Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Alona Romanovienė Civilinė byla Nr. 2A-904-163/2015

Teisėja Inga Sakalauskaitė (Proceso Nr. 2-24-3-01749-2014-9)

2015 m. birželio 17 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erikos Misiūnienės, Alvydo Žerlausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo R. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. T. ieškinį atsakovei Nordea Bank, AB, veikiančiai per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, tretieji asmenys antstolis Jonas Petrikas ir R. T., dėl būsto kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, negaliojančiu ab initio, įpareigojimo vykdyti sutartį ir baudinių palūkanų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas ieškiniu pareiškė reikalavimus: pripažinti vienašališkai atsakovo atliktą būsto kreditavimo sutarties Nr.BK08/10/58GV nutraukimą neteisėtu ab initio ir jį panaikinti, įpareigoti atsakovą vykdyti kreditavimo sutartį; taip pat prašo panaikinti būsto kreditavimo sutarties Nr. BK08/10/58GV 13.1 p., 15 p., reglamentuojančius sutarties vienašalį nutraukimą, kaip nesąžiningus bei neteisėtus, panaikinti būsto kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 8.2 p. ir juo nustatytas neteisėtas 16 procentų dydžio metines palūkanas. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, kad tarp jo, jo sutuoktinės R. T. ir atsakovo 2008-10-25 sudaryta Būsto kreditavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu buvo suteiktas 143 072,00 Eur dydžio kreditas, skirtas gyvenamajam namui pirkti ir statybos darbams užbaigti. Kreditavimo sutarties įvykdymas buvo užtikrintas gyvenamojo namo ir žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Derceklių k., Klaipėdos r., įkeitimu. Nurodo, kad 2014-08-14 gavo iš antstolio J. Petriko patvarkymą dėl jam priklausančio turto pardavimo iš varžytynių. Mano, kad atsakovas netinkamai nutraukė su juo sutartį, neteisėtai vadovavosi nesąžiningais sutarties nutraukimo pagrindais, be to, vienašališkas sutarties nutraukimas yra atliktas neteisėtai. Kadangi jis yra vartotojas, todėl tarp jo ir atsakovo bei trečiojo asmens sudaryta sutartis yra vartojimo sutartis. Nurodo, kad pagal sutarties 8.2 p. jis nuo visų nesumokėtų sumų atsakovui privalo mokėti 16 procentų metinių palūkanų, kurios skirtos atsakovo nuostoliams dėl sutarties nevykdymo padengti. Atsakovas šiuo metu reikalauja 134 886,55 Eur sumos gražinimo bei 16 procentų baudinių metinių palūkanų, tai yra jis kas metus atsakovui dar papildomai privalo sumokėti po 21 581,85 Eur ir tokia suma kasmet bus mokama, kol jis visiškai padengs įsiskolinimą. Mano, kad Kredito sutartyje nustatytos 16 procentų dydžio baudinės palūkanos yra nepagrįstai per didelės, todėl sutarties 8.2 p. turėtų būti panaikintas. Nurodo, kad sutarties 13.1 p. dėl jo, kaip vartotojo, yra nesąžiningas ir taip pat turėtų būti panaikintas, nes pagal sutartį atsakovas sutartį turi teisę nutraukti net po 10 kalendorinių dienų, apie tai informavęs jį. O sutarties 15 p. nurodoma, kad visi pranešimai kitai sutarties šaliai yra siunčiami registruotu paštu ir laikomi kitos šalies gautais vėliausiai 5 kalendorinę dieną nuo išsiuntimo datos. Tai yra pagal sutarties nuostatas atsakovas gali nutraukti sutartį per 15 kalendorinių dienų nuo pranešimo apie sutarties nutraukimą išsiuntimo dienos. Mano, kad atsakovas nutraukdamas vienašališkai sutartį turėjo vadovautis LR CK 6.127 str. ir 6.218 str. nuostatomis, tačiau to nepadarė. Nurodė, kad jis dėjo visas pastangas vykdyti sutartį ir mokėjo įmokas, pats buvo sąžiningas ir nuolat bendravo su atsakovu, siekdamas kuo maksimaliau vykdyti priimtus įsipareigojimus atsakovui, informavo jį apie finansinius sunkumus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimą apeliacinės instancijos teismas tikrina ex officio, neatsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas (CPK 329 str., 338 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesinius dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, pateiktus įrodymus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pagal 2008-10-25 būsto kreditavimo sutartį bankas įsipareigojo suteikti ieškovui ir trečiajam asmeniui 143 072 Eur dydžio kreditą gyvenamajam namui pirkti ir statyboms užbaigti, o ieškovas su trečiuoju asmeniu įsipareigojo grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas pagal nustatytą mokėjimų grafiką – kiekvieno mėnesio 16 dieną, taip pat vykdyti kitus įsipareigojimus Kredito sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Kredito sutartis buvo pakeista vėlesniu 2010-07-22 papildomu susitarimu. 2009-12-16 ieškovas ir trečiasis asmuo patvirtino, kad vėluoja vykdyti mokėjimo prievoles, todėl bankas geranoriškai bendradarbiaudamas su ieškovu ir trečiuoju asmeniu sudarė papildomą susitarimą. Taip pat bankas 6 mėnesiams taikė laikiną lengvatą – iki 2011-02-16 atidėjo kredito įmokų mokėjimą palikdamas pareigą mokėti tik palūkanas. Skolininkai per kredito įmokų atidėjimo laikotarpį toliau pažeidinėjo pareigą mokėti tik palūkanas (jas mokėjo nuolat vėluodami). Bankas 2012-11-22 pranešimu Nr. OUT-26322 informavo ieškovą ir trečiąjį asmenį apie tai, kad jie nuo 2011-08-16 iki 2012-11-16 pažeidinėjo mokėjimų grafiką. Bankas nurodė, kad jei iki nustatyto termino ieškovas ir trečiasis asmuo nepašalins mokėjimo pažeidimų, bankas nuo 2012-12-07 vienašališkai nutrauks Kredito sutartį. Kadangi ieškovas ir trečiasis asmuo pažeidimų nepašalino, kreditavimo sutartis buvo nutraukta ir bankas kreipėsi į notarą dėl vykdomojo rašto išdavimo, kuris buvo perduotas vykdyti antstoliui. 2013-08-21 ieškovas, trečiasis asmuo ir bankas sudarė laikiną susitarimą Nr. BK-92 dėl skolos dalies mokėjimo bei priverstinio išieškojimo veiksmų nesiėmimo. Tačiau skolininkams nepavyko atkurti savo mokumo, o jų finansinė padėtis dar labiau pablogėjo. Be to, jų įkeisto turto vertė jau nebeužtikrino Kredito sutarties specialiosios dalies 2.8 p. nurodyto kredito ir įkeisto turto rodiklio. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad net ir sudarius susitarimą 2013-08-21 dėl skolos dalies dengimo ieškovas pažeidinėjo grafiką, mokėjimus atlikdavo ne pagal susitarimą, o pagal savo pasirinktus terminus ir sumas.

Dėl bylos nagrinėjimo iš esmės ieškovui neatvykus į teismo posėdį

Apeliantas teigia, kad vadovaujantis LR CPK 246 straipsnio 1 dalimi, bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas ieškovo ar jo atstovo prašymu, jeigu ieškovas ar jo atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis (atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai nelaikomi svarbiomis priežastimis, taip pat svarbiomis priežastimis paprastai nelaikomas neatvykimas dėl ligos ir atstovo užimtumas kitose bylose), todėl teismas neteisėtai ėmė nagrinėti bylą iš esmės, kadangi buvo informuotas apie apelianto negalėjimą dalyvauti teismo posėdyje prieš prasidedant posėdžiui.

Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą teigia, kad ieškovas buvo tinkamai informuotas apie paskirtus posėdžius, taip pat pirmosios instancijos teismas sudarė galimybes ieškovui atvykti į posėdžius pačiam arba susirasti advokatą, o teismo procesas negali būti atidėtas pagal ieškovo nurodytas subjektyvias aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje matyti, jog ieškovas buvo tinkamai informuotas apie paskirtą teismo posėdį, kadangi ieškovas 2014-11-25 pateikė prašymą atidėti teismo posėdį dėl komandiruotės, iš kurios grįš 2015-01-30, todėl pirmosios instancijos teismas atidėjo teismo posėdį iki 2015-02-03 10 val., išaiškinęs ieškovui teisę ir pareigą CPK 161 straipsnio nustatyta tvarka pasirūpinti tinkamu atstovavimu, taip pat išaiškino, kad norint pateikti įrodymus, juos reikia pateikti iki posėdžio pradžios, siekiant, kad nebūtų užvilkintas bylos nagrinėjimas, šalys įpareigotos viena egzempliorių pateikti teismui, o kitą bylos šalims, kad galėtų susipažinti su bylos medžiaga iki posėdžio pradžios. Atsižvelgus į tai, kad ieškovas nurodė, kad teismo posėdyje dalyvauti negali dėl komandiruotės, kuri nėra laikoma svarbia priežastimi atidėti parengiamojo posėdžio datą, konstatuotina, kad ieškovas nepateikė svarbių priežasčių, leidžiančių pagrįstai pirmosios instancijos teismui atidėti posėdį. Remdamasi tuo, kas išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ieškovo procesinį elgesį, į tai, jog teismas jau pirmąjį kartą 2014-11-27 nutartimi atidėjo parengiamąjį posėdį ieškovo prašymu dėl tos pačios priežasties, daro išvadą, kad ieškovas turėjo visas galimybes suderinti darbo reikalus ir atvykti į teismo posėdį, numatytą po daugiau nei 2 mėnesių, taip pat ieškovo nurodyta priežastis – komandiruotė, nėra svarbi priežastis, dėl kurios galima atidėti teismo posėdį (LR CPK 246 str. 1 d.). Todėl siekdamas išvengti teisminio proceso vilkinimo, pirmosios instancijos teismas, nesant atsakovo prašymo priimti sprendimą už akių, nutarė bylą nagrinėti iš esmės, nes ieškovui ir tretiesiems asmenims apie teismo posėdžio datą ir laiką buvo pranešta tinkamai.

Dėl Kredito sutarties nutraukimo

Apeliantas teigia, kad ginčijama Kredito sutartis yra sudaryta pagal atsakovo tipinę sutarties formą, vienašalis šios sutarties nutraukimas yra numatytas šios sutarties bendrojoje dalyje, dėl kurios sąlygų išduodant kreditą šalys nesidera – jos nekeistinos ir ieškovas, norėdamas pasirašyti sutartį, turėjo jas priimti. Šioje sutartyje numatytas 15 dienų terminas nutraukti sutartį po pranešimo išsiuntimo registruotąja pašto siunta negali būti pripažintas protingu ir sukelti tokias sunkias pasekmes, kadangi skolos suma grąžintina tik 2040-10-16, todėl turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl sutarties sąlygų nesąžiningumo bei realaus jos įvykdymo. Taip pat ieškovas teigia, kad jis stengėsi vykdyti savo įsipareigojimus, bendradarbiavo su atsakovu, kad galėtų kuo maksimaliau vykdyti įsipareigojimus, todėl atsakovas negalėjo teigti, kad ieškovas pažeidė sutartį iš esmės.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo teigia, kad bankas laukė net 17 mėnesių, kol pažeidimai bus pašalinti, tačiau ieškovas mokėjimo prievolių pažeidimo nepašalino, su banku nebendradarbiavo. Bankas 2012-11-22 pranešime apie nutraukimą suteikė 15 dienų terminą pažeidimams pašalinti, o ieškovas neįrodė, kad jis pašalino pažeidimus nei per banko nustatytą 15 dienų terminą, nei per įstatymo nustatytą 30 dienų terminą (LR CPK 6.218 str.). Todėl ieškovo argumentas apie esą per trumpą terminą pažeidimui pašalinti yra visiškai nepagrįstas.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys kreditavimo sutarties 13 punkte susitarė dėl išankstinio kredito grąžinimo ir sutarties nutraukimo pagrindų. Kreditavimo sutarties 13.1 p. numatyta, kad jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku pagal mokėjimo grafiką mokėtino kredito (jo dalies) ir (arba) priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip dešimt kalendorinių dienų, bankas praneša apie tai kredito gavėjui ir nustato papildomą ne trumpesnį nei dešimties kalendorinių dienų terminą įsiskolinimui padengti. Jei kredito gavėjas per minėtą terminą nepadengia įsiskolinimo, bankas turi Lietuvos Respublikos įstatymų suteiktą teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, priklausančias palūkanas, kitas pagal sutartį mokėtinas sumas bei nutraukti sutartį. Pagal LR CK 6.881 str. 1 d. įtvirtintą kreditavimo sutarties sampratą, piniginių įmokų mokėjimas yra esminė kredito gavėjo pareiga ir sutarties sąlyga, todėl įmokų nemokėjimas sutartyje nustatyta tvarka ir terminais vertinamas kaip esminis sutarties pažeidimas, tai ir numatyta kreditavimo sutarties 13.1 p. Esminis sutarties pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį.

Vienašališko sutarties nutraukimo pagrindu gali būti jos pažeidimas. CK 6.217 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio mėn. 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. AB „Nordea Bank Finland“ PLC Lietuvos skyrius, bylos Nr. 3K-7-297/2012). CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas kaip esminis, ar ne. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys).

Jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Jeigu konkrečios sutarties sąlygos pažeidimas pagal sutartį vertinamas kaip esminis ir (ar) sudarantis pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį, tai yra pagrindas sutartį vienašališkai nutraukti joje nustatytu atveju (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo, patikrina, ar sutarties sąlyga tam tikrą pažeidimą vertinti kaip esminį ir (ar) sudarantį pagrindą nutraukti sutartį vienašališkai yra teisėta, t. y. ar ji nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo normų (1.80 straipsnis), viešosios tvarkos ir geros moralės (CK 1.81 straipsnis), teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis, 6.188 straipsnis ir kt.).

Įstatyme ir sutartyje įtvirtinti vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai yra alternatyvūs. Be kita ko, tai reiškia, kad jei vienašališko sutarties nutraukimo sutartinis pagrindas pripažįstamas nesąžiningu ir negaliojančiu, tai teismas kvalifikuoja, ar tos aplinkybės yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį pagal įstatymą (CK 6.217 straipsnio 2 dalis). Sutartinio ir įstatymų nustatyto vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus. Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais.

Įstatyme ir sutartyje įtvirtintų nutraukimo pagrindų alternatyvumas lemia tai, kad konkrečios faktinės aplinkybės, kuriomis pažeidžiama sutartis, turi atitikti arba sutartyje nustatytą vienašalio sutarties nutraukimo pagrindą, arba įstatyme įtvirtintus esminio sutarties pažeidimo kriterijus. Iš to darytina išvada, kad tas faktas, jog konkreti sutarties sąlyga, leidžianti vienašališkai nutraukti sutartį, yra ar buvo pripažinta nesąžininga, savaime nereiškia, kad faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis pasinaudojo šalis vienašališkai sutarčiai nutraukti, negali būti kvalifikuojamos kaip esminis pažeidimas pagal įstatymą, kai jos atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus.

Kreditavimo sutartimi kredito gavėjas įsipareigoja kreditą grąžinti ir mokėti palūkanas. Jeigu jis įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai jų pažeidimas yra sutarties pažeidimas. Tokiu atveju kreditorius turi teisę pagal sutarties, o kiek ja nereglamentuojama, – pagal įstatymo nuostatas įvertinti, ar šios faktinės aplinkybės yra pagrindas pagal sutartį, ar pagal įstatymą vienašališkai nutraukti sutartį.

Kredito negrąžinimas, palūkanų nemokėjimas gali sukelti finansinio stabilumo problemų, kuris šiam verslo subjektui yra ypatingai svarbus dėl būtinumo saugoti pasitikėjimą šalies finansų sistema. Pagrindžiant tai, pažymėtina, kad Finansinio tvarumo įstatymo preambulėje įstatymo leidėjas nurodė, jog finansų sektorius, kurio reikšmingą dalį Lietuvoje sudaro bankų sektorius, priskirtinas prie vieno jautriausių sektorių, o situacija jame gali turėti didelę įtaką šalies ekonomikai, gyventojų ir ūkio subjektų pasitikėjimui šalies finansų sistema, jos tvarumu, todėl būtina užtikrinti tinkamų ir laiku įgyvendinamų finansų sistemos stabilumo stiprinimo priemonių panaudojimo galimybes. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šios įstatymų nuostatos rodo, jog finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012). Be to, Civilinio kodekso 6.874 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Vadinasi, Civiliniame kodekse taip pat pripažįstama, jog paskolos dalies grąžinimas laiku turi esminę reikšmę paskolos davėjui, o paskolos gavėjui šią pareigą vykdant netinkamai, paskolos davėjas, siekdamas apginti savo teises, gali reikalauti grąžinti visą sumą prieš terminą.

Įvertinusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismas praktiką bei teisinį reglamentavimą, kolegija daro išvadą, jog esant paskolos teisiniams santykiams, griežtas nustatytų mokėjimo terminų laikymasis yra esminė sutarties sąlyga, kurios pažeidimas gali būti vertinamas kaip esminis sutarties pažeidimas. Vartotojo teisinis statusas negali būti prielaida jam piktnaudžiauti savo teisėmis ir nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų, todėl ieškovų ginčijama sutarties sąlyga vertintina kaip teisėta, atitinkanti sąžiningumo ir teisingumo principus bei nepažeidžianti šalių teisių ir pareigų pusiausvyros.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įvertino, kad prieš nutraukiant sutartį, ieškovui 2012 metais buvo išsiųstas pranešimas, raginimas dėl sutarties nevykdymo ir nurodomos sutarties nevykdymo pasekmės. Taip pat jau nutraukus sutartį bei notarui išdavus vykdomąjį raštą, o antstoliui pradėjus jį vykdyti, 2013 m šalys pasirašė laikiną susitarimą dėl skolos dalies mokėjimo. Tačiau ieškovas nepasinaudojo teise per šį laikotarpį ieškoti būdų, kaip atkurti savo mokumą, ir pateikti bankui įrodymus, kad jo mokumas atkurtas ir kad jis gali vykdyti visus savo įsipareigojimus. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad skolininkas nuo pat pradžių nevykdė ir 2013 m. pasirašyto laikino susitarimo sąlygų – mokėti skolos dalį pagal grafiką (kas mėnesį po 2 000 Lt). Tai patvirtina, kad ieškovas iš esmės ilgą laiką nevykdė sutarties. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog atsakovas vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį ne dėl vienkartinio sutarties pažeidimo, o dėl tęstinio mokėjimo terminų pažeidimo, t. y. kredito gavėjams ilgiau nei metus laiko iki sutarties nutraukimo tinkamai nemokant įmokų. Ieškovas buvo tinkamai informuotas apie pradelstus mokėjimus, buvo nustatyti papildomi terminai įsiskolinimams likviduoti, taip pat ieškovas buvo įspėtas, kad nesumokėjus įsiskolinimo bankas sutartį nutrauks. Tai, kad ieškovas ir jo sutuoktinė vėlavo mokėti nustatyto dydžio įmokas kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, patvirtina ne tik tarp šalių 2010-07-22 sudarytas papildomas susitarimas, kuriame nurodyta, kad vėluojama mokėti nuo 2009-12-16 ir 2010-07-22, yra susidaręs 3255,21 Eur (11 239,59 Lt) įsiskolinimas (b. l. 118–128), bet ir šalių pateikta kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo detalizacija (b. l. 47–51), kuri patvirtina, kad mokėjimai buvo vykdomi pavėluotai ir skola vis didėjo.

Atsižvelgiant į bylos medžiagą, darytina neginčytina išvada, kad ieškovai netinkamai vykdė prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, sutartis ne kartą buvo peržiūrėta, ieškovui ne kartą buvo atidėti mokėjimai, atsakovas davė laiko ieškovui tinkamai įvykdyti sutartį ir tik įsitikinęs, kad ieškovas yra nepajėgus prievolę įvykdyti, nutraukė sutartį bei ėmėsi priverstinių skolos išieškojimo veiksmų. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakovas stengėsi išsaugoti Kredito sutartį, darydamas ieškovui nuolaidas, keisdamas sutarties sąlygas, be to, suteikdamas galimybę perleisti įkeistą turtą ir grąžinti skolą bankui, tačiau ieškovas buvo pasyvus. Ieškovas nepateikė jokių savo finansinės padėties gerėjimą patvirtinančių įrodymų. Tokie įrodymai nepateikti ir apeliacinės instancijos teismui. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas visais įmanomais būdais bandė išsaugoti sutartinius šalių santykius, siūlė problemų sprendimo būdus ir vienašališką sutarties nutraukimą joje numatytais pagrindais panaudojo kaip ultima ratio priemonę, kai objektyviai nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių santykių.

Byloje konstatuota, jog sutartis teisėtai nutraukta joje numatytais vienašališko nutraukimo pagrindais, pripažinta, jog sutarties sąlyga dėl sutarties nutraukimo yra sąžininga, teisėta ir pagrįsta, ši sąlyga nebuvo suformuluota kaip sąlyginė, t. y. taikytina tik esant tam tikrai ieškovų kaltės formai, buvo konstatuotas sutarties pažeidimo faktas, be to, įvertintas ieškovų pažeidimo pobūdis, mastas, tęstinumas, bendradarbiavimas siekiant pašalinti sutarties pažeidimus ir nustačius visas šias aplinkybes nuspręsta, jog bankas pagrįstai nutraukė sutartį joje numatytais pagrindais. Apeliantas, pasirašydamas sutartį, prisiėmė riziką dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, sutiko su sutarties sąlygomis ir joje numatytomis įsipareigojimų nevykdymo pasekmėmis, suvokė, kad sutartinių įsipareigojimų nevykdymas sukels neigiamų finansinių pasekmių, todėl jam taikytina sutartyje numatyta atsakomybė už netinkamą jos vykdymą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

palikti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą nepakeistą.