Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arvydo Žibo, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo If P&C Insurance AS filialo apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. sprendimo ir 2012 m. kovo 30 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-179-97/2012 pagal ieškovų S. T. I., R. I., L. I. ieškinį atsakovams If P&C Insurance AS filialui, uždarajai akcinei bendrovei „Grundolita“, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Togema“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė UAB „Grundolita“ ir trečiasis asmuo atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, egzistavimo

Vadovaujantis CPK 12, 178 straipsniuose reglamentuojama įrodinėjimo pareigos paskirstymo tvarka, bylai reikšmingas aplinkybes privalo įrodyti tas proceso dalyvis, kuris šiomis aplinkybėmis remiasi. Remiantis CK 6.248 straipsniu, preziumuojama tik viena civilinės atsakomybės sąlyga - skolininko kaltė. Kitas sąlygas - neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp veiksmų ir žalos, privalo įrodyti civilinę atsakomybę, kaip turtinę prievolę, priverstine tvarka prašantis taikyti asmuo. Nagrinėjamu atveju apeliantas, pirmosios instancijos teisme kėlęs abejones dėl paties įvykio, kurio metu padaryta žala, aplinkybių, šių aplinkybių egzistavimo apeliaciniame skunde nekvestionuoja. Kadangi apeliacijos ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis pagrindas (CPK 320 str. 1 d.), teisėjų kolegija sprendžia, jog neteisėtų veiksmų tinkamai neapsaugant statybvietės faktas pirmosios instancijos teismo buvo nustatytas neginčijamai.

Dėl sveikatos sutrikdymo masto, kaip pagrindo padarytos neturtinės žalos dydžiui nustatyti

Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, dėl netinkamai tvarkytos statybvietės važiuodamas dviračiu nepilnametis vaikas susižalojo. Sužalojimų mastą patvirtinta tiek visa eilė į bylą pateiktų medicininių dokumentų (b.l. 31-27, 114-115, 125-129, t. 1), tiek ir paties nepilnamečio ieškovo paaiškinimai teismui, tiek ir medicinos praktika užsiimančio liudytojo apklausos rezultatai (b.l. 143-151, t. 1). Net ir apelianto pasitelktas specialistas iš esmės vertino ne pačią nukentėjusiojo sveikatos būklę, bet turimų medicininių duomenų pakankamumą bei nukentėjusįjį gydžiusių medikų pasirinktų diagnozės metodų tinkamumą. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia atmesti apelianto abejones pirmosios instancijos teismo išvada dėl patirtų sužalojimų sunkumo. Kadangi jokiais kitais pagrindais, neskaitant sužalojimo masto, teismo priteistos neturtinės žalos dydis apeliaciniame procese nebuvo ginčijamas, atsižvelgiant į tai, jog priteista neturtinės žalos suma juridiniam asmeniui nelaikytina didele, įvertinus pažeidimo, kuris nulėmė žalos atsiradimą, pobūdį, psichologinį sveikatos sutrikdymo padarinių aspektą, spręstina, jog dar labiau mažinti ieškovui L. I. priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą nėra pagrindo.

Kaip nepagrįstas atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog nukentėjusiojo artimiesiems neturtinė žala atlyginama tik sunkaus sveikatos sutrikdymo ar gyvybės atėmimo atveju, kadangi atitinkama sąlyga nėra imperatyviai įtvirtinta CK 6.250 straipsnyje. Kiekvienu konkrečiu atveju dėl neturtinės žalos atsiradimo spręstina individualiai. Reikšmingomis laikytinos aplinkybės, jog susižalojo mažametis vaikas, kurio tėvams tenka tiek teisinė, tiek moralinė pareiga jį apsaugoti, jog tokio amžiaus vaiko gebėjimai įvardinti savo būklę ir pasireiškiančius sužalojimų simptomus yra riboti, kurios lemia papildomus psichologinius išgyvenimus tėvams. Atkreiptinas dėmesys ir į nepagrįstą apelianto atsisakymą bendradarbiauti, kuris taip pat turėjo neigiamos įtakos ieškovų savijautai. Kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo vaiko tėvų neatsargumas leidžiant vaikui važinėti netvarkinga gatve sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą buvo įvertintas nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį. Spręsti, jog neatsargumo laipsnis šiuo atveju buvo toks didelis, kad apskritai paneigė teisę į žalos atlyginimą, nėra pagrindo, kadangi pagrindiniu veiksniu, susijusiu glaudesniu tiesioginiu priežastiniu ryšiu su įvykiu, nulėmusiu žalos atsiradimą, laikytinas būtent netinkamas statybvietės tvarkymas, sąlygotas akivaizdaus minimalių ūkinės veiklos standartų nesilaikymo. Pastaroji aplinkybė ir lemia atsakomybės atsiradimą.

Įvertinusi tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis nėra per didelis, jį koreguoti nėra pagrindo.

Dėl turtinės žalos atlyginimo dydžio

Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškinio reikalavimą dėl 5000 Lt turtinės žalos atlyginimo priteisimo. Visą šią sumą sudaro ieškovų patirtos išlaidos teisinei pagalbai bendraujant su atsakovais žalos atlyginimo klausimais. Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė ieškovai, teisinės paslaugos jiems buvo reikalingos dėl apelianto nepagrįsto vengimo atlyginti žalą, t.y. susidarė iš esmės dėl apelianto kaltės. Kaip nepagrįstas atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog atlyginta turėjo būti tik išlaidų dalis, proporcinga patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Ikiteisminio bendravimo metu ginčas kilo ne dėl atlygintinos žalos dydžio, bet dėl apelianto pareigos atlyginti žalą egzistavimo, buvo keliamos nepagrįstos abejonės dėl įvykio pripažinimo draudiminiu, abejojama patirtų sužalojimų pobūdžiu. Iš esmės visi klausimai, dėl kurių vyko teisinis susirašinėjimas, teismo buvo išspręsti ieškovų naudai, todėl faktas, jog neturtinės žalos atlyginimo suma buvo sumažinta, negali būti vertinamas kaip veiksnys, įtakojantis teisinių išlaidų atsiradimo būtinumą. Vertinant šių išlaidų dydį, dėmesys atkreiptinas į tai, jog teisinės paslaugos buvo teikiamos kelis mėnesius, jos neapsiribojo vien argumentuotos informacijos teikimu atsakovams, bet apėmė ir kreipimąsi į atsakingas institucijas dėl teisinio administracinio situacijos įvertinimo. Akcentuotina ir tai, jog fiziniam asmeniui yra sudėtinga teisiškai konkuruoti su juridiniu asmeniu pastarojo veiklos sferoje, todėl, siekdamas kokybiškos savo interesų apsaugos, matydamas priešišką, formalų požiūrį, orientuotą į siekį išvengti finansinės prievolės vykdymo, asmuo yra priverstas kreiptis teisinės pagalbos, kas ir nulemia papildomų išlaidų atsiradimą. Pareigos tokias išlaidas atlyginti neigimas negali būti vertinamas kaip pagrįstas elgesys.

Nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija vertina kaip pakankamą pagrindą apeliacinio skundo argumentams dėl per didelio turtinės žalos atlyginimo dydžio atmesti.

Dėl civilinės atsakomybės subjekto tinkamumo

Apeliantas, vadovaudamasis CK 6.650 straipsnio 3 dalimi, nurodo, jog generalinio rangovo atsakomybė už subrangovo padarytą žalą yra išskirtinai sutartinio teisinio pobūdžio ir tik užsakovo atžvilgiu. Su tokiu nurodytos teisės normos aiškinimu teisėjų kolegija nesutinka. CK 6.650 straipsnis vertintinas ne kaip paneigiantis deliktinę generalinio rangovo atsakomybę, bet kaip šio teisinių santykių aspekto apskritai nereglamentuojantis. Imperatyvi rangovo pareiga užtikrinti teisės aktų, reglamentuojančių darbų saugą, laikymąsi įtvirtinta CK 6.692 straipsnyje. Aplinkybė, jog atitinkamą pareigą generalinis rangovas sutartimi deleguoja subrangovui, gali tapti pagrindu generaliniam rangovui, atlyginusiam padarytą žalą, reikšti subrangovui reikalavimą dėl nuostolių, susijusių su subrangos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymu, atlyginimo, bet nepaneigia paties generalinio rangomo pareigų nukentėjusiems tretiesiems asmenims.

Nurodytų aplinkybių visuma leidžia teisėjų kolegijai atmesti kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, jog ieškinys turėjo būti reiškiamas trečiajam asmeniui.

Dėl rangovo ir jo civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko atsakomybės ribų nustatymo

Draudiko prievolės ribas civilinės atsakomybės draudimo atveju apibrėžia sutartyje nurodyta draudimo suma. Skirtingai nuo žalą padariusio asmens, kuriam, kaip civilinės atsakomybės subjektui, tenka pareiga atlyginti visą nukentėjusiojo patirtą žalą, draudikas atsako ne įstatyminio civilinės atsakomybės taikymo, bet savo prisiimtos sutartinės prievolės vykdymo pagrindu sutartyje nurodyta apimtimi. Civilinės atsakomybės draudimo sutarties esmė yra įstatymo nustatyta tvarka perkelti padariusio žalą asmens civilinę atsakomybę žalos tiesiogiai nepadariusiam, bet už ją atsakingam pagal sutartį asmeniui. Pagrindiniu subjektu, turinčiu atlyginti žalą tampa draudikas. Už žalos padarymą atsakingas asmuo atsako tik ta dalimi, kurios neapima draudimo apsauga. Pareiga nustatyti atsakomybės ribas, konkretų žalą atlyginti privalantį subjektą, atlygintinos žalos dydžius ir atlyginimo tvarką tenka teismui. Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis, iš kurios turinio nėra aišku, kokią konkrečiai žalos atlyginimo sumą turi sumokėti apeliantas, o kokią atsakovė UAB „Grundolita“, yra ydinga, neišsprendžianti ginčo, paliekanti erdvę interpretacijoms ir užprogramuojanti naują ginčą dėl atsakomybės paskirstymo, todėl koreguotina. Nagrinėjamu atveju apeliantas neginčija savo pareigos atlyginti turtinę ar neturtinę žalą, už kurios atsiradimą yra atsakinga atsakovė UAB „Grundolita“. Kaip matyti iš į bylą pateiktų draudimo dokumentų turinio (b.l. 69-76, t. 1), teismo nustatytos žalos suma neviršija draudimo sumų. Iš kitos pusės, kaip teisingai nurodo apeliantas, sutartyje yra įtvirtinta 2000 Lt draudimo išmokos išskaitos suma, t.y. suma, už kurios atlyginimą yra atsakingas ne draudikas, bet draudėjas. Nustačius, jog vienu draudiminiu įvykiu padaryta bendra atlygintina žalos suma yra 9000 Lt, spręstina, jog 2000 Lt privalo atlyginti atsakovė UAB „Grundolita“, o likusią 7000 Lt dalį - apeliantas. Atsižvelgiant į tai, jog nemaža dalis kaltės dėl turtinės žalos atsiradimo tenka tiesiogiai apeliantui, vadovaudamasi ekonomiškumo principu, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovė UAB „Grundolita“ privalo atlyginti 2000 Lt neturtinę žalą ieškovui L. I., tuo tarpu apeliantas privalo atlyginti 1000 Lt neturtinę žalą ieškovui L. I., po 500 Lt neturtinės žalos ieškovams S. T. I. ir R. I., 5000 Lt turtinės žalos ieškovams S. T. I. ir R. I.. Kaip nepagrįstas atmestinas atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, jog toks konkretus prievolių paskirstymas negalimas dėl to, jog teismo sprendimu yra priteistos ir procesinės palūkanos. Pareiga mokėti procesines palūkanas kyla ne iš sutartinių draudimo teisinių santykių, bet iš savalaikio finansinės prievolės nevykdymo, t.y. apeliantas procesines palūkanas moka ne kaip draudimo išmoką už apdraustąjį, bet kaip savarankišką prievolę, atsiradusią dėl pareigos sumokėti draudimo išmoką neįvykdymo.

Dėl atstovavimo išlaidų

Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 30 d. papildomu sprendimu priteisė ieškovams iš atsakovų 1500,27 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimą. Teismas nurodė, jog šias išlaidas patvirtinantys dokumentai yra pateikti į bylą (b.l. 42-46, t. 1). Tačiau, kaip matyti iš nurodytų dokumentų turinio, išlaidas ieškovai patyrė dar iki bylos nagrinėjimo, šios išlaidos buvo įvertintos kaip jų patirta turtinė žala ir priteistos 2012 m. kovo 20 d. sprendimu. Jokių duomenų, jog ieškovai būtų patyrę papildomų išlaidų, susijusių su atstovavimu teismo proceso metu, į bylą nepateikta. Pastaroji aplinkybė vertintina kaip pagrindas Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. papildomam sprendimui panaikinti, prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo

Apeliaciniame skunde pateiktas prašymas priteisti apeliantui iš ieškovų žyminį mokestį, sumokėtą pirmosios instancijos teismui teikiant atskirąjį skundą dėl nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei teikiant apeliacinį skundą.

Kadangi priteista žalos atlyginimo suma nebuvo pakeista, t.y. apeliacinis skundas buvo iš esmės atmestas, priteisti jį paduodant sumokėtą žyminį mokestį nėra pagrindo (CPK 93 str. 3 d.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, paduodamas atskirąjį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutarties apeliantas sumokėjo 139 Lt žyminį mokestį. Dėl šios žyminio mokesčio sumos paskirstymo tarp šalių priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas nepasisakė, todėl šis klausimas negali būti apeliacijos objektu (CPK 301 str. 1 d.). Manydamas, jog atitinkamos išlaidos jam turėjo būti atlygintos, apeliantas CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta tvarka turėjo teisę kreiptis į teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija nevertina šios prašymo dalies pagrįstumo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. sprendimo iš esmės nekeisti.

Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį nurodant, jog 2000Lt neturtinės žalos atlyginimas ieškovui L. I. priteisiamas iš atsakovės UAB „Grundolita“, 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimas ieškovui L. I., po 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo ieškovams S. T. I. ir R. I., 5000 Lt turtinės žalos atlyginimas ieškovams S. T. I. ir R. I. priteisiama iš atsakovo If P&C Insurance AS filialo.

Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. papildomą sprendimą panaikinti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.