Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. e2A-55-460/2016

Teisėjas Vaclovas Jurjonas (Proceso Nr. 2-43-3-01000-2015-1)

2016 m. sausio 19 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Mariaus Dobrovolskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-1447-385/2015 pagal ieškovės L. V. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai valstybės įmonės Turto banko, dėl buto pripažinimo asmenine nuosavybe, ir atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko (apeliantė) apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Bylos duomenimis nustatyta, kad L. V. gyveno santuokoje su J. V. nuo 1980-11-06 iki 1994-07-26. Ištuoka buvo įregistruota po to, kai 1993 m. su juo kartu jau nebegyveno ir 1993-07-03 buvo priimtas tesimo sprendimas nutraukti santuoką. Santuokos nutraukimo metu nebuvo išspręstas turto padalijimo klausimas, nors santuokoje buvo įgytas butas. (duomenys neskelbtini) J. V. mirė. Byloje pateiktas J. V. 2006-02-25 pasirašytas raštas, iš jo matyti, kad jis atsisakė jam priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalies ir nurodė, kad ją dovanoja buvusiai žmonai L.V. Jis nurodė ir priežastį, dėl kurios nesudarė notariškos sutarties – kadangi išvyksta į Airiją. Liudytoja O. Š. patvirtino ieškovės nurodytas aplinkybes, paaiškino, kad pati žino, jog tėvas atsisakė bet kokių pretenzijų į butą, nes jis visiškai juo nesidomėjo, neprisidėjo prie jo pirkimo, dar iki ištuokos su mama iš jo išsikraustė, vaikams neteikė išlaikymo.

Byloje sprendžiamas turto (buto), įgyto pagal Butų privatizavimo įstatymą, pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe klausimas.

Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, jog ieškovė nepateikė jokios paskolos sutarties, nors ieškinyje nurodė, kad buto pirkimui iš A. S. pasiskolino tam tikrą sumą. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pinigų skolinimo aplinkybė nėra įrodyta. Šiuo aspektu svarbu tai, jog ieškovė su atsiliepimu pateikė kopiją pinigų skolinimo sutarties, sudarytos 1992-05-16 (CPK 314 straipsnis). Ši sutartis patvirtina, kad A. S. paskolino 2000 rublių butui nusipirkti. Pastebėtina, kad 1992-05-28 pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1-1374 antrame punkte nurodyta, kad perkamo buto kaina sudarė 15 866 rub., dalis šios sumos – 1935 rub. sumokėta grynais pinigais, o 13 931 rub.-valstybės vienkartinėmis išmokomis. Tokios grynais pinigais ir valstybės vienkartinėmis išmokomis mokamos sumos buvo apskaičiuotos 1992-05-19 šio buto įkainojimo aktu Nr. 54 (CPK 12, 178, 314 straipsniai). Sutiktina su ieškove, jog būtent dėl to iš L. V. investicinės sąskaitos I-1727 buvo nurašyta 13 931 rub. suma, taupomojoje knygelėje nurodant „nur. už butą-13931“. Pateikti rašytiniai įrodymai (dokumentai) patvirtina, kad butas su priklausiniu buvo privatizuotas L. V. asmeninėmis lėšomis ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotas jos vardu. Tai patvirtina faktą, kad butą ieškovė įgijo viena, tik už asmenines lėšas ir siekė nuosavybės sukūrimo tik sau, bet ne sutuoktiniui J. V., su kuriuo jau tuo metu neturėjo šeimyninių santykių ir nebevedė bendro ūkio.

Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, jog asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nenustatė minėtame straipsnyje nurodytos aplinkybės – turto įgijimo metu aiškiai išreikštos sutuoktinio valios įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Kolegija mano, jog faktas – buto įgijimas tuo metu, kai šalys jau nebevedė bendro ūkio ir kartu negyveno iš asmeninių pirkėjos L. V. lėšų ir jo įregistravimas jos vardu išreiškė ieškovės valią turtą įgyti asmeninėn nuosavybėn. Akcentuotina, kad buvęs sutuoktinis J. V. apie lėšų įgijimą, jų panaudojimą buvo tinkamai informuotas, todėl į šį butą jis nepretendavo, iš jo išsikraustė gyventi pas savo tėvus dar prieš ištuoką. Tai patvirtina Šilutės rajono teismo 1993-07-03 sprendime nustatytos aplinkybės, kurių iš naujo įrodinėti nebereikia: „vyras išvyko gyventi pas savo tėvus“, „šeima yra iširusi, kartu negyvena“ (CPK 182 straipsnio 2 puinktas).

Apeliantė nurodo, jog teismas nepagrįstai rėmėsi buvusio sutuoktinio J. V. 2006-02-25 surašytu raštu, kuriame nurodoma, kad jis atsisako jam priklausančios buto dalies ir ją dovanoja buvusiai žmonai L. V. Šis raštas negali būti laikomas dovanojimo sutartimi, nes neatitinka formos reikalavimų. Šiai tesinei situacijai spręsti svarbu tai, jog šiuo raštu buvęs sutuoktinis J. V. patvirtino faktą ir išreiškė savo valią, kad ginčo butas yra L. V. asmeninė nuosavybė. Sutiktina su ieškove, jog tai nėra dovanojimo sutartis, kuriai privaloma notarinė forma, tačiau šis raštas vertintinas kaip patvirtinimas, kad buvęs sutuoktinis yra atsisakęs jam priklausančios buto dalies savo sutuoktinės naudai. Kolegija mano, jog pavartota sąvoką „dovanoju“ atitinka J. V. nuosatą, jog ginčo turtas yra ne jo asmeninė nuosavybė, o būtent jo buvusios sutuoktinės ieškovės asmeninė nuosavybė. Svarbu yra ne sąvokos, o šio rašto turinys, asmens valia ir esmė, ją apylinkės teismas įvertino teisingai (CK 6.193 straipsnis).

Nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, jog buto dalis išliko J. V. nuosavybe iki jo mirties. Kolegija pažymi, jog bylos duomenimis J. V. niekada nesiekė savo vardu įforminti nuosavybės teisės į butą, nesikreipė į teismą dėl turto padalijimo per įstatymo nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą (1964 m. Santuokos ir šeimos kodekso 23 straipsnio 4 dalis). Teismui pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ieškovė per laikotarpį nuo 1993 m. iki šiol valdė turtą (butą) kaip savo nuosavybę: viena mokėjo buto išlaikymo mokesčius, rūpinosi buto būkle, jį remontavo – keitė langus, duris, santechniką, dažė bei tapetais išklijavo buto lubas ir sienas, keitė grindų dangą, remontavo stogą bei tinkavo išorines sienas. Tokie veiksmai buvo atliekami atvirai, turto valdymas - sąžiningas ir nepertraukiamas.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, jog pagal bendrąją tuo metu galiojusių šeimos įstatymų taisyklę turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe (Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnis). Tačiau vėlai sutuoktiniai turėjo teisę ir galimybę sutuoktinių režimą pakeisti, t. y. bendrąją jjungtinę nuosavybę transformuoti į asmeninę. Akcentuotina, jog Santuokos ir šeimos kodekso 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal M. M. prašymą, bylos Nr. 3K-3-280/2008; kt.).

Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad ieškovė, siekdama paneigti ginčo patalpų bendrumo prezumpciją, leistinomis įrodinėjimo priemonėmis privalėjo įrodyti, kad šios patalpos buvo įsigytos tik už jos asmenines (dovanotas ir (ar) skolintas) lėšas (CK 3.89 straipsnio 2 dalis, CPK 12, 178 straipsnis), nes vien turto registracijos ieškovės vardu fakto nepakanka tam, kad ginčo patalpos būtų pripažintos jso asmenine nuosavybe. Apylinkės teismas, spręsdamas dėl to, kokios (bendros šeimos ar asmeninės ieškovės) lėšos buvo panaudotos įsigyjant patalpas, įvertino ginčo buto pardavimo aplinkybes, ginčo patalpų įsigijimo ir rekonstravimo aplinkybes, buto pirkimo–pardavimo sutartį, 2006-02-25 buvusio sutuoktinio raštą, kitus byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus. Iš šių įrodymų visumos teismas pagrįstai nustatė, kad vien tik ieškovės lėšų buvo pakankamai butui įsigyti. Įvertinusi skundžiamo apylinkės teismo procesinį sprendimą įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo aspektu, teisėjų kolegija jų pažeidimo nenustatė. Byloje esančius įrodymus vertinti kitaip, negu tai padarė apylinkės teismas, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ieškovei įrodžius asmeninių lėšų panaudojimo šioms patalpoms įsigyti faktą bei tai, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, butą ir priklausinį pagrįstai pripažino asmenine ieškovės nuosavybe.

Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegija sutinka, jog ieškovei žyminis mokestis turėjo būti priteistas iš Lietuvos Respublikos, o iš valstybės įmonės Turto banko valstybei dėl to pačio biudžeto neturėjo būti priteistas iš viso (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl šių aplinkybių ši sprendimo dalis taisytina atsakovės nurodytu būdu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų išdėstyti taip:

priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko L. V. 50 EUR žyminio mokesčio.