Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Editos Dambrauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algerdo Urbšio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 15 MGL (564,9 Eur) bauda.

Procesas dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareikšto civilinio ieškinio nutrauktas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. J. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaulę įgyti svetimą turtą, 2014 m. gruodžio 10 d. UAB „Omnitel“, Kauno grupės prekybos salone, esančiame prekybos centre „Akropolis“, (duomenys neskelbtini), apgaule, tai yra panaudodamas žinomai suklastotą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus S. V. vardu pasirašytą 2014 m. gruodžio 9 d. įgaliojimą Nr. 02, bei prisistatęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku, nors minėtoje įmonėje jau nedirbo nuo 2014 m. gruodžio 2 d., su UAB „Omnitel“ sudarė abonento įjungimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią jam, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotam atstovui, naudoti ir valdyti buvo perduotas mobiliojo ryšio telefonas „iPhone 5S Space Gray 16GB SIM lock“, IMEI (duomenys neskelbtini), bei abonentinis numeris (duomenys neskelbtini), tokiu būdu jis apgaule iš UAB „Omnitel“ savo naudai įgijo svetimą turtą ir dėl iš pasirašytos sutarties atsiradusios prievolės sumokėti telefono kainą padarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 584,12 Eur turtinę žalą.Apeliaciniame skunde nuteistasis A. J. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 11 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, atsisakius tenkinti šį reikalavimą, prašoma taikyti BK 37 straipsnį ir atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, taip pat atnaujinti įrodymų tyrimą ir išreikalauti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus, pagrindžiančius A. J. atleidimą iš darbo 2014 m. gruodžio 2 d. ir tai, kad juo jo atleidimo dieną su juo buvo visiškai atsiskaityta.Skunde ginčijamas apgaulės požymio buvimas A. J. veikoje. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad A. J. naudota apgaulė pasireiškė tuo, kad jis panaudojo žinomai suklastotą įgaliojimą. Tačiau nagrinėjamu atveju negalima sutikti su teismo išvada, kad A. J. neabejotinai žinojo, kad įgaliojimas, kurio pagrindu buvo įgytas telefonas „Iphone 5S“, yra suklastotas. Nuteistasis viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad įgaliojimą gavo iš įmonės akcininko A. T.. Pirmosios instancijos teismas, nurodė, kad tokie A. J. paaiškinimai yra gynybinė versija, todėl jais vadovautis nėra pagrindo. Teismas nurodytas aplinkybės neigė tuo, kad A. J. su akcininku paskutinį kartą matėsi jo atleidimo metu, todėl jam negalėjo būti išduotas įgaliojimas vėlesne data. Tačiau pastebėtina, kad nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d. neskiria ilgas laiko tarpas, todėl tikėtina, kad A. T. galėjo A. J. perduoti įgaliojimą, surašytą ir vėlesne data. Pastebėtina ir tai, kad liudytoja D. B. patvirtino, kad antspaudas, kuris yra uždėtas ant įgaliojimų, buvo jos žinioje ir apelianto atleidimo dieną ji minėtą antspaudą perdavė. Be to, atlikus ekspertizę nustatyta, kad įgaliojimuose atspaustas antspaudas yra tikras ir atspaustas antspaudo kliše. Iš to darytina išvada, kad A. J. teisingai teigia, kad įgaliojimą jis gavo iš A. T. ir dėl to pagrįstai tikėjo, kad įgaliojimą pasirašė būtent jo įgaliotas asmuo. Be to, šiuo atveju svarbu ir tai, kad pagal 2015 m. lapkričio 16 d. specialisto išvadą įgaliojimus pasirašė ne A. J.. Taigi šiuo atveju minėti A. J. teiginiai, kad įgaliojimą jis gavo iš įmonės akcininko, nėra paneigti. Kartu pažymėtina ir tai, kad faktą, jog A. J. tikėjo, kad mobilųjį telefoną jis įgijo teisėtai, panaudodamas jam pateiktą įgaliojimą, patvirtina ir ta aplinkybė, kad jis, sužinojęs apie susiklosčiusią situaciją, pats pervedė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigus ir savanoriškai atlygino žalą. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad A. J. veiksmuose nėra visų nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, požymių.Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas teiginiu, kad tarp A. J. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ susiklostė išimtinai civiliniai teisiniai santykiai. A. J. niekada nesislapstė ir nevengė atlyginti UAB „(duomenys neskelbtini)“ galimai padarytos žalos, sutartį su UAB „Omnitel“ pasirašė savo vardu, nesistengdamas nuslėpti savo (telefoną gaunančio asmens) tapatybės. Svarbu ir tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ niekada nesikreipė į A. J. dėl telefono grąžinimo ar žalos atlyginimo, nebandė susidariusios situacijos išspręsti taikiai, o iš karto inicijavo ikiteisminį tyrimą. Tokia civilinio ieškovo pozicija aiškiai prieštarauja tiek baudžiamosios teisės paskirčiai, tiek demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje įtvirtintiems bendriesiems teisės principams, kurie suponuoja tokios teisinės praktikos formavimo negalimumą, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad fiziniams ar juridiniams asmenims sudarant sandorius, susijusius su materialinėmis vertybėmis (šiuo atveju sutartį dėl mobiliojo telefono), atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali pereiti į baudžiamuosius esant tam tikroms sąlygoms, tačiau baudžiamosios atsakomybės taikymas iš esmės yra kraštutinė priemonė. Esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, yra priešingas teisei (neteisėtas) elgesys, apsunkinantis galimybę kitai šaliai ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis arba kai tokių teisių įgyvendinimas tampa neįmanomas. Šiuo atveju UAB „Omnitel“ dėl galimai neteisėtų A. J. veiksmų nebuvo padaryta jokia žala, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ visas sumokėtas įmokas ir teisinės pagalbos išlaidas A. J. atlygino geranoriškai. Nei vienai iš šių civilinių santykių šalių nebuvo apsunkintos galimybės apginti savo teises civilinėmis teisinėmis priemonės, todėl, apelianto nuomone, baudžiamoji atsakomybė jam taikyta nepagrįstai. Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)i“ padarytos žalos atlyginimo skunde taip pat pažymėta, kad ši aplinkybė nepagrįstai nepripažinta jo atsakomybę lengvinančia. Be to, netgi vis dėlto manant, kad A. J. panaudojo galimai žinomai suklastotą dokumentą, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją ir tai, kad niekam reali žala nebuvo padaryta (žala atlyginta), bei įvertinant A. J. veiksmus, manytina, kad jo veika turėtų būti mažareikšmė ir dėl to jis turėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (BK 37 straipsnis).Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo A. J. apeliacinis skundas atmestinas.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliantas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl jo nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ginčija teisės taikymo ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatų tariamo pažeidimo aspektais, taip pat kelia alternatyvų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą.Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu gautų duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje. Įrodymus teismas privalo vertinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, tai yra juos vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais. Todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-7-130-699/2015) ir nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų proceso dalyvių nesutikimas su įrodymų vertinimu nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi A. J. apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą, kuriuo A. J. pripažino kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių būtų nepagrįstai suvaržytos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nenustatyta.Skundžiamu nuosprendžiu A. J. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: 2014 m. gruodžio 10 d. UAB „Omnitel“ salone, apgaule, tai yra panaudodamas žinomai suklastotą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus S. V. vardu pasirašytą 2014 m. gruodžio 9 d. įgaliojimą Nr. 02, bei prisistatęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku, nors minėtoje įmonėje jau nedirbo nuo 2014 m. gruodžio 2 d., su UAB „Omnitel“ sudarė abonento įjungimo sutartį, pagal kurią jam, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotam atstovui, naudoti ir valdyti buvo perduotas mobiliojo ryšio telefonas „iPhone 5S“, tokiu būdu jis apgaule iš UAB „Omnitel“ savo naudai įgijo svetimą turtą ir dėl iš pasirašytos sutarties atsiradusios prievolės sumokėti telefono kainą padarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 584,12 Eur turtinę žalą.Nuteistojo apeliaciniame skunde teisės taikymo aspektu ginčijami būtent jam inkriminuoto sukčiavimo sudėties požymiai, teigiant, kad jo veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties požymių – apgaulės ir tyčios užvaldyti svetimą turtą, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kriminalizavo tarp jo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ susiklosčiusius civilinio pobūdžio teisinius santykius.Dėl tokių apelianto argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 182 straipsnio 1 dalies dispoziciją sukčiavimas yra nusikaltimas nuosavybei, turtinėms teisėms, turtiniams interesams. Objektyvieji sukčiavimo požymiai – 1) svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, 2) turtinės prievolės išvengimas, 3) turtinės prievolės panaikinimas – šios baudžiamojo įstatymo normos dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdinanti pavojinga veika gali pasireikšti įvairiais veiksmais, tačiau visais atvejais yra susijusi su apgaulės panaudojimu. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko asmenybės, turtinės padėties, turimos tariamos teisės į turtą, taip pat dėl teisės disponuoti turtu ar jo ketinimų, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-27-746/2015). Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2011, 2K-312/2013 ir kt.).Nagrinėjamoje byloje faktines aplinkybes, kad A. J. turėjo tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą ir veikė tyčia, patvirtina pirmosios instancijos teisme ištirti ir skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuoti liudytojų S. V., S. K., S. U., I. K., D. B., A. T. parodymai, taip pat rašytiniai įrodymai (UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškimas, prie pareiškimo pridėtas 2014 m. gruodžio 9 d. įgaliojimas Nr. 02, 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimas tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „Omnitel“ dėl telefono įgijimo, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. rugpjūčio 25 d. pranešimas apie bendrovės turimus registruotus abonentų numerius, UAB „Omnitel“ pateikta informacija apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteiktas paslaugas, 2015 m. lapkričio 16 d. specialisto išvada (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų apžiūros duomenys, 2016 m. lapkričio 11 d. ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) ir kiti duomenys, kurie atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, jų visetas yra pakankamas pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo nesutikti su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis dėl A. J. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą.Pagrindinis apeliacinio skundo argumentas, kuriuo ginčijamos skundžiamo teismo nuosprendžio išvados, yra apgaulės požymio nebuvimas A. J. veikoje. Šis argumentas grindžiamas tuo, kad nuteistasis nežinojo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus S. V. vardu pasirašytas 2014 m. gruodžio 9 d. įgaliojimas Nr. 02, kurio pagrindu buvo įgytas telefonas „Iphone 5S“, buvo suklastotas. Nuteistojo teigimu, minėtą įgaliojimą jis gavo iš įmonės akcininko A. T. ir dėl to pagrįstai tikėjosi, kad įgaliojimą pasirašė būtent jo įgaliotas asmuo (S. V.). Pagal A. J. dėstomą versiją, teisė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu sudaryti sutartį su UAB „Omnitel“ dėl mobilaus ryšio telefono „Iphone 5S“ įsigijimo išperkamąja nuoma jam buvo suteikta kaip išeitinė kompensacija už mažą atlyginimą ir staigų atleidimą iš darbo. Tačiau visi šie argumentai motyvuotai ir išsamiai paneigti skundžiame nuosprendyje.Aptartų įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad be A. J. parodymų byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad minėtas įgaliojimas apskritai buvo perduotas nuteistajam. Liudytojai A. T., S. Kaminskaja ir S. V., dalyvavę nuteistojo atleidime iš darbo, nuosekliai ir kategoriškai teigė, kad joks įgaliojimas jam nebuvo perduotas, su visais atleistais darbuotojais buvo visiškai atsiskaityta įstatymuose nustatyta tvarka, jiems sumokant darbo užmokestį ir vieno mėnesio išeitinę kompensaciją grynaisiais ir kad jokie kitokie susitarimai dėl atlygio nebuvo daromi. Šias aplinkybes patvirtino ir teisme apklaustos liudytojos I. K. bei D. B., tą pačią dieną kaip ir A. J. atleistos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Todėl apeliacinio skundo prašymas papildomai išreikalauti UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus, patvirtinančius visišką atsiskaitymą su A. J., vertintinas kaip perteklinis ir nepagrįstas. Taip pat pažymėtina, kad liudytojas S. V. apskritai neigė išdavęs aptariamą įgaliojimą ir nurodė, kad niekada anksčiau tokių įgaliojimų nebuvo suteikęs. Tai patvirtina ir 2015 m. lapkričio 16 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 9 d. įgaliojime pasirašė ne S. V.. Tyrimo metu nustatyti, ar įgaliojime S. V. vardu pasirašė A. J., nebuvo įmanoma, todėl kategoriški skundo argumentai dėl to, kad įgaliojimus pasirašė ne A. J., nėra visiškai teisingi. Apeliantas, siekdamas pagrįsti savo teiginius, kad įgaliojimas vis dėlto buvo išduotas naujojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus S. V., taip pat nurodo, kad pagal 2016 m. lapkričio 11 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadas, įgaliojimas buvo patvirtintas tikru antspaudu „UAB „(duomenys neskelbtini)“ Dokumentams“, atspaustu antspaudo kliše, o liudytoja D. B. patvirtino, kad minėtas įgaliojimui patvirtinti panaudotas antspaudas buvo jos žinioje ir apelianto atleidimo dieną ji jį perdavusi įmonės atstovams. Atsakant į šiuos argumentus, pažymėtina, kad byloje esantys liudytojų ir paties nuteistojo parodymai dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėtų anspaudų kiekio ir perdavimo aplinkybių prieštaringi. Nuteistasis A. J. teisme tvirtino, kad įmonė naudojo tris antspaudus, kurie visi atleidimo dieną buvo perduoti naujajam direktoriui, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad buvo tik du antspaudai, iš kurių vienas visuomet buvo ofise, o kitą turėjo akcininkas A. T., ir jie abu buvo perduoti nuteistojo atleidimo iš darbo dieną S. V.. Liudytojas S. V. teisme taip pat parodė, jog jam buvo žinoma tik apie du įmonės antspaudus, vienas buvo paimtas iš A. J., kitą turėjo akcininkas A. T.. Jis tik vėliau sužinojo, kad įmonėje buvo trečias antspaudas, kuriuo buvo patvirtintas 2014 m. gruodžio 9 d. įgaliojimas Nr. 02, tačiau D. B. šio antspaudo (su prierašu „Dokumentams“) atleidimo dieną jam neperdavė, jis jo nėra matęs ir šiuo metu jo įmonėje nėra. Liudytojas A. T. nurodė, kad įmonėje buvo mažiausiai du antspaudai, kada ir kas juos perdavė naujajam direktoriui, nežino, jis pats neturėjo antspaudo, yra jį laikęs rankose ir naudojęs, tačiau periodiškai jį atiduodavo A. J. arba buhalteriui. Taigi, nors liudytoja D. B. nurodė, kad atleidimo iš darbo dieną antspaudą su prierašu „Dokumentams“ ji atidavė įmonės atstovams, tačiau kad antspaudas, kuris buvo panaudotas patvirtinant 2014 m. gruodžio 9 d. įgaliojimą, atleidimo dieną buvo iš tikrųjų perduotas naujajam direktoriui S. V. ar kitam atsakingam UAB „(duomenys neskelbtini)“ asmeniui, be liudytojos D. B. parodymų, prieštaraujančių jau aptartiems liudytojų parodymams, nepatvirtina daugiau jokie rašytiniai įrodymai. Pirmiausia, pažymėtina, kad nei antspaudų, nei kito UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto ir dokumentų perdavimas, atleidžiant A. J. iš direktoriaus pareigų, nėra fiksuotas priėmimo-perdavimo aktu. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad apžiūrėjus UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus ir gavus VĮ Registrų centras pateiktą informaciją, antspaudo „UAB „(duomenys neskelbtini)“ Dokumentams“ naudojimas po A. J. atleidimo iš įmonės, nebuvo nustatytas, šio antspaudo įmonės atstovai nepateikė ir ikiteisminio tyrimo metu, kadangi jo neturėjo. Paskutinį kartą šis antspaudas naudotas A. J. einant direktoriaus pareigas UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taigi išdėstytų duomenų pagrindu darytina išvada, kad vien ta aplinkybė, jog 2014 m. gruodžio 9 d. įgaliojimas Nr. 02, kurio pagrindu buvo įgytas telefonas „Iphone 5S“, yra patvirtintas minėtu antspaudu, nepagrindžia apelianto versijos, jog šis įgaliojimas nėra suklastotas.Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad A. J. versija, jog jis neturėjo pagrindo manyti, kad jam išduotas S. V. pasirašytas įgaliojimas yra suklastotas, kadangi įgaliojimą jam davė įmonės akcininkas A. T. kaip išeitinę kompensaciją už mažą atlyginimą ir staigų atleidimą iš darbo, yra nelogiška ir nepagrįsta. Visų pirma, kaip jau minėta, tokio įgaliojimo perdavimo faktą A. J. paneigė tiek A. T., tiek kiti kartu buvę liudytojai. Nustatytos aplinkybės dėl įgaliojimo išdavimo datos (nesutampa su A. J. atleidimo iš darbo data), jo pasirašymo (V. S. parašas suklastotas) ir patvirtinimo antspaudu aplinkybių nuteistojo iškeltos versijos taip pat nepatvirtina. Be to, atsižvelgiant į tai, kad A. J. įmonėje dirbo tik nuo 2014 m. liepos 1 d., tai yra mažiau nei pusę metų, kad nurodytą dieną buvo atleidžiamas iš pareigų ne tik jis, bet ir visi kiti įmonės darbuotojai, jo nurodytos aplinkybės dėl pažadėto didesnio atlyginimo ir įmonės noro su juo papildomai už tai atsiskaityti neįtikina. Nelogiška, kad įmonė būtų suinteresuota išduoti įgaliojimą atleidžiamam iš darbo asmeniui atstovauti UAB „(duomenys neskelbtini)“ santykiuose su UAB „Omnitel“ ir įmonės vardu sudaryti įvairias sutartis, tarp jų ir sutartis dėl telefonų aparatų lengvatinėmis sąlygomis pirkimo (ilgalaikio pobūdžio sutartys dėl išperkamosios nuomos), be to, įgaliojime nurodant neteisingą datą ir informaciją apie A. J. užimamas pareigas, kurių jis niekuomet įmonėje nėjo.Apeliaciniame skunde taip pat dėstoma nuteistojo pozicija, kad tarp jo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, paremta teiginiais, kad jis nevengė atlyginti UAB „(duomenys neskelbtini)“ galimai padarytos žalos, sutartį su UAB „Omnitel“ pasirašė savo vardu, nesistengdamas nuslėpti savo (telefoną gaunančio asmens) tapatybės, ir nei vienai iš šių civilinių santykių šalių nebuvo apsunkintos galimybės apginti savo teises civilinėmis teisinėmis priemonės. Todėl vien dėl to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepasinaudojo galimybe reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka, apelianto manymu, baudžiamoji atsakomybė jam taikyta nepagrįstai.Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad sukčiavimą nuo civilinių deliktų skiria tai, jog civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, jie atitinka abiejų šalių tikrąją valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas, tuo tarpu sukčiavimo atveju (panaudojant apgaulę) turtas ar turtinė teisė įgyjama neteisėtai. Teismų praktikoje nustatyta, kad sukčiavimo bylose kaltininko panaudotai apgaulei įvertinti taikomas esmingumo kriterijus, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką šio asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013). Šioje byloje pirmosios instancijos teismas neginčytinai nustatė, kad A. J., panaudodamas apgaulę, pasireiškusią žinomai suklastoto, UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus S. V. vardu pasirašyto, 2014 m. gruodžio 9 d. įgaliojimo Nr. 02 pateikimu, ir prisistatymu UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku, kuriuo jis nedirbo, su UAB „Omnitel“ sudarė abonento įjungimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią jam, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotam atstovui, naudoti ir valdyti buvo perduotas mobiliojo ryšio telefonas „iPhone 5S, tai yra svetimą turtą jis įgijo neteisėtai ir jo veika kvalifikuojama ne kaip civilinis deliktas, o kaip sukčiavimas. Tai, kad A. J. savanoriškai atlygino UAB „(duomenys neskelbtini)“ patirtus nuostolius dėl minėtos sutarties pagrindu atsiradusių įsipareigojimų vykdymo, nepašalina nei byloje nustatytos nuteistojo panaudotos apgaulės, nei jo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis UAB „(duomenys neskelbtini)“ patirtus nuostolius atlygino tik 2015 m. gruodžio 23 d., jau atliekant ikiteisminį tyrimą. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimas.Pagal BK 37 straipsnį nusikaltimas mažareikšmiu laikomas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas prieina išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo požymių straipsnio dispozicija nenumato. Baudžiamasis įstatymas nenumato nusikaltimų, kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai. Pagal teismų praktiką BK 37 straipsnis netaikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas. Sukčiavimas, už kurį BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė, pagal BK 11 straipsnį priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų.Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, nustatant veikos mažareikšmiškumą atžvelgiama į objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad nuteistojo A. J. padaryta nusikalstama veika yra mažareikšmė ir nepavojinga. A. J. nuteistas už vieną baigtą tyčinį nusikaltimą, padarytą iš savanaudiškų paskatų. Jis veikė kryptingai, turėdamas tikslą, panaudojant apgaulę (pateikdamas suklastotą įgaliojimą atstovauti UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei prisistatęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku, kuriuo nedirbo), savo naudai įgyti UAB „Omintel“ priklausantį turtą – mobilaus ryšio telefoną „iPhone 5S“. Nustatyta, jog nuteistojo veiksmais buvo padaryta žala įstatymo saugomoms vertybėms – nuosavybei ir turtiniams interesams, kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl iš A. J. sudarytos abonento įjungimo sutarties atsiradusios prievolės patyrė 584,12 Eur turtinių nuostolių. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą, padarytoji nusikalstama veika pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kad vertinant ją BK 37 straipsnio nuostatų kontekste, negali būti pripažįstama tik formaliai atitinkanti BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką ir vertinama kaip mažareikšmė. Aplinkybė, kad nusikaltimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ padaryta žala buvo atlyginta, taip pat nepriskiriama prie tų aplinkybių, kurios šiuo atveju nusikalstamą veiką darytų nepavojinga.Remdamasis tuo kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes A. J. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, jo padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Dėl išdėstytų priežasčių A. J. apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.