- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-05
- Bylos Nr.
- 2A-312/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys, Danutė Gasiūnienė, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- V. S.
- Atsakovas
- A. A., Klaipėdos miesto savivaldybei
- Advokatai
- Aleksandras Doroševas
- Kategorijos
- 21.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aloyzo Kruopio ir Danutės Milašienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimo, kuriuo ieškinio dalis atmesta, byla dėl kitos ieškinio dalies nutraukta, civilinėje byloje Nr. 2-151-479/2009 pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovams A. A. ir Klaipėdos miesto savivaldybei dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, dėl dalies sandorių nuginčijimo, bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalių nustatymo ir kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas V. S. 2008 m. vasario 4 d. Klaipėdos apygardos teismui paduotu ieškiniu prašė: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Klaipėdos miesto mero 1991 m. sausio 7 d. potvarkyje Nr. 11 dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų protokolų tvirtinimo ir leidimo keistis butais nurodyta pavardė S. nesutampa su ieškovo pavarde, bet priklauso ieškovui; 2) pripažinti 1992 m. sausio 7 d. susitarimą pirkti privatizuojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), iš dalies negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį; 3) pripažinti 1992 m. spalio 8 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo sutartį, sudarytą tarp atsakovo A. A. ir Klaipėdos m. valdybos, iš dalies negaliojančia; 4) pripažinti, kad 1992 m. spalio 8 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovas įgijo 55,86 % bendrosios dalinės nuosavybės teisę į butą; 5) priteisti ieškovui iš atsakovo A. A. 195 510 Lt kompensaciją (t. 1, b. l. 3-7).
Ieškovas nurodė, kad Klaipėdos m. Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1975 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 53 ieškovui skyrė trijų kambarių 45,59 m² gyvenamojo ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini). 1990 m. gruodžio 21 d. ieškovas parašė pareiškimą turimą gyvenamąją patalpą pakeisti į erdvesnę. Pareiškime ieškovas nurodė orderį išrašyti žmonos S. S. vardu; šeimos nariais, kuriems leidžiama apsigyventi kartu, - ieškovą, dukrą A. A. ir žentą A. A. bei anūką A. V. . Klaipėdos miesto mero 1991 m. sausio 7 d. potvarkyje Nr. 11 dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų protokolų tvirtinimo ir leidimo keistis butais (duomenys neskelbtini) klaidingai įrašyta ieškovo pavardė: (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 17-20).
Ieškovas, jo sutuoktinė, dukra ir žentas susitarė privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo butą), žento vardu. Ginčo butas privatizuotas už 29 679 rb., iš kurių S. S. sumokėjo 16 579 rb., arba 55,86 % buto kainos. Žentas visą laiką tikino, kad butas priklausys tam, kas už jį sumokėjo. Po ginčo buto privatizavimo ieškovas gyveno bute, mokėjo už jį komunalinius mokesčius ir manė esąs vienas iš buto savininkų. 2007 m. liepos 5 d. ieškovo dukra A. A. buvo pripažinta neveiksnia, jos globėju ir turto administratoriumi paskirtas vyras A. A. . Netrukus žentas išvežė ieškovo dukrą į globos namus „Gyvenimo viltis“, o ieškovo paprašė išsikelti iš ginčo buto, nes ketina jį parduoti. Ieškovas sutinka išsikelti, tačiau prašo priteisti iš žento 195 510 Lt kompensaciją už jam tenkančią ginčo buto dalį (350 000 Lt x 55,86 %).
Atsiliepimas
Atsakovas A. A. atsiliepimu į ieškinį (t. 1, b. l. 63-65) sutiko su pirmuoju reikalavimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, likusius prašė atmesti kaip nepagrįstus. Teigia, kad ieškovas nesuklydo pasirašydamas 1992 m. sausio 7 d. susitarimą pirkti privatizuojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), nes notaras kiekvienai iš susitarimo šalių išaiškino teisines susitarimo pasekmes. Atsakovas pripažįsta, kad dalį ginčo buto kainos sumokėjo jo uošvė (kuri dabar jau mirusi), bet tam ji panaudojo asmeninės nuosavybės teise turėtus vertybinius popierius – investicinius čekius. Tapti ginčo buto bendrasavininke S. S. atsisakė dukters šeimos labui. Ieškovas niekada nemokėjo komunalinių mokesčių už ginčo butą, todėl neturi jokių rašytinių įrodymų. Neigia prašęs uošvio atlaisvinti ginčo butą. Atsakovas prašo taikyti 3 m. ieškinio senaties terminą ir vien tuo pagrindu ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimu (t. 2, b. l. 36-38) nutraukė bylos dalį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kitą ieškinio dalį atmetė dėl šių priežasčių. Pirma, keičiantis butais gyvenamosios patalpos orderis buvo išduotas ieškovo žmonos vardu, kas rodo, kad ieškovas nesiekė būti pagrindiniu nuomininku, ginčo buto jam nereikėjo. Antra, ginčo bute ieškovas apsigyveno 1993 m. kovo mėnesį, todėl buto privatizavimo 1992 m. spalio 8 d. metu neturėjo teisės jo privatizuoti. Trečia, ieškovas prie ginčo buto privatizavimo, išlaikymo ir/ar remonto materialiai neprisidėjo. Dalį ginčo buto kainos sumokėjo ieškovo žmona (t. 1, b. l. 25), o ieškovas gautas vienkartines išmokas panaudojo įsigyti akcijas. Ketvirta, ieškovas be pateisinamų priežasčių praleido 3 metų ieškinio senaties terminus, kurie skaičiuojami nuo atitinkamų juridinių faktų: 1992 m. sausio 7 d. ir 1992 m. spalio 8 d. Kadangi atmesti reikalavimai, susiję su ginčo butu, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas dėl ieškovo pavardės potvarkyje neatitikties nesukels teisinių padarinių, todėl šią bylos dalį teismas nutraukė.
Šalies argumentai
Ieškovas V. S. apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 48-50) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą motyvuoja tuo, kad:
1. Ta aplinkybė, jog butų keitimosi metu ieškovas sutiko su gyvenamosios patalpos orderio išdavimu žmonos vardu, neturi juridinės reikšmės, taigi nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas tokiu būdu išreiškė savo valią atsisakyti valdyti ir naudotis ginčo butu, buto jam reikia. Ieškovas deklaravo savo gyvenamąją vietą ginčo bute iškart po keitimosi butais (1991 m. sausio 7 d.), tačiau faktiškai jame apsigyveno 1993 m. kovą, nes iki tol slaugė sunkiai sergančią moterį. Nepaisant to, ieškovas reguliariai lankydavosi namuose, rūpinosi šeima, mokėdavo dukrai atitinkamą buto mokesčių dalį.
2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis suteikė prioritetą šeimos įstatymams. Ieškovo velionė žmona S. S. sumokėjo 55,86 % ginčo buto kainos už jiems abiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise tenkančią dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje (SŠK 21 str.). Pirmosios instancijos teismas be pagrindo ieškovo sutuoktinės įmoką traktavo kaip dovaną, nes byloje nėra dovanojimo sutarties, o mokėjimo nurodymo paskirtis – įmoka už privatizuojamą butą.
3. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas praleido 3 m. ieškinio senatį kreiptis į teismą. 1992 m. sausio 7 d. susitarime dėl buto privatizavimo vieno iš nuomininkų vardu nebuvo nieko pasakyta dėl tokio susitarimo įtakos kitų nuomininkų teisėms ir pareigoms, o ieškovą dėl susitarimo pasekmių suklaidino atsakovas A. A. . Iki 2007 m žentas netrukdė ieškovui naudotis ginčo butu. Tačiau ieškovo dukrai atsidūrus globos namuose ir mirus ieškovo žmonai, jis pareikalavo iš uošvio atlaisvinti ginčo butą.
Atsiliepimas
Atsakovas A. A. atsiliepimu į apeliacinį skundą skundo nepripažįsta ir prašo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą (t. 2, b. l. 56-57). Anot atsakovo, 1991 m. sausio 7 d. Klaipėdos miesto meras tik pasirašė potvarkį Nr. 11 dėl leidimo keistis butais, o faktiškai atsakovas su šeima ir uošve ginčo bute apsigyveno 1991 m. sausio 25 d. Ginčo bute ieškovas apsigyveno 1993 m. pavasarį – iki tol jis 10 m. gyveno su kita moterimi ir ginčo bute nesilankė, šeima nesirūpino. Net kai ieškovas apsigyveno ginčo bute, jis gyveno atskirai nuo žmonos ir jiedu bendro ūkio nevedė. Po žmonos mirties ieškovas pardavė bendrosios jungtinės nuosavybės teise turėtą garažą, dabar pretenduoja į dalį buto, kurio atsakovas neketina parduoti ir uošvio iš namų nevaro, nors jis neprisideda finansiškai prie buto išlaikymo. Nuo 2008 m. lapkričio mėnesio ieškovas išsikėlė iš ginčo buto ir gyvena atskirai. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad 55,86 % ginčo buto kainos investiciniais čekiais sumokėjo S. S. , bet ji nesiekė tapti ginčo buto bendrasavininke.
Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 59-60) su skundu nesutinka ir prašo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, kad 1992 m. spalio 8 d. ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį patvirtino notaras, vadinasi, sutartis atitinka Butų privatizavimo įstatymo reikalavimus, antraip notaras nebūtų tvirtinęs sandorio. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovas praleido 3 m. ieškinio senaties terminą. Kiekvienas asmuo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis, t. y. turi elgtis protingai. [...] Asmuo, nesidomėdamas savo teisėmis ir pareigomis, elgiasi neprotingai ir toks elgesys gali sukelti jam neigiamų padarinių, už kuriuos jis pats atsakingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2009). Jei nagrinėjamu atveju ieškovas būtų buvęs apdairus ir rūpestingas, jis būtų domėjęsis buto privatizavimo klausimais, kilus neaiškumams – kreipęsis į atitinkamas institucijas ar pareigūnus, kaip kad padarė praėjus 15 m. nuo ginčo sandorio sudarymo. Butų privatizavimo procesas buvo aktualus daugeliui Lietuvos žmonių ir visuomenė apie tai buvo šviečiama per įvairias masines informavimo priemones.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tikrina tik dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus (CPK 329 str.).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, įvertinusi skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, todėl nustatinėjo neesmines faktines bylos aplinkybes, be to, pagal neesmines bylos aplinkybes padarė klaidingas išvadas. Materialinės teisės normų pažeidimas savo ruožtu sąlygojo proceso teisės normų pažeidimą, nes teismas nenustatinėjo faktinių aplinkybių, svarbių svarstant kilusį ginčą, atitinkamai nepareikalavo pateiki jas patvirtinančių ar paneigiančių įrodymų, jų netyrė ir nevertino, todėl bylos esmė liko neatskleista. Kadangi civilinis procesas pirmosios instancijos teisme buvo ydingas, t. y. jo, galima sakyti, iš viso nebuvo, byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, siekiant, jog dalyvaujantys byloje asmenys neprarastų teisės į apeliaciją.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos m. Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1975 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 53 suteikė ieškovui 3 kambarių 45,59 m² bendro ploto butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 10-11). Tame pačiame bute su ieškovu apsigyveno jo šeimos nariai: žmona S. S. ir dvi dukros (t. 1, b. l. 12). 1990 m. gruodžio 19 d. ieškovas pasirašė buto adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį (t. 1, b. l. 13-14). Po poros dienų - 1990 m. gruodžio 21 d. - ieškovas kreipėsi į Butų ūkio tarnybą, prašydamas 3 kambarių butą pakeisti į 4 kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), orderį išrašyti žmonos S. S. vardu; šeimos nariais, kuriems leidžiama apsigyventi kartu, - ieškovą, dukrą A. A. ir žentą A. A. bei anūką A. V. (kita ieškovo dukra mirė 1984 m.) (t. 1, b. l. 15-16). Klaipėdos miesto meras 1991 m. sausio 7 d. potvarkiu Nr. 11 leido K. T. keisti butą, esantį (duomenys neskelbtini) į butą, esantį (duomenys neskelbtini), J. T. leido keisti butą, esantį (duomenys neskelbtini) į butą, esantį (duomenys neskelbtini), V. S. butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir A. A. butą, esantį (duomenys neskelbtini), leido keisti į butą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 17-20). Naujos (ginčo) gyvenamosios patalpos orderis Nr. 008774 1991 m. sausio 10 d. buvo išduotas S. S. vardu. Atsakovas A. A. 1992 m. sausio 3 d. Klaipėdos m. valdybai pateikė pareiškimą leisti jam išpirkti ginčo butą (t. 1, b. l. 23). 1992 m. sausio 7 d. pareiškime apie susitarimą pirkti privatizuojamą butą ieškovas, S. S. , dukra A. A. ir žentas A. A. susitarimą pirkti privatizuojamą ginčo butą įformino atsakovo A. A. vardu (t. 1, b. l. 24). Skirtingai nei teigia atsakovas A. A. , susitarimo dėl buto privatizavimo notaras netvirtino. Dalyvaujant Klaipėdos miesto valdybos atstovui ir atsakovui A. A. , t. y. nedalyvaujant ieškovui, 1992 m. spalio 8 d. notarė R. K. patvirtino buto pirkimo-pardavimo (privatizavimo) sutartį. Ginčo butas parduotas už 29 673 rb., iš jų 3 619 rb. sumokėta grynais, 26 054 rb. - vienkartinėmis išmokomis, kitomis tikslinėmis kompensacijomis (t. 1, b. l. 26). Iš S. S. nebalansinės sąskaitos Nr. 2-34848 1992 m. rugsėjo 9 d. nurašyti 16 579 rb., pinigų nurašymo paskirtis - už privatizuojamą butą (t. 1, b. l. 25).
Kadangi galima įgyvendinti tik teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu ir kuri buvo pažeista, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatinėjo ir tyrė, ar ieškovas turėjo teisę privatizuoti ginčo butą. Asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliutinė teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu. Nagrinėjamuoju atveju toks teisės aktas yra Butų privatizavimo įstatymas. Atsakant į klausimą, ar ieškovas pagal Butų privatizavimo įstatymą turėjo teisę privatizuoti ginčo butą, reikia nustatyti įstatyme nustatytas privatizavimo sąlygas, būtent: a) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 str.); b) ginčo butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2-3 str.); c) ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti [...] (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10-11 str.). Jei butu naudojosi keli asmenys, pvz, buto nuomininkas ir jo šeimos nariai, tai privatizuojant butą susiklostydavo dviejų rūšių teisiniai santykiai. Viena vertus, teisiniai santykiai susiklostydavo tarp buto nuomininko ir jo šeimos narių, kurie pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį turėjo susitarti, kieno vardu bus privatizuotas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku. Antra vertus, teisiniai santykiai susiklostydavo tarp asmens ar asmenų, įstatymo nustatyta tvarka išreiškusių savo valią (ketinimus) privatizuoti butą, ir miestų (rajonų) savivaldybių ar kitų subjektų, numatytų Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje, kurie įpareigoti įgyvendinti tokius fizinių asmenų ketinimus. Taigi privatizavimo procese būdavo sudaromi du sandoriai. [...] Pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio prasmę susitarimo tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių sudarymas buvo būtina buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga (lot. conditio sine qua non). Nesant susitarimo, buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutartis negalėjo būti sudaroma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002).
Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numatė, kad pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems, įsigaliojus šiam įstatymui, nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Ieškovo šeimą siaurąja prasme de jure sudarė jis ir S. S. , kurie 1951 m. birželio 26 d. susituokė ir oficialiai nebuvo išsituokę (t. 1, b. l. 39-40); ieškovo šeimą plačiąja prasme sudarė jis, sutuoktinė S. S. , dukra A. A. su vyru A. A. ir anūkas A. V. (t. 1, b. l. 15-16). Vadinasi, ieškovas, kaip ginčo buto nuomininkės S. S. sutuoktinis, taigi ir jos šeimos narys, turėjo teisę privatizuoti ginčo butą. Šią išvadą taip pat patvirtina ta aplinkybė, kad 1992 m. sausio 7 d. susitarime pirkti privatizuojamą ginčo butą (t. 1, b. l. 24) savo valią (pasak ieškovo, klaidingą), be S. S. , A. A. , A. A. , išreiškė ir ieškovas.
Taigi pagal įstatyminį reglamentavimą ir ieškovo teisinį statusą jis galėjo būti buto privatizavimo sandorio šalis ir, priklausomai nuo susitarimo privatizuoti butą turinio, buto savininkas ar bendrasavininkis. Bendrasavininkio statuso ieškovas siekė ginčydamas buto privatizavimo sandorį CK 1.90 straipsnio pagrindu. CK 1.90 straipsnio 1 dalis numato, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimas laikomas esminiu, kai yra neteisingai suvokiamas pats sudaromas sandoris, kai sandorį sudarantis asmuo neteisingai suvokia sudaromo sandorio aplinkybes. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 str.). Suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Aplinkybių, nustatytinų sprendžiant dėl sandorio nuginčijimo pagal CK 1.90 straipsnį, pirmosios instancijos teismas netyrė, nevertino ir skundžiamame sprendime dėl jų nepasisakė. Tai duoda pagrindą išvadai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas iškraipė gyvenamosios patalpos orderio juridinę reikšmę. Orderis – gyvenamosios patalpos savininko įsipareigojimas leisti kitam asmeniui apsigyventi suteiktoje gyvenamojoje patalpoje. Orderis sukuria teisines prielaidas atsirasti gyvenamosios patalpos nuomos teisiniams santykiams, bet tai ne patys teisiniai santykiai, kurie apibrėžiami kaip gyvenamosios patalpos nuomos sutartis (Butų kodekso 52 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2004). Kitaip tariant, orderio išdavimas būtent S. S. vardu turi juridinę reikšmę gyvenamosios patalpos nuomos (panaudos) teisiniuose santykiuose iš vienos pusės su nuomotoju, iš kitos pusės su nuomininko šeimos nariais ir neturi jokios juridinės reikšmės sprendžiant ginčą dėl sandorio, sudaryto iš esmės suklydus arba esant suklaidintam, pripažinimo negaliojančiu (pirmasis skundo argumentas).
Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad tik ieškovo sutuoktinė S. S., bet ne pats ieškovas, materialiai prisidėjo prie ginčo buto įsigijimo, pastarojo fakto teisiškai neįvertino, t. y. sprendime nenurodė, ar S. S. , sumokėdama 55,86 % ginčo buto kainos, nepaisant 1992 m. sausio 7 d. susitarimo turinio, siekė įgyti nuosavybės teisę į daugiau kaip pusę ginčo buto, ar po velionės mirties atitinkamą ginčo buto, įeinančio į S. S. palikimo sudėtį, dalies dalį pagal įstatymą ar testamentą paveldėjo ieškovas (SŠK 21 str. 1 d., 2000 m. CK 5 knyga); ar S. S. , sumokėdama 55,86 % ginčo buto kainos, nesiekė įgyti nuosavybės teisės, bet dovanojo 16 579 rb. dukrai A. A. ir/ar atsakovui A. A. (1964 m. CK XXVI skirsnis). Pažymėtina, kad pareiga išlaikyti, remontuoti turtą tenka asmeniui, kuris naudojasi juo nuosavybės teise (1964 m. CK 123 str. 1 d., 2000 m. CK 4.76 str.), tiek ir asmeniui, kuris naudojasi turtu nuomos (panaudos) pagrindais (1964 m. CK 307 str., 327 str. 3 d., 366 str. 2 d., 2000 m. CK 6.493 str. 1 d., 6.584 str. 3 d., 6.636 str.), todėl ši aplinkybė nereikšminga (antrasis skundo argumentas).
Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, susiedamas termino pradžią su atitinkamais juridiniais faktais, kurių tikrosios reikšmės jis dėl savo suklydimo ar atsakovo A. A. suklaidinimo nesuvokė. Nustatant ieškinio senaties termino eigos pradžią suklydimo ar suklaidinimo atvejais būtina aiškintis, kada asmuo suvokė ar, būdamas pakankamai rūpestingas, atidus, apdairus, turėjo suvokti, kad jo teisė arba teisėti interesai buvo pažeisti. Ieškovo teigimu, 15 metų jis gyveno ginčo bute, manydamas, jog yra ginčo buto bendrasavininkis, ir, tik šeimai plačiąja prasme ėmus byrėti, iš atsakovo A. A. žodžių bei veiksmų susigaudė, kad nuosavybės teisės į ginčo butą neturėjo. Esant tokiam ieškinio faktiniam pagrindui, senaties termino pradžia skaičiuojama nuo vėliausio iš nurodytų juridinių faktų: 2007 m. liepos 5 d. ieškovo dukra A. A. pripažinta neveiksnia (t. 1, b. l. 27), 2007 m. rugsėjo 2 d. mirė S. S. (t. 1, b. l. 37). Pagal bendrą teisės principą teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo arba pasibaigimo momentu. Po 2001 m. birželio 30 d. įsigaliojo 2000 m. CK, pagal kurio 1.125 straipsnio 1 dalį bendras ieškinio senaties terminas yra 10 metų. Nuo 2007 m. rugsėjo 2 d. iki 2008 m. vasario 4 d. 10 metų nėra praėję, tad ieškinio senaties termino kreiptis į teismą ieškovas nepraleido (trečiasis skundo argumentas), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinį šiuo pagrindu.
Susiklosčius nurodytai situacijai, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimo (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Nustatytų pažeidimų negalima pašalinti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, todėl panaikinus skundžiamą sprendimą byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.). Pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma. Nors apeliacinės instancijos teismas nagrinėja tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau apeliacija yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir/ar pagrįstumo patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir/ar pagrįstumą, padarytas faktų vertinimo bei teisės aiškinimo (taikymo) klaidas dažniausiai ištaiso negrąžindamas bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išskyrus atvejus, jei neatskleista bylos esmė, o remiantis byloje pateiktais įrodymais jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios kilusio konkretaus ginčo faktinės aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, neatsakė į klausimus: 1) ar ieškovas, sudarydamas 1992 m. sausio 7 d. susitarimą pirkti privatizuojamą butą, išreiškė savo tikrąją valią: suklydo ar ne, atsakovo A. A. buvo suklaidintas ar ne (1964 m. CK 56 str. 1 d., 57 str. 1 d.); 2) kokia buvo tikroji S. S. valia sumokant dalį ginčo buto kainos ir kas paveldėjo jos turtą; jeigu S. S. įpėdinis yra tik ieškovas, įtraukti dalyvauti byloje naujų asmenų nereikia, antraip jie privalo dalyvauti byloje (CPK 266 str.); 3) priklausomai nuo to, kaip bus įvertinti S. S. konkliudentiniai veiksmai sumokant 55,86 % ginčo buto kainos (nuosavybės teisės į dalį ginčo buto įgijimas ir atitinkamos procentinės dalies paveldėjimas arba pinigų dovanojimas bei kam: dukrai ir/ar žentui), gali tekti aiškintis ginčo buto vertę ir ieškovo įgytą nuosavybės teisės į ginčo butą dalį, taip pat nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, susijusį su ieškovo pavardėje nurodyta klaida.
Įvertinusi tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimtį bei pobūdį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Tokia padėtis prieštarauja apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, taigi byla grąžinama pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
Teisėjų kolegija vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.