Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Daiva Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-383-468/12

Teisėjas R. Rainys Teisėja Aiva Survilienė Teisminio proceso Nr. 1-12-1-04227-2010-3

2012 m. balandžio 30 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės, teisėjų Vladislavo Lenčiko, Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 12 29 d. nuosprendžio, kuriuo B. G. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. ir nuteistas 1 metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose, civilinis ieškinys patenkintas visiškai: R. D. naudai iš B. G. priteista 800 Lt suma turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. G. nuteistas už tai, kad jis atvirai pagrobė svetimą turtą, o būtent jis 2010 11 15 d. apie 15.20 val. prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, paprašė J. D. telefono paskambinti ir nukentėjusiajai padavus mobiliojo ryšio telefoną SAMSUNG GT-S 5230, IMEI (duomenys neskelbtini), 800 Lt vertės, nešinas telefonu pasišalino, taip pagrobdamas svetimą turtą, t.y. jis nuteistas pagal BK 178 str. 2 d.

Teismo posėdyje dalyvavusi nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo B. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo B. G. nuteistas pagal BK 178 str. 2 d., yra pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti nėra pagrindo.

B. G. apeliaciniame skunde teigia, kad jis iš J. D. rankų neišplėšė telefono, nebėgo turėdamas tikslą jį pagrobti, ji pati savo noru jam atidavė savo mobilųjį telefoną paskambinti draugui, todėl jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 178 str. 1 d.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 178 str. 2 d. kyla tam, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį.

Atviroji vagystė – tai vienas iš alternatyvių vagystę kvalifikuojančių požymių, įtvirtintų BK 178 str. 2 d. Esminis atvirosios vagystės požymis, skiriantis ją nuo slaptosios, yra kaltininko veiksmų atvirumas. Vagystė laikoma atvirąja tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ar kitiems asmenims, nesantiems atvirosios vagystės bendrininkais, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą. Kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę. Toks kaltininko veikimas rodo didesnį jo grubumą, įžūlumą ir cinizmą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, o pirmiausia – iš nukentėjusiosios J. D. parodymų, 2010 11 15 d. 15.20 val. ji su draugu I. D. stovėjo prie įėjimo į Antakalnio vaikų universitetinę ligoninę. Prie jų priėjo nepažįstamas vaikinas, kuris paprašė telefono, nes norėjo paskambinti žmonai, sakė, kad nežino, kuri jos palata. I. D. paskolino savo telefoną, tačiau nepažįstamas asmuo jį netrukus grąžino, nes telefonas buvo išsikrovęs, ir paprašė J. D. paskolinti savo telefoną „Samsung GT-S5230“. Ji paskolino savo telefoną ir nusisukusi pradėjo kalbėti su I. Atsisukusi ji pamatė, kad nepažįstamo asmens nėra. Ji ėmė ieškoti minėto asmens, patikrino koridorius, rūsį, tačiau jo nerado. Darbininkai iš rūsio matė du prabėgančius vyrus su mobiliuoju telefonu (b. l. 13, 14). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusioji J. D. atpažino B. G. kaip asmenį, pagrobusį jos telefoną (b. l. 16-17).

Nukentėjusiosios parodymus patvirtino ir kita bylos medžiaga – liudytojo I. D. ir paties B. G. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas I. D. parodė, kad įvykio metu jis su J. D. išėjo prie ligoninės įėjimo parūkyti. Jiems berūkant, prie jų priėjo I. D. pažįstamas ir paprašė paskolinti telefoną. I. D. davė savo telefoną, bet tuo metu jis išsikrovė. J. D. paskolino minėtam asmeniui savo telefoną, kuris paėmė telefoną ir užėjo į ligoninės koridorių, paskambino kažkam ir pradėjo kalbėti. B. G. su paskolintu telefonu dingo (b. l. 25-27). Iš B. G. parodymų matyti, kad jis pripažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kad jis įvykio metu prie vaikų ligoninės paprašė nukentėjusiosios telefono ir su jos telefonu pasišalino (b. l. 55-56, 148-149).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė faktines bylos aplinkybes bei nustatė, kad B. G. pasisavino telefoną nukentėjusiosios ir liudytojo I. D. akivaizdoje, todėl, kolegijos nuomone, teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistojo veiką teisingai kvalifikavo kaip atvirą vagystę pagal BK 178 str. 2 d. Tai, kad, kaip nurodo apeliantas, jis iš J. D. rankų neišplėšė telefono, nesuteikia pagrindo keisti B. G. padarytos veikos kvalifikaciją. Nuteistojo veiką perkvalifikuoti į BK 178 str. 1 d. nėra teisinio pagrindo.

Pažymėtina, kad apeliantas skundu taip pat prašo skirti jam švelnesnę bausmę, tačiau, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam B. G. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, jog B. G. praeityje buvo net 8 kartus teistas, iš jų daug kartų už nusikalstamas veikas nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams. Nusikalstamą veiką jis padarė neišnykus teistumui ir praėjus trumpam laiko tarpui po paleidimo iš pataisos namų. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantas nuteistas už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą, kuri pagal įstatymą priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad B. G. nusikalstami veiksmai buvo nukreipti prieš nepilnametę mergaitę. Pažymėtina, kad B. G. taip pat daug kartų baustas administracine tvarka, informacijos apie baudų sumokėjimą nėra. Nustatytos aplinkybės rodo, jog apeliantas reikiamų išvadų nepadarė, yra linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms ir yra socialiai pavojingas, todėl pirmosios instancijos teismas, paskyręs laisvės atėmimo bausmę, BK 56 str. 1 d. įtvirtintos nuostatos nepažeidė.

Apeliantas skunde pažymi tai, kad jis savo kaltę pripažino visiškai, nuoširdžiai gailėjosi, tačiau, kolegijos nuomone, šios apelianto nurodomos aplinkybės nesuteikia pagrindo paskirti jam švelnesnę bausmę. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas įvertino B. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailėjosi, ir tai, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Tai, jog šiuo metu, pasak paties nuteistojo, jis gyvena sąžiningai, gydosi nuo priklausomybės narkotinėms medžiagoms, nevartoja alkoholio, taip pat negali nulemti paskirtosios bausmės švelninimo.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas paskirtos bausmės dydį, įvertinęs visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, nuteistajam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d., paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei sankcijos vidurkis. Todėl galutinę bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir jos švelninti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

atmesti nuteistojo B. G. apeliacinį skundą.