Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Laisvutės Kartanaitės, kolegijos teisėjų Jarūnės Sedalienės ir Žano Kubecko,

dalyvaujant atsakovų Kelmės rajono savivaldybės, atstovaujamos Kelmės rajono savivaldybės administracijos, ir Kelmės rajono savivaldybės administracijos atstovui Arūnui Kasparavičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. patikslintus skundus atsakovams Kelmės rajono savivaldybei, atstovaujamai Kelmės rajono savivaldybės administracijos, ir Kelmės rajono savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. J. dėl sprendimo panaikinimo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas E. K. ir trečiasis suinteresuotas asmuo A. J. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (147, 149 b. l.). Pareiškėjas patikslintais skundais (49–50,151–152 b. l.) prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo E. K. patikslinti skundai netenkintini.

Byloje ginčas kilo dėl Kelmės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2016-01-28 sprendimo Nr. SS-20 „Dėl vienkartinės išmokos“ panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Byloje esančių rašytinių įrodymų duomenys patvirtina, kad E. K. 2015-12-30 kreipėsi į Kelmės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių su prašymu skirti jam vienkartinę išmoką įsikurti ir nustatyti naują terminą išmokai atsiimti (41 b. l.). Atsakovas Kelmės rajono savivaldybės administracija skundžiamu 2016-01-28 sprendimu Nr. SS-20 atsisakė pareiškėjui skirti šią išmoką, motyvuodama, kad jis yra praleidęs Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nurodytą terminą ir šis terminas negali būti atnaujintas. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad Kelmės rajono Pakražančio apylinkės tarybos 1993 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjo globėja buvo paskirta A. J. (68 b. l.). Kaip matyti iš pareiškėjo patikslintame skunde (49–50 b. l.) nurodyto jo asmens kodo bei Kelmės rajono savivaldybės administracijos Pakražančio seniūnijos 2016-03-03 pažymos Nr. PŽ-15 (72 b. l.), pareiškėjas E. K. yra gimęs 1984-08-10. Pareiškėjas E. K. buvo deklaravęs gyvenamąją vietą Kelmės rajono savivaldybėje (duomenys neskelbtini) nuo 2001-09-21 iki 2009-01-18 (72 b. l.).

Vienkartinės išmokos įsikurti skyrimo, mokėjimo ir kitus klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymas ir LR Vyriausybės 2004-06-28 nutarimu Nr. 801 patvirtinti Išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo nuostatai (redakcija, galiojusi nuo 2014-08-02 iki 2016-03-09). Išmokų vaikams įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenims, kuriems buvo nustatyta vaiko globa (rūpyba), pasibaigus vaiko globai (rūpybai) dėl pilnametystės, emancipacijos ar santuokos sudarymo, skiriama vienkartinė 50 bazinių socialinių išmokų dydžio, o nuo 2009 m. sausio 1 d. – 75 bazinių socialinių išmokų dydžio išmoka įsikurti. Vienkartinė išmoka įsikurti neskiriama ir nemokama: 1) jeigu asmuo yra išlaikomas (nemokamai gauna nakvynę ir maistą) valstybės ar savivaldybės finansuojamoje įstaigoje; 2) jeigu vaiko laikinoji globa (rūpyba) buvo nustatyta tėvų prašymu dėl jų laikino išvykimo iš Lietuvos Respublikos; 3) jeigu asmuo yra suimtas, atlieka su laisvės atėmimu susijusią bausmę, jam Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka paskirtos priverčiamosios stacionarinio stebėjimo specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose medicinos priemonės, paskelbta jo paieška arba jis teismo pripažintas nežinia kur esančiu, – kol neišnyksta nurodytos aplinkybės (Išmokų vaikams įstatymo 9 straipsnio 2 dalis). Išmokų vaikams įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog išmokas, išskyrus globos (rūpybos) išmoką, skiria ir moka savivaldybės, kurios teritorijoje asmuo, turintis teisę gauti šio įstatymo nustatytas išmokas, deklaruoja gyvenamąją vietą, administracija, o jeigu jis gyvenamosios vietos neturi, – savivaldybės, kurioje šis asmuo gyvena, administracija. Išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo nuostatų 9 punkte nustatyta, kad dėl išmokų skyrimo gali kreiptis vienas iš vaiko tėvų, bendrai gyvenančių asmenų, globėjas (rūpintojas) – dėl išmokų jų auginantiems ar globojamiems vaikams, pats pilnametis, turintis teisę gauti išmoką, arba šių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymo nustatyta tvarka įgaliotas asmuo. Išmokų vaikams įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad kreipiantis dėl išmokos įsikurti, privaloma pateikti visus Išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nurodytus dokumentus, būtinus išmokai skirti.

Atsižvelgus į byloje esančius duomenis apie E. K. nuo 1993-02-25 nustatytą globą, daroma išvada, kad pareiškėjas pateko į Išmokų vaikams įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytą asmenų kategoriją ir turėjo subjektinę teisę nustatyta tvarka ir terminu kreiptis dėl vienkartinės išmokos įsikurti.

Išmokų vaikams įstatymo 13 straipsnio 3 dalis nustato, kad vienkartinė išmoka įsikurti skiriama, jei prašymą šiai išmokai skirti savivaldybės administracijai asmuo pateikė iki jam sukako 25 metai. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo nuostatų 35 punkte. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, kad E. K., gimęs 1984-08-10, prašymą vienkartinei išmokai įsikurti savivaldybės administracijai, kurios teritorijoje buvo deklaravęs gyvenamąją vietą arba kurioje faktiškai gyveno, privalėjo pateikti iki 2009-08-10. Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas į Kelmės rajono savivaldybės administraciją, kurioje buvo deklaravęs gyvenamąją vietą nuo 2001-09-21 iki 2009-01-18, su prašymu skirti jam vienkartinę išmoką įsikurti ir nustatyti naują terminą išmokai atsiimti kreipėsi tik 2015-12-30. Pažymėtina, kad pareiškėjas neteikia argumentų, jog jis į savivaldybės administraciją dėl vienkartinės išmokos įsikurti skyrimo buvo kreipęsis anksčiau. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo globėja A. J. būtų kreipusis į savivaldybės administraciją su prašymu dėl vienkartinės išmokos įsikurti E. K. skyrimo. Taigi, teismas konstatuoja, kad E. K. praleido Išmokų vaikams įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą.

Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad terminas – tai objektyvus, nuo žmogaus valios nepriklausantis įvykis, jis yra juridinis faktas, su kuriuo įstatymas sieja tam tikrų teisių ir pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Pagal įtaką asmens subjektyvinėms teisėms įstatyminiai terminai yra skirstomi į atnaujinamuosius ir naikinamuosius. Atnaujinamaisiais terminais pripažįstami tokie terminai, kuriems pasibaigus, asmens subjektyvinė teisė neišnyksta, bet teismas atsisako tokią pažeistą teisę ginti. Tačiau pripažinus, jog įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, jis teismo sprendimu gali būti atnaujinamas. Tokios praleistų terminų atnaujinimo galimybės yra numatomos pačiuose įstatymuose, nustatančiuose asmenims tam tikras teises. Tuo tarpu naikinamieji terminai negali būti atnaujinami, todėl jiems pasibaigus, išnyksta pati asmens subjektyvinė teisė. Tokį atnaujinamųjų ir naikinamųjų terminų sąvokų bei jų taikymo aiškinimą pateikia tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2008, 2008 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-198-2008), tiek ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus (2007-09-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A9-780-2007).

Atsižvelgęs į paminėtas nuostatas ir įvertinęs Išmokų vaikams įstatymo 13 straipsnio 3 dalies turinį, teismas konstatuoja, kad minėtoje teisės normoje nustatytas terminas, apibrėžtas neišvengiamu įvykiu (tam tikro amžiaus sukakimu), pagal savo pobūdį yra naikinamasis terminas ir negali būti atnaujinamas, taip pat negali būti nustatomas naujas terminas išmokai skirti. Tokia išvada daroma atsižvelgus į tai, jog Išmokų vaikams įstatyme nei iki 2009-08-10, kai E. K. sukako 25 metai, nei šiuo metu nėra numatyta galimybių nurodytą terminą atnaujinti teismine ar administracine tvarka.

Pareiškėjo teigimu, Kelmės rajono savivaldybė turėjo jį konsultuoti, supažindinti su tuo, kad jam priklauso vienkartinė išmoką įsikurti, tačiau teismas su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Nors Išmokų vaikams įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog savivaldybės administracija privalo informuoti išmokos gavėją apie jo pareigas ir aplinkybes, turinčias įtakos išmokos dydžiui ar mokėjimui, tačiau pastaroji nuostata nereiškia, kad savivaldybės administracija savo iniciatyva turi pranešinėti asmenims apie jiems priklausančias ar ateityje priklausysiančias išmokas dar nepradėjus administracinės procedūros (asmeniui nesikreipiant į savivaldybės administraciją su prašymu). Atsižvelgiant į tai, kad 14 straipsnio 1 dalis yra Išmokų vaikams įstatymo penktame skirsnyje „Išmokų skyrimas ir mokėjimas“, teismo vertinimu, pastaroji nuostata yra aktuali, kai administracinė procedūra yra pradėta (asmuo yra kreipęsis su prašymu dėl išmokos skyrimo), tokiu atveju savivaldybės administracija privalo informuoti išmokos gavėją apie jo pareigas ir aplinkybes, turinčias įtakos išmokos dydžiui ar mokėjimui.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad Kelmės rajono savivaldybės administracija, vadovaudamasi Išmokų vaikams įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, 2016-01-28 sprendimu Nr. SS-20 „Dėl vienkartinės išmokos“ pagrįstai atsisakė tenkinti E. K. 2015-12-30 prašymą skirti jam vienkartinę išmoką įsikurti ir nustatyti naują terminą išmokai atsiimti. Kelmės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2016-01-28 sprendimas Nr. SS-20 „Dėl vienkartinės išmokos“ pagrįstas teisės aktų normomis ir adekvatus asmens 2015-12-30 prašymo turiniui.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti turtinę žalą, kurią sudaro jam neišmokėta vienkartinė išmoka įsikurti, ir neturtinę žalą, kurią vertina 10 000 Eur. Pareiškėjas nurodė, kad patyrė itin didelę žalą dėl to, kad jam įstaiga nesuteikė konsultacijų. Patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jaučia baimę, nes nebegali pasitikėti įstaigomis, apatiją ir t. t. Atkreipė dėmesį, kad jei atsakovas jam būtų laiku išmokėjęs pašalpą, jis galbūt nebūtų padaręs nusikaltimų dėl sunkios materialinės padėties. Dėl tokio atsakovo elgesio patyrė šoką, stresą, daug ir stipriai nervavosi.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams ar neveikimui; 2) žalai; 3) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010). Pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnis yra speciali teisės norma, kurios paskirtis pasireiškia tuo, kad jos taikymas nėra sietinas su kita CK norma – 6.246 straipsniu, kuriame yra pateiktas neteisėtų veiksmų apibūdinimas, kaip sąlyga civilinei atsakomybei atsirasti. Tai reiškia, kad valstybės deliktinė atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai valdžios institucijų (jų darbuotojų) veiksmai neatitinka jiems pagal įstatymus privalomo elgesio modelio (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1493/2012).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2014 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-902/2014).

CK 6.149 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

Teismas taip pat pažymi, kad turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies. CK 6.271 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

Kiek tai susiję su valdžios institucijų neteisėtais veiksmais kaip civilinės (deliktinės) atsakomybės sąlyga, CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Nagrinėjamoje byloje pagal faktines bylos aplinkybes privalo būti nustatyta, ar egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Kaip minėta, Kelmės rajono savivaldybės administracija 2016-01-28 sprendimu Nr. SS-20 „Dėl vienkartinės išmokos“ pagrįstai atsisakė tenkinti E. K. 2015-12-30 prašymą skirti jam vienkartinę išmoką įsikurti ir nustatyti naują terminą išmokai atsiimti. Taigi, neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl Kelmės rajono savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį nekyla prievolė pareiškėjui atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Dėl pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos pažymėtina, jog pareiškėjas tik deklaratyviai paaiškino, jog dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jaučia baimę, apatiją, taip pat patyrė šoką, stresą, daug ir stipriai nervavosi. Pareiškėjas paaiškinimus iš esmės grindžia tik subjektyvia savo nuomone, visiškai nepagrindžiant ir neindividualizuojant subjektyvių neigiamų pasekmių bei priežastinio ryšio.

Teismas, atsižvelgdamas į aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimų dėl spendimo panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nėra pagrindo, todėl pareiškėjo patikslinti skundai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau šioje bylos nagrinėjimo stadijoje pareiškėjo prašymas nespręstinas, kadangi savo turiniu šis prašymas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas nenurodė, kokia bylinėjimo išlaidų suma jam susidarė, taip pat nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis numato, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pa­teikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Čia iš esmės įtvirtintas suinteresuotai šaliai adresuotas reikalavimas pagrįsti savo prašyme nurodytas išlaidas konkrečiais skaičiais bei įrodymais, atitinkančiais ABTĮ 57 straipsnio nustatytus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012). Pra­šomų sumų apskaičiavimas iš esmės turėtų būti detalus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2022/2010), išsamus ir su pagrindimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-34/2011). Šių reikalavimų nepaisymas gali lemti prašymo dėl išlaidų atlyginimo atmetimą. Pastebėtina, kad šiuo atveju prašymo atlyginti išlaidas išsprendimas yra sąlygotas būtinumu asmeniui, kuris pretenduoja į tokių išlaidų atlyginimą, pateikti išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą iki bylos išnagri­nėjimo iš esmės pabaigos, o to nepadarius, prašymas paprastai paliekamas nenagrinėtas. Tokiu atveju asmeniui dar lieka galimybė pasinaudoti ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje numatyta teise teikti tinkamo turinio prašymą per 14 dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11d. nutartis administracinėje byloje Nr. A26-599/2009).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. K. patikslintus skundus atsakovams Kelmės rajono savivaldybei, atstovaujamai Kelmės rajono savivaldybės administracijos, Kelmės rajono savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. J. dėl sprendimo panaikinimo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.