Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Alvydo Pikelio, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. S. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžio, kuriuo P. S. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį 5 MGL dydžio (625 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 67 ir 68 straipsniais, P. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise – vienerius metus vairuoti kelių transporto priemones.

Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nutartis, kuria nuteistojo P. S. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. S. nuteistas už tai, kad 2004 m. rugpjūčio 18 d., apie 16.54 val., Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Ford-Scorpio“ (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 196 punktų reikalavimus, t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, važiuodamas šalutiniu keliu, nepraleido pagrindiniu keliu važiavusio automobilio ,,Audi 80” (duomenys neskelbtini), dėl to transporto priemonės susidūrė, įvykio metu buvo nesunkiai sutrikdyta automobilio ,,Audi 80” vairuotojo A. B. sveikata.

Kasaciniu skundu nuteistasis P. S. prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Teismo nuosprendyje nenurodytos konkrečios aplinkybės, kurias nustatė teismas dėl nukentėjusiajam eismo įvykio metu atsiradusio kūno sužalojimo mechanizmo. Nukentėjusysis nurodė, kad sužalojimas atsirado dėl to, kad transporto priemonių susidūrimo metu į jį atsitrenkė automobilio priekinėje dalyje buvę daiktai, veidrodėlis, tačiau teismo medicinos specialistas paaiškino, kad nukentėjusysis negalėjo būti sužalotas aštriabriauniu daiktu, nes būtų likusios žymės. Be to, nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis nosies pertvarkos kaulų lūžimas negalėjo būti padarytas, nes objektas, judantis tam tikra kryptimi, be pašalinių jėgų negali pakeisti judėjimo krypties ir pradėti judėti priešinga kryptimi. Automobilyje, kurį vairavo nukentėjusysis, nebuvo nustatyta tokių sugadinimų, kurie leistų juos susieti su nukentėjusiajam padarytais sužalojimais (kėbulo deformacija, sugadinimai automobilio salone).

Specialisto išvada ir medicininiuose dokumentuose esantys duomenys neleidžia daryti išvados, kad sužalojimas buvo padarytas būtent eismo įvykio dieną. Teismo medicinos specialistas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad pagal kaulo lūžio liniją sužalojimo laiką galima nustatyti mažiausia 14 dienų tikslumu. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas padarė priešingas nei pirmosios instancijos teismas išvadas dėl nukentėjusiojo sužalojimo būdo: pirmosios instancijos teismas, remdamasis nukentėjusiojo paaiškinimais, nurodė, kad sužalojimas jam buvo padarytas atsitrenkus į veidą veidrodėliui, o apeliacinės instancijos teismas, remdamasis eksperto K. Griciaus ir specialisto J. Sakalo paaiškinimais – kad nukentėjusysis galėjo galva atsitrenkti į automobilio vairą net ir būdamas prisisegęs saugos diržus.

Kasatorius teigia, kad K. Griciaus parodymais nebuvo galima remtis, nes jie gauti pažeidžiant BPK 90 straipsnio 2 dalies reikalavimus – teismo posėdžio protokole jo išvados nesuformuluotos ir nepasirašytos. Autotechninė ekspertizė ar specialisto tyrimas byloje nebuvo atliekamas, todėl K. Gricius negalėjo būti apklausiamas nei kaip ekspertas, nei kaip specialistas (BPK 284, 285 straipsniai). Siekiant atsakyti į klausimą, ar nukentėjusysis galėjo atsitrenkti į vairą ar kitą daiktą dėl nesureguliuotų ir netvarkingų saugos diržų, turėjo būti atlikta saugos diržų apžiūra ir eksperimentas. Prokuroras šių aplinkybių neįrodinėjo, todėl, esant prieštaravimų ir neaiškumų, jos turėjo būti aiškinamos ir vertinamos kaltinamojo naudai. Kasatorius mano, kad ir eksperto J. Sakalo parodymai negalėjo būti vertinami kaip specialisto ar eksperto išvada (BPK 284, 285 straipsniai). J. Sakalas objektų tyrimo neatliko, šališkai komentavo kito specialisto duotą išvadą, be to, pasisakydamas, kad, būdamas prisisegęs saugos diržais, nukentėjusysis galėjo galva trenktis į vairą, peržengė savo srities specialių žinių ribas. Teismo medicinos specialisto išvada neatitinka BPK 205 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Užduotį specialistui davė patrulis Š. S., t.y. asmuo, neturėjęs įgaliojimų atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus. Kasatoriaus nuomone visi Š. S. atlikti veiksmai yra neteisėti, nes ikiteisminis tyrimas jam nebuvo pavestas, pareigūnų grupė tyrimui atlikti nebuvo sudaryta (BPK 171, 175 straipsniai).

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nutartyje padarytas išvadas pagrįsdamas K. Griciaus ir J. Sakalo paaiškinimais bei pakeisdamas nuosprendžio motyvuojamąją dalį, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, pagal kurias įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys. Grindžiant nuosprendį bei nutartį neteisėtai gauta teismo medicinos specialisto išvada, taip pat nesilaikyta minėto įstatymo nuostatų.

Kasatorius mano, kad apskritai visas ikiteisminis tyrimas atliktas neteisėtai, pažeidžiant BPK 166 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Ikiteisminį tyrimą pradėjo patrulis V. G. nebūdamas įgaliotas tai daryti, jo tarnybinis pranešimas surašytas po įvykio vietos bei transporto priemonių apžiūros ir ne įvykio vietoje, pranešime nurodyti duomenys, kurie negalėjo būti žinomi atliekant tyrimo veiksmus įvykio vietoje. Be to, iš A. B. ir V. G. parodymų matyti, kad įvykio vietos apžiūros metu nebuvo gauta jokių duomenų apie padarytus sužalojimus, todėl pradėti ikiteisminį tyrimą, nesant BPK 281 straipsnyje numatytų nusikalstamos veikos požymių, nebuvo pagrindo.

Reziumuodamas kasatorius teigia, kad nurodyti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai suvaržė jo teises, sukliudė teismui išsamiai nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį bei paskesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Kasacinis skundas atmestinas.

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – naikinti juos ir bylą nutraukti – nėra pagrindo.

Dėl Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal nustatytas, nuosprendyje išdėstytas pripažintas įrodytomis aplinkybes, P. S. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji požymiai pasireiškia veika, padariniais ir priežastiniu ryšiu tarp veikos ir kilusių padarinių. Priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių yra toks santykis, kuriam esant veika sukelia ir nulemia nusikalstamus padarinius.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad vairuodamas automobilį ,,Ford Scorpio“ P. S. pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių 53 ir 196 punktų reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sužalotas automobilį ,,Audi 80” vairavęs nukentėjusysis A. B. Nukentėjusysis A. B. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių nepažeidė, t. y. jo veiksmai nebuvo eismo įvykio priežastimi, neturėjo reikšmės jo įvykimui, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tarp P. S. padarytos veikos ir padarinių – nesunkaus A. B. sveikatos sutrikdymo – yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Kasatoriaus argumentai, kuriais, neneigiant padarytos veikos, ginčijami ja sukelti padariniai, atmestini. Tai, kad A. B. buvo sužalotas įvykio metu, patvirtina nukentėjusiojo, liudytojo V. G. parodymai, teismo medicinos specialisto išvada bei kiti teismo ištirti įrodymai. Eismo įvykio metu abu automobiliai buvo ryškiai apgadinti, automobilio ,,Audi 80“ priekinės dalies sugadinimo požymiai rodo, kad susidūrimo smūgis buvo gana stiprus, jo metu sužalojimus patyrė ne tik A. B., bet ir pats P. S. A. B. į Šiaulių ligoninės priėmimo skyrių kreipėsi tuoj pat po įvykio, buvo padaryta nosies kaulų rentgenograma ir nustatytas nosies pertvaros kaulo įskilimas. Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, jog sužalojimo pobūdis bei medicininių dokumentų duomenys patvirtina, kad sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku, kad sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, vienu trauminiu poveikiu į nosies sritį. Tai, kad byloje nenustatytas tikslus sužalojimo mechanizmas, t. y. kuria automobilio dalimi ar kitu daiktu buvo traumuotas nukentėjusysis, nėra pagrindas abejoti jo parodymų dėl sužalojimo laiko patikimumu bei konstatuoti, kad sužalojimas buvo padarytas ne eismo įvykio metu.

Dėl baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo

Kasatoriaus teiginys, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas ir atliktas pažeidžiant BPK 166 straipsnio 3 dalies reikalavimus, todėl visi surinkti duomenys neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų ir jais grįsti nuosprendį bei nutartį nebuvo galima, atmestinas.

BPK 166 straipsnio 1 dalyje numatytos dvi ikiteisminio tyrimo pradėjimo vados: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) jei prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas patys nustato nusikalstamos veikos požymius ir surašo tarnybinį pranešimą.

Pagal BPK 165 straipsnį policija yra ikiteisminio tyrimo įstaiga. Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės pareigūnai darbo eismo įvykio vietoje metu įgalioti pradėti ikiteisminį tyrimą Šiaulių miesto VPK vadovo (viršininko) įsakymu 2004 m. rugpjūčio 18 d. įvykusio eismo įvykio vietoje dirbo Šiaulių miesto VPK Patrulių rinktinės vyresnysis patrulis V. G. ir patrulis Š. S. Nustačius nusikalstamos veikos požymius, 2004 m. rugpjūčio 18 d. tarnybinį pranešimą surašė turėjęs teisę savarankiškai spręsti ikiteisminio tyrimo pradėjimo klausimą pareigūnas V. G.

Pagal BPK 171 straipsnio, kuriame nustatyti ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų veiksmai pradedant ikiteisminį tyrimą, 1-ąją dalį ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas, nustatęs nusikalstamos veikos požymius, turi tuoj pat pradėti ikiteisminį tyrimą, užtikrinti, kad bus atlikti tyrimo veiksmai, kurių negalima atidėlioti. Neatidėliotinais laikomi tie veiksmai, kuriuos, siekiant išaiškinti nusikalstamą veiką, nustatyti ją padariusius asmenis, būtina atlikti tuoj pat.

Eismo įvykio metu sužalojimus patyrė ir A. B., ir P. S., abu tuoj pat po įvykio kreipėsi į Šiaulių ligoninės priėmimo skyrių. Gavus informaciją, kad A. B. sužalota nosis ir po apžiūros jis išleistas gydytis ambulatoriškai, pareigūnas Š. S., kuris, taip pat kaip ir V. G., turėjo teisę atlikti visus neatidėliotinus veiksmus, kuriuos baudžiamojo proceso įstatymas leidžia ikiteisminio tyrimo pareigūnams, davė užduotį specialistui atlikti objekto – A. B. tyrimą, nustatyti kokie sužalojimai jam padaryti bei atsakyti į kitus užduotyje suformuluotus klausimus. Esant tokiems duomenims konstatuoti, kad specialisto D. Kašinsko išvada gauta neteisėtu būdu, kad, kaip teigia kasatorius, ji neatitinka PBK 205 straipsnio 3 dalies reikalavimų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Pagal BPK 284 straipsnio 3 dalį į teismo posėdį gali būti šaukiami ir specialistai, nepateikę išvados ikiteisminio tyrimo metu. Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose specialistams jokių pavedimų ir užduočių nebuvo duota, specialistai – ekspertai J. Sakalas bei K. Gricius davė paaiškinimus parodymų forma (BPK 284 straipsnio 4 dalis), parodymai užfiksuoti teismo posėdžių protokoluose, todėl kasatoriaus teiginiai, kad K. Griciaus parodymai teisme gauti pažeidžiant BPK 90 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes jokia išvada nebuvo suformuluota ir po ja teismo posėdžio protokole nepasirašyta, kad tiek J. Sakalas, tiek K. Gricius apskritai negalėjo būti apklausiami, nes ikiteisminio tyrimo metu jie jokių objektų netyrė ir išvadų nedavė, atmestini.

Ikiteisminio tyrimo medžiaga, t. y. joje esantys duomenys, įrodymais tampa tik tada, kai įrodymais šiuos duomenis pripažįsta teismas (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymai, kuriais grindžiamas nuosprendis bei paskesnė apeliacinės instancijos teismo nutartis gauti teisėtais būdais, P. S., A. B., liudytojai ir specialistai teisiamajame posėdyje buvo apklausti, specialisto išvada ir kiti rašytiniai duomenys ištirti, todėl kasatoriaus argumentai dėl BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto įrodymų leistinumo principo nesilaikymo yra nepagrįsti.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio bei nutarties panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo P. S. kasacinį skundą atmesti.