- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-27
- Bylos Nr.
- 2-622/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alė Bukavinienė
- Kategorijos
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alė Bukavinienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Imava“ administratoriaus atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-1947-343/2013 pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Imava“ administratoriaus prašymą pripažinti bankrutuojančios akcinės bendrovės ,,Imava“ bankrotą tyčiniu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartimi UAB „Imava“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas A. S..
Šalies argumentai
UAB „Imava“ administratorius 2013 m. gruodžio 6 d. kreipėsi į teismą su prašymu dėl BUAB „Imava“ bankroto pripažinimo tyčiniu dėl nuostolingai ir ekonomiškai bendrovei nenaudingų sandorių sudarymo. Nurodė, kad bendrovė, gavusi 11 590 000 Lt piniginių lėšų už parduotą nekilnojamąjį turtą, dalį jų - 7 243 600 Lt, be jokių garantijų paskolino užsienio bendrovei Euroconto LLP, kuri grąžino tik dalį paskolos ir liko skolinga 6 913 662,14 Lt.
Kauno apygardos teismas, nustatęs, kad administratoriaus prašymas yra grindžiamas Kauno apskrities VMI 2009 m. birželio 18 d. patikrinimo aktu Nr. AU 16-41, kuriame nėra nurodytų aplinkybių apie UAB „Imava“ gautų piniginių lėšų už parduotą nekilnojamąjį turtą paskolinimą užsienio bendrovei Euroconto LLP bei į tai, jog administratorius nepateikė paskolos sutarčių, sudarytų tarp UAB „Imava“ ir bendrovės Euroconto LLP, 2013 m. gruodžio 9 d. nutartimi administratoriui nustatė 10 dienų terminą prašymo trūkumams pašalinti – UAB „Imava“ ir bendrovės Euroconto LLP paskolos sutartims pateikti.
UAB „Imava“ administratoriaus 2013 m. gruodžio 19 d. pateikė paaiškinimą dėl trūkumų pašalinimo, kuriame nurodė, kad teismui pateikti paskolos sutarties kopijos neturi galimybės, kadangi jam nėra perduoti BUAB „Imava“ dokumentai. Buvusiai bendrovės direktorei G. V. ir jos akcininkui UAB „Izokvantos prekyba“ išsiųsti laiškai grįžo neįteikti, o užsienio bendrovė Euroconto LLP į išsiųstą raginimą nesureagavo. Administratoriaus nuomone, VMI specialistų išvada ir papildomai pridedamas bendrovės banko sąskaitos išrašas yra pakankami įrodymai pripažinti BUAB „Imava“ bankrotą tyčiniu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 30 d. nutartimi BUAB „Imava“ administratoriaus prašymą dėl BUAB „Imava“ bankroto pripažinimo tyčiniu laikė nepaduotu ir grąžino administratoriui. Teismas nurodė, kad administratorius nepateikė BUAB „Imava“ ir užsienio bendrovės Euroconto LLP paskolos sutarties, iš pridėtų įrodymų matyti, kad 2013 m. gruodžio 3 d. užsienio bendrovei Euroconto LLP buvo siunčiama pašto siunta, tačiau nepateikta įrodymų, kokie dokumentai buvo siunčiami. Teismo teigimu, administratorius neišnaudojo visų įstatymo nustatytų galimybių perimti bendrovės dokumentus. Įvertinęs pateiktus rašytinius įrodymus, teismas sprendė, kad administratorius per teismo nustatytą terminą pašalino tik dalį nurodytų prašymo trūkumų, todėl prašymą dėl BUAB „Imava“ bankroto pripažinimo tyčiniu laikė nepaduotu ir grąžintino administratoriui (CPK 115 str. 3 d.).
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėjas BUAB „Imava“ administratorius atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skunde nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, kad administratorius perimdamas turtą ir dokumentus, neišnaudojo visų galimybių. Dėl turto ir dokumentų perdavimo į antstolius nebuvo kreiptasi todėl, kad antstoliai vykdė išieškojimą iš UAB ,,Imava“ nuo 2009 m., tačiau jokių rezultatų nepasiekė, todėl dar kartą kreiptis į antstolius nėra prasmės. Administratorius nepateikė Euroconto LLP siunčiamo rašto kopijos todėl, kad šioje byloje jis nėra reikšmingas, jis parašytas anglų kalba, juo raginama sumokėti nepadengtą paskolos dalį. Šis raštas bus panaudotas kitoje byloje dėl žalos atlyginimo. Teismui yra pateikti kiti neginčijami rašytiniai įrodymai. Valstybės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patikrinimo aktas yra pakankamas įrodymas, kad BUAB ,,Imava“ bankrotas būtų pripažintas tyčiniu, kuris įrodo Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytą prezumpciją.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms.
Bankroto procese siekiama apsaugoti tiek finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių (tiek privačių, tiek valstybės institucijų), darbuotojų, tiek pačios bankrutuojančios įmonės interesus. Tai lemia neabejotiną viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose. Tokiose bylose, kaip susijusiose su viešojo intereso apsauga, teismas turi būti daug aktyvesnis nei kitų kategorijų bylose, teismui suteiktos didesnės galimybės veikti bylos aplinkybių nustatymą, tačiau aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).
Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 str. 12 d.). Teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu (ĮBĮ 20 str. 1 d.). Taigi, teismas, šios kategorijos bylose būdamas aktyvus, turi savo iniciatyva imtis aktyvių veiksmų tyčinio bankroto požymiams nustatyti net ir nesant byloje dalyvaujančio asmens kreipimosi dėl tyčinio bankroto nustatymo. Tais atvejais, kai byloje yra duomenų apie galimą tyčinį bankrotą arba teismas gauna procesinį dokumentą, kuriame yra informacijos apie galimą tyčinį bankrotą, tačiau įrodymų, leidžiančių teismui priimti atitinkamą procesinį sprendimą dėl tyčinio bankroto nustatymo, nepakanka, teismas turėtų įpareigoti byloje dalyvaujančius asmenis pateikti įrodymus, kurie galėtų patvirtinti arba paneigti tyčinio bankroto požymius.
Nagrinėjamu atveju į UAB „Imava“ bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo kreipėsi BUAB „Imava“ administratorius. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. gruodžio 9 d. nutartimi administratoriui nustatė terminą prašymo trūkumams pašalinti – pateikti UAB „Imava“ ir bendrovės Euroconto LLP paskolos sutartis, kuriomis grindžiamas prašymas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, o skundžiama nutartimi administratoriaus prašymą dėl BUAB „Imava“ bankroto pripažinimo tyčiniu laikė nepaduotu ir grąžino administratoriui, nurodydamas, kad administratorius per teismo nustatytą terminą pašalino tik dalį teismo nutartyje nurodytų prašymo trūkumų. Tačiau atsižvelgiant į aukščiau nurodytus motyvus, teismas, būdamas aktyvus ir gindamas viešąjį interesą, gavęs informacijos apie galimą tyčinį bankrotą, procesiniu sprendimu turėjo įpareigoti byloje dalyvaujančius asmenis pateikti reikalingus įrodymus, o ne taikyti procesinio dokumento trūkumų šalinimo institutą. Pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas administratorių pašalinti prašymo trūkumus, o šiam neįvykdžius teismo nurodymo, administratoriaus prašymą laikydamas nepaduotu ir grąžindamas jį administratoriui, neįvertino tos aplinkybės, kad kaip nurodė administratorius, iki kreipimosi į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu dienos jam nėra perduotas bankrutuojančios įmonės turtas ir dokumentai, todėl pateikti teismo nurodytų įrodymų jis neturi galimybės. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas turėjo imtis aktyvių veiksmų įrodymų apie galimą tyčinį bankrotą išsireikalavimui.
Be to, procesinio dokumento trūkumai, nesudarantys kliūčių tolesnei proceso eigai, nėra pagrindas nustatyti terminą šio procesinio dokumento trūkumams šalinti (CPK 115 str. 2, 4 d.), o juo labiau – laikyti jį nepaduotu (CPK 115 str. 3 d.). Kaip jau minėta, teismas 2013 m. gruodžio 9 d. nutartyje prašymo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu trūkumu nurodė tai, kad administratorius nepateikė įrodymų – UAB „Imava“ ir bendrovės Euroconto LLP paskolos sutarties. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog ieškinio (pareiškimo) priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis procesinių įstatymų nustatytos tvarkos, todėl teismas neturi pagrindo reikalauti, kad ieškovas (pareiškėjas), jau paduodamas ieškinį (pareiškimą), pateiktų įrodymus, kurie ne tik patvirtintų ieškinyje (pareiškime) išdėstytas faktines aplinkybes, bet ir įrodytų teisę į ieškinio (pareiškimo) patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. D. R., S. R., bylos Nr. 3K-3-494/2011). Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad vien įrodymų, patvirtinančių ieškinyje (pareiškime) nurodytas aplinkybes, nepateikimas, juolab įrodymų (ne)pakankamumas, kurį teismas įvertina tik nagrinėdamas bylą iš esmės, negali būti pagrindas nepriimti ieškinio (pareiškimo) (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1323/2013). Teismas byloje esančius įrodymus vertina priimdamas sprendimą ir pagal tai vienas aplinkybes laiko įrodytomis, o kitas – ne, ir atitinkamai tenkina arba atmeta pareikštus reikalavimus (CPK 185 str.). Dėl šių priežasčių įrodymų pakankamumo klausimas neturėtų būti sprendžiamas procesinio dokumento priėmimo stadijoje. Dėl to nurodytu pirmosios instancijos teismo argumentu taip pat negalėjo būti laikomas nepaduotu ir grąžintas administratoriui prašymas dėl BUAB „Imava“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes bei argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis naikintina ir perduotinas prašymas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti prašymo dėl BUAB „Imava“ bankroto pripažinimo tyčiniu priėmimo klausimą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.