Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Vytauto Masioko ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. kasacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo G. V. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir dviem mėnesiams, pagal 187 straipsnio 3 dalį – 30 parų areštu (dėl pasikėsinimo pagrobti L. T. automobilį ir svetimo L. T. priklausančio turto sugadinimo); vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir nustatyta vienerių metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Taip pat G. V. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį vienerių metų ir penkių mėnesių laisvės atėmimu, pagal 187 straipsnio 3 dalį – 45 parų areštu (dėl pasikėsinimo pagrobti T. B. automobilį ir svetimo T. B. priklausančio turto sugadinimo); vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta vienerių metų ir penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta laisvės atėmimo vieneriems metams ir septyniems mėnesiams bausmė. Iš G. V. priteista 135 Lt T. B.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 4 d. nutartis, kuria nuteistojo G. V. ir jo gynėjos – advokatės Reginos Zakarevičienės apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. V. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. vasario 13 d., apie 0.20 val., Prienuose, (duomenys neskelbtini), pasikėsino pagrobti nesaugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje stovėjusį L. T. priklausantį 1000 Lt vertės 1988 m. laidos automobilį „VW Passat“ (duomenys neskelbtini) ir sugadino 50 Lt vertės plastmasinę apdailą, esančią prie vairo, 200 Lt vertės automobilio vairo kolonėlę, 50 Lt vertės automobilio daiktų dėtuvę – taip padarė nukentėjusiajam 300 Lt turtinės žalos, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nesugebėjo užvesti automobilio.

Be to, G. V. nuteistas ir už tai, kad 2007 m. vasario 13 d., apie 1.00 val., Prienuose, (duomenys neskelbtini), pasikėsino pagrobti nesaugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje stovėjusį T. B. priklausantį 500 Lt vertės 1984 m. laidos automobilį „VW Passat“ (duomenys neskelbtini) ir sugadino 50 Lt vertės vairuotojo pusės durelių spynelę, 85 Lt vertės automobilio užvedimo spynelę – taip padarė nukentėjusiajam 135 Lt turtinės žalos, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo užkluptas policijos pareigūnų.

Kasatorius skunde pabrėžia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytas atsakomybę sunkinančių aplinkybių sąrašas yra išsamus ir negali būti aiškinamas plečiamai, vadinasi, teismas netinkamai pasisakė, kad jis anksčiau šešis kartus teistas; ši aplinkybė negalėjo lemti didesnės laisvės atėmimo bausmės jam skyrimo, nes veikų, už kurias G. V. nuteistas 2007 m. balandžio 23 d. Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, padarymo metu jis turėjo ne šešis, o tris teistumus. Anot nuteistojo G. V., nuteisimai pagal 2004 m. balandžio 20 d. ir 2004 m. lapkričio 12 d. nuosprendžius sudaro vieną teistumą. Taip pat kasatorius teigia, kad teismas, subendrindamas bausmes pagal BK 63 straipsnio 4 dalį, netinkamai taikė šį straipsnį, nes bausmių apėmimas reglamentuotas ne BK 63 straipsnio 4 dalyje, o to paties straipsnio 5 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, neišsamiai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą. Kasatorius taip pat nepagrįstai buvo nuteistas dėl automobilio vairo kolonėlių sugadinimo, nusikalstamos veikos negalėjo baigti ne dėl nuo jo nepriklausančios aplinkybės, o dėl netinkamo kėsinimosi dalyko – nuteistasis negalėjo užvesti automobilio, be to, teigia buvęs persekiojamas dėl anksčiau padarytos nusikalstamos veikos. Dėl šių aplinkybių G. V., neginčydamas kaltės dėl abiejų savo padarytų nusikalstamų veikų, mano, kad bausmė už jas jam turėtų būti sumažinta.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas netenkintinas.

Nuteistasis G. V. nepagrįstai teigia, kad teismai netinkamai paskyrė jam bausmę, nepripažindami jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad atsakomybę lengvina kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pripažintinas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tik tada, kai asmuo savanoriškai, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoda teisingus parodymus apie esmines jo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Nuteistasis G. V. buvo sulaikytas antrosios nusikalstamos veikos padarymo vietoje. Dėl pasikėsinimo pagrobti L. T. priklausantį automobilį neprisipažino ikiteisminio tyrimo pirmosios apklausos (2007 m. vasario 13 d.) metu, vieną esminių veikos padarymo aplinkybių – vairo kolonėlės sugadinimą, siekiant užvesti automobilį, jis neigė. Pirmosios apklausos (2007 m. vasario 13 d.) dėl pasikėsinimo pagrobti T. B. automobilį ikiteisminio tyrimo metu taip pat neprisipažino. Sprendžiant dėl kardomosios priemonės – suėmimo – skyrimo nuteistajam G. V. 2007 m. vasario 14 d. posėdyje jis taip pat teigė nenorėjęs nuvaryti mašinų, vairo kolonėlės negadinęs. Tik 2007 m. vasario 20 d. apklausoje, pareiškus jam galutinį pranešimą apie įtarimą, G. V. jau visiškai sutiko su jam pareikštu įtarimu ir prisipažino siekęs abu automobilius pasisavinti. Pirmosios instancijos teisme jis pakartojo iš esmės tuos pačius parodymus, kuriuos davė ir paskutinį kartą apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu vykusioje jo kaip įtariamojo apklausoje. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nurodęs, kad G. V. klaidino ikiteisminį tyrimą ir neprisipažino dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, neklydo: prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką gali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tiek prisipažinus dėl nusikalstamos veikos padarymo ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, tačiau prisipažinimo savanoriškas pobūdis turi būti kiekvienu atveju įvertintas, atsižvelgiant į objektyvią situaciją byloje. Teismas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nebuvimą siejo su tuo, kad G. V. nesigailėjo dėl savo padarytos nusikalstamos veikos, klaidino tyrimą; pažymėtina, jog toks nuoširdaus gailėjimosi pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą interpretavimas nėra tikslus. Nuoširdus gailėjimasis – tai pirmiausia neigiamas savo poelgio vertinimas, krimtimasis dėl padarytų veiksmų ir stengimasis sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius – tai spręstina, atsižvelgiant į pranešimo apie nusikalstamą veiką pobūdį, parodymų davimo teisingumą, požiūrį į nusikalstamos veikos padarinius. Pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, kad nuoširdaus gailėjimosi, kaip BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės elemento, G. V. nepripažintina.

Pabrėžtina, kad teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktu, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti į kaltininko asmenybę, t. y. jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos padarymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo. Neišnykęs teistumas rodo kaltininko didesnį pavojingumą. Taip pat akcentuotina, kad teismas, įvertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą bei parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, turi kreipti ypatingą dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginė kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio pasekmė. Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šešis G. V. teistumus teisingai įvertino ne kaip sunkinančią, o kaip asmenį apibūdinančią aplinkybę realios laisvės atėmimo bausmės skyrimo (neskyrimo) kontekste, pabrėždami ne atsitiktinį G. V. nusikalstamos veikos pobūdį.

Kasatoriaus skundo argumentas nurodant, kad buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos, draudžiančios dvigubą baudimą, yra deklaratyvus. Nė viena iš inkriminuotų nusikalstamų veikų nesudaro tęstinės nusikalstamos veikos, nėra skirtos kelios bausmės už tos pačios veikos padarymą.

Bausmių bendrinimo taisyklės nagrinėjamoje byloje nėra pažeistos. Teismas G. V. skyrė subendrintą bausmę, laikydamasis BK 63 straipsnyje nustatytų taisyklių, t. y. tinkamai taikydamas du bausmių bendrinimo būdus: pirmiausia dalį bausmių bendrino apėmimo būdu, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 2 dalimi, po to apimtas bausmes iš dalies sudėjo, taikydamas BK 63 straipsnio 4 dalį – prie griežčiausios iš paskirtų bausmių – vienerių metų ir penkių mėnesių laisvės atėmimo – iš dalies pridėjo paskirto vienerių metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo dalį.

Dėl kasaciniame skunde kvestionuojamos nusikalstamų veikų kvalifikacijos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį pabrėžtina, kad, vadovaujantis BK 22 straipsnio 2 dalimi, pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra ir tada, kai kaltininkas nesuvokia, jog jis veikos negali pabaigti todėl, kad kėsinasi į netinkamą objektą. Tai, kad G. V. negalėjo užvesti ketintų pagrobti automobilių, traktuotina kaip aplinkybė, nepriklausanti nuo kaltininko valios ir sutrukdžiusi jam realizuoti savo nusikalstamą sumanymą, kuri lemia jo veikos kvalifikavimą kaip parengtinės ne tik pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, bet ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį.

Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacine tvarka apskųstus nuosprendžius ir nutartis patikrina teisės taikymo aspektu. Faktinės bylos aplinkybės kasacinio proceso metu iš naujo nenustatinėjamos, todėl kasatoriaus teiginiai, kuriais neigiamas automobilio vairo kolonėlių sugadinimas, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Automobilio vairo kolonėlių sugadinimo faktas yra nustatytas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, tinkamai surinkus, patikrinus ir įvertinus įrodymus, todėl šio fakto paneigimas kasacinės instancijos teisme yra negalimas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo G. V. kasacinį skundą atmesti.