Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudž. byla Nr. 1A-234-245-2013

2013 m. balandžio 29 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, gynėjui advokatui Povilui Jegorovui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau- BK) 111 str. 1 d. (BK 1961 m. redakcija) ir 284 str.1 d. (BK 2000 m. redakcija) ir jam paskirtos bausmės: pagal BK 111 str. 1 d. (BK 1961 m. redakcija) - laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 6 (šešeriems) mėnesiams; pagal BK 284 str.1 d. (BK 2000 m. redakcija) - laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams; vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 6 (šešeriems) mėnesiams;

priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos iš R. K., 1233,20 Lt (vienas tūkstantis du šimtai trisdešimt trys litai 20 ct) turtinei žalai dėl nukentėjusiojo E. K. gydymo išlaidų atlyginti;

priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos iš R. K., 1169,20 Lt (vienas tūkstantis vienas šimtas šešiasdešimt devyni litai 20 ct) turtinei žalai dėl nukentėjusiojo L. S. gydymo išlaidų atlyginti;

priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos iš R. K., 2780,40 Lt (du tūkstančiai septyni šimtai aštuoniasdešimt litų 40 ct) turtinei žalai dėl nukentėjusiojo L. I. gydymo išlaidų, atlyginti;

pripažintos proceso išlaidomis išlaidos, susijusios su R. K. ekstradicija ir iš kaltinamojo R. K. priteista Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 5460,23 Lt (penki tūkstančiai keturi šimtai šešiasdešimt litų 23 ct) proceso išlaidų;

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas pagal BK 111 str. 1 d. (BK 1961 m. redakcija) ir BK 284 str.1 d. (BK 2000 m. redakcija) už tai, kad jis 2002-03-31 apie 02.05 val., viešoje vietoje - baro (duomenys neskelbtini) antro aukšto antroje salėje, (duomenys neskelbtini), rodydamas aiškų visuomenės negerbimą, šiurkščiai pažeidė viešąją tvarką, E. K. liepus jam išeiti iš salės, tyčia sudavė jam duriančiu- pjaunančiu įrankiu ne mažiau kaip du kartus į pilvo, krūtinės sritis, tuo padarė nukentėjusiajam E. K. daugybines durtai- pjautines žaizdas kairėje klubinėje srityje, kairio kirkšnio srityje, kairėje krūtinės ląstos pusėje, kairiajame juosmenyje, tarpvietės srityje, aklas žaizdas kairės šlaunies srityje, priekinėje pilvo sienoje, epigastriumo srityje, kiauryminę žaizdą virš bambos, žalojančią plonąją žarną, kas sukėlė sunkų kūno sužalojimą;

toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, L. S., ginančiam E. K. nuo fizinio smurto, tyčia sudavė ne mažiau kaip keturis kartus į pilvo, krūtinės, kairės alkūnės, dešinės blauzdos sritis, tuo padarė nukentėjusiajam L. S. paviršutines (aklas) žaizdas kairės alkūnės, dešinės blauzdos srityse, durtai- pjautines kiaurymines žaizdas pilve, epigastriumo srityje, kairėje krūtinės ląstos pusėje, kas sukėlė sunkų kūno sužalojimą;

toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, be jokios dingsties L. I. tyčia sudavė ne mažiau kaip vieną kartą į pilvo sritį, tuo padarė nukentėjusiajam L. I. tris durtines- pjautines kiaurymines žaizdas pilvo srityje su kepenų ir skrandžio- gaubtinės žarnos raiščio sužalojimais, lydimais kraujo susikaupimo pilvaplėvės ertmėje, kas sukėlė sunkų kūno sužalojimą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog nukentėjusiųjų parodymai keitėsi, kadangi jų parodymai dėl esminių bylos aplinkybių iš esmės buvo tie patys. Paprasčiausiai, po nusikalstamos veikos praėjus dešimčiai metų, liudytojai galėjo ir neprisiminti visų detalių, tačiau E. K. ir L. S. patvirtino tą aplinkybę, kad konfliktą pradėjo kaltinamasis, jis pirmas ėmė priekabiauti prie D. T., o apsaugos darbuotojai norėjo jį sudrausminti. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. M. parodė, jog matė, kaip žemo ūgio, stambaus kūno sudėjimo vaikinas priėjo prie restorano lankytojo vardu D. ir kažką pradėjo aiškintis, kol baro direktorė I. P. pakvietė du apsaugos darbuotojus. Teisme šis liudytojas negalėjo prisiminti įvykio aplinkybių. Liudytojas L. I. teisminio nagrinėjimo metu nedalyvavo, todėl teisme buvo perskaityti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kad jis buvo sužalotas kilusio konflikto metu. Taigi, iš byloje surinktų duomenų matyti, kad konfliktą pirmas pradėjo nuteistasis, priekabiaudamas prie baro lankytojo D. T., ir kuriam pirmas sudavė smūgius po direktorės bei apsaugos darbuotojų mėginimo jį sudrausminti. Duomenų, kad L. I. buvo konflikto iniciatorius (kaip kad nurodo apeliantas), byloje nėra. Tai, kad jis pats buvo užpultas ir gynėsi, tėra jo gynybinė pozicija, kurios nepatvirtino nei vienas iš byloje ištirtų įrodymų. Liudytoja I. P. teisme parodė, kad ji matė nenormaliai bendraujant kaltinamąjį ir D. T., o visas konfliktas įvyko po to, kai pakvietė apsaugos darbuotojus E. K. ir L. S.. Ji matė, kaip kaltinamasis jiems smūgiavo, o vėliau ir ant laiptų atsitiktinai pasitaikiusiam L.. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas nukentėjusysis L. I., nereiškia, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, neturi įrodomosios galios. Nukentėjusiojo L. I. parodymai buvo perskaityti BPK 276 str. 4 d. numatyta tvarka, jis pats pateikė teismui prašymą nagrinėti bylą jam nedalyvaujant, kadangi yra išvykęs į užsienį (dirba tolimųjų reisų vairuotoju) ir nieko nauja pasakyti negali. Be to, kaltinamasis tokiam procesiniam sprendimui neprieštaravo. Apylinkės teismas teisingai nustatė, jog visi nuosprendyje paminėti liudytojai nurodė, kad konfliktas prasidėjo, sudrausminus kaltinamąjį dėl jo priekabiavimo prie D. T.. Nenustatyta, kad L. I. buvo konflikto iniciatorius, kaip kad teigia R. K.. Iš to seka, kas realaus kėsinimosi į R. K. šioje situacijoje nebuvo, vadinasi, nėra jokio pagrindo konstatuoti kaltinamajam veiksmus atlikus esant būtinajai ginčiai. R. K. veika tinkamai kvalifikuota pagal nusikalstamas pasekmes kaip sunkaus sveikatos sutrikdymo (BK 111 str. 1 d. 1961 m. redakcija) ir viešosios tvarkos pažeidimo idealioji sutaptis. Teismas pagal nustatytas aplinkybes teisingai nuteistojo veiksmus pripažino padarytais nesant būtinosios ginties situacijai. Nesant būtinosios ginties situacijai negalimas ir būtinosios ginties ribų peržengimas, taigi tokiu atveju negali būti taikomos ir BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatos dėl švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo.

Skundo argumentas, kad byloje nebuvo apžiūrėti daiktiniai įrodymai, nepagrįstas, kadangi su kaltinamuoju aktu teismui daiktinių įrodymų pateikta nebuvo. O tai, kad nerasta geležtė, kuria jis nukentėjusiems padarė kaltinime nurodytus sužalojimus, baudžiamosios atsakomybės R. K. nešalina, kadangi nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp R. K. panaudoto smurto (suduotų smūgių) ir jo sukeltų padarinių – nukentėjusiesiems L. S., E. K. ir L. I. padarytų sunkių sveikatos sutrikdymų.

Aplinkybė, kad nukentėjusieji nepareiškė kaltinamajam civilinių ieškinių, taip pat nešalina R. K. kaltės dėl jiems padaryto sunkaus kūno sužalojimo. Civiliniai ieškiniai dėl nukentėjusiųjų E. K., L. S. ir L. I. gydymo išlaidų yra pareikšti ir priteista atitinkamai turtinės žalos atlyginimo valstybinei ligonių kasai, esant įrodytam, jog sužalojimus, dėl kurių buvo gydomi nukentėjusieji E. K., L. S. bei L. I., nusikalstamais veiksmais padarė būtent R. K..

Taigi, nekyla jokių abejonių, jog R. K., suduodamas smūgius šiems asmenims, padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, o ir jis pats pripažino, kad dūrė jiems ant grindų rasta geležte į įvairias kūno vietas, ekspertizės aktai Nr. 136, Nr. 137 ir Nr. 3096 bei specialisto išvados Nr. G-17/10(02), Nr. G-18/10(02) ir Nr. G-16/10(02), patvirtina, kad sužalojimai nukentėjusiesiems padaryti aštriu duriančiu-pjaunančiu įrankiu, kas buvo E. K., L. S. ir L. I. sunkaus sveikatos sutrikdymo tiesiogine priežastimi. Tokie jo veiksmai atitinka tuo metu galiojusio baudžiamojo įstatymo 111 straipsnio 1 dalį (1961 m. redakcija), kadangi bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, tai yra taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 3 str. 2 d.). BK 111 str. 1 d. sankcijoje (1961 m. redakcija) už tyčinį sunkų asmens kūno sužalojimą buvo numatyta bausmė - laisvės atėmimas nuo dvejų iki septynerių metų, o pagal šiuo metu galiojančio baudžiamojo įstatymo 135 straipsnio 1 dalies sankciją už tokius veiksmus numatyta laisvės atėmimo bausmė iki dešimties metų. Taigi, R. K. nusikalstama veika dėl trijų asmenų sunkaus kūno sužalojimo kvalifikuota pagal šiuo metru galiojantį baudžiamąjį įstatymą tinkamai.

Taip pat pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo abejoti tuo, kad nuteistojo veika, buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, kadangi viešoje vietoje R. K. įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, o būtent, klube (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), antro aukšto antroje salėje, esant pašaliniams žmonėms, dėl menkavertės dingsties, tai yra todėl, kad jis buvo apsaugos darbuotojų sudrausmintas, sužalojo tris žmones, dėl ko klube kilo sumaištis, buvo sutrikdytas darbas. Apylinkės teismas teisingai tokius R. K., veiksmus įvertino kaip šiurkštų viešosios tvarkos pažeidimą ir aiškų visuomenės negerbimo demonstravimą, kas atitinka nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio baudžiamojo įstatymo (1961 m. redakcijos) 225 straipsnio 2 dalį. Sutinkamai su BK 3 str. 3 d., kaltinamojo veiksmai teisingai įvertini pagal šiuo metu galiojančio baudžiamojo įstatymo 284 straipsnio 1 dalį (2000 m. redakcija), kurio sankcija yra kaltinamajam švelnesnė nei 1961 m. baudžiamojo įstatymo (turinčio teistumą už chuliganizmą asmens chuliganizmas kvalifikuojamas pagal 1961 m. BK 225 str. 2 d., sankcija – laisvės atėmimas iki penkerių metų), galiojusio veikos padarymo metu, todėl šis straipsnis kaltinamajam inkriminuotas teisingai. Šiuo metu galiojantis įstatymas požymio „turintis teistumą už chuliganizmą“ nebeturi, todėl taikoma BK 284 str. 1 d.

Taigi konstatuotina, kad apylinkės teismas, pagal byloje nustatytas aplinkybes pripažindamas nuteistąjį R. K. kaltu dėl nusikaltimų, numatytų BK 111 straipsnio 1 dalyje (1961 m. redakcija) ir 284 straipsnio 1 dalyje (2000 m. redakcija), padarymo, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Apelianto argumentas, kad jis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų nesislapstė, kad nežinojo apie jo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą, sietinas su baudžiamosios atsakomybės senatimi ir šiuo atveju juridinės reikšmės neturi. Nustatyta, kad R. K. nusikaltimus, numatytus 1961 m. BK 111 straipsnio 1 dalyje ir 2000 m. BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarė 2002 m. kovo 31 d. Nustatyta ir tai, kad jis tą pačią naktį pasislėpė. R. K. 2003-07-01 paskelbta paieška, 2006-10-30 buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, 2006-12-05 išduotas Europos arešto orderis, jis buvo surastas ir iš Prancūzijos perduotas Lietuvai pagal Europos arešto orderį 2010-12-29. Pirmosios instancijos teismo 2012 m. vasario 13 d. nuosprendžiu R. K. nuteistas, nesuėjus veikos padarymo metu galiojusio baudžiamojo įstatymo 95 str. 1 d. (d) numatytam dešimties metų terminui (esant idealiajai sutapčiai, bausmė skiriama apėmimo būdu, vadinasi, pagal griežtesnio straipsnio sankciją). Tai, kad kaltinamasis nežinojo apie savo padarytus nusikaltimus, vykstantį tyrimą bei jo paiešką, tėra tik gynybinė versija. Pasislėpimo būdas bei aplinkybės, kad tuoj po nusikaltimo padarymo, tą pačią naktį, kaip pats teigė, būdamas sužalotas, nesikreipė pagalbos nei į medikus, nei į teisėsaugos institucijas, bet skubiai išvyko iš Vilniaus į Baltarusiją, vėliau slėpėsi Prancūzijoje, kur gyveno su baltarusiškais dokumentais, kol buvo sulaikytas ir perduotas Lietuvai pagal Europos arešto orderį, patvirtina R. K. siekį slėptis nuo Lietuvos teisėsaugos institucijų. Šias aplinkybes nurodė Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras kasaciniame skunde Lietuvos Aukščiausiajam teismui (kasacinė byla Nr. 2K-702-2012). Be to, baudžiamosios atsakomybės už sunkų sveikatos sutrikdymą senaties terminas tiek pagal 1961 m. BK 49 straipsnį, tiek pagal 2000 m. BK 95 straipsnį yra dešimt metų, ir tuo atveju, jei asmuo, padaręs nusikalstamą veiką pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, senaties eiga sustoja (BK 95 str. 3d.). Įvertinus tai, kad R. K., praėjus dviem dienoms nuo baudžiamosios bylos iškėlimo, 2002-04-04 buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo Baltarusijoje, po ko išvyko į Prancūziją, iš kur buvo pargabentas tik 2010-12-29, laikytina, kad baudžiamosios atsakomybės senaties terminai šioje byloje yra nepasibaigę, taigi, jis teisingai ir pagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Nenustatyta, kad šioje byloje buvo pažeista kaltinamojo teisė į gynybą, nes gynėjui nebuvo sudaryta galimybė tinkamai pasiruošti ginamajai kalbai, nebuvo padaryta tinkamos trukmės pertrauka. Teisminio nagrinėjimo metu kaltinamąjį gynė gynėjas advokatas Povilas Jegorovas, kuris baigiamosiose kalbose gana plačiai pasisakė, ginant kaltinamąjį, todėl nėra jokio pagrindo laikyti, kad gynėjas advokatas neturėjo laiko tinkamai pasiruošti baigiamosioms kalboms. Todėl apeliacinio skundo argumentas šiuo aspektu atmetamas kaip nepagrįstas.

Daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo R. K. nusikalstamą veiką ir pripažino jį kaltu dėl nuosprendyje nurodytų nusikaltimų padarymo. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai ir jais remiantis padarytos faktines aplinkybes atitinkančios išvados kolegijai abejonių nekelia. Todėl visi nuteistojo R. K. apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.