Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. G. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 4 d. areštu 30 parų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteista už tai, kad 2010 m. spalio 31 d. apie 22 val. 30 min., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu nenustatytas, būdama VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės, esančios (duomenys neskelbtini) m., chirurgijos-traumatologijos skyriaus palatoje Nr. (duomenys neskelbtini), nuo spintelės pavogė O. M. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną NOKIA 1661 su SIM kortele, kurių bendra vertė 160 Lt, tuo nukentėjusiajai O. M. padarydama 160 Lt turtinę žalą.

Teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. nuostatų. Spręsdamas apeliantės kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pažeidimų nepadarė, pagrįstai ir teisingai kvalifikavo nuteistosios padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 178 str. 4 d. Nuteistoji savo apeliaciniu skundu kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių bei jos veikos juridinės kvalifikacijos neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutinkamai su BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Dėl paskirtos bausmės

BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Baudžiamosios bylos duomenys liudija, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. G. bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje. Teismas atsižvelgė į tai, kad A. G. padaryta nusikalstama veika priskiriama baudžiamųjų nusižengimų kategorijai, ji nusikalto būdama anksčiau teista, neišnykus teistumui, yra labai daug kartų bausta administracine tvarka (66-64 b. l.). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nuteistoji prisipažino padariusi nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltusi, šią aplinkybę pagrįstai pripažino jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Nuteistosios atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nors teismas nuosprendyje nurodė, kad A. G. nusikalto būdama anksčiau teista 23 kartus, o bylos duomenys liudija, kad ji tuo metu buvo teista 22 kartus (50-59, 62-64 b. l.), ši aplinkybė neturi reikšmės nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Kolegijos nuomone, esant išdėstytoms aplinkybėms, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus A. G. griežčiausią BK 178 str. 4 d. sankcijoje numatytą bausmę – areštą. Nustatydamas bausmės dydį teismas BK 49 str. 3 d. nuostatų nepažeidė. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas A. G. bausmę, atsižvelgė į visas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes, o ne vien į jos teistumus, kaip skunde nurodo apeliantė.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad nors ankstesniais teismų nuosprendžiais pripažinus A. G. kalta už nusikalstamų veikų padarymą jai buvo taikomi jos teisinę padėtį lengvinantys institutai – bausmės vykdymo atidėjimas, įstatymai „Dėl amnestijos“ ir „Dėl amnestijos akto“, tai nuteistajai teigiamo poveikio nepadarė, ji toliau pažeidinėjo baudžiamuosius įstatymus. Ši aplinkybė bei tai, kad nuosprendžio priėmimo dieną A. G. buvo teista 23 kartus, iš jų 22 kartus už nusikalstamas veikas nuosavybei, rodo susiformavusias jos antivisuomenines nuostatas, nenorą laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajai paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį. Keisti nuosprendį A. G. skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad skundžiamu nuosprendžiu A. G. paskirtas areštas 30 parų, o ne 25 paroms, kaip skunde nurodo nuteistoji.

Dėl nurodytų Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų

Skundu apeliantė teigia, kad nagrinėjant jos baudžiamąją bylą apylinkės teisme buvo pažeistas Baudžiamojo proceso įstatymas, nes jai nebuvo paskirtas gynėjas, į jos prašymus ir pageidavimus teismas neatsižvelgė.

Atsakant į šį skundo argumentą pažymima, kad atvejai, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nurodyti BPK 51 str. 1 d. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šiuo atveju taikyti būtinojo gynėjo dalyvavimo teisiamajame posėdyje garantiją nebuvo įstatyminio pagrindo. Tuo pačiu atkreipiamas dėmesys, kad Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 17 d. raštu A. G. buvo išaiškinta, kad tuo atveju, jeigu ji mano, jog jai reikalingas gynėjas, ji gali sudaryti susitarimą su pačios pasirinktu advokatu arba kreiptis į teisinės pagalbos tarnybą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo. Minėtu raštu A. G. taip pat buvo paprašyta pranešti teismui, ar jai reikalingas gynėjas bei nurodyta, kad negavus jos prašymo, gynėjas į teisiamąjį posėdį nebus kviečiamas (133 b. l.). Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad A. G. nepranešė teismui apie savo pageidavimą turėti gynėją. Pastebėtina ir tai, kad teisiamojo posėdžio metu išaiškinus A. G. jos teises ir teisėjai paklausus, ar pastarajai reikalingas gynėjas, A. G. atsakė, kad gynėjas jai nereikalingas (159 b. l.). Teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti duomenys taip pat liudija, kad prieš pradedant įrodymų tyrimą ir jį baigiant apeliantei buvo suteikta teisė pareikšti prašymus (159, 161), tačiau pastaroji jokių prašymų teismui nepateikė, tik nurodė, kad dėl savo poelgio nori atsiprašyti nukentėjusiosios.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

nutaria:

atmesti nuteistosios A. G. apeliacinį skundą.