- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-07-16
- Bylos Nr.
- 2-684-192/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-22571-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Milda Remeikienė
Kauno apylinkės teismo teisėja Milda Remeikienė, sekretoriaujant Irmai Daukšaitei-Gavelienei, dalyvaujant ieškovo BUAB (duomenys neskelbtini) atstovui UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras atstovei V. M., atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) atstovams direktoriui D. M., advokatui L. Š., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo BUAB (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui UAB (duomenys neskelbtini) dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2013-10-01 Reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. TOR 2013/10/01; pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2013-11-04 Reikalavimo teisių perleidimo sutartį; taikyti restituciją, įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovui reikalavimo teises į skolininką VšĮ „(duomenys neskelbtini)" bendrai 21000,00 Lt ir į skolininką AB „(duomenys neskelbtini)" bendrai 38771,38 Lt sumai.
Ieškinyje nurodė, kad 2013-11-11 Kauno apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2570-259/2013 iškėlė bankroto bylą UAB „(duomenys neskelbtini)" ir šios įmonės administratoriumi paskyrė UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biurą. Kauno apygardos teismas 2014-04-01, 2014-05-27, 2014-06-09, 2014-07-03, 2014-08-25 ir 2014-09-17 nutartimis ieškovo bankroto byloje patvirtino kreditorinių finansinius reikalavimus bendrai 22.770.032,71 Lt sumai. 2013-10-01 tarp UAB „(duomenys neskelbtini)" ir UAB „(duomenys neskelbtini)" buvo sudaryta Reikalavimo teisių perleidimo sutartis Nr. TOR 2013/10/01, pagal kurią Atsakovas iš Ieškovo už 5.000,00 Lt nupirko visas reikalavimo teises į Ieškovo skolininką VšĮ „(duomenys neskelbtini)" bendrai 21.000,00 Lt sumai, neįskaitant galimai atsirasiančių išvestinių reikalavimo teisių. 2013-11-04 buvo sudaryta dar viena Reikalavimo teisių perleidimo sutartis, pagal kurią Atsakovas iš Ieškovo už 5.000,00 Lt nupirko visas reikalavimo teises į Ieškovo skolininką AB „(duomenys neskelbtini)" bendrai 38.771,38 Lt sumai, neįskaitant galimai atsirasiančių išvestinių reikalavimo teisių. Pažymėjo, jog ieškovo atstovas apie tarp šalių sudarytas reikalavimo teisių perleidimo sutartis sužinojo tik bankroto proceso eigoje t.y. 2014-02-27 ieškovo direktoriui L. A. perdavus įmonės dokumentus. Administratorius susipažinęs ir patikrinęs reikalavimo teisių perleidimo sutartis nustatė, jog minėti sandoriai prieštarauja kitų įmonės kreditorių teisėms bei interesams, bei vykdydamas LR Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 14 p. jam nustatytą pareigą ginti visų kreditorių teises, teikia teismui ieškinį dėl šių sandorių, t.y. 2013-10-01 Reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. TOR 2013/10/01 ir 2013-11-04 Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis LR CK 6.66 str. (actio Pauliana) pagrindu ir restitucijos taikymo. Mano, kad tarp ieškovo ir atsakovo pasirašytos 2013-10-01 ir 2013-11-04 Reikalavimo teisių perleidimo sutartys atitinka būtinuosius actio Pauliana instituto taikymo kriterijus. Atkreipė dėmesį, jog pirmoji ginčijama 2013-10-01 Reikalavimo teisių perleidimo sutartis buvo pasirašyta likus kelioms dienoms iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo padavimo, o antroji, t.y. 2013-11-04 Reikalavimo teisių perleidimo sutartis, - likus 7 dienoms iki bankroto bylos iškėlimo. Pažymėtina, kad nuo 2013 metų spalio mėnesio įmonė realios ūkinės-komercinės veiklos nevykdė ir buvo nemoki. Kreditoriai ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, kadangi tokiais veiksmais buvo mažinamas BUAB „(duomenys neskelbtini)" mokumas ir kartu mažinama kreditorių galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Mano, kad ginčijamas sandoris pažeidžia kreditorių teises - ieškovo direktorius L. A. perdavė 2014-02-05 balansą iš kurio matyti, jog minėtai dienai turėjo turto už 29.766.520,00 Lt, tuo tarpu įmonės pradelsti finansiniai reikalavimai siekė 17.860.942,94 Lt. Atsižvelgiant į tai, mano, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas buvo faktiškai nemokus. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovas būdamas nemokus su atsakovu pasirašė ginčijamas sutartis, kurių pagrindu bendrai perleido reikalavimo teises į 59771,38 Lt skolą už 10000,00 Lt, t.y. 16,73 % skolos vertės kainą, pažeidė visų kitų kreditorių teises, nes buvo sumažinta turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertė ir šio turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti. Mano, kad skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises. Ieškovas, būdamas nemokus, 2013-10-01 bei 2013-11-04 Reikalavimo teisių perleidimo sutartimis bendrai perleido reikalavimo teises į 59771,38 Lt skolas už 10000,00 Lt, t.y. 16,73 % skolos vertės kainą, pažeidė visų kitų kreditorių teises, nes buvo sumažinta turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertė ir šio turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti. Atkreipė dėmesį, jog ieškovas sandorių sudarymo metu neabejotinai žinojo apie savo nemokumą, nes 2013-10-04 kreditoriams pareiškimu iniciavus bankroto bylą ieškovas tam neprieštaravo bei teismui pateikė savo paaiškinimus, kodėl negali atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Pažymėjo, jog ieškovas elgėsi nesąžiningai kitų kreditorių atžvilgiu perleisdamas reikalavimo teises už aiškiai per mažas kainas kuomet įmonė jau buvo akivaizdžiai nemoki ir buvo žinoma apie bankroto bylos iškėlimą. Nurodė, kad trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintini dvišalį sandorį, taip pat buvo nesąžiningas. Atsakovas, turėdamas verslininko statusą, kuriam taikomas dar aukštesnis atidumo ir rūpestingumo standartas, prieš sudarant ginčijamus sandorius, turėjo pareigą jam prieinamomis priemonėmis išsiaiškinti visus duomenis apie ieškovo finansinę padėtį bei aplinkybes, privalomai domėtis ar sudaromi sandoriai nepažeis ieškovo kitų kreditorių teisių bei jų teisėtų interesų. Mano, kad šios pareigos atsakovui nevykdant ar ją vykdant aplaidžiai, laikytina, kad atsakovas veikė savo rizika ir turi atsakyti už savo veiksmus, kurių pagrindu buvo pažeistos ieškovo kreditorių teisės (LR CK 1.5 str.). Taip pat pažymėjo, kad administratoriui patikrinus ieškovo sudarytus sandorius buvo nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta eilė pirkimo-pardavimo, tarpusavio skolų užskaitymo, paslaugų sutarčių. Taip pat bankroto bylos iškėlimo dieną buvo nustatyti juridiniai faktai, jog ieškovo skolų grąžinimo užtikrinimui atsakovas buvo įkeitęs turto, kurio bendra vertė sudaro 10879000,00 Lt sumą. Iš šių aplinkybių daro išvadą, kad šalys daug metų bendradarbiavo, yra glaudžiai susijusios ir atsakovui buvo neabejotinai žinoma apie ieškovo finansinę padėtį. Atsakovas reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo momentu buvo mokus, o pardavimo kaina buvo aiškiai per maža. Nesudarius ginčijamų sutarčių, ieškovas nebūtų pažeidęs kreditorių teisių ir būtų turėjęs galimybę bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais.
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškinio reikalavimais nesutinka. Nurodė, kad ieškovas ginčijamais sandoriais gavo aiškią naudą - perleidęs reikalavimo teises, ieškovas gavo 10.000 litų, kuriuos galėjo panaudoti skolų grąžinimui ar atlyginimui bankroto administratoriui. Nors perleistų reikalavimo teisių piniginė išraiška yra didesnė nei gauta 10.000 litų suma, tačiau tas reikalavimo teises pasilikęs sau ir jų neperleidęs, ieškovas rizikavo iš viso negauti jokių pajamų. 2013 m. spalio 1 d. ieškovas perleido atsakovui savo reikalavimo teisę į skolininką viešąją įstaigą „(duomenys neskelbtini)", atsiradusią iš 2006 m. birželio 12 d. sudarytos paskolos sutarties. Pagal šios sutarties nuostatas, skolininkas VšĮ „(duomenys neskelbtini)" gavo 21.000 litų paskolą be palūkanų. Prievolės įvykdymo terminas yra 10 metų. Todėl realiai 21000 litų VĮ „(duomenys neskelbtini)" privalės grąžinti tik 2016 metų birželio 12 d. Iki šios dienos reikalavimo teisę turintis kreditorius neturi teisės reikalauti prievolės įvykdymo. Taigi, atsakovas UAB „(duomenys neskelbtini)" 2013 m. spalio 1 d. sumokėjo 5000 litų už teisę 2016 m. birželio 12 d. pareikalauti skolininko VšĮ „(duomenys neskelbtini)" grąžinti 21.000 litų skolą. Tuo pačiu atsakovas prisiėmė riziką negauti prievolės įvykdymo skolininko nemokumo, bankroto ir likvidavimo atvejais. Atsižvelgiant į ilgą likusį terminą iki galimybės reikalauti prievolės įvykdymo ir didelę riziką negauti įvykdymo, reikalavimo teisės perleidimo sumokėta kaina - 5.000 litų, yra visiškai pagrįsta ir negali būti laikoma per maža. Taip pat svarbu, kad ieškovas šią perleistą reikalavimo teisę įgijo beveik už tą pačią kainą - 5.012,34 litų, iš pradinio kreditoriaus viešosios įstaigos „Teniso miestelis". Taigi, nurodė, kad perleisdamas reikalavimo teisę už 5.000 litų, ieškovas nepatyrė jokių nuostolių, gavo realius pinigus ir atsikratė nereikalingos rizikos. 2013 m. lapkričio 4 d. ieškovas perleido atsakovui savo reikalavimo teises į AB „(duomenys neskelbtini)", kurios yra kildinamos iš: 2007 m. lapkričio 29 d. pirkimo - pardavimo sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir AB „(duomenys neskelbtini)", dėl žirklių valdymo pastato, unikalus Nr. 1997-5001 -0087, pardavimo; 2008 m. birželio 9 d. sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir UAB „Projektų vystymo grupė", dėl žemės sklypo, unikalus Nr. 1901-0124-0040, 8,7805 ha ploto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, detaliojo planavimo; Teisinių paslaugų sutarties Nr. 224, sudarytos tarp ieškovo ir advokato L. Š.; Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-14667-101/2013 (2-3526-101/2014) ieškovo pateiktų ar kitų su byla susijusių dokumentų, pagrindžiančių ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, laimėjimo atveju priteistinas iš AB „(duomenys neskelbtini)". Pažymėjo, kad skolininkas AB „(duomenys neskelbtini)" šį reikalavimą ginčijo ir jo nepripažino. Paaiškino, kad esant pradėtai civilinei bylai ir teisiniam ginčui dėl reikalavimo teisės egzistavimo, akivaizdu, kad abi bylos šalys tikisi palankaus teismo sprendimo ir yra labai sunku prognozuoti, koks teismo sprendimo variantas yra labiau tikėtinas. Jeigu ieškinys būtų atmestas, UAB „(duomenys neskelbtini)" patirtų ne tik 5000 litų nuostolį, sumokėjus už reikalavimo perleidimą, bet privalėtų sumokėti ir atsakovo byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas, neskaitant patirtų savų išlaidų. Dėl nurodytų argumentų yra aišku, kad ieškovas perleido, o atsakovas už 5.000 litų įgijo ne vien 38771,98 litų reikalavimo teisę, bet kartu ir didelę nuostolių riziką. Nurodė, kad ieškovas BUAB „(duomenys neskelbtini)" 2014 m. vasario 5 d. turėjo turto už 29.766.520,00 Lt. Taip pat ieškinyje nurodoma, kad Kauno apygardos teismas nutartimis patvirtino kreditorinius reikalavimus bendrai 22.770.032,71 Lt sumai. Taigi patenkinus visus kreditorių reikalavimus dar lieka beveik septyni milijonai litų: 29.766.520,00 - 22.770.032,71 = 6.996.487,29 Lt. Mano, kad net darant prielaidą, kad šie septyni milijonai bus nurašyti į nuostolius dėl ieškovo turto realizavimo mažesnėmis kainomis nei jo reali vertė, įskaitant administravimo išlaidas, vis tiek nėra pagrindo tvirtinti, kad ieškovo su atsakovu sudaryti sandoriai pažeis kreditorių teises. Taigi, daro išvadą, kad CK 6.66 str. 1 d. naudojamos skolininko nemokumo sąvokos prasme, ieškovas, sudaręs su atsakovu dabar ginčijamas reikalavimo perleidimo sutartis, netapo objektyviai nemokus, todėl pripažinti sandorius negaliojančiais nėra pagrindo. Atsakovas nesutinka su ieškovo teiginiu, kad atsakovas, sudarydamas ginčijamus sandorius buvo nesąžiningas. Atsakovas tvirtina, kad sandorius sudarė sąžiningai, įvertindamas visą informaciją apie ieškovo finansinę padėtį, kurią leistinomis priemonėmis galėjo turėti ginčijamų sandorių sudarymo metu. Aplinkybė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)" ilgą laiką bendradarbiavo su ieškovu, savaime nereiškia, kad atsakovas turėjo išskirtines teises susipažinti su ieškovo buhalteriniais dokumentais ir iš jų daryti atitinkamas išvadas. Mano, kad ieškovas nepateikė jokių atsakovo nesąžiningumo įrodymų. Aplinkybė, kad perleistų reikalavimo teisių kaina sudaro beveik 17% reikalavimo teisių dydžių sumos, taip pat nereiškia atsakovo nesąžiningumo, nes abi reikalavimo teisės buvo ir yra labai rizikingos, todėl atitinkama ir jų pardavimo kaina. Mano, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad reikalavimo teises buvo galima parduoti brangiau, ir net nenurodė, kokia, jo manymu, turėjo būti tikroji reikalavimo teisių kaina. Atsakovas prašo teismo atmesti ieškinį dėl senaties termino praleidimo. Atsakovo manymu, senaties terminas turėtų būti pradėtas skaičiuoti atitinkamai nuo 2013 m. spalio 1 d. ir nuo 2014 m. lapkričio 4 d., t.y. nuo tada, kai buvo sudaryti ginčijami sandoriai. Pagrindinė to priežastis ta, kad ieškovas yra ginčijamų sandorių šalis ir jo valdymo organų sudėties ar atstovų pasikeitimai senaties termino skaičiavimo nepakeičia.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Nustatyta, kad 2013-11-11 Kauno apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2570-259/2013 iškėlė bankroto bylą UAB „(duomenys neskelbtini)" ir šios įmonės administratoriumi paskyrė UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biurą (b.l. 11-15). 2014-02-27 perdavimo priėmimo aktu UAB „(duomenys neskelbtini)" direktorius L. A. administratoriui perdavė įmonės dokumentus (b.l.26). 2013-10-01 tarp UAB „(duomenys neskelbtini)" ir UAB „(duomenys neskelbtini)" buvo sudaryta Reikalavimo teisių perleidimo sutartis Nr. TOR 2013/10/01, pagal kurią atsakovas iš ieškovo už 5.000,00 Lt nupirko visas reikalavimo teises į VšĮ „(duomenys neskelbtini)" bendrai 21.000,00 Lt sumai, neįskaitant galimai atsirasiančių išvestinių reikalavimo teisių (b.l.16). Iš teismui pateiktų įrodymų nustatyta, kad ieškovas reikalavimo teises į VšĮ „(duomenys neskelbtini)" 21.000,00 Lt sumai įgijo iš 2006 m. birželio 12 d. sudarytos paskolos sutarties. Pagal šios sutarties nuostatas skolininkas VšĮ „(duomenys neskelbtini)" gavo 21.000 litų paskolą be palūkanų iš VšĮ Teniso miestelis (b.l. 107), kurią privalo grąžinti iki 2016-06-12, tačiau pagal 1.2. punktą šalims susitarus šis terminas gali būti pratęstas dar 10 metų terminui. 2011-11-10 reikalavimo teisių perleidimo sutartimi (b.l. 108) ieškovas UAB (duomenys neskelbtini) už 5012,34 Lt įgijo teisę į VšĮ „(duomenys neskelbtini)" bendrai 21.000,00 Lt sumai. 2013-11-04 buvo sudaryta Reikalavimo teisių perleidimo sutartis, pagal kurią atsakovas iš ieškovo už 5.000,00 Lt nupirko visas reikalavimo teises į ieškovo skolininką AB „(duomenys neskelbtini)" bendrai 38.771,38 Lt sumai, neįskaitant galimai atsirasiančių išvestinių reikalavimo teisių (b.l.17, 18). Iš minėtos sutarties 2 p. nustatyta, kad pradinio kreditoriaus reikalavimo teisių į nurodytą skolininką pagrindas - 2007 m. lapkričio 29 d. pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta tarp pradinio kreditoriaus ir skolininko dėl žirklių valdymo pastato, unikalus Nr. 1997-5001-0087, pardavimo, ir 2008 m. birželio 9 d. sutartis, sudaryta tarp pradinio kreditoriaus ir UAB „Projektų vystymo grupė" dėl žemės sklypo, unikalus Nr. 1901-0124-0040, 8,7805 ha ploto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, detaliojo planavimo, Teisinių paslaugų sutartis Nr. 224 tarp pradinio kreditoriaus ir advokato L. Š. bei visi kiti Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-14667-101/2013 pradinio skolininko pateikti, arba dar neteikti, bet tiesiogiai naujajam kreditoriui perduoti dokumentai.
Byloje nagrinėjamas ginčas ar reikalavimų teisės perleidimo sutartys, dėl to, kad reikalavimo teisė perleista už mažą kainą, pažeidžia UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių interesus. Bankroto administratorius prašo reikalavimo teisės perleidimo sutartis pripažinti negaliojančia actio Pauliana pagrindu. Byloje iš esmės kilo ginčas dėl sandorio šalių sąžiningumo ir ieškovės kreditorių teisių pažeidimo.
Teismas, susipažinęs su bylos medžiaga ir išklausęs dalyvaujančių byloje asmenų, jų atstovų ir liudytojų paaiškinimus, sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumo bei ieškovo kreditorių interesų pažeidimo ginčijamais sandoriais.
Actio Pauliana – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintiną dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; kt.). Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis, civilinėje Nr. 3K-3-25/2012). Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, bei siekiant, kad būtų užkertamas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu bei nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui, sandorį pripažinti negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti jo teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006, 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011).
Ieškovo teigimu, ginčijamų reikalavimo teisės perleidimo sutarčių sudarymu buvo pažeistos ieškovo kreditorių teisės, kadangi reikalavimo teisė perleista ieškovui turint finansinių sunkumų, o reikalavimo perleidimo sutartyse numatytos kainos ir perleidžiamos reikalavimo teisės vertės skirtumas atima iš ieškovės galimybę gauti didesnę sumą iš skolininko, dėl ko sumažėjo ieškovo turtas ir taip pablogino ieškovo galimybes atsiskaityti su kreditoriais.
Byloje nėra ginčo, kad ieškovo finansinė padėtis ginčo sandorio sudarymo metu 2013 metų spalio ir lapkričio mėn. buvo bloga, po labai trumpo laiko nuo ginčo sandorių sudarymo bendrovei UAB (duomenys neskelbtini) buvo iškelta bankroto byla. Bylos medžiaga tuo tarpu patvirtina, kad 2013 metais visos skolos išsiieškojimas iš tuometinių ieškovo skolininkų AB „(duomenys neskelbtini)“ bei VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ buvo komplikuotas. Tarp ieškovo ir AB „(duomenys neskelbtini) vyko teisminiai ginčai, tuo tarpu reikalavimo teisė į VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ dar nebuvo suėjusi (terminas 2016-06-12), todėl akivaizdu, kad ieškovas neturėjo pagrindo tikėtis gauti apmokėjimo anksčiau nei 2016 metais. Tuo tarpu atsakovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ginčijamų reikalavimo perleidimo sutarčių pagrindu su ieškove atsiskaitė, todėl šių sandorių sudarymo pagrindu ieškovas gavo pajamų (10000 Lt), o gautą sumą galėjo panaudoti atsiskaitymui su kreditoriais jau 2013 metais (pažymėtina, kad ginčo dėl to, kad pagal minėtus sandorius gauti pinigai realiai nebuvo gauti ar buvo netinkamai panaudoti byloje nėra), taip pat ieškovas išvengė rizikos dėl skolos išieškojimo iš skolininkų.
Be to, esant tokioms aplinkybėms, kai ginčo sutarties sudarymo pagrindu UAB „(duomenys neskelbtini)“, turėdama finansinių sunkumų, atgavo savo investuotas lėšas (5000 Lt) į VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ skolą, 2013-10-01 ginčo sutarties sudarymas negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių interesus.
Sprendžiant ar 2013-11-04 reikalavimo teisės į AB „(duomenys neskelbtini)“ skolą perleidimo kaina atitiko rinkos kainą bei įprastinę verslo praktiką, reikšminga tai, kad paprastai sudarant tokius sandorius yra vertinama ir reikalavimo teisės perleidimo sutartimi perleistos reikalavimo teisės įgyvendinimo rizika. Nagrinėjamu atveju dėl skolos priteisimo vyko teisminiai ginčai, o tam, kaip bylą nagrinėjant iš esmės nurodė buvęs UAB (duomenys neskelbtini) vadovas L. A., reikėjo papildomų lėšų advokato išlaidoms apmokėti, be to nebuvo aišku kada ir kaip baigsis byla, kadangi atsakovas ginčijo skolą. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad 2013-03-12 UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su patikslintu ieškiniu atsakovui AB “(duomenys neskelbtini)” dėl 33369,38 Lt skolos priteisimo. Byla buvo sustabdyta iki 2015-04-20, o 2015-04-29 byla nutraukta pavirtinus taikos sutartį (civ. b. Nr. 2-1209-934/2015).
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismo nuomone, vykstant teisminiam ginčui dėl reikalavimo teisės, visą bylos pralaimėjimo riziką 2013 metais prisiėmė atsakovas, sudarydamas įprastą verslo praktiką atitinkančią reikalavimo teisės perleidimo sutartį, o sudarant ginčijamą reikalavimo teisės perleidimo sutartį šalys įvertino galimą riziką, susijusią su skolos išieškojimu bei kitas aplinkybes, ir dėl to susitarė būtent dėl tokios reikalavimo teisės perleidimo kainos. Teismo nuomone, nėra pagrindo pripažinti, jog įprasta verslo praktika gali būti laikomas reikalavimo perleidimo sutarties sudarymas, kai šalys reikalavimo perleidimo kainą sutapatina su perleidžiamo reikalavimo apimtimi. Tokiu atveju nebūtų reikalo sudaryti reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kadangi iš sutarties kylančias teises galėtų įgyvendinti pats pradinis kreditorius.
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. lapkričio 30 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010 yra pasisakęs, jog actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius taip piktnaudžiaujant savo teisėmis.
Konstatuoti 2013-10-01 ir 2013-11-04 reikalavimo teisės perleidimo sutarčių šalių nesąžiningumą taip pat nėra pagrindo. Sandorio šalių pareiga teisiniuose santykiuose elgtis sąžiningai įtvirtinta įstatyme (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, yra nurodęs, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeidžia skolininko kreditoriaus teises (2013 m. birželio 12 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2013). Kadangi šioje byloje jau konstatuota, jog reikalavimo teisės perleidimo sandoriai nepažeidė ieškovo kreditorių teisių, kaip nebereikšmingi ginčo nagrinėjimui nebevertinami argumentai dėl sandorio šalių sąžiningumo.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad nėra actio Pauliana sąlygų, todėl nėra pagrindo konstatuoti sandorio negaliojimą CK 6.66 straipsnio pagrindu.
Dėl ieškinio senaties.
Atsakovas prašo taikyti CK 6.66 str. 3 d. nustatytą vienerių metų terminą ieškiniui paduoti, nes ieškovas jį praleido. Atsakovas ieškinio senaties termino pradžios momentą siejo su ginčo sandorių sudarymo momentu. Teismas su tokiu atsakovo argumentu nesutinka.
CK 6.66 straipsnio 3 dalis numato sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą actio Pauliana pareikšti. Vadovaujantis ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktu, laikoma, jog apie ginčo sandorį bankroto administratorius sužinojo nuo įmonės dokumentų priėmimo-perdavimo dienos ir šis momentas siejamas su ieškinio senaties termino pradžia. Byloje esantys įrodymai – 2014-02-27 Dokumentų perdavimo – priėmimo aktas (b.l. 26), patvirtina, kad dokumentai bankroto administratoriui buvo perduoti, taigi, jis apie ginčijamo sandorio sudarymą sužinojo2014-02-27. Bankroto administratoriaus ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo teisme gautas 2014-11-27, tad laikytina, jog ieškinio senaties terminas nepraleistas.
Priteistinų išlaidų dalis, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, yra mažesnė už nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl šios išlaidos nepriteistinos ir neišieškotinos (CPK 79 str., 80 str. 1d. 1p., 88 str. 1d. 3,9p., 92 str., 93 str. 1d., 96 str., Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro ir Finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr.1R-261/1K-355).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 265-270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Šalys turi teisę per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos skųsti jį apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.