksmai yra laikomi kaip padarę neigiamą įtaką aplinkai, pareiškėjas galėtų parengti atkūrimo priemonių planą.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas V. K. ir jo atstovas advokatas Algimantas Šindeikis nurodė, jog palaiko skundo reikalavimus, skundą prašė tenkinti skunde ir teismo posėdyje papildomai išdėstytų argumentų pagrindu.

Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su skundo argumentais, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Varnių regioninio parko Šatrijos kraštovaizdžio draustinio patikrinimo metu nustatyta, kad Žemės sklypuose Šatrijos upės vagoje ir pakrantės apsaugos juostoje (zonoje) galimai neteisėtai vykdomi žemės darbai, kurių atlikimas nebuvo suderintas su Žemaitijos saugomų teritorijų direkcija (toliau – ir Direkcija). Nuvykus į pranešime nurodytą vietą, nustatyta, kad lygiagrečiai Šatrijos upei ir upės vagoje yra vykdomi žemės kasimo darbai. Į apžiūrą atvykęs pareiškėjas žodžiu nurodė, kad darbus vykdo jis, dar samdo pagalbinius darbuotojus. Darbus pradėjo vykdyti maždaug prieš 3 savaites. Suderinto projekto darbams vykdyti neturi. Apžiūros metu nustatyta, jog Šatrijos upėje yra įrengta žemių užtvanka ir patvenkta upė. Žemių sankasos supiltos palei upę, kitos – upėje.

AAD akcentuoja, jog vadovaujantis Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo nuostatomis, valstybiniuose parkuose draudžiama reguliuoti (tvenkti (patvenkti) ir kitais būdais keisti vandens lygį, gylį ir (arba) krantų liniją,) upes ir ežerus, natūralų nuotėkį, išskyrus atvejus, yra gautas už valstybinio parko apsaugą atsakingos institucijos pritarimas. Tyrimo dalis dėl užtvankos Šatrijos upėje, pagal kompetenciją perduota Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, o dėl Šatrijos upės pakrantės apsaugos juostoje ir upės vagoje vykdomų kasimo darbų galimai pažeidžiant upės hidrologinį režimą pradėtas administracinio nusižengimo tyrimas.

Administracinio nusižengimo tyrimo metu nustatyta, jog Žemės sklypuose, esančiuose Šatrijos kraštovaizdžio draustinio teritorijoje, laikotarpyje nuo 2024 m. liepos mėn. iki 2024 m. rugsėjo mėn. buvo vykdyti žemės darbai, pastatytos 2 žemių užtvankos, patvenkta Šatrijos upė 2 vietose. Darbai vykdyti neturint suderinto, su Direkcija, projekto ar leidimo. Vykdant žemės darbus buvo padaryta žala Šatrijos kraštovaizdžio draustiniui, Šatrijos upei, žemės paviršiui ir reljefui. Atlikti pažeistų plotų ir patvankų matavimai, paskaičiuota aplinkai padaryta žala.

Atsižvelgiant į anksčiau minėtas aplinkybes buvo priimtas sprendimas taikyti aplinkos atkūrimo priemones ir įpareigoti pareiškėją atkurti pirminę aplinkos būklę (taikant pirminį aplinkos atkūrimo būdą, pasirenkamos aplinkos atkūrimo priemonės, kurios sugrąžina pažeistus aplinkos elementus ir (arba) pablogėjusias funkcijas (savybes) į pirminę būklę arba kiek galima artimesnę jai: išleisti vandenį iš neteisėtai įrengtų vandens telkinių (užtvenkus Šatrijos upę); atkurti sunaikintus upės ruožus, jos krantų linijas ir vingius; sutvarkyti pažeistus reljefo ir žemės paviršiaus plotus – išlyginant suformuotas žemių sankaupas. Aplinkos atkūrimo priemonės gali būti taikomos tik pagal parengtą ir su AAD suderintą Planą.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad Privalomasis nurodymas yra neaiškus, neįvykdomas, tačiau tai laikytina tik pareiškėjo gynybine poziciją. Pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės aiškiai įrodo, kad jis suprato ir žino, kas jam nurodyta įvykdyti.

Pabrėžė, kad tiek Privalomasis nurodymas, tiek Sprendimas atitinka individualiam administraciniams aktams keliamus reikalavimus, jie yra paremti logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Privalomasis nurodymas pareiškėjui surašytas teisėtai ir pagrįstai, nėra pagrindo jį naikinti.

Atsakovas teismui pateiktuose papildomuose paaiškinimuose pažymėjo, jog po skundo teismui pateikimo dienos, 2025 m. vasario 27 d. pareiškėjas Direkcijai pateikė Planą derinimui. Direkcija 2025 m. kovo 4 d. rašte išdėstė savo poziciją dėl Plano, kodėl nėra pagrindo jam pritarti ir pasiūlė pareiškėjui per 7 darbo dienas pateikti naują Planą, įvertinus išdėstytas pastabas. 2025 m. kovo 24 d. pareiškėjas pateikė naują Planą derinimui. Jame buvo nurodytos aplinkos atkūrimo priemonės, numatyti darbai, darbų etapai, jų eiliškumas bei jų vykdymo terminai, todėl jam buvo pritarta. Atsakovas teigia, jog šios faktinės aplinkybės bei 2025 m. kovo 25 d. ir 2025 m. kovo 26 d. Tarnybiniai pranešimai patvirtina, kad pareiškėjui 2024 m. gruodžio 30 d. teiktas privalomasis nurodymas PN-897 yra įvykdytas, todėl atsakovo vertinimu iš vis nebėra ginčo dalyko.

Teismo posėdžio metu atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovė Lina Pleskienė nurodė, jog palaiko institucijos poziciją išdėstytą atsiliepime, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taipogi akcentavo, kad AAD vertinimu skundo į teismą dalyku esantis Privalomasis nurodymas yra įvykdytas ir jo įvykdymo kitomis priemonėmis nėra reikalaujama. Kadangi aplinkos atkūrimo priemonės negali būti vykdomos dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo, AAD pareiškėjui jokių papildomų įpareigojimų nenustatė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2024 m. gruodžio 30 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-897 ir Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2025 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. AD5-1665 „Dėl 2024-12-30 privalomojo nurodymo Nr. PN-897 ir 2024-12-16 sprendimo Nr. AD5-27453“, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismui pateikti Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašai Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad Žemės sklypai nuosavybės teisės pagrindu priklauso pareiškėjui. Minėtuose išrašuose nurodyta, kad Žemės sklypai patenka į Varnių regioninio parko Šatrijos kraštovaizdžio draustinio (toliau – ir Draustinis) teritoriją.

Iš teismui pateiktos rašytinės medžiagos nustatyta, kad 2024 m. rugsėjo 4 d. Direkcija elektroniniu paštu informavo AAD, jog ji atliko Draustinio patikrinimą, kurio metu nustatė, kad Žemės sklypuose, Šatrijos upės vagoje ir pakrantės apsaugos juostoje galimai vykdomi neteisėti darbai, kurie nėra suderinti su Direkcija. Direkcija prašė atsakovės savo kompetencijos ribose patikrinti vykdomos veiklos teisėtumą.

Atsakovė, atsižvelgdama į minėtą Direkcijos pranešimą, atliko Žemės sklypų apžiūrą. AAD Šiaulių valdybos Telšių aplinkos apsaugos skyriaus 2024 m. gruodžio 10 d. patikrinimo akte Nr. PA-5675 (toliau – ir Aktas) fiksuotos apžiūros metu nustatytos aplinkybės. Akte nurodyta, kad Žemės sklypams yra taikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – gamtiniai ir kompleksiniai draustiniai, valstybinai parkai, kraštovaizdžio draustiniai, natūralios pievos bei ganyklos, pelkės ir šaltiniai. Per Žemės sklypus teka Šatrijos upė.

Akte teigiama, kad atliktų apžiūrų metu nustatyta, jog Šatrijos upėje vagoje, slėnyje ir miško žemėje yra vykdyti žemės darbai. Žemės darbai vykdyti apie 2 km Šatrijos upės ilgio ruože ir apie 30-40 m. plote. Darbų metu nukastas gruntas, pakeistas reljefas ir žemės paviršius, buvo suformuotos žemių – medžių dalių sankaupos upės pakrantės apsaugos juostoje ir slėnyje. Žemės darbai vykdyti upės vagoje, todėl yra sunaikinta natūrali dalis upės vagos ir jos dugnas, nukasti upės krantai, pakeista krantų linija, sunaikinti natūraliai susiformavę upės vingiai. Šatrijos upėje įrengtos 2 žemių užtvankos, todėl patvenktoje upėje susiformavo 2 vandens telkiniai, kurių plotas siekia beveik 2 ha. Pabrėžiama, kad žemės darbai buvo vykdomi Draustinyje. Pabrėžiama, jog dėl pareiškėjo atliktų žemės darbų buvo pakeistas Šatrijos upės vandens lygis, sutrikdytas vandens tekėjimas, kadangi upė visiškai užtvenkta ties žemių užtvankomis.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 12 d., 2024 m. spalio 18 d. ir 2024 m. lapkričio 25 d. rašytiniuose paaiškinimuose, atsakovui ir Direkcijai nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos savininkas, todėl nuolat prižiūri ginčo teritoriją ir siekia atkurti ankstesnius estetinius kraštovaizdžio elementus. Paaiškino, kad Žemės sklypuose buvo vykdomi Šatrijos upės pakrantės valymo, apleistos teritorijos tvarkymo ir kraštovaizdžio atkūrimo darbai. Darbais buvo siekiama išsaugoti, palaikyti ir išryškinti kraštovaizdį, atkurti gaminės aplinkos elementus bei suvaldyti invazines rūšis, kadangi buvo aptikta sosnovskio barščio užuomazgų. Darbai buvo pradėti vykdyti 2024 m. liepos mėn. ir baigti 2024 m. rugpjūčio mėn. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, jog savo veiksmais jokių teisės aktų nuostatų pažeidimų neatliko, nepadarė žalos gamtai. Pabrėžė, kad išlikusiuose dvaro dokumentuose matyti, jog praeityje ginčo teritorijoje buvo įrengtos užtvankos bei tvenkiniai, kuriuose buvo auginamos žuvys, todėl siekė atkurti buvusius žuvininkystės tvenkinius ir kraštovaizdžio estetinius elementus. Akcentavo, kad neįrengė naujų hidrotechninių įrenginių, o tiesiog sutvirtino ir atkūrė senuosius įrenginius.

AAD Šiaulių valdyba 2024 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. AD5-27453 „Dėl aplinkos atkūrimo priemonių taikymo žemės sklypuose unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)“ informavo pareiškėją, kad jis padarė reikšmingą neigiamą poveikį paviršiniam vandens telkiniui, todėl yra būtina taikyti aplinkos atkūrimo priemones Žemės sklypuose: išleisti vandenį iš neteisėtai įrengtų vandens telkinių (užtvenkus Šatrijos upę); atkurti sunaikintus upės ruožus, jos krantų linijas ir vingius; sutvarkyti pažeistus reljefo ir žemės paviršiaus plotus – išlyginant suformuotas žemių sankaupas. Atsakovas įpareigojo pareiškėją per 7 dienas nuo šio rašto gavimo dienos parengti ir AAD pateikti Planą. Buvo paaiškinta, kad Plane privalo būti nurodytos aplinkos atkūrimo priemonės, numatyti darbai bei jų vykdymo terminai ir kiti reikšmingi duomenys bei jis turi būti suderintas su Direkcija.

Pareiškėjas 2024 m. gruodžio 18 d. pateikė atsakovui prašymą pratęsti Plano parengimo terminą. Pareiškėjas nurodė, jog nustatytas 7 darbo dienų terminas yra per trumpas, prašė suteikti 3 mėnesių trukmės terminą Planui parengti.

Atsakovas, atsižvelgdamas į minėtą pareiškėjo prašymą, jam surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo jį įpareigojo iki 2025 m. kovo 31 d. parengti ir AAD pateikti Planą. Plane turi būti nurodytos aplinkos atkūrimo priemonės, numatyti darbai bei jų įvykdymo terminai ir kiti, pareiškėjo manymu, reikšmingi duomenys. Atsižvelgiant į tai, kad atkuriant pirminę aplinkos būklę bus vykdomi Šatrijos upės ruožų atkūrimo darbai ir pakrantės tvarkymo darbai, Planas privalo būti suderintas su Direkcija.

Pareiškėjas nesutikdamas su AAD Šiaulių valdybos 2024 m. gruodžio 16 d. rašte ir Privalomajame nurodyme pateiktomis aplinkybėmis bei nurodymais, 2025 m. sausio 13 d. kreipėsi į AAD vadovą su skundu, kuriame buvo prašoma panaikinti Privalomąjį nurodymą ir AAD Šiaulių valdybos 2024 m. gruodžio 16 d. raštą.

AAD, išnagrinėjusi minėtą pareiškėjo skundą, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė jį atmesti ir paliko Privalomąjį nurodymą ir AAD Šiaulių valdybos 2024 m. gruodžio 16 d. raštą galioti. Sprendime teigiama, jog išanalizavus skundo medžiagą nustatyta, kad Privalomasis nurodymas yra teisėtas bei pagrįstas, atitinka Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir AAVKĮ) 19 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Atkreipiamas dėmesys, kad nors pareiškėjas skunde iš esmės nesutinka su Privalomuoju nurodymu, tačiau pats 2024 m. gruodžio 18 d. kreipėsi su prašymu patęsti terminą Planui pateikti, ko pasekoje buvo surašytas Privalomasis nurodymas. Buvo konstatuota, kad Privalomasis nurodymas yra teisiškai pagrįstas ir atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintus reikalavimus, keliamus individualiems administraciniams aktams.

Pažymėtina, kad iš AAD Šiaulių valdybos Telšių aplinkos apsaugos skyriaus vedėjos 2025 m. kovo 25 d. ir 2025 m. kovo 26 d. tarnybinių pranešimų turinio nustatyta, jog pareiškėjas 2025 m. kovo 24 d. atsakovui pateikė Planą, kuriame buvo numatyti darbų etapai, jų eiliškumas bei nurodyti atliekami darbai, todėl buvo nuspręsta jam pritarti.

Atsakovas 2025 m. kovo 26 d. pareiškėjo atžvilgiu priėmė privalomąjį nurodymą Nr. PN-223, kuriuo jį įpareigojo iki 2025 m. rugsėjo 30 d. įgyvendinti Plane numatytas aplinkos atkūrimo priemones pagal Plane numatytus terminus. Vis dėlto atsakovas 2025 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. AD5-13178 „Sprendimas dėl 2025-03-26 privalomojo nurodymo Nr. PN-223 panaikinimo paaiškėjus naujoms aplinkybėmis“ nusprendė savo iniciatyva panaikinti minėtą privalomąjį nurodymą, kadangi jis šiuo metu negali būti įgyvendintas dėl to, kad pareiškėjo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 271 straipsnio 1 dalį ir nebuvo gautas prokuroro sutikimas leisti pareiškėjui vykdyti Plane numatytas priemones.

AAVKĮ nustato aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę Lietuvos Respublikoje vykdančią instituciją ir aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnus, jų teisinį statusą, veiklos teisinius pagrindus bei pagrindinius principus, veiklos organizavimą, reglamentuoja aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės procesą (AAVKĮ 1 straipsnio 1 dalis).

Vadovaujantis AAVKĮ 6 straipsniu aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę Lietuvos Respublikoje vykdo biudžetinė įstaiga Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos.

AAVKĮ 18 straipsnis nustato baigtinį sąrašą atvejų, kada yra surašomas privalomasis nurodymas. Minėto straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad privalomasis nurodymas surašomas, kai padaryta žala aplinkai ir nesiimama veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (ar) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą, duodamas privalomasis nurodymas užtikrinti teršalų ir (ar) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą.

AVVKĮ 19 straipsnio 1 dalis teigia, jog privalomajame nurodyme turi būti šie duomenys: 1) aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno, duodančio privalomąjį nurodymą, vardas, pavardė, pareigos; 2) privalomojo nurodymo surašymo data ir vieta; 3) kam duodamas privalomasis nurodymas – juridinio asmens pavadinimas, juridinio asmens kodas, adresas, kontaktinė informacija. Jeigu privalomasis nurodymas duodamas fiziniam asmeniui, – jo vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta, kontaktinė informacija; 4) privalomojo nurodymo davimo pagrindas – pažeisti aplinkos apsaugą ir (ar) gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai, veika, dėl kurios gali atsirasti pažeidimas, kitos nustatytos aplinkybės, pagrindžiančios privalomojo nurodymo davimą; 5) kokius veiksmus turi atlikti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, ir per kokius terminus jis tai turi padaryti; 6) privalomojo nurodymo terminų pratęsimo tvarka; 7) privalomojo nurodymo apskundimo tvarka; 8) informacija, kaip asmuo turi pranešti apie įvykdytą privalomąjį nurodymą; 9) atsakomybė už privalomojo nurodymo neįvykdymą; 10) kita reikalinga informacija.

Remiantis AAVKĮ 25 straipsnio 2 dalimi Privalomasis nurodymas per 10 darbo dienų nuo jo įteikimo gali būti skundžiamas aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovui arba jo įgaliotam asmeniui. Aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovas arba jo įgaliotas asmuo, išnagrinėjęs skundą, priima vieną iš šių sprendimų: 1) privalomąjį nurodymą palieka nepakeistą; 2) privalomąjį nurodymą pakeičia iš dalies, sumažindamas jame nustatytus reikalavimus arba nustatydamas kitus jo įvykdymo terminus. Aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovas arba jo įgaliotas asmuo, nustatydamas kitus privalomojo nurodymo įvykdymo terminus, mutatis mutandis vadovaujasi šio Įstatymo 21 straipsnio nuostatomis; 3) privalomąjį nurodymą panaikina ir perduoda jį priėmusiam pareigūnui pateikti iš naujo; 4) privalomąjį nurodymą panaikina.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teismo atliekama viešojo administravimo subjekto teisės aktų ir veiksmų (neveikimo), kuriais įgyvendinama diskrecijos teisė, kontrolė turi būti atliekama atsižvelgiant į subjekto turimą vertinimo laisvę (žr., pvz., LVAT 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006, LVAT biuletenis Nr. 10, 2006). LVAT laikosi nuoseklios savo praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (šiais aspektais žr., pvz., LVAT 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006, LVAT biuletenis Nr. 10, 2006; LVAT 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012; LVAT 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012; LVAT 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014).

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2024 m. liepos mėn. iki 2024 m. rugpjūčio mėn. Žemės sklypuose atliko žemės darbus, kurių metu Šatrijos upėje buvo pastatytos dvi žemių užtvankos, dėl kurių buvo patvenkta upė ir susidarė du vandens telkiniai, kurių plotis siekia apie 2 ha. Taip pat pareiškėjas nukasė natūralią Šatrijos upės vagą ir dugną, pakeitė upės krantų liniją, todėl buvo sunaikinti natūraliai susiformavę upės vingiai. Iš viso žemės darbai vykdyti apie 2 km. Šatrijos užės ilgio ruože ir apie 30 – 40 metrų plote.

Pareiškėjas skunde neneigia, jog atliko Akte ir Privalomajame nurodyme užfiksuotus žemės darbus, kurių metu buvo tvarkoma bei užtvenkta Žemės sklypuose tekanti Šatrijos upė, tačiau akcentavo, kad atliko upės pakrantės valymo, apleistos teritorijos tvarkymo ir kraštovaizdžio atkūrimo darbus, kuriu metu siekė išsaugoti, palaikyti ir išryškinti kraštovaizdį, atkurti gamtinės aplinkos elementus bei suvaldyti plintančias invazines rūšis. Pabrėžė, kad praeityje Žemės sklypuose buvo įrengtos užtvankos ir tvenkiniai, todėl nusprendė juos atkurti. Laikėsi pozicijos, kad atlikti darbai yra teisėti, jais jokios žalos gamtai nebuvo padaryta.

Byloje tarp proceso šalių nėra ginčo, jog Žemės sklypai patenka į Draustinio teritoriją, t. y. į saugomą teritoriją, skirtą moksliniu ir pažintiniu požiūriu vertingoms gamtos ir (ar) kultūros paveldo vietovėms išsaugoti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 1055 „Dėl Varnių regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano patvirtinimo“ 2.8 punktu Šatrijos kraštovaizdžio draustinio tikslas – išsaugoti moreninių masyvų kraštovaizdį su Pašatrijos piliakalniu.

Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalis reglamentuoja, kad draustiniuose skatinama veikla, kuria siekiama išsaugoti, palaikyti ir išryškinti kraštovaizdį, gamtos ir nekilnojamąsias kultūros vertybes, atkurti saugomus gamtinės ar kultūrinės aplinkos elementus, išsaugoti etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo tradicijas, taip pat tradiciniai verslai, pažintinis turizmas, be to, skatinama reguliuoti invazinių rūšių gausą, įgyvendinti saugomų rūšių apsaugos priemones.

Pažymėtina, kad Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2024-01-01 iki 2025-01-01) 100 straipsnio 3 punkto c papunktis teigia, kad paviršutinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostoje draudžiama vykdyti žemės darbus, keisti kranto liniją, reljefą ir žemės paviršių, išskyrus atvejus, kai žemės darbai vykdomi ir (ar) kranto linija, reljefas ar žemės paviršius keičiamas atliekant paviršinių vandens telkinių tvarkymo darbus pagal aplinkos ministro patvirtintus Paviršinių vandens telkinių tvarkymo reikalavimus.

Tuo tarpu Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paviršiniai vandens telkiniai tvarkomi (šalinama perteklinė augalija, dugno nuosėdos, paskleidžiamas mineralinis gruntas paviršinio telkinio dugne ir kiti, su šiais darbais susiję paviršinių vandens telkinių pakrančių tvarkymo darbai) vadovaujantis paviršinių vandens telkinių tvarkymo aplinkosaugos reikalavimais, kuriuos nustato aplinkos ministras, juose nustatydamas: 1) paviršinių vandens telkinių tvarkymo laikotarpius ir reikalavimus, atsižvelgiant į žuvų neršto ir paukščių perėjimo laiką; 2) paviršinių vandens telkinių tvarkymo laikotarpius ir reikalavimus, atsižvelgiant į žuvų neršto ir paukščių perėjimo laiką; 3) reikalavimus, kada be apribojimų gali būti šalinama vandens augalija paviršiniuose vandens telkiniuose, atsižvelgiant į šalinamos augalijos plotą paviršiniame vandens telkinyje; 4) reikalavimus, kada privaloma teikti pranešimą aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančioms institucijoms apie planuojamą vykdyti paviršinio vandens telkinio tvarkymą arba rengti paviršinio vandens telkinio tvarkymo projektą, atsižvelgiant į numatomą tvarkyti vandens telkinio plotą ir planuojamus vykdyti tvarkymo darbus; 5) paviršinio vandens telkinio tvarkymo projekto ir (arba) pranešimo apie paviršinio vandens telkinio tvarkymą sudėties, rengimo ir derinimo reikalavimus.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. D1-1038 „Dėl paviršinių vandens telkinių tvarkymo reikalavimų aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Paviršinių vandens telkinių tvarkymo reikalavimų aprašo (toliau – ir Aprašas) 25 punktas reglamentuoja, jog asmuo, organizuojantis vandens telkinių tvarkymo darbus, pateikia atsakingai institucijai arba direkcijai, jei planuojamas tvarkyti vandens telkinys ar jo dalis yra valstybiniame parke ar biosferos rezervate, valstybinio rezervato ar valstybinio parko buferinės apsaugos zonoje, taip pat Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo nustatyta tvarka jai priskirtuose valstybiniuose draustiniuose, biosferos poligonuose, atkuriamuosiuose ar genetiniuose sklypuose, gamtos paveldo objektuose, taip pat tinklo „Natura 2000“ teritorijose, vieną iš šių dokumentų – pasirašytą Pranešimą raštu, vykdant vandens telkinių tvarkymo darbus, pagal Aprašo 1 priedo antrojoje skiltyje nurodytą darbų kiekį: 1) atsakingai institucijai – kai vykdomi vandens telkinių tvarkymo darbai nėra Saugomoje teritorijoje ir išskyrus 25.1.3 papunktyje nurodytą atvejį; 2) direkcijai – kai vandens telkinių tvarkymo darbai vykdomi Saugomoje teritorijoje; 3) AAD – jei, išskyrus Saugomoje teritorijoje. planuojama įrengti ar tvarkyti tik paplūdimį pakrantėje paskleidžiant mineralinį gruntą (smėlį, žvyrą ir pan.), nekeičiant kranto linijos, jei nebus vykdomi vandenyje augančios vandens augalijos pjovimo, vandens telkinio valymo, maudyklos įrengimo ar tvarkymo darbai, paskleidžiant mineralinį gruntą (smėlį, žvyrą ir pan.) vandens telkinio dugne.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą darytina išvada, jog teisinis reguliavimas iš esmės nedraudžia draustiniuose vykdyti paviršinių vandens telkinių tvarkymo darbų, jeigu jie atitinka Saugomų teritorijų įstatyme nustatytus reikalavimus ir yra gautas atitinkamos direkcijos sutikimas.

Nagrinėjamu atveju bylos rašytinė medžiaga neginčijamai patvirtina, jog pareiškėjas Šatrijos upės tvarkymo ir užtvenkimo darbus atliko neturėdamas Direkcijos sutikimo, todėl konstatuotina, kad atsakovas Privalomajame nurodyme pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas vykdydamas žemės darbus pažeidė teisės aktų reikalavimus ir pagrįstai surašė jam Privalomąjį nurodymą.

Pareiškėjas skunde laikėsi pozicijos, kad Privalomojo nurodymo ir Sprendimo turinys neatitinka VAĮ nustatytų individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų.

VAĮ 10 straipsnio 5 dalis teigia, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

LVAT, aiškindamas šią teisės normą, yra pažymėjęs, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014).

Administracinis sprendimas turi būti toks, kad būtų aiškus visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pavyzdžiui LVAT 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Administracinis teismas yra pripažinęs VAĮ pažeidimu atvejus, kai iš sprendimo nėra aišku, kokia / kokiomis konkrečiai teisės normomis institucija remiasi (2014 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-439/2014).

Teismas taip pat pažymi, kad pareigos motyvuoti individualius administracinius aktus ir nurodyti teisės normas, kuriomis remiantis priimtas ginčo sprendimas, nepaisymas apsunkina administracinio teismo atliekamą tokių aktų teisėtumo patikrą. Viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai. Administracinis teismas, spręsdamas visuomeninius konfliktus, neturi pareigos už viešojo administravimo sistemos subjektą parinkti teisinį kvalifikavimą, bei po to pats tą teisinį kvalifikavimą vertinti (žr. LVAT 2014 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-34/2014).

Vertinant ginčijamų administracinių aktų atitiktį VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimams matyti, kad juose pareiškėjui nuosekliai išaiškinti faktiniai ir teisiniai pagrindai bei aplinkybės, lėmusios Privalomojo nurodymo bei Sprendimo priėmimą, iš jų turinio galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, aiškiai nurodytas visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas, paaiškinta Privalomojo nurodymo priėmimo procedūra, nurodyta ginčijamų administracinių aktų apskundimo tvarka. Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai patvirtina, jog Privalomajame nurodyme bei Sprendime išdėstyti motyvai pareiškėjui, kaip šio akto adresatui, buvo aiškūs ir suprantami, pareiškėjas galėjo realizuoti savo teisę į, jos nuomone, pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

Teisėjų kolegijos vertinimu nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ginčijami administraciniai aktai atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija).

Pažymėtina ir tai, kad 2024 m. gruodžio 30 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-897 reikalavimas buvo: remiantis Aprašo VI sk. 29 p. nuostatomis parengti ir AAD patekti aplinkos atkūrimo planą. Atsakovas teigia, kad toks planas buvo parengtas ir 2025 m. kovo 23 d. pateiktas AAD. Vadovaujantis Aprašo 33 punkto reikalavimais AAD išnagrinėjo parengtą Planą ir jam pritarė. Taigi atsakovas pripažįsta, kad privalomasis nurodymas yra pilnai įvykdytas, tačiau pareiškėjas negali įgyvendinti Plane numatytų aplinkos atkūrimo priemonių, kadangi atliekamas ikiteisminis tyrimas ir nebuvo gautas prokuroro leidimas pradėti vykdyti aplinkos atkūrimo priemones.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Vadovaujantis minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių duomenų visuma, nenustačius Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2024 m. gruodžio 30 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-897 ir Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2025 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. AD5-1665 „Dėl 2024-12-30 privalomojo nurodymo Nr. PN-897 ir 2024-12-16 sprendimo Nr. AD5-27453“ neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo V. K. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo

Pareiškėjas prašo iš atsakovo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai).

Šioje administracinėje byloje konstatuojama, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas, todėl akivaizdu, jog ginčas nėra išspręstas pareiškėjo naudai ir jam patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.