- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-28
- Bylos Nr.
- e2A-166-881/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-40837-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Asta Pikelienė, Laima Ribokaitė
- Ieškovas
- savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“
- Atsakovas
- I. J.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4460-933/2018 pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovui I. J. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nesuteikiant kito gyvenamojo ploto.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti 2014 m. birželio 26 d. tarp SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir atsakovo I. J. pasirašytą socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.39-N14/1584; iškeldinti atsakovą su visu jam priklausančiu turtu iš Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto; priteisti iš atsakovo 163,14 Eur už būsto nuomą ir 5 procentų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė patikslino ieškinio reikalavimus, prašydama nutraukti 2014 m. birželio 26 d. tarp SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir atsakovo I. J. pasirašytą socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.39-N14/1584; iškeldinti atsakovą su visu jam priklausančiu turtu iš Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto. Ieškinio reikalavimo dėl skolos priteisimo ieškovė atsisakė.
Šalies argumentai
3. Ieškovė nurodė, kad gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), Vilniuje (38,83 kv. m bendrojo (naudingojo) ploto), įrašytos į Vilniaus miesto savivaldybės socialinio būsto fondo sąrašą ir nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. 2017 m. birželio 26 d. Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi ir tikslingumo remontuoti vertinimo komisijos apžiūros aktu Nr. TGK/17-0053 (toliau – ir Aktas) būstas buvo pripažintas netikslingu remontuoti. Aktu nustatyti galimi avarinės būklės požymiai: pastato pamatai pradėję irti; sienų mediena pažeista biologinių kenkėjų, lokaliai matosi ertmės; nesandarūs mediniai langai; patalpų įėjimo durys medinės, nesandarios, senos; patalpų lubos nelygios, galimai nelygios perdangos; patalpų lubose pastebėtos išdžiūvusios užpylimo žymės; sena elektros instaliacija, neatitinkanti saugos reikalavimų; grindų danga pažeista puvinio. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.581 straipsnyje nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties dalyku gali būti tik tinkamas gyventi gyvenamasis namas ar jo dalis, atskiras butas arba izoliuota gyvenamoji patalpa. CK 6.485 straipsnyje numatyta nuomotojo atsakomybė už išnuomoto daikto trūkumus. 2017 m. birželio 22 d. atsakovas raštu Nr. 1.35-17/3496 buvo informuotas apie susidariusią situaciją ir jam pasiūlytos nuomoti kitos gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje (bendrasis (naudingasis) plotas su bendrojo naudojimo patalpų dalimi 17,86 kv. m). 2017 m. birželio 27 d. atsakovas, nenurodydamas papildomų argumentų, raštu Nr. 7747 minėtų patalpų atsisakė, todėl 2017 m. liepos 10 d. raštu Nr. 1.35-17/3924 buvo pasiūlytas apžiūrėti dar vienas būstas (duomenys neskelbtini), Vilniuje (bendrasis (naudingasis) plotas 12,69 kv. m). 2017 m. liepos 10 d. pateiktu raštu Nr. 8170 atsakovas pateikė nesutikimą apsigyventi (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Ieškovės teigimu, atsakovas piktnaudžiauja teise atsisakydamas persikelti į tinkamas gyventi patalpas, toliau gyvena netinkamame gyventi būste, kurio nuomoti pagal CK 6.581 straipsnį įmonė neturi teisinio pagrindo. Nepagrįstas ir neteisėtas atsakovo elgesys negali įpareigoti ieškovės (nuomotojo) toleruoti teisės pažeidimą atsakovui toliau naudojant (nuomojantis) netinkamas gyventi patalpas ir net galimai atsakyti už to pasekmes. Atsakovui nepagrįstai atsisakant persikelti į siūlytus savivaldybei nuosavybės teise priklausančius būstus, ieškovės reikalavimas dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra teisėtas, pagrįstas.
Atsiliepimas
4. Atsakovas I. J. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybes teise priklausančių būstų, įtrauktų į savivaldybės tarybos patvirtintus savivaldybės būsto fondo ir savivaldybės socialinio būsto fondo sąrašus, nuomos sąlygas ir tvarką reglamentuoja Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. l-809 patvirtintas ,,Vilniaus miesto savivaldybes būsto ir socialinio būsto išnuomojimo ir naudojimo tvarkos aprašas“ (toliau – ir Aprašas). Aprašas nenumato pagrindo iškeldinti asmenį iš socialinio būsto tuo pagrindu, jog nustatomi būsto avarinės būklės požymiai. Pagal Aprašo 40-41 punktus, avarines būklės fakto konstatavimas, o ne tokios būklės požymiai yra pagrindas siūlyti nuomininkui persikelti į kitą socialinį būstą. Akte nurodyta išvada dėl būsto pripažinimo netikslingu remontuoti padaryta pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas. Be to, remiantis Aprašo 41 punktu, kreiptis į teismą dėl iškeldinimo nuomotojas įgyja tik tuo atveju, jei nuomininkas du kartus atsisakė persikelti į Aprašo 40 punkte siūlomą socialinį būstą, t. y. į pasiūlytą ne mažesnio ploto būstą. Negalima daryti išvados, jog atsakovui toks socialinis būstas buvo pasiūlytas, todėl neatsirado pagrindo kreiptis į teismą dėl atsakovo iškeldinimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 6 d. sprendimu priėmė ieškovės atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo atsakovui I. J. dėl 163,14 Eur įsiskolinimo už būsto nuomą priteisimo ir šią bylos dalį nutraukė; patikslinto ieškinio reikalavimus atmetė.
6. Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl nuomos sutarties nutraukimo yra nepagrįstas. Teismas nurodė, kad, pirma, byloje nėra įrodytos aplinkybės, kad atsakovas neatitinka ir (ar) yra praradęs asmens, kuriam galėtų būti suteikiamas socialinis būstas, statusą. Antra, tam, kad būtų galima nutraukti sudarytą nuomos sutartį, teismo sprendime turi būti nurodyta gyvenamosios patalpos, kuri suteikiama iškeldinamajam, bendras plotas ir kambarių skaičius, gi tokio reikalavimo apskritai ieškovė nereiškia šioje byloje – tik prašo atsakovą iškeldinti nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Trečia, CPK 265 straipsnio 2 dalis numato, kad sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus šiame kodekse nustatytus atvejus. Nagrinėjamu atveju bylos dalykas nesudaro pagrindo peržengti reikalavimų ribų, nes CPK to šios bylos atveju nenumato. Gi pati ieškovė ieškinio reikalavimu nenurodo, kokia gyvenamoji patalpa turėtų būti suteikta iškeldinamajam, nors patikslintame ieškinyje mini apie patalpas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o teismui sudarius galimybę ginčą spręsti taikiu būdu – (duomenys neskelbtini), Vilniuje.
7. Teismas pabrėžė, kad, pagal nustatytą teisinį reguliavimą, jeigu patalpa netinkama gyventi: pirma, turi būti suteikiama kita tinkamai įrengta gyvenamoji patalpa; antra, suteikiama kita tinkamai įrengta gyvenamoji patalpa turi būti toje pačioje gyvenamojoje vietovėje, tinkamai įrengta pagal tos vietovės sąlygas ir atitikti sanitarinius bei techninius reikalavimus; trečia, suteikiama kita tinkamai įrengta gyvenamoji patalpa negali būti mažesnio ploto ir turėti mažiau kambarių negu anksčiau turėtoji. Nuomininko pageidavimu jam gali būti suteikta ir mažesnė gyvenamoji patalpa.
8. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog atsakovas du kartus atsisakė persikelti į Aprašo 40 punkte siūlomą socialinį būstą, iš netikslingų remontuoti, netinkamų gyventi ir pripažintų avarinės būklės patalpų, nes atsakovui du kartus nebuvo pasiūlytos tinkamai įrengtos gyvenamosios patalpos, kurios atitiktų sanitarinius bei techninius reikalavimus bei būtų ne mažesnio ploto negu anksčiau turėta (pagal faktą) gyvenamoji patalpa.
9. Be to, teismas sprendime nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų „Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi ir tikslingumo remontuoti vertinimo komisijų sudėčių ir komisijų nuostatų“ 8 punktas numato, kad patalpos Komisijos pripažįstamos netinkamomis gyventi, jeigu: 8.1. jų būklė yra avarinė arba turi statinio galimos avarinės būklės požymių ir atitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. D1-748 patvirtintame statybos techniniame reglamente STR 1.03.01:2016 „Statybiniai tyrimai. Statinio avarija“ nustatytus požymius; 8.2. patalpos neatitinka teisės aktų nustatytų sanitarinių, techninių ir higienos reikalavimų.
10. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 11 d. įsakymo Nr. D1-748 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.03.01:2016 „Statybiniai tyrimai. Statinio avarija“ patvirtinimo 4.3 punktas numato, kad avarinis statinys – statinys, kurio būklė neatitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatyme nustatyto esminio statinio reikalavimo – mechaninio atsparumo ir pastovumo, todėl toliau naudoti jį nesaugu; 4.4. punktas numato, jog statinio galimos avarinės būklės požymiai – statinio (jo dalies, konstrukcijų) deformacijos, dėl kurių statinys yra avarinis arba jų nepanaikinus statinys gali tapti avariniu. Statinio naudotojas, vykdydamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir kitų teisės aktų jam nustatytas prievoles, nustatęs statinio galimos avarinės būklės požymius (Reglamento 1 priedas), užsako statinio ekspertizę (STR 13 punktas). Nagrinėjamu atveju nėra pateikta duomenų apie tai, kad buvo užsakyta ekspertizė. Be to, aptariamo STR 14 punktas numato, kad statinio naudotojas, užsakęs statinio ekspertizę, kai statinio būklė kelia pavojų statinyje ar arti jo esančių žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai, atsižvelgdamas į grėsmės pobūdį, nedelsdamas imasi priemonių žmonėms apsaugoti (apriboja priėjimą ir privažiavimą, sustabdo ar apriboja statinio naudojimą ir kitas), iki kol bus atlikta statinio ekspertizė ir statinio naudotojui bus pateiktas statinio ekspertizės aktas su išvada. Apie nurodytų priemonių taikymą į bylą duomenų taip pat nepateikta. STR 16 punktas numato, kad jei statinio ekspertizės akte pateikta išvada, kad statinys pripažįstamas avariniu, statinio naudotojas, vadovaudamasis teisės aktais ir statinio ekspertizės akte pateikta išvada, imasi priemonių statinio avarinei būklei pašalinti arba nusprendžia statinį griauti teisės aktų nustatyta tvarka. Jei statinio ekspertizės akte pateikta išvada, kad statinys nėra avarinis, statinio naudotojas imasi priemonių, kurios nurodytos statinio ekspertizės akte, tam, kad būtų pašalinti nustatyti avarinės būklės požymiai (STR 17 punktas).
11. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 26 straipsnio 2 dalį, nematerialusis, ilgalaikis materialusis ir trumpalaikis materialusis turtas gali būti pripažintas nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti, kai jį atnaujinti ekonomiškai netikslinga, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytą atvejį. Laikoma, kad turtą atnaujinti ekonomiškai netikslinga, kai jo remonto (rekonstravimo) išlaidos lygios naujo tokios pačios paskirties ir tokio paties pajėgumo turto įsigijimo kainai ar ją viršija. Teismas sutiko su atsakovo atstovės argumentais, kad nėra teikta duomenų apie nurodytų išlaidų skaičiavimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Apeliaciniu skundu ieškovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti patikslintą ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi ir tikslingumo remontuoti vertinimo komisija sprendžia, ar būstą pripažinti netikslingu remontuoti. Ši komisijos kompetencija įtvirtinta savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 30-2383 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi ir tikslingumo remontuoti vertinimo komisijų nuostatų 6.1 punkte. Šiuo atveju savivaldybės prievolė laikytis racionalaus turto valdymo principo sąlygoja tai, kad ginčo būstą nėra tikslinga remontuoti, šio būsto remontas gali sąlygoti įstatyme įtvirtintų valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principų nesilaikymą.
12.2. Skundžiamu sprendimu teismas užkerta savininkui kelią disponuoti savo turtu. Nepaisant to, kad savininkas mano, jog investicijos į nudėvėtą turtą yra ekonomiškai netikslingos ir nenaudingos, savininkui nėra galimybės nuspręsti dėl tolimesnio tokio turto likimo, nes, neiškeldinus nuomininkų, savininkas yra priverstas nuomoti patalpas ir dalyvauti ginčuose dėl patalpų remonto. Teismas suabsoliutino atsakovo teisės į būstą principą prieš kitus principus, tokius kaip privačios nuosavybės neliečiamybė, teisėti lūkesčiai bei viešojo intereso gynyba.
12.3. Nenaudojant savivaldybei priklausančių būstų efektyviai ir racionaliai, negali būti užtikrinami asmenų, turinčių teisę į socialinio būsto nuomą ir laukiančių eilėje šį būstą išsinuomoti, teisės ir teisėti interesai. Taigi ieškinio atmetimo atveju yra pažeidžiami trečiųjų asmenų ir kartu viešasis interesas. Apeliantė atsakovui net tris kartus siūlė persikelti į kitus būstus, tačiau atsakovas piktnaudžiauja savo teisėmis atsisakydamas persikelti į kitas gyvenamąsias patalpas, kurį nuomoti pagal CK 6.581 straipsnį negalima, o remontuoti – neracionalu. Apeliantė ir (ar) savivaldybė, kaip ginčo būsto savininkė, negali ir neturi atsakyti už netinkamo gyventi būsto tolimesnį eksploatavimą bei galimas to pasekmes.
12.4. Teismas neįgyvendino esminio civilinio proceso tikslo – neišnagrinėjo kilusio ginčo iš esmės, ir tuo pažeidė proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principus.
Atsiliepimas
13. Atsakovas I. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti ieškovei baudą, priteisti iš ieškovės valstybės naudai bylinėjimosi išlaidas pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktą pažymą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Šalies argumentai
13.1. Apeliantė deklaratyviai nurodo, koks turi būti teismo sprendimas, cituodama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimą ir CPK 265 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau nepagrindžia, kaip konkrečiai pirmosios instancijos teismas jų nesilaikė, kokių konkrečių klausimų neišsprendė, ir kaip dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Teismai, nagrinėdami bylas, turi vadovautis teismų procesiniais sprendimais suformuotais precedentais, todėl apeliacinio skundo nuorodos į Senato nutarimą, kuris yra tik metodinė medžiaga, apskritai negali patvirtinti teismo sprendimo neteisėtumo.
13.2. Apeliantės pateikti duomenys byloja apie tai, kad nuomotojas ilgą laiką nevykdė savo pareigos atlikti kapitalinį nuomojamo būsto remontą. Reikalavimas iškeldinti asmenį iš socialinio būsto negali tapti būdu išvengti šios nuomotojui tenkančios pareigos. Juo labiau kad byloje nustatytos aplinkybės byloja apie tai, kad apeliantė siūlo atsakovui išsikelti į gyvenamąsias patalpas, kuriose dar labiau ir iš esmės būtų pablogintos atsakovo gyvenimo sąlygos. Reikalavimo išsikelti atsakovas sulaukė po to, kai pateikė prašymą pakeisti nuomojamų patalpų langus ir sutvarkyti elektros instaliaciją. Toks apeliantės elgesys laikytinas piktnaudžiavimu nuomotojo teisėmis, todėl negintinas teismine tvarka (CK 1.137 straipsnio 3 ir 5 dalys).
13.3. Teismas, išanalizavęs byloje surinktus duomenis bei galiojantį teisinį reglamentavimą, motyvuotai ir pagrįstai konstatavo, kad apeliantė nepateikė duomenų apie tai, kad buvo užsakyta ekspertizė, kuri privaloma, nustačius avarinės būklės požymius, o apeliaciniame skunde apeliantė nepateikė jokių teisinių argumentų dėl to, jog teismo taikyti teisės aktai būtų netinkamai išaiškinti ir/ar nepagrįstai taikyti byloje. Teismas visiškai pagrįstai nepripažino avarinės būklės požymių fakto pakankamu tam, kad būtų tenkinamas reikalavimas iškeldinti nuomininką iš nuomojamo socialinio būsto.
13.4. Teismo sprendime išsamiai ir motyvuotai pasisakyta dėl 2017 m. birželio 26 d. apžiūros akte Nr. TGK/17-0053 komisijos pateiktos išvados, jog patalpų remontas ekonomiškai netikslingas. Ieškovei nepateikus ekonominio pagrindimo, teismas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti ieškovės teiginius, jog neva patalpų remontas ekonomiškai netikslingas, pagrįstais.
13.5. Nei dėl įrodymų vertinimo, nei dėl taikytų teisės normų apeliaciniame skunde nepateikiami jokie nesutikimo su teismo išvadomis ir motyvais argumentai, apsiribojant tik teiginiu, kad atsakovui buvo pasiūlytos kitos gyvenamosios patalpos. Apeliantė neįrodė iškeldinimo iš socialinio būsto pagrindo – jog nuomojama patalpa yra avarinės būklės bei nėra ekonomiškai tikslinga remontuoti, o nesant iškeldinimo pagrindo, apeliantės siūlymai išsikelti į kitas gyvenamąsias patalpas apskritai negali būti vykdomi priverstinai teismine tvarka. Tačiau atsakovas geranoriškai svarstė visus pasiūlymus ir pateikė motyvuotas atsisakymo priežastis.
13.6. Apeliantės pozicija yra visiškai neaiški ir nelogiška, teigiant, jog šiuo metu nuomojamos patalpos netinkamos gyventi ir kartu siūlant naudotis avarinės būklės bendro naudojimo patalpomis bei būtinų komunalinių patarnavimų neturinčiomis gyvenamosiomis patalpomis, t. y. neatitinkančias gyvenamosios patalpos reikalavimų patalpas. Tai dar kartą patvirtina ieškinio nepagrįstumą ne tik dėl iškeldinimo pagrindų nebuvimo (CK 6.616 straipsnis), bet ir dėl kitų tinkamai įrengtų gyvenamųjų patalpų nepasiūlymo atsakovui.
13.7. Jei, apeliantės teigimu, atsakovui pasiūlytos nuomotis socialinio būsto patalpos yra tinkamos, tuomet pirmosios instancijos teismo sprendimu trečiųjų asmenų teisės negali būti pažeistos, nes mažiausiai trys socialinio būsto patalpos, į kurias atsisakė įsikelti atsakovas, gali būti pasiūlytos socialinio būsto laukiantiems asmenims.
13.8. Tiek atsakovo procesiniuose dokumentuose, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime pažymima, jog savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuoma – socialinė valstybės ir savivaldybių kartu įgyvendinama funkcija, nekomercinės veiklos forma. Apeliantės, veikiančios socialinio būsto nuomos srityje, kurioje pagrindiniu tikslu negali tapti vien pelno siekimas, o sprendimai negali būti grindžiami tik komerciniu požiūriu, pozicija ne tik stebina, bet ir disonuoja su kasacinio teismo išaiškinimais dėl socialinio būsto nuomos teisinių santykių ypatumų reglamentavimo, kurie apeliantei neabejotinai yra žinomi.
13.9. Apeliantė siekia nutraukti socialinio būsto nuomos sutartį ir iškeldinti atsakovą, nesuteikiant jam jokios tinkamai įrengtos gyvenamosios patalpos, ne dėl nuomos sutarties pažeidimo (kuomet, pagal kasacinio teismo išaiškinimus, iškeldinimas yra kraštutinė priemonė). Be to, tokių veiksmų apeliantė ėmėsi po to, kai atsakovas pagrįstai pateikė prašymą pakeisti langus ir sutvarkyti elektros instaliaciją. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad apeliantė klaidingai supranta socialinio būsto paskirtį, šių teisinių santykių nekomercinį pobūdį, ką patvirtina ir nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai apie privačią nuosavybę ir su tuo susijusius teisėtus lūkesčius, kurių neva nepaisė teismas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
15. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.
16. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, užkirto savininkui kelią disponuoti turtu, kurį jis laiko ekonomiškai netikslingu remontuoti, suabsoliutino atsakovo teisę į būstą, palyginti su tokiais principais kaip privačios nuosavybės neliečiamybė bei teisėti lūkesčiai, ir pažeidė trečiųjų asmenų bei viešąjį interesą.
17. Apeliantės reikalavimas nutraukti socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį buvo grindžiamas netinkama gyventi nuomojamų patalpų būkle.
18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą, tais atvejais, kai patalpa netinkama gyventi, pirma, nuomininkui turi būti suteikiama kita tinkamai įrengta gyvenamoji patalpa; antra, suteikiama kita tinkamai įrengta gyvenamoji patalpa turi būti toje pačioje gyvenamojoje vietovėje, tinkamai įrengta pagal tos vietovės sąlygas ir atitikti sanitarinius bei techninius reikalavimus; trečia, suteikiama kita tinkamai įrengta gyvenamoji patalpa negali būti mažesnio ploto ir turėti mažiau kambarių negu anksčiau turėtoji (CK 6.615– 6.617 straipsniai, Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto išnuomojimo ir naudojimo tvarkos aprašo 40 punktas). Tik socialinio būsto nuomininkui du kartus atsisakius persikelti į Aprašo 40 punkte siūlomą socialinį būstą, nuomininkas iš netikslingų remontuoti, netinkamų gyventi ir pripažintų avarinės būklės patalpų iškeldinamas teismo tvarka (Aprašo 41 punktas).
19. Taigi teisės aktuose yra nustatyta speciali tvarka, kurios nuomotojas privalo laikytis, įgyvendindamas savo teisę disponuoti valdomu turtu. To, kad nurodytas teisinis reguliavimas taikomas ir nagrinėjamam atvejui, apeliantė apeliaciniame skunde neginčija.
20. Apeliantės apeliacinis skundas motyvuojamas iš esmės vien tuo, kad pirmosios instancijos teismas, apeliantės manymu, pažeidė jos nurodomus teisės principus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad, pagal CK 1.8 straipsnio 2 dalį, ginčas yra sprendžiamas pagal bendruosius teisės principus tik tuomet, jeigu civiliniai santykiai nėra sureglamentuoti civilinės teisės normų (ir nėra panašius santykius reglamentuojančių teisės normų), o nagrinėjamu atveju, kaip minėta, teisės aktuose yra detaliai reglamentuota, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis nuomotojas gali reikalauti iškeldinti nuomininką iš užimamų patalpų.
21. Nors apeliaciniame skunde apeliantė pakartoja, kad atsakovas tris kartus atsisakė persikelti į kitą būstą, tačiau šiuos apeliantės pasiūlymus išsamiai įvertino jau pirmosios instancijos teismas, priėjęs prie išvados, kad nė viena iš apeliantės siūlomų gyvenamųjų patalpų neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų, kad būtų pagrindas, remiantis Aprašo 40 punktu, iškeldinti atsakovą iš nuomojamų patalpų. Jokių argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas tokią išvadą, būtų netinkamai taikęs įrodymų vertinimo taisykles, apeliantė nenurodė, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau šiuo klausimu nepasisako.
22. Be kita ko, apeliantė neneigė pirmosios instancijos teismo konstatuotų aplinkybių, kad apeliantė, pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. D1-748 patvirtintą statybos techninį reglamentą 1.03.01:2016, neatliko statinio ekspertizės statinio avarinei būklei nustatyti, nesiėmė kitų STR numatytų priemonių, taip pat nepateikė jokių skaičiavimų, pagrindžiančių, kad ginčo patalpas netikslinga remontuoti (CPK 178 straipsnis).
23. Remdamasis tuo, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovės apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
24. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.
25. Teismas netenkina atsakovo prašymo skirti apeliantei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nes nors apeliantės apeliacinis skundas ir atmetamas kaip nepagrįstas, tačiau apeliantės nesąžiningumo, paduodant apeliacinį skundą, t. y. sąmoningo naudojimosi apeliacijos teise ne pagal jos paskirtį, byloje nenustatyta (CPK 95 straipsnis).
26. Kadangi abi šalys yra atleistos nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, atsakovui suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos yra apmokamos iš valstybės biudžeto (CPK 96 straipsnio 4 dalis, 99 straipsnio 2 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.