- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-23
- Bylos Nr.
- 2A-309-340/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19230-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Petkuvienė, Tatjana Žukauskienė, Jelena Šiškina
- Ieškovas
- RUAB „Snieginos transportas”
- Atsakovas
- AB DNB
- Kategorijos
- 42.11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 50.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Petkuvienės, Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo RUAB „Snieginos transportas” apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo RUAB „Snieginos transportas“ ieškinį atsakovui AB DNB lizingas dėl lizingo sutarčių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiomis (netaikytinomis) 2006 m. tarp ieškovo ir atsakovo sudarytų lizingo sutarčių Nr. 2006/05-V173, 2006/05-T154, 200708F-829, 200709F-878, 200709F-879, 200709F-883, 200711F-1996 (toliau – Sutartys) bendrųjų sąlygų 8.9 p. arba 10.6 p. nuostatas dalyje dėl atsakovo teisės nutraukus lizingo sutartis reikalauti iš ieškovo skolų, kurių mokėjimo terminas suėjo iki sutarties nutraukimo dienos, sumokėjimo, taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp šalių sudarytų lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 8.9 ir 10.6 p. numatyta, kad sutarties nutraukimo atveju ieškovas privalo grąžinti atsakovui lizinguotą turtą, sumokėti skolas, kurių mokėjimo terminas suėjo iki sutarties nutraukimo dienos, taip pat sumokėti 30 procentų neapmokestinamosios turto vertės dydžio baudą. Tuo pačiu atsakovas turi teisę reikalauti padengti visas su sutarties nutraukimu susijusias išlaidas (transportavimo, sandėliavimo ir pan.). Nurodė, jog atsakovas 2012-09-05 pranešimu vienašališkai nutraukė Sutartis ir pareikalavo grąžinti turtą, sumokėti pradelstus mokėjimus, papildomai sumokėti 30 procentų neapmokėtos turto vertės dydžio baudą ir delspinigius; 2012-09-20 atsakovui buvo grąžintas lizinguotas turtas. Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartimi ieškovui iškelta restruktūrizavimo byla. Atsakovas ieškovo restruktūrizavimo administratoriui pateikė ir teismo prašė patvirtinti 734 576,85 Lt finansinį reikalavimą, kurį sudaro 638 221,82 Lt pradelstų skolos grafikų mokėjimai, 14 903,95 Lt delspinigių, 3696,24 Lt pradelsti lizingo mokėjimai, 437 Lt delspinigių ir 77 317,84 Lt bauda pagal lizingo sutartis. Teigė, kad atsakovas siekia gauti mažiausiai 543 810,78 Lt daugiau, nei jis būtų gavęs Sutarčių nenutraukus ir ieškovui tinkamai vykdžius Sutartis, todėl neteisėtomis laiko bendrųjų Sutarčių sąlygų atitinkamai 8.8 ir 10.6 punktus, pagal kuriuos atsakovas gali reikalauti iš ieškovo skolų, kurių mokėjimo terminas suėjo iki sutarties nutraukimo dienos. Ieškovas nurodė, kad todėl prašomos pripažinti sutarčių nuostatos naikintinos kaip prieštaraujančios imperatyviai CK 6.221 str. 1 d. nuostatai, t.y. sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas savo reikalavimu siekia iškreipti šalių laisva valia sudarant Sutartis nustatytas lizingo gavėjo atsakomybės ribas lizingo sutarties nutraukimo atveju ir nepagrįstai išvengti didžiosios dalies atsakovui turimos sumokėti skolos mokėjimo. Pažymėjo, jog ieškovas netinkamai aiškina CK 6.221 str. 1 d. nuostatas, nes sutarties nutraukimas galioja tik į ateitį. Atsakovas nereikalauja vykdyti lizingo sutarčių jas nutraukus, tačiau reikalauja sumokėti iki sutarčių nutraukimo susidariusias skolas. Pažymėjo, kad šalys Sutartyse neperkėlė CK 6.574 str. nuostatų ir susitarė dėl kitokių lizingo gavėjo atsakomybės ribų sutarties nutraukimo atveju. Pažymėjo, kad CK 6.574 str. nuostata yra dispozityvi, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti negaliojančia sutarties sąlygą, prieštaraujančia dispozityviai įstatymo normai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo atsakovui 3 630 Lt išlaidų už advokato suteiktas paslaugas.
Teismas nurodė, kad ginčijamose Sutarčių nuostatose nėra įtvirtinta ieškovo pareiga net ir nutraukus sutartį toliau vykdyti ja prisiimtus įsipareigojimus. Ginčijamos Sutarčių nuostatos įtvirtino ieškovo pareigą atsiskaityti su atsakovu už tą laikotarpį, kuriuo ieškovas naudojosi atsakovo nuosavybės teise esančiu turtu iki Sutarčių nutraukimo. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas reikalautų iš ieškovo įmokų, kurių mokėjimo terminas buvo nustatytas šalių po Sutarčių nutraukimo, t.y. reikalautų ieškovo toliau vykdyti nutrauktas Sutartis. Teismas konstatavo, kad ginčijamų Sutarčių nuostatų dalys dėl skolų, kurių mokėjimo terminas suėjo iki sutarties nutraukimo dienos, prieštarauja CK 6.221 str. 1 d. ir šiuo atžvilgiu jokių ieškovo teisių nepažeidžia. Pažymėjo, jog Sutartys ne kartą buvo keičiamos, dėl ko galima spręsti, kad šalys bendradarbiavo, tarėsi dėl sutartų lizingo Sutarčių nuostatų pakeitimo. Teismas atmetė ieškovo teiginį, jog jis neturėjęs pasirinkimo sudarydamas Sutartis ir kad jas sudarant buvo apribota jo valia, nes ieškovas nepateikė jokių tai patvirtinančių duomenų. Pažymėjo, kad atsakovas nebuvo vienintelė įmonė, teikianti lizingo paslaugas Sutarčių sudarymo bei jų vykdymo metu, taigi ieškovui buvo galimybė ne tik derėtis dėl sutarčių nuostatų, bet ir deryboms nepavykus, rinktis kitą lizingo paslaugų teikėją. Teismas nurodė, kad CK 6.574 str. nuostata negali būti laikoma imperatyvia, todėl šalių pasirinktas Sutarčių nutraukimo būdas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Aplinkybę, kad ginčo Sutartys galėtų būti nuginčijamos kitais pagrindais, t.y. kaip prieštaraujančios kitoms įstatymo nuostatoms, privalo įrodyti ieškovas, tačiau jis to neįrodinėja (CPK 178 str.). Teismas nurodė, kad jokių argumentų, išskyrus tai, kad atsakovas pagal prašomas panaikinti sutarčių nuostatas gautų daugiau, ieškovas nenurodė ir jais nesirėmė. Teismas konstatavo, jog aukščiau nurodyta aplinkybė, kuria remiasi ieškovas, negali būti pagrindu panaikinti sutarčių nuostatas, todėl nusprendė, kad ginčijamų sutarčių nuostatos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, atitiko šalių valią ir įstatymų reikalavimus, todėl ieškinį atmetė kaip negrįstą ir neįrodytą.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pagal Sutartis, jei jos būtų buvę įvykdytos, atsakovas iš viso turėjo teisę gauti 1 595 354,71 Lt turto išpirkimo įmokų bei palūkanų, tačiau ieškovo restruktūrizavimo byloje patvirtinus ir vėliau tenkinus jo kreditorinį reikalavimą, jis pagal ginčijamas Sutarčių nuostatas iš viso gautų 2 139 165,49 Lt sumą, t.y. gautų mažiausiai 543 810,78 Lt daugiau negu jis būtų gavęs, jei ieškovas būtų tinkamai įvykdęs Sutartis. Akivaizdu, kad Sutarčių nuostatos, iš kurių atsakovas kildina savo 734 576,85 Lt finansinį reikalavimą ir kurios suteikia atsakovui teisę susigrąžinti lizingo turtą ir reikalauti sumokėti visas skolas bei sumokėti 30 proc. baudą ir pasilikti ieškovo sumokėtas pagal Lizingo sutartis įmokas, prieštarauja CK 1.5 str. įtvirtintiems principams, taip pat pažeidžia šalių pusiausvyros principą, iškreipia šalių civilinės atsakomybės ribas nutraukus lizingo sutartis, prieštarauja CK 6.221 str. 1 d., 6.574 str.;
Atsiliepimas
2. Pats atsakovas savo atsiliepime į ieškinį pripažino ir patvirtino, jog jo reikalaujama iš ieškovo suma (prašomas patvirtinti kreditorinis reikalavimas) kartu su pagal Sutartis iš ieškovo gautomis sumomis bei susigrąžinto turto verte net 245 269,63 Lt viršija jo patirtus nuostolius;
3. Atsakovui vienašališkai nutraukus Sutartis, jis neturi teisės reikalauti ieškovo įvykdyti Sutartis natūra, kadangi sutarčių nutraukimas atleido ieškovą nuo jų vykdymo, o sutartį nutraukus, reikalavimas ją įvykdyti natūra kaip teisių gynimo būdas negali būti taikomas. Atsižvelgiant į tai, ginčijamų sutarčių nuostata dėl atsakovo teisės nutraukus sutartis reikalauti iš ieškovo skolų, kurių mokėjimo terminas suėjo iki sutarties nutraukimo dienos, sumokėjimo, naikintina kaip prieštaraujanti imperatyviai CK 6.221 str. 1 d. nuostatai. Atsakovas turi teisę reikalauti tik grąžinti lizingo objektą, pasilikti ieškovo sumokėtas pagal Sutartis sumas, reikalauti sumokėti 30 proc. baudą, o ne reikalauti įvykdyti nutrauktas sutartis natūra;
4. Atmesdamas ieškinį teismas visiškai nepasisakė dėl CK 6.221 str. 1 d. imperatyvumo, neaišku, ar ginčijamas Sutartis vertino kaip pažeidžiančias CK 6.221 str. 1 d., nieko nepasisakė dėl ginčijamomis Sutarčių nuostatomis įtvirtintos ieškovo prievolės sumokėti „skolas“ kvalifikavimo kaip prievolės vykdymo natūra, ar kaip prievolės atlyginti nuostolius, nepasisakė dėl visiško nuostolių atlyginimo principo pažeidimo bei ieškovo civilinės atsakomybės ribų išplėtimo, nevertino ginčijamų Sutarčių nuostatų atitikimo CK 6.574 str., tik apsiribojo konstatavimu, jog CK 6.574 str. nuostata nėra imperatyvi, nieko nepasakė dėl ginčijamų Sutarčių sąlygų atitikimo CK 1.5 str. įtvirtintiems teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principams. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į ginčo esmę, jos neatskleidė bei priėmė nemotyvuotą bei nepagrįstą sprendimą.
5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino CK 6.221 str., kadangi jo 3 dalį aiškino atsietai nuo šio straipsnio 1 ir 2 dalių. Aiškinant CK 6.221 str. 1 ir 3 dalis, darytina išvada, kad sutarties nutraukimas neįtakoja tų sutarties sąlygų, kurios pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo, išskyrus sutarties vykdymą reglamentuojančias sąlygas, nuo kurių vykdymo šalys yra atleidžiamos (CK 6.221 str. 1 d.). Skundžiamu sprendimu buvo padaryta nepagrįsta išvada, kad ginčijamos Sutarčių nuostatos dėl ieškovo pareigos sumokėti skolas atsakovui, kurių mokėjimo terminas suėjo iki sutarčių nutraukimo, liko galioti ir po Sutarčių nutraukimo, tokiu būdu paneigiant CK 6.221 str. 1 d. nuostatą.
6. Sprendime teismas neįžvelgė ginčijamų Sutarčių nuostatų prieštaravimo CK 6.574 str., kurį teismas vertino kaip dispozityvų. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios normos, kaip dispozityvios, apelianto žiniomis, nėra įvertinęs.
7. Teismas formaliais argumentais dėl skirtingų ratio decidendi aplinkybių nepagrįstai nesirėmė ieškovo nurodytais kasacinio teismo bendrojo pobūdžio išaiškinimais apie būtinybę suderinti lizingo davėjo ir lizingo gavėjo teisėtus interesus bei nenukrypti nuo CK 6.574 str. įtvirtintų lizingo gavėjo civilinės atsakomybės ribų lizingo sutarties nutraukimo atveju.
8. Bylos nagrinėjimo metu jis prašo teismo išreikalauti duomenis iš atsakovo apie tai, kiek kartų jo klientai buvo pasikreipę dėl standartinių lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų keitimo bei kiek iš tokių prašymų buvo tenkinta. Šiais įrodymais siekė įrodyti teiginį, kad atsakovas su klientais sudaromų lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų nekeičia, tačiau teismui minėto prašymo netenkinus, teismas atėmė galimybę nurodytą aplinkybę įrodyti.
9. Priteisdamas iš ieškovo atsakovo naudai 3 630 Lt bylinėjimosi išlaidas, teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-84 patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio.
Atsiliepimu atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus apeliaciniam skundui:
1. Ieškovas pareikštu ieškiniu siekia išvengti mokėti atsakovui pradelstas lizingo įmokas už lizingo objektų faktinį naudojimą iki lizingo sutarčių nutraukimo, tokiu būdu siekdamas įteisinti neatlygintinį lizingo objektų naudojimą;
2. Pagal savo finansinį pobūdį ir paskirtį, lizingo sutartys yra verslo sutartys, ne vartojimo, sutartinės atsakomybės sąlygos yra esminės sutarties sąlygos, be kurių ir pati lizingo sutartis nebūtų laikoma sudaryta, nes būtent tokio sutartinės atsakomybės vykdymo, t.y. kad po lizingo sutarčių nutraukimo dėl lizingo gavėjo kaltės lizingo bendrovei bus apmokėtos skolos, susidariusios iki lizingo sutarčių nutraukimo, atsakovas kaip lizingo sutarčių šalis protingai tikėjosi, sudarydamas su ieškovu visas septynias lizingo sutartis. Ieškovas, sudarydamas visas lizingo sutartis, savo parašais patvirtino sutinkąs su šiomis sutarčių sąlygomis, sutartis pasirašė kaip jo valią atitinkančius dokumentus ir prieštaravimų dėl sąlygų ir sutarties turinio nereiškė;
3. Apeliantas netinkamai aiškina CK 6.221 str. 1 d. Sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo, tačiau sutarties nutraukimas galioja į ateitį ir šalių sutartinės prievolės baigiasi taip pat tik į ateitį. Ieškovo ginčijama lizingo sutarčių sąlyga pagal savo esmę ir prigimtį yra skirta atsakomybei sureguliuoti būtent po sutarties nutraukimo, nes numato ieškovo, kaip lizingo gavėjo, piniginių prievolių vykdymą po lizingo sutarties nutraukimo;
4. Ieškovo atstovas bylos nagrinėjimo metu teismo posėdyje pripažino, kad CK 6.574 str. vertina kaip dispozityvią teisės normą. Apeliaciniame skunde nurodomoje kasacinio teismo 2014-02-17 nutartyje buvo sprendžiamas kitų asmenų kitoks teisinis ginčas dėl lizingo sutarčių nutraukimo teisėtumo ir lizingo sutarties nutraukimo tvarkos atitikimo įstatymui (nesutampa bylų ratio decidendi), todėl šiame nutraukimo teisėtumo kontekste kasacinis teismas pasisakė, kad nuostata, jog lizingo davėjas, raštu pareikalavęs, kad per protingą terminą lizingo gavėjas šį pažeidimą pašalintų, turi teisę nutraukti lizingo sutartį, yra imperatyvioji, tačiau niekaip nepasakė, jog sutartinė sąlyga apie lizingo gavėjo pareigą sumokėti iki lizingo sutarties nutraukimo susidariusias skolas, yra negaliojanti kaip prieštaraujanti kokiems nors imperatyvams;
Šalies argumentai
5. Apeliantas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad patvirtinus Lizingo kreditorinį reikalavimą, Lizingas iš ieškovo gautų daugiau, negu būtų gavęs, jei jis būtų tinkamai vykdęs lizingo sutartis. Priešingai nei teigia apeliantas, atsakovas niekada nepripažino ir nepripažįsta, jog Lizingo patvirtinto kreditorinio reikalavimo suma ieškovo restruktūrizavimo byloje viršija atsakovo patirtus nuostolius, todėl tokio pobūdžio apelianto apeliaciniame skunde dėstomi argumentai yra nepagrįsti. Konkretus Lizingo kreditorinio reikalavimo dydis nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir byloje skolų priteisimo ar jų mažinimo klausimai neturėtų būti sprendžiami.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas su atsakovu 2006 – 2007 m. laikotarpiu sudarė septynias lizingo sutartis dėl aštuonių lizingo objektų įsigijimo, kurių bendrųjų sąlygų atitinkamai 8.9 p. ir 10.6 p. numatė, kad sutarties nutraukimo atveju ieškovas privalo grąžinti atsakovui lizinguotą turtą, sumokėti skolas, kurių mokėjimo terminas suėjo iki sutarties nutraukimo dienos, taip pat sumokėti 30 procentų neapmokestinamosios turto vertės dydžio baudą. Tuo tarpu atsakovas turi teisę reikalauti padengti visas su sutarties nutraukimu susijusias išlaidas (transportavimo, sandėliavimo ir pan.). Kadangi ieškovas vėlavo mokėti įmokas pagal Sutartis nustatytais terminais, atsakovas 2012-09-05 vienašališkai nutraukė Sutartis bei pareikalavo grąžinti turtą, sumokėti pradelstus mokėjimus, papildomai sumokėti 30 procentų neapmokėtos turto vertės dydžio baudą ir delspinigius. Pareikštu ieškiniu ieškovas siekė nuginčyti Sutarčių nuostatas, kurios suteikia teisę atsakovui be visų Sutartyse nustatytų sutarties nutraukimo padarinių (lizingo turto grąžinimo, baudos sumokėjimo, sumokėtų įmokų negrąžinimo) reikalauti sumokėti sumas, kurių mokėjimo terminas suėjo iki sutarties nutraukimo dienos, kaip prieštaraujančias CK 6.574 str., bendriesiems teisės principams, šalių pusiausvyros principui. Teigė, jog toks reikalavimas yra ne civilinės atsakomybės taikymas, o reikalavimas įvykdyti prievolę natūrą, kuris negali būti taikomas, nes Sutarčių nutraukimas atleidžia šalis nuo jų vykdymo (CK 6.221 str. 1 d.).
CK 6.574 str. nurodyta, kad tais atvejais, kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį ir per papildomai lizingo davėjo nustatytą terminą pažeidimo nepašalina, lizingo davėjas turi teisę nutraukti sutartį, pareikalauti grąžinti jam sutarties dalyką ir išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį.
Apeliantas skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįžvelgė ginčijamų Sutarčių nuostatų prieštaravimo CK 6.574 str., kurį teismas vertino kaip dispozityvų, kai tuo tarpu kasacinio teismo 2014 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2014 CK 6.574 str. norma įvertinta kaip imperatyvi. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje įtvirtinta, kad normos imperatyvumas pasireiškia tiesiogine įstatymo leidėjo nuoroda, kas sandoriai, prieštaraujantys vienai ar kitai teisės normai, yra niekiniai ir negalioja. Normos imperatyvumas pasireiškia jose aiškiai išreikštu draudimu, pavyzdžiui, ,,draudžiama“, ,,neturi teisės“ ir pan. Imperatyviosios normos yra išimtinės, nes civilinė teisė grindžiama dispozityvumo principais. Dispozityviosiose teisės normose vartojami terminai ,,leidžiamas“, ,,turi teisę“, ,,gali“ ir kt. CK 6.574 straipsnyje naudojami žodžiai ,,turi teisę“, todėl nėra pagrindo teigti, jog CK 6.574 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad, kai lizingo sutartis nutraukiama, lizingo gavėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai vykdęs sutartį, yra imperatyvi. Apelianto nurodytoje kasacinio teismo nutartyje kaip imperatyvi aptariama CK 6.574 str. nuostata dėl lizingo davėjo teisės nutraukti sutartį tik tuomet, kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidė sutartį ir jo raštu buvo pareikalauta pašalinti šį pažeidimą. Ši CK 6.574 str. imperatyvi nuostata yra teisiškai nereikšminga nagrinėjamo ginčo atžvilgiu, todėl apeliantas nepagrįstai nurodyta kasacinio teismo nutartimi grindžia savo argumentus dėl CK 6.574 str. nuostatos, kuri nustato lizingo gavėjo atsakomybės ribas, imperatyvumo.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad lizingo sutarties nutraukimo padarinius reglamentuojančioje CK 6.574 str. normoje nustatytas lizingo davėjo nuostolių dydžio kriterijus: nuostolių turi būti atlyginta tiek, kad jie grąžintų lizingo davėją į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Lizingo sutartyje šalys gali susitarti dėl kitokios nuostolių nustatymo tvarkos, bet jos negali susitarti dėl nuostolių dydžio, kuris gerokai viršytų komentuojamoje normoje nustatytą nuostolių sumą. Nagrinėjamu atveju Sutarčių 8.9 p. ir 10.6 p. punktuose nurodyta, kad jeigu sutartis nutraukiama lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam lizingo objektą, sumokėti lizingo davėjui skolas, kurių mokėjimo terminai suėjo iki sutarties nutraukimo, taip pat sumokėti 30 procentų neapmokėtos lizingo objekto vertės dydžio baudą. Apeliantas ieškinyje ir apeliaciniame skunde prašė vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais pripažinti sąlygą dėl skolų, kurių mokėjimo terminai suėjo iki sutarties nutraukimo, sumokėjimo, iškreipiančia šalių teisių ir pareigų pusiausvyros principą ir nustatančia neproporcingai didelę lizingo gavėjo atsakomybę už sutarties neįvykdymą. Apeliantas nurodo, kad lyginant sumą, kurią atsakovas turėjo teisę gauti Sutarčių nenutraukus (1 595 354, 71 Lt) ir sumą, kurią atsakovas faktiškai gautų patvirtinus ir patenkinus jo kreditorinį reikalavimą ieškovo restruktūrizavimo byloje (2 139 165, 49 Lt), akivaizdu, kad ginčijamos Sutarčių nuostatos, iš kurių atsakovas kildina savo 734 576, 85 Lt finansinį reikalavimą ir kurios suteikia teisę atsakovui susigrąžinti lizingo turtą ir reikalauti sumokėtas visas skolas bei reikalauti sumokėti 30 proc. baudą ir pasilikti sumokėtas pagal Sutartis įmokas yra neproporcingas civilinės atsakomybės taikymas. Pirmosios instancijos teismas nepripažino šios sąlygos negaliojančia, motyvuodamas tuo, kad dispozityviosios teisės normos nedraudė sutarties šalims susitarti dėl jų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų ir dydžio, o sutarties sąlyga dėl lizingo davėjo teisės reikalauti sumokėti visas skolas, kurių mokėjimo terminai yra suėję, nėra savaime nesąžininga. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad tokios sąlygos nustatymas nedraudžiamas įstatymu. Aptariamos Sutarčių sąlygos taikymas savaime nepatvirtina, kad ieškovo sutartinės atsakomybės taikymas jam pažeidus sutartį viršys atsakovo – lizingo davėjo dėl Sutarčių nutraukimo patirtus nuostolius (CK 6.574 str.). Taigi šiuo atveju Sutartyse esant tokiai sąlygai, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiamas klausimas dėl jos taikymo ar netaikymo, bet ne dėl jos pripažinimo negaliojančia. Pažymėtina, jog apeliantas argumentus, kad atsakovas pasinaudodamas Sutarčių nuostatomis siekia gauti daugiau, negu jis būtų gavęs Sutarčių nenutraukęs, grindžia apelianto restruktūrizavimo byloje patvirtintu finansiniu reikalavimu 734 576, 85 Lt sumoje, tačiau konkretus atsakovo kreditorinio reikalavimo dydis nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi minėto finansinio reikalavimo patvirtino klausimas buvo sprendžiamas ieškovo restruktūrizavimo byloje, todėl teisėjų kolegija nevertina ir nepasisako dėl atitinkamų apelianto skolų priteisimo ar jų mažinimo lizingo davėjui. Atitinkamai nevertinti apelianto argumentai dėl atsakovo nesąžiningumo pareiškiant reikalavimą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo UAB „Sienginos transportas“ restruktūrizavimo byloje, kadangi jie taip pat yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Apeliantas teigia, jog skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl CK 6.221 str. 1 d. imperatyvumo, dėl to, ar ginčijamos Sutarčių nuostatas vertino kaip pažeidžiančias CK 6.221 str. 1 d. Nurodo, jog imperatyvi CK 6.221 str. 1 d. nuostata draudžia, jog nutraukus Sutartis, jos toliau būtų vykdomos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijamose Sutarčių nuostatose nėra įtvirtinta apelianto pareiga net ir nutraukus sutartį toliau vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą pažymėjo atsakovas, CK 6.221 str. 1 d., kuria sutarties nutraukimas atleidžia šalis nuo sutarties vykdymo, taikytina į ateitį. CK 6.221 str. 1 d. sistemiškai aiškintina kartu su CK 6.221 str. 3 d., kuri numato, kad sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jei šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Po Sutarčių nutraukimo liko galioti ginčijamos Sutarčių sąlygos, susijusios su lizingo gavėjo pareiga sumokėti lizingo davėjui įmokas už naudojimąsi lizingo objektu bei sumokėti kitus Sutartyse numatytus mokėjimus (delspinigius, baudą), todėl Sutarties šalims susitarus dėl lizingo gavėjo pareigos sumokėti iki Sutarčių nutraukimo susidariusias pradelstas skolas, tokią pareigą numatančios Sutarčių sąlygos galioja ir po Sutarčių nutraukimo CK 6.221 str. 3 d. pagrindu. Apelianto argumentai dėl CK 6.221 str. 1 d. imperatyvumo, įvertinus tai, kad ginčijamos Sutarčių sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio normos, atmestini kaip teisiškai nereikšmingi.
Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netenkino jo prašymo išreikalauti iš atsakovo duomenis apie tai, kad pastarojo klientų prašymų dėl lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų keitimo buvo patenkinta, nepatvirtina apelianto teiginio dėl nesudarytos galimybės įrodinėti ginčo Sutarčių sudarymo aplinkybes.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atsakovo naudai priteista 3 630 Lt bylinėjimosi išlaidų suma, teigdamas, kad išlaidos yra per didelės, kadangi priteista suma neatitinka Teisingumo ministro įsakymu „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) nustatytų maksimalių dydžių už atskiras advokato ar advokato padėjėjo teikiamas paslaugas. Pažymi, kad Rekomendacijų 8.18 p. numato, kad maksimaliai už vieną valandą advokato atstovavimo teismo posėdyje gali būti priteisiama 150 Lt (43, 44 Eur), tuo tarpu apie kitas atsakovo teisines išlaidas (procesinių dokumentų rengimas ar kt.) patvirtinančių įrodymų nepateikta, todėl, jei tokios išlaidos ir buvo patirtos, jos negali būti priteisiamos. Kaip matyti byloje pateikto atsakovo mokėjimo pavedimo, atsakovas pervedė atstovui 3 630 Lt sumą, mokėjimo paskirtyje nurodė – teisinės paslaugos už AB DnB lizingas atstovavimą Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr.2-26055-811/2013 pagal ieškovo RUAB „Snieginos transportas“ ieškinį AB DnB lizingui dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrįstai atsakovo atstovavimą sieja su atstovavimu teismo posėdyje, kadangi mokėjimo paskirtyje nustatyta, jog aukščiau nurodyta suma mokėtina už teisines paslaugas, kurios gali būti įvairaus pobūdžio. Nors atstovas atskirai nedetalizavo kokias konkrečiai teisines paslaugas suteikė atsakovui, tačiau šiuo atveju tai galima nustatyti iš bylos medžiagos. Kaip matyti atsakovo atstovai byloje parengė atsiliepimą (t.1, b.l. 151-156), tripliką (t.2, b.l.8-10), dalyvavo beveik dvi valandas trukusiame teismo posėdyje (t.2, b.l.30-31). Taigi priteista bendra 3 630 Lt atstovavimo išlaidų yra pagrįsta bylos duomenimis, todėl atmestinas apelianto argumentus, jog šios išlaidos negali būti priteisiamos. Pažymėtina, jog nurodyta suma neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių procesinių dokumentų parengimo, dalyvavimo teismo posėdžiuose dydžių vidurkio, todėl atitinka protingumo bei sąžiningumo principus.
Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, atsakovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 98 str.). Atsakovas pateikė prašymą priteisti 1 452 Lt (420, 53 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Nurodytos išlaidos pagrįstos į bylą pateiktais dokumentais, neviršija Rekomendacijų 8.11 p., todėl priteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui AB DnB lizingas (j.a.k.124385737) iš ieškovo RUAB „Snieginos transportas“ (j.a.k. 145642658) 420, 53 Eur (keturis šimtus dvidešimt eurų, 53 centų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.