Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-09-14 · Administracinė byla Nr. I-42-142/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-09-14Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-11-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-09-14
Bylos Nr.
I-42-142/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01167-2013-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Rasa Ragulskytė-Markovienė, Halina Zaikauskaitė, Raimondas Blauzdžius
Pareiškėjas
V. K.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-42-142/2015Proceso Nr. 3-61-3-01167-2013-4Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), viešo teismo posėdžio metu, dalyvaujant pareiškėjui V. K., išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

V. K. (toliau – pareiškėjas) 2013 m. balandžio 11 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–23), kuriame teismo prašo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 1D-3482(11); 2) priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – pensija) dalį; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės 1 000,00 Lt neturtinei žalai atlyginti; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Taip pat pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-92 1 straipsnio nuostatos tiek, kiek jose Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012–2013 metams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams ir konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

Pareiškėjas paaiškina, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. gauna sumažintą valstybinę pensiją. VRM atsisako grąžinti nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, motyvuodama, kad pareiškėjo valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, kurias Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino atitinkančiomis Konstituciją, o kadangi pensijų perskaičiavimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., pareiškėjo valstybinė pensija ir toliau perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjas su tuo nesutinka, ir mano, kad neišmokėta valstybinės pensijos dalis jam turi būti grąžinta kaip neteisėtai nusavinta nuosavybė, o Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje nustatyti pensijų perskaičiavimo pratęsimai neturi objektyvaus poreikio, būtinybės ir teisėto pagrindo, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimo pratęsimas prieštarauja Konstitucijai.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu palaikė savo skundą ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

VRM atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka (b. l. 66). Nurodo, kad pareiškėjo pensija sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, todėl šios nuostatos taikymas yra teisėtas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – SPT) pateikė su ginču susijusią medžiagą (b. l. 55–63), atsiliepimo į skundą nepateikė.

Teismo posėdyje VRM ir SPT atstovai nedalyvavo, apie posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 115).

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Ginčas nagrinėjamoje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo pensijos sumažinimo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, teisėtumo ir pagrįstumo.

Kaip minėta, pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo. Šis pareiškėjo prašymas nebuvo tenkintas, nes Konstituciniame Teisme jau buvo sprendžiamas minėtas klausimas, todėl 2014 m. birželio 10 d. teismo nutartimi nagrinėjama byla buvo sustabdyta, kol įsigalios Konstitucinio Teismo nutarimas byloje Nr. 16/2013 (b. l. 106–108).

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. KT15-N9/2015 byloje Nr. 12/2013-21/2013-15/2014-1/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas) išsprendė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo klausimą.

2015 m. gegužės 28 d. teismo nutartimi, išnykus bylos sustabdymo pagrindui, bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas (b. l. 113–114).

SPT 2013 m. kovo 29 d. pažymos duomenimis byloje nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio (imtinai) buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nuo 1 602,66 Lt iki 1 297,99 Lt, t. y. 304,67 Lt/mėn. sumažinta pensija (b. l. 27). Dėl susidariusios už minėtą laikotarpį pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas 2013 m. kovo 18 d. prašymu kreipėsi į VRM (b. l. 58–59), kuri pareiškėjui atsakė nagrinėjamoje byloje ginčijamu VRM 2013 m. balandžio 3 d. raštu Nr. 1D-3482(11) „Dėl pareigūnų ir karių pensijos dalies grąžinimo“ (toliau – VRM raštas) (b. l. 26). VRM rašte buvo nurodyta, kad, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, pensija pareiškėjui buvo perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kuris Konstitucinio Teismo buvo pripažintas neprieštaraujantis Konstitucijai. Nurodė, kad pensijų perskaičiavimas pagal minėtą straipsnį yra pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. VRM minėtame rašte konstatavo, kad išmokėti pareiškėjui pensijos nepriemoką neturi teisinio pagrindo.

Nagrinėjamoje byloje, siekiant įvertinti skundžiamo VRM rašto teisėtumą ir pagrįstumą, būtina nustatyti, ar pareiškėjas pagrįstai reikalauja išmokėti pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo ginčo laikotarpiu.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas), kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Nagrinėjamoje byloje vertinant pareiškėjo reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką pagrįstumą, aktualus taip pat ir Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas, kuriame Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Vienas pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų yra tas, kad nustatytas teisinis reguliavimas, be kita ko, reiškė pareiškėjo diskriminavimą kitų pensininkų atžvilgiu. Šį skundo argumentą pareiškėjas, be kita ko, grindė ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažyma (b. l. 75–99). Šiuo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime padarė išvadą, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktą išaiškinimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad VRM teisėtai ir pagrįstai ginčo laikotarpiu pareiškėjui skaičiavo ir mokėjo pensiją, vadovaudamasi Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl pareiškėjui priteisti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusią neišmokėtą pensijos dalį nėra teisinio pagrindo. Šios išvados teisingumą taip pat patvirtina tai, kad pareiškėjui iki 2010 m. sausio 1 d. mokėtos pensijos dydis (1 602,66 Lt per mėnesį), pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nuo 2010 m. sausio 1 d., kaip minėta, sumažėjo iki 1 297,99 Lt per mėnesį, t. y. 304,67 Lt/mėn., arba 19,01 proc. (b. l. 27), t. y. neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime numatytos susidarius ypatingai situacijai leistinos ribos (ne daugiau 20 proc.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti visą neišmokėtą pensijos dalį, kuri susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, atmestinas kaip nepagrįstas. Atitinkamai, teisėtu ir pagrįstu nagrinėjamoje byloje pripažįstamas ginčijamas VRM raštas.

Kaip minėta, pareiškėjas skunde taip pat prašė teismo priteisti 1 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo konstatuoti VRM neteisėti veiksmai (ar neveikimas), darytina išvada, kad nėra pagrindinės viešosios atsakomybės sąlygos, todėl tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo nėra teisinio pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Kaip minėta, pareiškėjas taip pat prašė teismo priteisti bylinėjimo išlaidas, pateikė patirtas išlaidas (t. y. 600,00 Lt) pagrindžiančius dokumentus (b. l. 25, 65). Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo reikalavimai nagrinėjamoje byloje netenkintini, laikytina, kad sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjo prašymas priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Raimondas BlauzdžiusRasa Ragulskytė-MarkovienėHalina Zaikauskaitė