- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-06-23
- Bylos Nr.
- 2A-1157-823/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-12003-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Vidas Stankevičius, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
- Ieškovas
- A. P.
- Atsakovas
- UAB „Vilbeksa“
- Trečiasis asmuo
- AB DNB bankas
- Kategorijos
- 44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, kolegijos teisėjų Rūtos Burdulienės ir Vido Stankevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. P. ir atsakovo UAB „Vilbeksa“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ieškinį atsakovui dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo AB DNB bankas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas A. P. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Vilbeksa“ 24 310,82 Lt turtinės ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Nurodė, kad su atsakovu 2011 m. rugpjūčio 9 d. sudarė susitarimą pakeisti paskolos sutarties sąlygas, pagal kurį iki 2012 m. rugpjūčio 9 d. su 15 proc. dydžio metinėmis palūkanomis pasiskolino 60 000 Lt. Paskolos grąžinimui užtikrinti, vykdydamas sutarties sąlygas, ieškovas įkeitė paskolos davėjui (atsakovui) 63,67 kv.m. ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Pagal minėto susitarimo 5 punktą, paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovas negalėjo parduoti įkeisto buto be raštiško atsakovo (paskolos davėjo) sutikimo, tačiau apskritai parduoti buto susitarimas nedraudė. Ieškovas 2011 m. rugpjūčio 31 d. taip pat buvo sudaręs paskolos sutartį su Kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“, pagal kurią pasiskolino 35 000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2012 m. rugpjūčio 30 d. 2011 m. lapkričio 22 d. ieškovas su Kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ sudarė paskolos sutartį, pagal kurią pasiskolino 18 000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2016 m. lapkričio 30 d., nors ketino grąžinti anksčiau. 2012 m. kovo 30 d. ieškovas paėmė 1 000 Lt kreditą iš UAB „4finance“. Iš viso ieškovo pasiskolinta suma sudarė 114 000 Lt. Paimdamas šias paskolas ieškovas buvo įsitikinęs, kad visas jas grąžins pardavęs atsakovui įkeistą butą. Už pasiskolintus pinigus ieškovas pirko ir remontavo kitą butą.
2012 m. liepos mėnesį ieškovas buvo suradęs įkeisto buto pirkėjus A. J. ir O. J., su kuriais susitarė, kad parduos įkeistą butą už 125 000 Lt. Gautų už parduotą butą pinigų būtų užtekę ieškovo paimtų kreditų grąžinimui. Nors atsakovas 2012 m. rugpjūčio 21 d. formaliai davė rašytinį sutikimą, kad ieškovo jam įkeistas butas būtų parduotas A. J. ir O. J. bei pakartotiniu įkeitimu įkeistas AB DNB bankui, užtikrinant buto pirkėjams suteikiamo kredito grąžinimą, tačiau tokį sutikimą davė tik su sąlyga, kad šio buto pirkėjams suteikiamo kredito dalis, sudaranti ne mažiau kaip 18 733,66 EUR, būtų tiesiogiai pervesta į atsakovo sąskaitą, padengiant ieškovo įsipareigojimus pagal paskolos su atsakovu sutartį. Tuo tarpu pirkėjų kreditorius AB DNB bankas reikalavo, kad pirkimas - pardavimas būtų vykdomas per notaro depozitinę sąskaitą, atsakovo sutikime būtų nurodyta, kad pirminio įkeitimo bus atsisakyta kai atsakovo sutikime nurodyta pinigų suma bus pervesta į notaro depozitinę sąskaitą, ir tik atsisakius pirminio įkeitimo pinigai bus pervesti atsakovui. Į ieškovo raginimus patikslinti sutikimą atsakovas neatsiliepė ir ieškovo interesus visiškai ignoravo, todėl pirkimo – pardavimo sandoris neįvyko.
Neįvykus aptartam sandoriui, ieškovas buvo priverstas skubiai ieškoti kito pirkėjo, nes paskolos sutarties su atsakovu bei paskolos sutarties Nr. 11-00331 su Kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ terminas jau buvo pasibaigęs. Be to, ieškovas buvo priverstas ieškoti pirkėjo, kuris pats galėtų sumokėti ieškovo skolos dalį tiesiai atsakovui, kadangi bankai su tokiu atsiskaitymo būdu nesutinka. 2012 m. rugsėjo mėnesį ieškovas surado kitą pirkėją – D. S., kuris sutiko pirkti butą, tačiau tik už 113 000 Lt. Ieškovas ilgiau laukti negalėjo, todėl turėjo parduoti butą ta kaina, kuri buvo pasiūlyta. Buto su rūsiu pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta 2012 m. spalio 16 d., kainos skirtumas sudarė 12 000 Lt. Ši suma yra tiesioginiai nuostoliai, kuriuos ieškovas patyrė dėl neatsakingų atsakovo veiksmų (neveikimo), kadangi, jeigu atsakovas iš karto būtų sutikęs parduoti butą per notaro depozitinę sąskaitą pirmajam pirkėjui, ieškovas butą būtų pardavęs už 125 000 Lt. 2012 m. rugsėjo 14 d., duodamas sutikimą dėl buto pardavimo antrajam pirkėjui, atsakovas jau reikalavo, kad į jo sąskaitą būtų pervesta 19 670,89 EUR (67 919,65 Lt). Tokia suma atsakovui ir buvo sumokėta, tačiau tai buvo 3 236,07 Lt daugiau, nei atsakovui ieškovas būtų sumokėjęs pardavęs butą pirmajam pirkėjui, todėl ši suma taip pat vertintina kaip tiesioginiai nuostoliai, kuriuos ieškovas patyrė dėl atsakovo veiksmų. Laiku nepardavęs buto, kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ ieškovas papildomai turėjo sumokėti mokėtinas įmokas ir palūkanas. Ieškovas negrąžino ir SMS Credit kredito, už kurį kiekvieną mėnesį turi mokėti 94 Lt dydžio pratęsimo mokestį (palūkanas), todėl nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d. dėl atsakovo kaltės ieškovas papildomai turėjo sumokėti 658 Lt. Be to, dėl tokių atsakovo veiksmų ieškovas patyrė 30,50 Lt išlaidų Vilniaus miesto 43-iajame notaro biure, kur buvo rezervavęs laiką ir užsakęs reikalingų duomenų surinkimą, tikėdamasis, kad buto pardavimo sandoris įvyks dar 2012 m. rugpjūčio mėnesį, bei 10 Lt, kuriuos sumokėjo kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ už pažymą. Dėl neatsakingų atsakovo veiksmų ieškovas patyrė ir neturtinę žalą – nepatogumus, stresą, nes negalėjo laiku vykdyti savo finansinių įsipareigojimų.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Vilbeksa“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad, sudarant 2011 m. rugpjūčio 9 d. paskolos sutartį ir ją vykdant, ieškovas ir atsakovas veikė kaip lygiaverčiai subjektai. Ieškovas pats susirado atsakovą ir kreipėsi į jį dėl ankstesnės paskolos refinansavimo ir papildomos paskolos išdavimo. Nurodytos sutarties vykdymo aplinkybės, išduoti sutikimai, įrodo, kad atsakovas bendradarbiavo su ieškovu, leido jam pačiam parduoti įkeistą butą, nepradėjo priverstinio skolos išieškojimo, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai. Atsakovas negali būti laikomas kaltu dėl to, kad ieškovas nepardavė buto vienam surastam pirkėjui, o vėliau pardavė butą kitam pirkėjui pigiau. Ieškovas davė sutikimą buto pardavimui, o tai, kad sutikimo sąlyga netenkino pirkėjo, nėra atsakovo kaltę nulemiantis veiksnys. Nėra jokios atsakovo kaltės dėl to, kad ieškovas vėliau skolinosi iš kitų kreditorių, mokėjo jiems palūkanas, ir pan. Ieškovas paskolas iš šių subjektų ėmė savo rizika. Ieškovo sumokėtos kitiems kreditoriams palūkanos ir delspinigiai, taip pat kainos skirtumas dėl buto pardavimo kitam pirkėjui, nėra susiję priežastiniu ryšiu su atsakovo veiksmais ar neveikimu. Atsakovo veiksmai yra teisėti, jokios žalos atsakovas ieškovui šiais veiksmais nepadarė, todėl civilinė atsakomybė atsakovui negali būti taikoma. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pirkėjai A. J. ir O. J. atsisakė pirkti butą būtent dėl atsakovo kaltės. Vien ta aplinkybė, kad AB DNB bankas reikalavo tam tikros formos ir turinio atsakovo sutikimo antriniam įkeitimui, ir kad atsakovas būtent tokio turinio sutikimo, reikalaujamo šio konkretaus banko, nedavė, nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas buvo nesąžiningas ar elgėsi pažeisdamas kokius nors įstatymų ar sutarties reikalavimus. Atsakovas nebuvo įsipareigojęs ieškovui išduoti sutikimą buto pardavimui ar pakartotiniam įkeitimui. Priešingai, 2011 m. rugpjūčio 9 d. susitarimo pakeisti paskolos sutarties sąlygas 5 punkte buvo numatyta, kad ieškovas be raštiško atsakovo sutikimo negali parduoti ar kitaip perleisti, įkeisti buto Ozo g. 9-33, Vilniuje, kuris buvo įkeistas atsakovo naudai. Jokių kitų sąlygų, įpareigojančių atsakovą išduoti sutikimą, minėtoje paskolos sutartyje nebuvo aptarta. Nepaisant to, ieškovui paprašius, atsakovas davė sutikimą dėl įkeisto buvo pardavimo ir pakartotinio įkeitimo. Vėliau, ieškovui paprašius kito sutikimo, atsakovas 2012 m. rugsėjo 14 d. davė naują sutikimą. Atsakovas nenurodė jokio konkretaus įstatymo ar teisės normos, kurioje būtų numatyta jo kaip skolininko teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui A. P. iš atsakovo UAB „Vilbeksa“ 15 266,57 Lt turtinės žalos atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė atsakovui UAB „Vilbeksa“ iš ieškovo A. P. 511,23 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybės naudai iš atsakovo UAB „Vilbeksa“ 465,15 Lt žyminio mokesčio; priteisė valstybei iš atsakovo UAB „Vilbeksa“ 780,50 Lt išlaidų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos teikimu.
Teismas nustatė, kad atsakovas, pats teikdamas paskolas, reikalauja, jog pirmiausia būtų hipoteka įkeistas turtas, ir tik po to išmoka pinigus paskolos gavėjui. Taigi, suteikdamas ieškovui kreditą, atsakovas laikėsi tokios kredito suteikimo ir hipotekos įregistravimo praktikos bei sąlygų, kurioms pats atsisakė duoti sutikimą, kai ieškovas ketino parduoti hipoteka įkeistą butą ir grąžinti atsakovui kreditą. Teigdamas, kad atsiskaitymas per notaro depozitinę sąskaitą yra sandorio apsunkinimas, atsakovas nepateikė įrodymų, kaip konkrečiai jo interesai būtų pažeisti, ir ar ta atsakovo interesų pažeidimo grėsmė buvo proporcinga bei adekvati sandorio įvykdymo būdui, sumokant ieškovo negrąžinto kredito likutį į notaro depozitinę sąskaitą. Teismas sprendė, kad atsakovas pažeidė prievolės šalių pareigą vykdyti prievolę (sutartį) kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu ir bendradarbiauti su kita šalimi ir dėl to atsakovui tenka atsakomybė dėl ieškovo patirtų nuostolių pirmą kartą nepardavus buto. Duodamas netinkamą sutikimą parduoti ir pakartotinai įkeisti butą, atsakovas galėjo protingai numatyti, kad užtruks kito pirkėjo paieška, ir kad vėliau butas gali būti parduotas pigiau. Pardavęs butą už mažesnę kainą, ieškovas patyrė 12 000 Lt nuostolių negautų pajamų forma, taip pat turėjo mokėti atsakovui palūkanas, todėl patyrė 3 236,07 Lt nuostolių. 30,50 Lt ieškovas sumokėjo notarui už rezervuotą laiką. Neįvykus nurodytam sandoriui, išlaidos notarui taip pat priteistinos ieškovui iš atsakovo.
Teismas atmetė reikalavimą dėl kitų ieškovo nurodomų nuostolių priteisimo, konstatavęs, kad atsakovas nežinojo, kad ieškovas buvo pasiskolinęs, ir negalėjo protingai numatyti, jog ieškovas negalės laiku grąžinti iš kitų subjektų paimtų kreditų dėl netinkamo 2012 m. rugpjūčio 21 d. sutikimo parduoti ir pakartotinai įkeisti butą.
Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymuose nustatytais atvejais. CK normose, reglamentuojančiose sutarties šalių bendradarbiavimo pareigą vykdant sutartį, nenustatyta, kad vienai sutarties šaliai neįvykdžius nurodytos pareigos, kita šalis turi teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad patyrė neturtinės žalos, o paties ieškovo paaiškinimai šiuo klausimu nėra pakankami, kad būtų galima tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. P. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl 9 044,25 Lt turtinės žalos ir 20 000 Lt neturtinės žalos priteisimo, panaikinti ir ieškovo ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Pirmosios instancijos teismo išvada, kad kitų ieškovo patirtų išlaidų ir atsakovo veiksmų nesieja priežastinis ryšys, prieštarauja paties teismo padarytai išvadai, kad atsakovui tenka rizika dėl ieškovo pirmą kartą neparduoto buto patirtų nuostolių. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas faktiškai žinojo ir apie kitus galimus kreditorius, arba galėjo tai numatyti.
2) Tiesioginės įstatymo normos, numatančios neturtinės žalos atlyginimą, nagrinėjamu atveju nėra, tačiau neturtinės žalos atlyginimas yra konstitucinis principas, o teismai turi konstitucinius įgaliojimus žalos atlyginimą priteisti tiesiogiai taikydami Konstituciją. Teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, jog dėl atsakovo veiksmų patyrė neturtinės žalos iš esmės yra niekuo nepagrįsta. Jei, teismo vertinimu, reikalaujama žalos atlyginimo suma yra per didelė, teismas galėjo ją sumažinti, tačiau ne visiškai atmesti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas UAB „Vilbeksa“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1) Ieškovo reikalavimas atlyginti jo patirtas išlaidas dėl laiku negrąžintų kreditų kitiems kreditoriams yra išvestinis reikalavimas. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pagrindinį ieškovo reikalavimą. Tačiau, net ir nepagrįstai tenkinęs pagrindinį reikalavimą, pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai ir pagrįstai sprendė, kad tarp ieškovo nurodytų kitų jo patirtų išlaidų ir atsakovo veiksmų nėra priežastinio ryšio. Ieškovas neįrodė, kad jis turėjo imti kitus kreditus būtent dėl to, kad atsakovo duotas sutikimas įkeisto buto pardavimui buvo netinkamas, kad atsakovas pažeidė pareigą bendradarbiauti ar pan. Neturi reikšmės aplinkybė, ar atsakovas žinojo apie tai, jog ieškovas buvo pasiskolinęs iš kitų kreditorių, ar ne.
2) Atsakovas nebuvo įsipareigojęs ieškovui išduoti sutikimą buto pardavimui ar pakartotiniam įkeitimui. Sudarytoje sutartyje buvo numatyta priešingai – ieškovas be raštiško atsakovo sutikimo negali parduoti ar kitaip perleisti, įkeisti buto, todėl ieškovas nepagrįstai nurodo, kad atsakovas yra atsakingas už kitas jo patirtas išlaidas, kurias jis patyrė dėl to, kad nepardavė buto pirkėjui O. J.. Šis pirkėjas nepirko ieškovo buto dėl to, kad AB DNB bankas neišdavė jam kredito, ir kad jis vėliau susirado kitą butą, kurį nusipirko paėmęs kreditą iš kito banko.
3) 2011 m. rugpjūčio 31 d. ir 2011 m. lapkričio 18 d. sutartis su Kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa” dėl 35 000 Lt ir 18 000 Lt paskolų gavimo, 2012 m. kovo 30 d. sutartį su UAB „4finance“ dėl 1 000 Lt kredito gavimo, ieškovas sudarė gerokai anksčiau nei jis susirado pirkėją savo butui ir nei kreipėsi į atsakovą dėl sutikimo įkeisto buto pardavimui išdavimo. Ieškovas paskolas iš šių subjektų ėmė savo rizika ir atsakovas negali būti atsakingas už tai, kad nepasiteisino jo lūkesčiai dėl buto pardavimo.
4) Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškovas grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, kuriame kalbama apie neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimą, o ne apie sutartinius santykius tarp privačių asmenų. Šiame nutarime nepasisakoma apie CK 6.250 straipsnio nuostatų neatitikimą Konstitucijai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Vilbeksa“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi tik bendro pobūdžio teisės normomis, t.y. draudimu piktnaudžiauti savo teisėmis, sutarties šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareiga, tačiau faktinės bylos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti nei atsakovo piktnaudžiavimo savo teisėmis, nei bendradarbiavimo ar kooperavimosi pareigos nevykdymo fakto. Teismas sprendime pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas turi įrodyti, jog hipotekos kreditorius piktnaudžiavo teise drausti perleisti hipoteka įkeistą turtą, tačiau tolesnėje sprendimo argumentacijoje nenurodė jokių konkrečių faktų ar argumentų, kuriais remdamasi būtų konstatavęs esant įrodytą piktnaudžiavimą teise.
2) Prievolės įvykdymas sumokant skolą į depozitinę sąskaitą, o ne asmeniškai kreditoriui, yra išimtinis prievolės įvykdymo būdas. Ieškovas šiuo atveju neturėjo teisės vykdyti piniginę prievolę per notaro depozitinę sąskaitą. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovo argumentus, kad atsiskaitymas per notaro depozitinę sąskaitą sukuria papildomas išlaidas ir papildomą riziką kreditoriui, ir kad dėl šios priežasties atsakovas turėjo teisę atsisakyti duoti tokį sutikimą. Teismas nurodė, kad pats atsakovas laikėsi tokios praktikos suteikdamas kreditą ieškovui, tačiau kredito suteikimas ir grąžinimas negali būti sulyginti. Atsakovas, kaip ir bet koks kitas atsargus ir rūpestingas kreditorius, siekia apsaugoti savo interesus, ir kreditą suteikia tik turėdamas atitinkamas garantijas, o tokių garantijų atsisako tik po to, kai kreditas yra grąžinamas. Todėl normalu, kad papildomą paskolos sumą - 45 000 Lt, atsakovas suteikė tik po nekilnojamojo turto įkeitimo, o šio įkeitimo sutiko atsisakyti tik po viso kredito likučio grąžinimo.
3) Teismas trečiojo asmens nustatytą sąlygą dėl atsiskaitymo per notarą, kuri yra skirta išimtinai banko interesų apsaugai, laikė reikšmingesne nei atsakovo nustatytą jo išduotame sutikime sąlygą dėl tiesioginio atsiskaitymo su atsakovu. Tokia teismo pozicija negali būti laikoma teisinga ir pagrįsta, nes tiek bankas, tiek atsakovas veikia kaip privatūs, pelno siekiantys juridiniai asmenys, jų nustatytos verslo taisyklės ar reikalavimai neturi būti a priori laikomi turinčiais aukštesnę galią vieni kitų atžvilgiu.
4) Teismas sprendime paminėjo liudytojo O. J. paaiškinimus, kad susitarimą su ieškovu dėl buto pirkimo – pardavimo jis pasirašė po to, kai nepavyko susitarti dėl buto pirkimo – pardavimo, jog kitą butą įsigijo gavęs kreditą iš kito banko, kuris pinigus pervedė tiesiogiai pardavėjui. Nors teismas ir paminėjo šiuos parodymus, bet, vertindamas faktines aplinkybes, į juos visiškai neatsižvelgė. Šie parodymai parodo paties ieškovo nesąžiningumą: jis pats paruošė ir savo ranka surašė 2012 m. liepos 28 d. susitarimą su A. J. ir O. J. atgaline data, kai jau buvo aišku, kad šie žmonės ieškovo buto nepirks. Tai reiškia, kad šis ieškovo pateiktas į bylą įrodymas neatspindi tikrosios jį sudariusių šalių valios, todėl laikytinas niekiniu. O. J. patvirtino, kad jis net nemėgino kreiptis į kitą banką dėl kredito šiam butui pirkti suteikimo, kai paaiškėjo, jog AB DNB banko sąlygos yra nepriimtinos. Į kitą banką jis kreipėsi dėl kredito kitam butui pirkti ir tokį kreditą gavo. Iš minėtų aplinkybių negalima spręsti, kad jis kaip pirkėjas buvo suinteresuotas ieškovo buto įsigijimu ir kad išnaudojo visas galimybes šiam butui įsigyti. Kreipimasis tik į vieną banką dėl kredito išdavimo nepatvirtina šio asmens ketinimų pirkti butą realumo ir rimtumo, todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad šis pirkėjas atsisakė pirkti ieškovo butą būtent dėl to, jog atsakovo išduotas sutikimas buvo nepriimtinas AB DNB bankui.
5) Ieškovo sumokėtos papildomos palūkanos iki galutinio skolos grąžinimo negali būti laikomos jo nuostoliais, už kuriuos yra atsakingas atsakovas. Ieškovas prievolę įvykdė praleidęs sutartyje numatytą prievolės įvykdymo terminą daugiau kaip dviem mėnesiais, atsakovas buvo geranoriškas, nepradėjo priverstinio skolos išieškojimo, o tik priskaičiavo sutartyje numatytas palūkanas. Ieškovo sumokėtos palūkanos, kainos skirtumas dėl buto pardavimo kitam pirkėjui ir išlaidos notarui nėra susijusios priežastiniu ryšiu su atsakovo veiksmais ar neveikimu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas A. P. su apeliaciniu skundu nesutinka. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) Apeliantas visiškai nepagrįstai tvirtina, kad šalys nebuvo sutarę, jog ieškovas turės teisę parduoti įkeistą butą. 2011 m. rugpjūčio 9 d. pasirašytame susitarime buvo aiškiai įvardinta, kad ieškovas gali įkeistą butą pardavinėti, ieškoti pirkėjų, vestis į butą potencialius pirkėjus buto apžiūrai ir pan. Taip pat minėto susitarimo 5 punkte buvo numatyta, kad paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu be raštiško atsakovo (paskolos davėjo) sutikimo ieškovas negali parduoti ar kitaip perleisti įkeisto buto, negali įkeisti jo tretiesiems asmenims ir kt. Taigi, norint parduoti įkeistą butą, buvo reikalingas atsakovo sutikimas. Sutikdamas, kad butas gali būti pardavinėjamas, atsakovas kartu sutiko prireikus spręsti sutikimo butui parduoti išdavimo klausimą. Spręsdamas sutikimo išdavimo klausimą, atsakovas turėjo vadovautis civilinėje teisėje pripažįstama tiek bendro pobūdžio asmenų pareiga elgtis sąžiningai, atidžiai ir rūpestingai, tiek sutarties šalių pareiga elgtis sąžiningai. Atsakovas, būdamas sandorio šalimi, privalėjo elgtis kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu, bendradarbiauti ir kooperuotis su kita šalimi. Teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad atsakovas pažeidė šias pareigas.
2) Apeliantas nepagrįstai remiasi CK 6.56 straipsniu, kuriame numatytos sąlygos, kada skolininkas turi teisę įvykdyti piniginę prievolę, sumokėdamas skolą į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą. Šiame straipsnyje aptariami atvejai visiškai nesiejami su kreditoriaus sutikimu ir, esant tam tikroms sąlygoms, suteikia skolininkui teisę asmeniškai spręsti dėl skolos gražinimo per depozitinę sąskaitą. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad šalys negali numatyti kitų atvejų, kada skolininkui leidžiama įvykdyti prievolę tokiu būdu, arba kad kreditorius, neatsižvelgdamas į jokias konkrečias aplinkybes bei įstatymų nustatytas pareigas, negali ir neturi duoti sutikimo įvykdyti prievolę per notaro depozitinę sąskaitą.
3) Apeliaciniame skunde pateiktais argumentais, kurie grindžiami tik prielaidomis, atsakovas nori paneigti liudytojo O. J. teismui duotus parodymus bei teismui pateiktą ieškovo, A. J. bei O. J. 2012 m. liepos 28 d. raštišką susitarimą. Liudytojas patvirtino, kad toks susitarimas, priešingai, nei teigia atsakovas, visiškai atitiko šalių valią, net jeigu jis raštu buvo įformintas vėliau, nei valia buvo išreikšta. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytojas teismui nurodė, kad turėjo atsisakyti ketinimų nupirkti ieškovo butą dėl to, jog atsakovo išduotas sutikimas buvo nepriimtinas bankui, be to, faktiškai išsigando atsakovo keliamų sąlygų, bijojo patirti didesnių nuostolių, todėl kitų galimybių nupirkti ieškovo butą nebeieškojo. Apeliacinio skundo argumentai dėl O. J. parodymų bei dėl buto kainos yra nepagrįsti ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių
4) Atsakovo priskaičiuotų ir ieškovo sumokėtų jam palūkanų nebūtų buvę, jeigu atsakovas tikrai būtų buvęs geranoriškas ir iš karto būtų davęs sutikimą parduoti butą, atsiskaitant per notaro depozitinę sąskaitą. Nagrinėjamu atveju nebuvo jokio atsakovo geranoriškumo. Padaryta ir priteista žala yra ne kas kita, kaip atsakovo veiksmų (neveikimo) rezultatas. Jeigu atsakovas iš karto būtų davęs sutikimą parduoti butą pagal pirkėją kredituojančio banko siūlomas sąlygas, žala ieškovui nebūtų kilusi – ieškovas būtų pardavęs butą brangiau ir iš esmės laiku būtų atsiskaitęs pagal paskolos sutarties sąlygas tiek su atsakovu, tiek su kitais savo kreditoriais.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK 320) straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas reiškia ieškinį dėl žalos atlyginimo. Siekdamas savo reikalavimo patenkinimo, ieškovas privalo įrodyti atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, t.y. atsakovo neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos. Apeliantai skirtingai vertina pirmosios instancijos teismo išvadas dėl atsakovo civilinės atsakomybės buvimo ir apimties, todėl kolegija pasisakys dėl kiekvienos iš atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų.
Kaip atsakovo neteisėtą veiksmą, lėmusį žalos atsiradimą, ieškovas nurodo piktnaudžiavimą teise drausti perleisti tretiesiems asmenims hipoteka įkeistą turtą ir šalių kooperavimosi pareigos nevykdymą. Kolegija pažymi, kad nors ieškovas nurodo, kad neteisėti atsakovo veiksmai pasireiškė atsisakymu duoti leidimą parduoti įkeistą turtą, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad atsakovas 2012 m. rugpjūčio 21 d. tokį sutikimą davė, tačiau nurodė, kad hipoteką išregistruoti sutinka tik ieškovo įsiskolinimą atitinkančią pirkėjams suteikto kredito sumą pervedus į atsakovo sąskaitą (b.l. 34). Byloje taip pat nustatyta, kad 2012 m. rugpjūčio 21 d. sutikime nurodytos sąlygos netenkino ginčo buto pirkėjų kreditoriaus - AB DNB banko, kuris pageidavo, kad lėšos į atsakovo sąskaitą būtų pervestos tik atsakovui atsisakius pirminio įkeitimo, o iki to laiko laikomos notaro depozitinėje sąskaitoje. Taigi ginčas byloje keliamas ne dėl atsakovo veiksmų atsisakant duoti sutikimą turto pardavimui, o dėl atsisakymo jį duoti konkrečiomis AB DNB banko nurodytomis sąlygomis.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kartu atmesdama atitinkamus atsakovo argumentus, kad vien tai, jog 2011 m. rugpjūčio 9 d. susitarime neįtvirtinta atsakovo pareiga duoti ieškovui sutikimą perleisti įkeistą turtą tretiesiems asmenims, nereiškia, kad tokio sutikimo nedavimas (ar jo nedavimas konkrečiomis sąlygomis) negali būti teismo pripažintas neteisėtu veiksmu. Bendroji civilinių teisinių santykių subjektų pareiga įgyvendinant savo teises veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis), taip pat sutarties šalių bendradarbiavimo pareiga (CK 6.200 straipsnio 2 dalis) reikalauja, kad kreditoriaus atsisakymas duoti sutikimą parduoti įkeistą turtą, jei parduoti turtą siekiama norint atsiskaityti su kreditoriumi, būtų motyvuotas ir pagrįstas. Vertinant, ar konkrečiu atveju kreditoriaus veiksmai gali būti įvertinti kaip piktnaudžiavimas teise, būtina atsižvelgti į faktinių bylos aplinkybių visetą – prievolės vykdymo aplinkybes, skolininko ir kreditoriaus elgesį ir pan.
Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertindamas atsakovo elgesį duodant 2012 m. rugpjūčio 21 d. sutikimą buto pardavimui kaip piktnaudžiavimą teise drausti perleisti tretiesiems asmenims hipoteka įkeistą turtą ir šalių kooperavimosi pareigos nevykdymą, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad į atsakovą dėl leidimo parduoti įkeistą turtą buvo kreiptasi jau pasibaigus skolos grąžinimo terminui, ieškovui skolos negrąžinus. Atsakovas pagrįstai nurodo, kad ieškovui pažeidus įsipareigojimus pagal tarp šalių sudarytą paskolos sutartį, atsakovas turėjo teisę imtis priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto veiksmų, tačiau to nedarė. Priešingai, atsakovas davė leidimą ieškovui pačiam parduoti įkeistą turtą, tačiau tokio sutikimo sąlygos, kaip nustatyta, netiko potencialių pirkėjų kreditoriui. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad jis pats būtų atlikęs papildomus veiksmus, siekdamas pašalinti kliūtis ginčo sandorio sudarymui, pvz., pasiūlęs atsakovui papildomas skolos grąžinimo garantijas. Iš vėlesnių ieškovo raštų atsakovui (b.l. 35-36) matyti, kad ieškovas nesiekė taikiai spręsti kilusio nesutarimo, besąlygiškai reikalaudamas atsakovo duoti konkretaus turinio sutikimą ir kaltindamas atsakovą neteisėtais veiksmais. Kolegijos vertinimu atsakovas turėjo pagrindo nepasitikėti ieškovu, neįvykdžiusiu savo sutartinių įsipareigojimų sutartyje numatytu terminu, ir siekti didesnės savo interesų apsaugos, išsaugant hipotekos teisę iki visiško skolos grąžinimo. Esant tokioms aplinkybėms, net ir sutinkant su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsiskaitymas per notaro depozitinę sąskaitą yra pakankama atsakovo interesų apsaugos garantija, konkrečiu atveju, atsižvelgiant į kitas šioje byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo atsakovo veiksmus vertinti kaip bendradarbiavimo pareigos nevykdymą, sąlygojantį atsakovo civilinę atsakomybę.
Dėl ieškovo nurodomos turtinės žalos ir priežastinio ryšio tarp žalos ir atsakovo veiksmų
Kaip dėl atsakovo neva neteisėtų veiksmų jam atsiradusią žalą ieškovas nurodo šias sumas: 12 000 Lt buto kainos skirtumą, pardavus butą kitam pirkėjui už mažesnę kainą, 3 236, 07 Lt atsakovui papildomai sumokėtų palūkanų dėl pavėluoto atsiskaitymo, 5 384, 25 Lt kitam kreditoriui – Kredito unijai, sumokėtų palūkanų ir delspinigių dėl pavėluoto atsiskaitymo, 2 992 Lt įmokų ir palūkanų Kredito unijai dėl laiku nepadengto kredito, 658 Lt palūkanų SMS Credit kreditas dėl nepadengto kredito ir 40,50 Lt papildomų išlaidų (notarui dėl sandoriui rezervuoto laiko ir pažymai). Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstu ieškovo reikalavimą dėl 12 000 Lt buto kainos skirtumo, 3 236, 07 Lt atsakovui papildomai sumokėtų palūkanų ir 30,50 Lt išlaidų notarui. Su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka abi šalys.
Vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Taigi, reikalaudamas žalos atlyginimo ieškovas turi įrodyti, kad jo negautos pajamos ir turėtos išlaidos yra teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu susijusios su neteisėtais atsakovo veiksmais, be to, ieškovo negautos pajamos turi būti realios. Kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškovo reikalavimus, nepagrįstai konstatavo, kad atitinkamos ieškovo išlaidos ir negautos pajamos yra realios ir teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu susijusios su atsakovo veiksmais, todėl, net ir pripažinus pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, nebūtų pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą dėl nurodytų sumų priteisimo iš atsakovo.
Vertindama ieškovo negautų pajamų (buto kainos skirtumo) realumą, kolegija atsižvelgia į tai, kad byloje nustatyta, jog preliminari buto pirkimo – pardavimo sutartis tarp ieškovo ir A. J. bei O. J. nebuvo sudaryta. Į bylą ieškovo pateiktas 2012 m. liepos 28 d. susitarimas (b.l. 32), kaip nustatyta byloje surinktais įrodymais, yra surašytas atgaline data, po to, kai buto pirkimo – pardavimo sandoris neįvyko (b.l. 121). Vadovaujantis CK 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktu, preliminarioji sutartis turi būti sudaroma rašytine forma. Tai atvejais, kai įstatymas reikalauja tam tikros sutarties formos, ji laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalių susitarimas yra išreikštas įstatymų reikalaujama forma. Kadangi ieškovo pateiktas susitarimas įstatymų reikalaujama forma išreikštas tada, kai pirkėjai A. J. ir O. J. nebeketino pirkti ginčo buto, šis susitarimas yra tariamas sandoris (CK 1.86 straipsnis), kuris negalioja nuo jo sudarymo momento. Taigi, pirkėjai A. J. ir O. J. nebuvo teisiškai įsipareigoję ieškovui pirkti ginčo butą. Nors byloje surinkti įrodymai (liudytojų parodymai, AB DNB banko raštai) liudija, kad tokių ketinimų pirkėjai turėjo, kolegija įvertina ir tai, kad pagal liudytojų paaiškinimus į kitą banką dėl paskolos suteikimo ieškovo butui pirkti jie nesikreipė, po mėnesio įsigijo kitą butą, paėmę paskolą iš kito banko, kuris pervedė kredito lėšas tiesiogiai pardavėjui, t.y. tokiu būdu, kokio savo sutikime reikalavo atsakovas (b.l. 120-121). Iš į bylą pateiktos 2012 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus miesto 43 notarų biuro pažymos (b.l. 47) matyti, kad notarui pirkėjai nei savo, nei banko duomenų apie suteikiamą kreditą nepateikė. Tai leidžia pritarti atsakovo argumentams, kad ginčo pirkimo – pardavimo sandoris galėjo neįvykti dėl nepakankamo pirkėjų suinteresuotumo pirkti ginčo butą, o ne išimtinai dėl atsakovo veiksmų.
Kita vertus, net ir sutikus su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sandoris su pirkėjais A. J. ir O. J. neįvyko dėl atsakovo veiksmų, tai savaime nelemia išvados, kad atsakovas yra atsakingas dėl susidariusio buto kainos skirtumo. Sandorio kaina nustatoma šalių susitarimu, kurio atsakovas negalėjo įtakoti. Ieškovo paaiškinimu, jis skubėjęs perleisti butą ir dėl to sutikęs su mažesne sandorio kaina, tačiau šis skubėjimas, kolegijos vertinimu, yra lemtas ne atsakovo veiksmų, o paties ieškovo valia sukurtų aplinkybių, prisiimant skolinių įsipareigojimų, kurių ieškovas nebuvo pajėgus tinkamai ir laiku įvykdyti, ir pradėjus turto realizavimo procedūrą jau baigiantis įsipareigojimų kreditoriams vykdymo terminams. Pagal ieškovo ir atsakovo sudarytą 2011 m. rugpjūčio 9 d. susitarimą, galutinis paskolos grąžinimo terminas – 2012 m. rugpjūčio 9 d. (b.l. 11), pagal sutartį su KU „Vilniaus taupomoji kasa“ – 2012 m. rugpjūčio 30 d. (b.l. 18). Į atsakovą dėl sutikimo pirkimo – pardavimo sandorio sudarymui ieškovas kreipėsi 2012 m. rugpjūčio mėn. pradžioje (b.l. 33). Pažymėtina, kad nors ieškovas nurodė butą pardavinėjęs ilgą laiką, jokie tai patvirtinantys įrodymai į bylą nepateikti. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad tarp negautų ieškovo pajamų ir atsakovo veiksmų nėra priežastinio ryšio. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad, kaip jau minėta, atsakovas turėjo teisę imtis išieškojimo iš įkeisto turto veiksmų, tačiau to nedarė, leisdamas ieškovui pačiam parduoti turtą pasirinktam pirkėjui.
Konstatavus, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog buto pirkimo – pardavimo sandoris tarp ieškovo ir pirkėjų A. J. ir O. J. neįvyko išimtinai dėl atsakovo veiksmų, nėra pagrindo pripažinti pagrįsta ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį priteisti ieškovui iš atsakovo 30,50 Lt išlaidų notaro paslaugoms. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad iš į bylą pateiktos 2012 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus miesto 43 notarų biuro pažymos (b.l. 47) matyti, kad 30,50 Lt suma sumokėta už duomenų tikslinimo užsakymą, patikrą registre ir Registrų centro atliktą duomenų tikslinimą. Duomenų tikslinimas užsakytas pirkimo – pardavimo sandoriui, dėl to ieškovas kreipėsi 2012 m. rugpjūčio 21 d., sandoriui rezervuotas laikas – 2012 m. rugpjūčio 22 d., vėliau - 2012 m. rugpjūčio 24 d. ir 2012 m. rugpjūčio 27 d. Į notarą dėl sandorio sudarymo buvo kreiptasi ir atitinkamos paslaugos užsakytos ieškovui dar negavus reikiamos formos sutikimo buto pardavimui iš atsakovo, neįsitikinus, kad toks sandoris apskritai galės būti sudaromas. Taigi ieškovas, užsakydamas atitinkamas notaro paslaugas, veikė savo rizika.
Ieškovo pareiga sumokėti atsakovui papildomą palūkanų sumą (3 236, 07 Lt) kilo dėl to, kad jis pažeidė atsiskaitymo su atsakovu terminus pagal paskolos sutartį. Kolegijos vertinimu, kreditoriui nėra priskiriama pareiga užtikrinti, kad skolininkas turės pakankamai lėšų prievolei įvykdyti suėjus prievolės vykdymo terminui, todėl ši ieškovo sumokėta suma negali būti pripažinta atsakovo veiksmais padaryta žala ir be pagrindo ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo priteista ieškovui.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir ieškovo turėtų išlaidų, grąžinant kreditus ir mokant palūkanas kitiems kreditoriams. Byloje nustatyta, kad paskolos sandoriai su KU „Vilniaus taupomoji kasa“ ieškovo buvo sudaryti 2011 m. rugpjūčio 31 d. ir 2011 m. lapkričio 22 d. (b.l. 18, 24). Kreditas per SMS Credit.lt sistemą paimtas 2012 m. kovo 30 d. (b.l. 58). Taigi, visi sandoriai sudaryti jau po 2011 m. rugpjūčio 9 d. susitarimo su atsakovu sudarymo, ginčo butui esant įkeistam atsakovui ir ieškovui žinant, kad šis butas negalės būti realizuojamas be atsakovo sutikimo. Kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad prisiimdamas naujus skolinius įsipareigojimus ir tinkamai neįvertindamas jų įvykdymo galimybių ieškovas veikė savo rizika. Ieškovo išlaidas mokant palūkanas ir sutarties pratęsimo mokesčius lėmė ne neteisėti atsakovo veiksmai, o paties ieškovo valia prisiimti sutartiniai įsipareigojimai kitiems kreditoriams bei galimybių laiku juos įvykdyti netinkamas įvertinimas.
Ieškovo nurodomi 10 Lt už pažymą sumokėti KU „Vilniaus taupomoji kasa“ už 2013 m. sausio 13 d. pažymos dėl priskaičiuotų palūkanų bei delspinigių išdavimą (b.l. 30-31). Pagal savo prigimtį šios išlaidos yra įrodymų rinkimo išlaidos, t.y. su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos. Tokios išlaidos galėtų būti priteistos ieškovui iš atsakovo tik tuo atveju, jei ieškovo reikalavimas teismo būtų tenkintas, tuo tarpu, kaip nustatyta, ieškovo atsakovui reiškiamas reikalavimas yra nepagrįstas.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Esant nusikaltimo, sveikatos sužalojimo ar kitiems įstatymo nustatytiems faktams neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu įrodyta, kad neturtinė žala padaryta – asmuo patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės ar kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Taigi, tam, kad pareikštas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti teismo tenkinamas, ieškovas turi įrodyti šias aplinkybes: 1) kad neturtinės žalos atlyginimą konkrečiu atveju numato įstatymas, ir 2) kad neturtinė žala realiai buvo padaryta.
Ieškovas apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, tačiau, kaip pagrįstai pažymi atsakovas, šiuo nutarimu buvo analizuojamos teisės normos, reglamentuojančios neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimą, todėl šiame nutarime pateikti išaiškinimai negali būti taikomi nagrinėjamoje byloje sprendžiant ginčą tarp privačių asmenų, kilusį iš sutartinių teisinių santykių. Kita vertus, net jei sutikti su atsakovo teiginiu, kad neturtinės žalos atlyginimas nagrinėjamu atveju būtų galimas pagal konstitucines nuostatas, ieškovas nagrinėjamoje byloje neįrodė patyręs neturtinę žalą dėl atsakovo veiksmų. Ieškovo nurodomi nepatogumai, stresas dėl negalėjimo laiku vykdyti savo finansinių įsipareigojimų, kolegijos vertinimu, yra sąlygoti ne atsakovo veiksmų, o paties ieškovo nerūpestingumo, prisiimant finansinius įsipareigojimus neįsitikinus, kad galės juos laiku ir tinkamai įvykdyti. Taigi ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismo atmestas pagrįstai.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliacinis skundas yra pagrįstas ir tenkintinas, o ieškovo apeliacinis skundas – atmestinas, bei atitinkamai pakeičia ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikindama sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovo priteista 15 266,57 Lt turtinės žalos atlyginimo, ir šiuos ieškinio reikalavimus atmesdama.
Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, keistinas juo nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas – atsakovui iš ieškovo priteisiamos visos jo pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos – 786,50 Lt. Ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
Patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, jam iš ieškovo taip pat priteisiamos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos - 458 Lt už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kolegija
nusprendžia:
Ieškovo A. P. apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo UAB „Vilbeksa“ apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovo priteista 15 266,57 Lt turtinės žalos atlyginimo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį, kuria valstybei iš atsakovo UAB „Vilbeksa“ priteista 465,15 Lt žyminio mokesčio ir 780,50 Lt antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atsakovui UAB „Vilbeksa“ priteisimo iš ieškovo A. P., iš ieškovo atsakovo naudai priteisiamą bylinėjimosi išlaidų sumą padidinant iki 786,50 Lt.
Likusią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo A. P. atsakovo UAB „Vilbeksa“ naudai 458 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.