- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-02-04
- Bylos Nr.
- 1A-60-185-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-74-1-0351-2011-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Pranas Šimkus (pirm.), Sigitas Bagdonavičius, Tomas Zdanavičius
- Nuteistasis
- A. I.
- Civilinis ieškovas
- V. G.
- Kaltinamasis
- A. I.
Pranešėjas Pranas Šimkus Baudžiamoji byla Nr. 1A-60-185/2013
Teisėjas Liudvikas Myško Teisminio proceso Nr. 1-74-1-0351-2011-6
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUOSPRENDIS
2013 m. vasario 4 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Prano Šimkaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. I. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 188 str. 1 d. ir nubaustas vienerių metų keturių mėnesių laisvės apribojimo bausme. A. I. per bausmes atlikimo laiką įpareigotas nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę 15508,88 Lt žalą ir per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 120 valandų, dirbant į mėnesį po 20 val.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. G. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista jam iš kaltinamojo A. I. 15508,88 Lt turtinės žalos ir 1000 Lt neturtinės žalos.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
A. I. nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 23 d. nakties metu, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, neatsargiai elgdamasis su ugnimi, t.y. eidamas pro nukentėjusiojo V. G. ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), numetė cigaretės nuorūką, nuo kurios ūkiniame pastate užsidegė malkos ir šienas, to pasėkoje sudegė ūkinio pastato stogas (šiferis, grebėstai), viduje laikytas šienas ir dalis malkų, tuo nukentėjusiajam V. G. padarė didelę 10000 litų vertės turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu A. I. prašo panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-100-732/2012 ir jį išteisinti nepadarius veikos, numatytos BK 281 str. 3 d. (skunde klaidingai nurodytas BK straipsnis, nes iš bylos ir skundo turinio matyti, kad A. I. nuteistas pagal BK 188 str. 1 d.) (BPK 303str. 5d., 1 p.). V. G. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo A. I. prašo atmesti. Apeliantas teigia, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas prielaidomis, nesant neabejotinų jo kaltės įrodymų, pateikdamas toliau nurodytus motyvus.
Skunde teigiama, kad šioje byloje pagrindinis kaltės įrodymas, kuriuo nuosprendį pagrindė teismas, yra ikiteisminio tyrimo metu duoti A. I. parodymai, o taip pat iš jų išvesti pareigūnų paaiškinimai, jog jis (A. I.) prisipažino metęs nuorūką į statinio pusę. Tačiau teismas šiais ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais vadovautis negalėjo, nes apklausos buvo atliktos, pažeidžiant BPK 51 straipsnį, numatantį atvejus, kai yra būtinas gynėjo dalyvavimas procese. Minėto straipsnio 1 d. 2 p. numato privalomą gynėjo dalyvavimą nagrinėjant neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras motyvuotu nutarimu ar teismas motyvuota nutartimi turi teisę pripažinti, kad gynėjo dalyvavimas būtinas ir kitais atvejais, jeigu, jų nuomone, be gynėjo pagalbos įtariamojo ar kaltinamojo teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami. Apeliantas teigia, kad tiek dėl fizinių, tiek ir dėl psichinių trūkumų savarankiškai apsiginti negalėjo. Yra patyręs stiprią galvos traumą, jam diagnozuotas potrauminis sindromas, epilepsija, kurios priepuoliai dažnėjo, o jiems praėjus, paprastai neatsimindavo visų aplinkybių. Pastoviai lankosi pas gydytojus (byloje yra gydytojo psichiatro pažyma (b.l. 28), kiti medicininių dokumentų išrašai pateikti posėdžio metu). Savo ranka parašė, kad atsisako gynėjo tik dėl kriminalinės policijos pareigūnų vartojamos jo atžvilgiu psichologinės prievartos: grasino suimti, jei jis neatsisakytų gynėjo ir jei neprisipažintų padegęs V. G. ūkinį pastatą, gąsdino, kad turės atsakyti ir už kitus gaisrus, apie kuriuos nieko nėra girdėjęs ir kt. Pareigūnų išsigando dėl patirtų išgyvenimų ankstesnio ikiteisminio tyrimo metu, kuomet buvo suimtas ir dėl streso patyrė daugybę epilepsijos priepuolių, o policijos pareigūnai nekvietė gydytojų, kol neprisipažino. Taigi, toks gynėjo atsisakymas, nuteistojo manymu, negali būti pripažintas savanorišku. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konsultacijoje yra konstatavęs, kad būtinais gynėjo dalyvavimo atvejais, jo gali atsisakyti tik pats kaltinamasis savo iniciatyva, ir tik kai gynėjas iš tikrųjų dalyvauja byloje, yra jo orderis.
Nuteistasis tvirtina, kad prievarta išgautas ne tik gynėjo atsisakymas, bet ir prisipažinimas dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo, nors eidamas namo nerūkė ir nuorūkos nenumetė. Galutinį paaiškinimo sakinį, kad jį parašė niekieno neverčiamas, padiktavo taip pat policijos pareigūnai, nes jis pats tokį teiginį užrašyti nebūtų sugalvojęs. Nežiūrint į atliktų apklausų neteisėtumą, jas teismas nepagrįstai laikė pagrindiniu kaltės įrodymu.
Skunde nurodoma, kad pareigūnų V. B., R. B., J. T. parodymus, jog jis (A. I.) pats geranoriškai ir niekieno neverčiamas papasakojo įvykio aplinkybes, teismas nepagrįstai vertino kaip objektyvius, nes jie, apelianto manymu, yra suinteresuoti nuslėpti psichologinės prievartos naudojimą, už ką pareigūnams grėstų drausminė ar net baudžiamoji atsakomybė.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde nurodo, kad teismas, vertindamas liudytojo R. P. parodymus apie neva jo (A. I.) namuose, esančiuose Alantoje, papasakotą padegimą, turėjo atsižvelgti į tai, kad R. P. parodymai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Teigia, kad įvykio dieną nebendravo ir negalėjo bendrauti su R. P., nes tą dieną nuo ryto iki sutemų buvo policijos komisariate. Tai liudija apklausos protokolas, surašytas 15.00-15.30 val. Grįžo į Alantą autobusu jau gerokai sutemus. Autobusų stotelėje laukė mama, kuri parvežė į Anykščių r., Naujųjų Elmininkų k.
Teismo išvadai, kad jis (A. I.), eidamas pro V. G. pastatą, metė nuorūką į statinio pusę, ko pasėkoje kilo gaisras, prieštarauja kitos byloje nustatytos aplinkybės. Nukentėjusysis V. G. nurodo, kad pastato, kuriame kilo gaisras, duris visada laikė uždarytas, todėl, net ir numetus nuorūką prie pastato, gaisras negalėjo kilti. Nukentėjusysis paaiškino, kad gaisras kilo dėl to, kad patalpos viduje malkos buvo apipiltos degiu skysčiu ir padegtos. Tyrimo metu nustatyta, kad gaisro židinys yra apie vidurį pastato, o ne šalia durų, tai reiškia, kad asmuo, kuris padegė statinį turėjo įeiti į pastato vidų. Taigi, einant pro šalį, neįmanoma įmesti nuorūką į pastato vidų, kurio durys uždarytos. Apeliantas taip pat nurodo, kad jo buvimo įvykio vietoje ir gaisro kilimo laikas nesutampa, nes namo grįžo apie 22 val. 30 min., o gaisras kilo apie 02.00 val. Eidamas pro statinį nerūkė, tačiau teisybės neatitinkančius parodymus davė įtakojamas pareigūnų prievartos. Be to, nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas gaisro šaltinis. Nepašalinęs minėtų prieštaravimų, teismas bylą, apelianto manymu, išnagrinėjo šališkai.
Skunde taip pat nurodoma, kad byloje ištirtos ne visos bylai reikšmingos aplinkybės. Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas V. B. teismo posėdžio metu nurodė, jog nukentėjusysis turi sūnų, kuris linkęs vartoti alkoholį ir tarp jų kyla dažni konfliktai. Todėl byloje turėjo būti patikrinta versija ar nukentėjusiojo sūnus kilusio konflikto metu galėjo padegti tėvui priklausantį statinį.
Skunde ginčijamas ir teismo įpareigojimas per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą 15508,88 Lt žalą, nes toks įpareigojimas nedirbančiam ir neįgaliam asmeniui yra realiai neįvykdomas, neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų, juolab, kad jokios žalos niekam nepadarė.
Šalies argumentai
Nors, apeliantas mano, kad teismas turėtų ieškinį jo atžvilgiu atmesti, jam nepadarius nusikalstamos veikos, tačiau skunde nurodo, jo manymu, teismo padarytas klaidas, nustatant padarytos žalos dydį. Teigia, jog kaltinime nurodyta, jog jis padarė 10 000 Lt turtinę žalą, tačiau nukentėjusiajam iš jo priteista 15508,88 Lt. Teismas priteisdamas žalą neatsižvelgė į byloje esančius duomenis, t.y. lokalinė sąmata sudaryta visos stogo dangos ir visų stogo konstrukcijų keitimui, t.y. tiek visų gegnių , tiek grebėstų, tiek ir kitų stogo konstrukcijos dalių. Akte dėl kilusio gaisro ( b.l. 7) nurodoma, kad sudegė tik 15 kv.m. stogo dangos ir medinės konstrukcijos. Teismo posėdžio metu apklaustas priešgaisrinės tarnybos pareigūnas R. P. nurodė, jog stogo konstrukcijų pažeista tik nedidelė dalis, kitos medinės konstrukcijos nepažeistos ir jų keisti nereikia. Tai reiškia, kad teismas priteisė žymiai didesnę žalą, nei ją patyrė nukentėjusysis. Nukentėjusys nurodė, kad gaisro metu sudegė šienas ir 16 m³ malkų. Tačiau teismas nesant jokių objektyvių duomenų nurodo, jog sudegė 1 m³ malkų. Nenustačius realiai padarytos žalos, ieškinys turėjo būti atmestas arba paliktas nenagrinėtu.
Apelianto manymu, teismas nepagrįstai priteisė ir būsimojo remonto išlaidas. Nukentėjusys remonto neatliko ir realiai jokių išlaidų nepatyrė. Būsimą žalą galima priteisti tik išimtinais atvejais, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko. Tokiais atvejais, kai gali nukentėti nukentėjusio asmens interesai, jeigu jo turtinė padėtis nėra gera ir jam nedelsiant reikia lėšų, pavyzdžiui, nukentėjusiajam dėl sveikatos sužalojimo reikia atlikti mokamą operaciją ar procedūras, tačiau jis neturi tam pinigų. Tokiais atvejais pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą." ( 2012-02-13 LAT civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012) Šiuo atveju nenustatyta, kad nukentėjusiojo turtinė padėtis bloga ir kad nedelsiant reikia atlikti kažkokius darbus, bet nukentėjusysis neturi pinigų.
Teismo posėdyje apeliantas ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas.
Apeliantas A. I. neigia padaręs BK 188 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, ginčija įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Detalizuodamas teismo padarytas įrodymų vertinimo klaidas, apeliantas teigia, kad teismas pagrindiniu jo kaltės įrodymu nepagrįstai laikė jo prisipažinimą ikiteisminio tyrimo metu, nevertinęs atliktų apklausų, kurių metu buvo naudojamas psichologinis smurtas, teisėtumą. Nuteistasis tvirtina, kad gynėjo atsisakė tik dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų naudotos prievartos, nors būtiną gynėjo dalyvavimą dėl jo turimų fizinių ar psichinių trukumų, kurie trukdė tinkamai pasinaudoti savo teise į gynybą, numato BK 51 straipsnis. Prisipažinimas dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo išgautas taip pat naudojant psichologinį smurtą, o galutinį prisipažinimo sakinį, kad prisipažinimą parašė niekieno neverčiamas, padiktavo taip pat kriminalinės policijos pareigūnai, nes jis pats tokį teiginį užrašyti nebūtų sugalvojęs.
Patikrinęs šiuos apeliacinio skundo argumentus dėl ikiteisminio tyrimo metu atliktų A. I. apklausų, teismo pripažintų įrodymais, teisėtumo, juos kolegija kategoriškai atmeta. BPK 51 str. 1 d. 2 p. esanti norma, reglamentuojanti būtiną gynėjo dalyvavimą, nagrinėjant neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas, atliekant įtariamojo apklausą pažeista nebuvo. Aiškinant šio straipsnio nuostatą, akivaizdu, kad ji taikoma tik tuomet, kai asmens fiziniai ar psichiniai trūkumai riboja jo gebėjimą pasinaudoti savo teise į gynybą. Negalinčiais pasinaudoti teise į gynybą laikomi asmenys, kurie turi esminių regėjimo, kalbos, klausos defektų arba serga sunkia liga, aiškiai apsunkinančia bendravimą, suvokimą ar minčių reiškimą, taip pat nepakaltinami ar ribotai pakaltinami asmenys bei asmenys, teismo sprendimu pripažinti neveiksniais dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės, taip pat ir tie asmenys, kurių veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais, narkotinėmis ir toksinėmis medžiagomis, turi nuolatinį ar laikiną psichinės veiklos sutrikimą. Pagrindas suabejoti asmens gebėjimu pasinaudoti savo teise į gynybą yra betarpiškas įtariamojo (kaltinamojo, nuteistojo) stebėjimas viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, inkriminuojamos nusikalstamos veikos pobūdis, padarymo būdas, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai bei kiti byloje esantys dokumentai, liudijantys apie persirgtas ligas, turėtas traumas. Taigi, įtariamojo (kaltinamojo, nuteistojo) (ne)galėjimas pasinaudoti savo teise į gynybą yra teisinis klausimas. Teisiamojo posėdžio metu liudytojais apklausti tyrėjai R. B. ir J. T. parodė, kad klausimo dėl būtino gynėjo dalyvavimo nesprendė, nes jiems neiškilo abejonių dėl A. I. nesugebėjimo pasinaudoti teise į gynybą – nei psichinių, nei fizinių trūkumų jie nepastebėjo, jo duoti parodymai buvo nuoseklūs. Nors byloje yra medicininiai pažymėjimai, kad A. I. nustatytas potrauminis sindromas (b.l. 28), gydytas nuo epilepsijos (b.l. 88), tačiau Teismo psichiatras ekspertas A. G., atlikęs tyrimą pagal tyrėjos J. T. užduotį, konstatavo, kad A. I. tyrimo metu davė nuoseklius parodymus apie padarytą veiką, dėl potrauminio sindromo pažinimo defekto nenustatyta, teismo psichiatrinės ekspertizės skirti nereikia (b.l. 41). Įvertinus šias aplinkybes, įtariamojo amžių bei išsilavinimą ikiteisminio tyrimo pareigūnai neturėjo pagrindo abejoti jo gebėjimu pasinaudoti teise į gynybą, todėl, A. I. atsisakius gynėjo, pagrįstai jo nekvietė.
Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad ikiteisminio tyrimo metu jo parašytas gynėjo atsisakymas bei prisipažinimas dėl inkriminuotos veikos padarymo yra išgauti, naudojant psichologinę prievartą, o galutinį paaiškinimo sakinį, kad jį parašė niekieno neverčiamas, padiktavo taip pat kriminalinės policijos pareigūnai. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. I. nuoširdus prisipažinimas surašytas 2011 m. gruodžio 23 d. Tą pačią dieną tyrėjas R. B. atlikto pirmąją įtariamojo apklausą, kurioje jo parodymai iš esmės atitiko nuoširdų prisipažinimą (b.l. 49-50). Protokole ranka užrašyta „iš mano žodžių surašyta teisingai, perskaičiau“ ir A. I. pasirašyta. Byloje yra A. I. pasirašyti 2011 m. gruodžio 23 d. teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolas bei protokolas dėl gynėjo atsisakymo (b.l. 46, 47). Teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolas bei protokolai dėl gynėjo atsisakymo surašyti ir 2012 m. gegužės 3 d., kai naują pranešimą apie įtarimą pateikė, po to apklausė dėl įvykio aplinkybių bei atliko įtariamojo parodymų patikrinimą vietoje tyrėja J. T.. Abu tyrėjai posėdžio metu neigė bet kokį A. I. daromą spaudimą, tvirtindami, jog jis pats niekieno neverčiamas nuosekliai papasakojo visas įvykio aplinkybes. J. T. teismui paaiškino, jog tuo metu, kai ji atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus, įtariamąjį į policijos komisariatą buvo atlydėjusi jo motina, kuri, laukdama sūnaus, būtų girdėjusi jos bandymą daryti bent kokį poveikį jam. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad A. I., jo manymu, neteisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus turėjo galimybę apskųsti BPK 62 straipsnio numatyta tvarka, tačiau to nepadarė. Be to, analogiškai įvykio aplinkybes A. I. papasakojo Teismo psichiatrui ekspertui A. G., nors ekspertizės metu nei vienas tyrėjų nedalyvavo (b.l. 41). Minėtomis aplinkybėmis atmestinas nuteistojo teiginys, kad teismas negalėjo pripažinti įrodymais neteisėtai atliktų ikiteisminio tyrimo metu jo apklausų protokolų.
Tačiau, net nustačius, kad ikiteisminio tyrimo metu įtariamojo apklausa atlikta, nepažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, byloje esančių įrodymų visuma neduoda pagrindo kategoriškai išvadai, kad būtent A. I. padarė neatsargų nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 188 str. 1 d. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas ar spėjimas, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, jų tarpusavyje negretino bei nepašalino esančių prieštaravimų juose, kas kelia pagrįstas abejones dėl kaltinamojo kaltės.
Atsakomybė pagal BK 188 str. 1 d. atsiranda tam, kas dėl neatsargumo sunaikino ar sugadino svetimą turtą ir padarė didelės turtinės žalos nukentėjusiam asmeniui arba sunaikino ar sugadino didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Pirmosios instancijos teismas motyvuojamoje nuosprendžio dalyje (b.l. 123) nurodė, kad A. I. 2011m. gruodžio 23 d. nakties metu, eidamas pro V. G. ūkinį pastatą ir neatsargiai elgdamasis su ugnimi, numetė cigaretės nuorūką į pastato vidų, ko pasėkoje kilo gaisras ir buvo sunaikinta dalis malkų, šienas bei ūkinio pastato stogo dalis, t.y. padarė neatsargų BK 188 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Šias išvadas teismas padarė, įvertinęs kaltinamojo A. I. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (teisme kaltinamasis savo kaltę neigė), nukentėjusiojo V. G., liudytojų R. P., V. B., R. B., J. T. parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolą, aktą dėl kilusio gaisro, tarnybinį pranešimą bei lokalinę sąmatą. Tačiau, kaip minėta, šiuos įrodymus teismas vertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad kaltinamasis A. I. 2011 m. gruodžio 23 d. rašytame nuoširdžiame prisipažinime nurodė: „2012-12-22 nakties metu tikslaus laiko neprisimenu, būdamas neblaivus, eidamas iš draugės namų, ėjau pro gyvenamųjų namų kiemus, kad būtų arčiau einant pro V. G. kiemą, pro ūkinį pastatą baigęs rūkyti į tvarto pusę numečiau nuorūką ir nieko blogo negalvodamas nuėjau link savo namų“ (kalba netaisyta) (b.l. 17). Tai A. I. pakartojo ir ikiteiminio tyrimo pareigūnams, kurie šiuos parodymus užfiksavo 2011 m. gruodžio 23 d. įtariamojo apklausos protokole (b.l.49-50), 2012 m. gegužės 3 d. įtariamojo apklausos protokole (b.l. 54), bei 2012 m. gegužės 3 d. įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje metu (b.l. 56-60). Apklausų bei parodymų patikrinimo vietoje metu A. I. paaiškino ir parodė, jog eidamas pro pažįstamo V. G. kieme stovintį ūkinį pastatą, baigė rūkyti cigaretę ir jos nuorūką numetė į šio pastato pusę, kur ji nukrito nematė. Tą patį papasakojo ir Teismo psichiatrui ekspertui (b.l. 41). Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus paneigė, tvirtindamas, kad eidamas namo, nerūkė ir nuorūkos šalia V. G. ūkinio pastato nenumetė. Kiti nuosprendyje minimi liudytojai R. B. ir J. T. posėdžio metu iš esmės davė parodymus dėl įtariamojo atliekamos apklausos teisėtumo, V. B. ir nukentėjusysis V. G. pateikė savo manymą, kas ir kodėl galėjo padegti ūkinį pastatą, o R. P. paaiškino apie gaisro kilimo priežastį bei jo židinio vietą pastate. Vertinant nuteistojo, minėtų liudytojų ir nukentėjusiojo bei kitų byloje esančių įrodymų turinį bei įrodomąją reikšmę, akivaizdu, kad pagrindinis nuteistojo kaltės įrodymas yra jo paties ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurie prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Pareigūnas R. P., atlikęs gaisro vietos apžiūrą, teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad gaisro kilimo židinys buvo ūkinio pastato viduje, jo žodžiais tariant „ties įėjimu į vidų, einant link daržinės vidurio“ (kalba netaisyta) (b.l. 105). Seka, kad A. I. mesta nuorūka turėjo nukristi į ūkinio pastato vidų. Kaip minėta, skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog teismas, tikslindamas aplinkybes, nustatė, kad A. I. „... eidamas per V. G. kiemą, pastebėjo pravertas ūkinio pastato duris. Praeidamas pro šalį, jis įmetė degančią cigaretę į pastato vidų...“ (b.l. 123). Tačiau šie teiginai prieštarauja ne tik A. I. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, bet ir nukentėjusiojo V. G. parodymams, akte dėl kilusio gaisro bei tarnybiniame pranešime apie kilusį gaisrą nurodytoms aplinkybėms. A. I. tvirtino, kad dėl tamsos nepastebėjo ar ūkinio pastato durys buvo uždarytos, ar ne (b.l. 54, 56), o kur nukrito jo mesta nuorūka nematė (b.l. 50, 56). Nukentėjusysis V. G. ir ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 9), ir teisme tvirtino (b.l. 104), kad ūkinio pastato durys yra nerakinamos, bet laikomos uždarytos ir užkabintos savadarbiu kabliu. Taigi, vadovaujantis šiais įrodymais, nuorūka į daržinę galėjo būti įmesta tik atkabinus kablį ir atidarius ūkinio pastato duris. Teismas šio prieštaravimo teisiamojo posėdžio metu nepašalino. Be to, iš akto dėl kilusio gaisro (b.l. 4) ir tarnybinio pranešimo apie kilusį gaisrą (b.l. 98) matyti, kad gaisro židinys buvo patalpoje, kuri įvykio vietos apžiūros akte pavadinta garažu, o tarnybiniame pranešime – daržine. Šioje patalpoje buvo sukrautos malkos ir šienas, jos durys yra šalia medinės malkinės. Tačiau parodymų patikrinimo vietoje A. I. nurodė kitas ūkinio pastato duris, šalia kurių jis, baigęs rūkyti, numetė nuorūką. Šio prieštaravimo teismas posėdžio metu taip pat nevertino. Minėtų prieštaravimų nepavyko pašalinti posėdžio metu ir apeliacinės instancijos teismui. Be to, iš prie įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo pridėtoje fotolentelėje esančių nuotraukų matyti, kad nukentėjusiojo sodyba nėra aptverta, į ją patekti gali bet kas, tačiau, kaip ir nurodyta apeliaciniame skunde, kitos versijos tiriamos nebuvo.
Dėl minėtų aplinkybių kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl V. G. ūkinio pastato neatsargaus padegimo A. I. kaltė visiškai įrodyta.
BPK 44 str. 6 d. įtvirtinta, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Ši nuostata išreiškia nekaltumo prezumpciją. Nekaltumo prezumpcija savo turiniu apima in dubio pro reo principą, kuris reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grįstas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Atsižvelgiant į išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje neįrodyta A. I. kaltė padarius BK 188 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, todėl jis išteisinamas (BPK 303 str. 5 d. 2 p.), o civilinis ieškinys atmetamas (BPK 115 str. 3 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str.1 d. 1 p., 4 d., 329 str. 1 p.,
NUSPRENDŽIA:
Molėtų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 22 d nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
A. I. pagal Lietuvos Respublikos BK 188 str. 1 d. išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo šio nusikaltimo padaryme (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš A. I. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. G. priteista 15 508, 88 Lt turtinės žalos ir 1000 Lt neturtinės žalos ir V. G. ieškinį atmesti.