- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-01-19
- Bylos Nr.
- A-438-368-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Antanas Ablingis, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- V.V.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus specialiojo ugdymo centrui „Aidas“, Vilniaus miesto
- Kategorijos
- 11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V.V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V.V. skundą atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims Vilniaus specialiojo ugdymo centrui „Aidas“ (buvęs Vilniaus miesto 64-asis specialusis lopšelis – darželis), Vilniaus miesto lopšeliui – darželiui „Lakštingala“, akcinei bendrovei „Rytų skirstomieji tinklai“, akcinei bendrovei „Vilniaus šilumos tinklai“ ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja V.V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. S-14-(A(G)-18) bei įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį suformuoti tarp Vilniaus miesto 64-ojo specialiojo lopšelio - darželio pastato, esančio Lakštingalų g. 8, Vilniuje, ir Vilniaus miesto lopšelio - darželio „Lakštingala“ pastato, esančio Lakštingalų g.10, Vilniuje, pareiškėjai grąžintiną ne mažesnį kaip 3638 kv. m ploto žemės sklypą; organizuoti jo kadastrinius matavimus ir patvirtinti parengtą žemės sklypo planą; pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias naudojimo sąlygas; nustatyti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą; pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo ir dokumentus apie tai pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui.
Pareiškėja nurodė, kad 1991 m. gruodžio 23 d. ji pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises natūra į jos tėvo turėtą žemę. Pareiškėjai į dalį jos tėvo valdytos žemės neatkuriamos nuosavybės teisės natūra, tai motyvuojant tuo, jog ši žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei, nes užimta privačiais sklypais, patenka į miesto gatvės teritoriją bei užstatyta lopšelio - darželio pastatais. Pareiškėja nurodė, kad dalis žemės, patenkančios į vaikų darželiams priskirtą sklypą, yra nenaudojama ir šis nenaudojimas susijęs su tuo, kad ši sklypo dalis yra nereikalinga darželių poreikiams. Abiejų vaikų darželių aptvertos teritorijos yra pakankamo dydžio jų poreikiams patenkinti, atsižvelgiant į maksimalų planuojamą vaikų skaičių, todėl nenaudojamai teritorijai nėra konkrečių, aiškiai išreikštų visuomenės poreikių ir ši teritorija negali būti priskirta valstybės išperkamai žemei bei turi būti grąžinta pareiškėjai. Pareiškėja nurodė, kad į minėtą tarp darželių esančią nenaudojamą ir šalia esantiems pastatams eksploatuoti nereikalingą teritoriją patenka 3406 kv. m ploto žemės. Dar 232 kv. m laisvos žemės yra šalia šios teritorijos laisvoje, sklypais neužimtoje žemėje.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovas nurodė, kad sklypas, į kurį pretenduoja natūra nuosavybės teises atsikurti pareiškėja, pagal 1997 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 53V patvirtintą Valakupių - Turniškių detalųjį planą ir pirminius sklypo skyrimo dokumentus (1965 m. lapkričio 19 d. Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimą Nr. 577) yra suformuotas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 01A-66-V-144 ir priskirtas vaikų darželių, boilerinės ir transformatorinės pastotės statiniams eksploatuoti, taigi, yra valstybės išperkamas ir negali būti pareiškėjai grąžintas natūra.
Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija negali atlikti kokių nors veiksmų dėl pareiškėjos, kol neišsispręs jos ginčas su Vilniaus miesto savivaldybe.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo AB „Rytų skirstomieji tinklai“ prašė pareiškėjos skundą nagrinėti teismo nuožiūra.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotasis asmuo Vilniaus miesto lopšelis – darželis „Lakštingala“ nurodė, kad darželiams priskirta teritorija yra reikalinga vaikų poreikiams tenkinti, nes dėl demografinės padėties vaikų skaičius nuolat didėja. Nurodė, kad darželio bendruomenė prieštarauja, kad ginčo sklypas būtų užimtas ir jame būtų vykdomos statybos.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo Vilniaus miesto 64-asis specialusis lopšelis - darželis sutiko su atsakovų bei lopšelio - darželio „Lakštingala“ pozicija.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. liepos 22 d. nutartimi pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjai nuosavybės teisės yra atkurtos tik į dalį žemės. Atkuriant pareiškėjai nuosavybės teises į likusią žemę, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. lapkričio 6 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją nustatyti, ar ši žemė nėra priskirta valstybės išperkamai. 2004 m. kovo 23 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius gavo informaciją, kad žemė priskirta valstybės išperkamai. 2005 m. kovo 29 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija nurodė pareiškėjai, kad žemė yra priskirta valstybės išperkamai.
Teismas nurodė, kad ginčo dėl pareiškėjos pageidaujamo susigrąžinti žemės sklypo teisinės padėties, t. y. dėl to, kad sklypas pagal detalųjį planą priskirtas tretiesiems asmenims, kad įregistruotas kaip trečiųjų asmenų nuosavybė, nėra. Kad pagal įstatymą tokie žemės sklypai yra priskirtini valstybės išperkamai žemei, taip pat nėra ginčo. Esant tokiai faktinei ir teisinei situacijai, nepagrįstas pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją atlikti pareiškėjos nurodomus veiksmus.
Teismas pripažino Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr.S-14-(A(G)-18) pagrįstu ir teisėtu.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėja V.V. prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 22 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą patenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėja pateikė pirmosios instancijos teismui pateiktus argumentus. Be to, pareiškėja nurodė, kad teismas turėjo panaikinti Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos sprendimą, kuri nepagrįstai atmetė pareiškėjos skundą. Pareiškėja pateikė daug įrodymų, kad ginčo žemė negali būti priskirta valstybės išperkamai ir yra grąžintina bei prašė teismo įpareigoti atsakovą suformuoti grąžintiną žemės sklypą. Todėl teismas padarė faktinėms bylos aplinkybėms neatitinkančią išvadą, jog dėl to, kad pagal įstatymą tokie žemės sklypai yra priskirtini valstybės išperkamai žemei, nėra ginčo.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 22 d. nutartį. Atsakovas nurodė, jog jis sutinka pirmosios instancijos teismo pozicija dėl to, jog nėra pagrindo panaikinti Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos sprendimą. Atsakovas taip pat nurodė, kad sklypas, į kurį pretenduoja natūra nuosavybės teises atsikurti pareiškėja, yra valstybės išperkamas ir negali būti grąžintas pareiškėjai natūra.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-1713-05 apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 22 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas panaikinti Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. S-14-(A(G)-18), taip pat panaikino Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. S-14-(A(G)-18) ir bylą nutraukė, o kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Teismas konstatavo, kad Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisija, nustačiusi jog pareiškėjos reikalavimai jai nežinybingi, bylą turėjo nutraukti (Administracinių ginčų komisijų nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr.533, 40.4 punktas).
Teismas pripažino, kad 2004 m. vasario 19 d. raštą Nr. 51-234-(3.6) pasirašė kompetentingas valstybės tarnautojas. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau - Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 106 punktu. Be to, pagal galiojusius teisės aktus savivaldybė informaciją turėjo teikti tik žemėtvarkos skyriui, o ne pretendentui į nuosavybės teisių atkūrimą. Informuoti pretendentus apie negalimumą atkurti nuosavybės teises natūra bei pasiūlyti jiems kitus nuosavybės atkūrimo būdus turi apskrities viršininkas.
Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo (toliau – Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų. Byloje teismas nustatė ir šalys to neginčija, kad žemės sklypas (3406 kv. m), į kurį pretenduoja pareiškėja, pagal Valakupių - Turniškių zonos detalųjį planą, patvirtintą Vilniaus miesto valdybos 1997 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 53, patenka į žemės sklypą, skirtą vaikų darželių, boilerinės ir transformatorinės eksploatavimui. Šio žemės sklypo plotas ir ribos patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 01A-66-V-144. Naujo sklypo formavimas būtų galimas, tik panaikinus šiuos administracinius aktus (atitinkamas jų dalis). Teismas pažymėjo, kad pareiškėja jų neginčijo, nors teigė, jog vaikų darželiams priskirtos teritorijos dalis nenaudojama ir pastatų eksploatacijai nereikalinga. Tokiu būdu galiojant detaliajam planui, kurio pagrindu žemė priskirta valstybės išperkamai, nuosavybės teisės natūra į tokią žemę negali būti atkuriamos, o tuo pačiu negali būti ir projektuojamas žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimui bei atliekami kiti veiksmai, kurių pageidauja pareiškėja.
IV.
Pareiškėja V.V. kreipėsi teismą prašydama atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A2-1713-05 ir panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutarties dalį, kuria paliktas galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 22 d. sprendimas. Pareiškėja prašo priimti naują sprendimą - panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 22 d. sprendimą ir jos skundą tenkinti. Pareiškėja prašymą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė materialinės teisės normas neteisingai aiškindamas Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Dėl šio pažeidimo padaryti su šia teisės norma susijusių kitų materialinės teisės normų esminiai pažeidimai – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies ir Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo preambulėje nurodytų bendrųjų nuostatų (5 str. 2 d.), Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punktas.
2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis prieštarauja teismų praktikai, suformuotai administracinėje byloje Nr. A8-705-05, užbaigtoje 2005 m. birželio 17 d. nutartimi.
3. Kad žemė būtų priskirta valstybės išperkamai, neužtenka, kad ji detaliuoju planu būtų priskirta sklypui, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių. Būtina ir kita aplinkybė - sklypo žemė turi būti konkrečiai naudojama eksploatuojant esamus objektus arba konkretus žemės reikalingumas numatytas ateityje (Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 str. 1 d. 3 p.). Byloje buvo pateikti akivaizdūs įrodymai, kurių neginčijo atsakovas ir kuriuos pripažino statinius eksploatuojantys byloje dalyvavę suinteresuoti asmenys, kad ginčo žemė nereikalinga objektų eksploatavimui. Tačiau teismas, nors ir nustatė šiuos faktus, tačiau vis dėlto šią žemę priskyrė valstybės išperkamai. Be to, nebuvo nustatytas konkretus subjektas, kurio poreikių tenkinimui grąžintinas sklypas yra reikalingas, ir kokie aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai yra ar bus tenkinami. Byloje nėra pateikta jokių dokumentų, iš kurių matytųsi, kodėl ruošiant detalųjį planą pretenduojama teritorija buvo priskirta prie detaliuoju planu suprojektuoto sklypo.
4. Pareiškėjos skundo prašymas įpareigoti atsakovą suformuoti grąžintiną sklypą ir atlikti kitus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkte nurodytus veiksmus apima ir prašymą įpareigoti atsakovą atitinkamai patvirtinti ar pakeisti detalųjį planą.
5. Savivaldybės administracijos direktorius privalo pateikti įrodymus, kad turėta žemė yra arba bus reikalinga (naudojama) konkrečiam subjektui ir aiškiai išreikštiems visuomenės poreikiams tenkinti. Nei atsakovas, nei kiti byloje dalyvaujantys asmenys tokių įrodymui teismui nepateikė.
6. Šiuo metu sklypas, kuriame yra darželiai bei laisva žemė, jau yra užstatytas daugiau kaip 12 procentų, nors tai draudžia detalusis planas.
7. Jei žemei nėra konkrečių ir aiškiai išreikštų visuomenės poreikių, savivaldybės administracijos direktorius privalo suformuoti žemės sklypą patvirtindamas naują detalųjį planą, pakeisdamas jau patvirtintą arba inicijuodamas atitinkamo naujo detaliojo plano patvirtinamą arba jau esamo pakeitimą pagal jam pateiktą prašymą, nurodytą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkte. Tokiu atveju teisės normos nenumato, kad siekiant atkurti nuosavybės teises į turėtąją žemę reikia ginčyti detalųjį planą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. spalio 12 d. nutartimi atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A2-1713-05 pagal pareiškėjos V.V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 22 d. nutarties ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad žemė iš piliečių, pretenduojančių atkurti nuosavybės teises, išperkama valstybės, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų. Šioje byloje 3406 kv. m žemės sklypas, į kurį pretenduoja pareiškėja, pagal Valakupių - Turniškių zonos detalųjį planą, patvirtintą Vilniaus miesto valdybos 1997 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 53, patenka į žemės sklypą, skirtą vaikų darželių, boilerinės ir transformatorinės eksploatavimui. Šio žemės sklypo plotas ir ribos patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 01A-66-V-144. Tiek apygardos administracinis teismas, tiek bylą anksčiau nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas byloje nevertino ar iš tiesų visas žemės sklypas, į kurį pretenduoja pareiškėja, šiuo metu naudojamas ar jo naudojimas numatytas ateityje eksploatuojant vaikų darželius, boilerinę ir transformatorinę. Detaliajame plane formalus žemės sklypų priskyrimas valstybės išperkamiems savaime nereiškia, kad tokie žemės sklypai iš tiesų yra būtini visuomenės poreikiams tenkinti. Toks teismo aiškinimas, neįvertinus žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei būtinumo, patvirtina, kad galėjo būti netinkamai pritaikytas Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Tuo padarytas esminis minėtos materialinės teisės normos pažeidimas, ją taikant. Atitinkamai tai galėjo turėti įtakos teismo padarytoms išvadoms dėl žemės sklypo, į kurį pretenduoja pareiškėja, priskyrimo valstybės išperkamai žemei, o tuo pačiu ir teismo sprendimo pagrįstumui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas). Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, teismas procesą šioje byloje atnaujino Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 12 d. nutartimi, procesas šioje byloje atnaujintas dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo, t. y. tik toje bylos dalyje, kiek tai susiję su ginčo žemės sklypo priskyrimu valstybės išperkamai žemei.
Kadangi pagrindas, kuriuo remiantis yra atnaujinamas procesas byloje, nulemia apimtį bei ribas, kuriose yra atnaujinamas procesas byloje, todėl šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, byla nagrinėjama neišeinat iš ribų, kuriose ir yra atnaujintas procesas.
Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2002 m. balandžio 2 d. įstatymo Nr. IX-832 redakcijoje, galiojusioje ginčo atsiradimo metu) nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriama (piliečiui pageidaujant) grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Laisvų (neužstatytų) žemės sklypų, kuriuos numatoma grąžinti natūra vietoje planus Vyriausybės nustatyta tvarka tvirtina savivaldybių tarybos.
Šioje teisės normoje pateikti du kriterijai, kada nurodyta žemė negali būti grąžinta natūra: kai ji yra užstatyta ir kai ji yra valstybės išperkama minėto įstatymo 12 straipsnyje numatytais atvejais.
Dėl pirmojo atvejo, sprendžiant klausimą, ar žemė nėra užstatyta, reikia vadovautis sąvoka, kuri yra pateikta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte, o būtent: miestuose prie individualių gyvenamųjų namų ir kitų pastatų naudojamas žemės sklypas – namų valdos ar kitų pastatų techninės apskaitos byloje iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos pažymėtas žemės sklypas.
Tokiu būdu, namų valdos ar kitų pastatų techninės apskaitos byloje iki minėto įstatymo įsigaliojimo dienos pažymėtas žemės sklypas apibrėžia ribas, kuriose žemės sklypas priskirtinas užstatytai žemei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme.
Iš Vilniaus miesto lopšelio – darželio „Lakštingala“ ir Vilniaus miesto 64-ojo specialaus lopšelio – darželio, esančių atitinkamai Vilniaus miesto Lakštingalų g. Nr. 8 ir 10, namų valdos techninės apskaitos bylų matyti, kad jų naudojamiems žemės sklypams, nebuvo priskirta ginčo žemė, kuri randasi tarp šių darželių teritorijų (t. 1, b.l. 23 - 38).
Iš byloje esančių žemės sklypų planų taip pat matyti, kad ginčo žemė šių lopšelių darželių faktiškai nėra naudojama ir šiuo metu, bei, kad šie lopšeliai – darželiai šiuo metu faktiškai naudojasi tokio dydžio teritorijomis, kurios buvo nustatytos jų namų valdos techninės apskaitos bylose (t. 1, b.l. 21; 22).
Apibendrinant, darytina išvada, kad ginčo žemės sklypas neatitinka užstatytos žemės kriterijų, dėl ko šia prasme gali būti grąžintas natūra pareiškėjai.
Žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtos miestams, išpirkimo atvejai yra išvardinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Šiame punkte (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1759 redakcijoje, galiojusioje ginčo atsiradimo metu) buvo nurodyta, kad žemė išperkama valstybės, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų - įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.
Tinkamam šios normos taikymui yra reikšmingas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarime pateiktas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatų išaiškinimas.
Pagal minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą minėto įstatymo 12 straipsnio nuostatos dėl valstybės išperkamos žemės yra sietinos su visuomeniniu poreikiu, kuris visuomet turi būti konkrečiai ir aiškiai išreikštas konkrečiam nuosavybės objektui.
Apibendrinant visa tai, darytina išvada, kad minėto įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas, visų pirma, turi būti aiškinamas per visuomeninio poreikio prizmę, bei kad šis poreikis konkrečiam žemės sklypui turi būti aiškiai ir konkrečiai išreikštas atitinkamos teritorijos detaliajame plane.
Ir priešingai, atitinkamos teritorijos detaliajame plane abstraktaus pobūdžio nuorodos į visuomeninį poreikį, jo nesiejant su konkrečia ir aiškia būtinybe atitinkamą sklypą naudoti visuomenės poreikiams esamuoju metu ar ateityje, tokio žemės sklypo savaime nedaro valstybės išperkama žeme, t. y. pati nuoroda detaliajame plane, nesukonkretinus visuomeninio poreikio į konkretų žemės sklypą, yra nepakankama, kad būtų galima tokį žemės sklypą automatiškai priskirti valstybės išperkamai žemei.
Iš bylos matyti, kad žemės sklype, kuris yra tarp minėtų dviejų lopšelių – darželių teritorijų ir kuris (žemės sklypas) pagal Vilniaus miesto valdybos 1997 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 53v patvirtintą detalųjį planą yra priskirtas visuomeninių objektų teritorijai, stovi elektros transformatorinė, priklausanti AB „Rytų skirstomieji tinklai“. Šiai transformatorinei eksploatuoti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. kovo 25 d. įsakymu yra skirta 172 m2 iš šiame žemės sklype esančių 5039 m2.
Be to, iš pareiškėjos pareikšto reikalavimo matyti, kad ji nepretenduoja į visą šį sklypą, tame tarpe ir į sklypo dalį, kuriame stovi transformatorinė, o prašo iš viso šio sklypo (5039 m2) jai grąžinti 3406 m2.
Tokiu būdu priešpriešos tarp poreikio eksploatuoti žemės sklypą, skirtą transformatorinei ir pareiškėjos reikalavimo nėra.
Iš minėto detaliojo plano reglamento matyti, kad žemės sklype, pažymėtame ženklu V1, kuriame yra ir ginčo sklypas, esamų pastatų tūrį didinti draudžiama (t. 1, b.l. 169; 170), kas reikštų, kad šiame žemės sklype esančių pastatų plėsti nenumatoma.
Byloje kitų duomenų, kurie patvirtintų tai, jog ginčo žemės sklype yra ruošiamasi ar numatoma ateityje statyti visuomeninio poreikio objektus, nėra.
Tokių įrodymų teismui nepateikė ir atsakovas.
Įvertinus šias aplinkybes bei anksčiau nustatytas dėl lopšelių – darželių naudojamų žemės sklypų dydžių, darytina išvada, kad yra neįrodyta, jog ginčo žemės sklypui egzistuoja konkretus ir aiškiai išreikštas visuomenės poreikis.
Dėl ko, priešingos, tiek atsakovo, tiek teismų išvados dėl ginčo žemės sklypo, kaip valstybės išperkamos žemės, statuso yra nepagrįstos bei neteisingos.
Esant šioms aplinkybėms pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą vykdyti procedūras, susijusias su žemės sklypo grąžinimu nuosavybėn natūra, yra tenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutarties dalį, kuria paliktas nepakeistu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 22 d. sprendimas panaikinti, naikinant šioje dalyje ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 22 d. sprendimą.
Pareiškėjos V.V. skundą patenkinti iš dalies.
Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją suformuoti tarp Vilniaus miesto 64-ojo specialiojo lopšelio – darželio pastato, esančio Lakštingalų g. 8, Vilniuje ir Vilniaus miesto lopšelio – darželio „Lakštingala“ pastato, esančio Lakštingalų g. 10, Vilniuje, V.V. natūra nuosavybėn grąžintiną žemės sklypą bei atlikti kitus veiksmus, numatytus teisės aktuose, kurie reguliuoja nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą.
Kitą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.