- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-02-27
- Bylos Nr.
- 2A-228/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Danguolė Martinavičienė, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- Kauno, Kauno miesto 14-ojo notarų biuro
- Kategorijos
- 30.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Kauno m. 14-ojo notarų biuro notarės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal Onos E. B. ieškinį atsakovei Kauno miesto 14-ojo notarų biuro notarei D. M. dėl notaro veiksmų (tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų – draudimo bendrovė Beazley Furlonge Ltd. ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė prašė panaikinti Kauno miesto 14-ojo notarų biuro notarės D. M. 2009 m. liepos 17 d. nutarimą, kuriuo atsisakyta ieškovei išduoti paveldėjimo teisės liudijimą; įpareigoti notarę atlikti šį notarinį veiksmą ir išduoti ieškovei kaip testamentinei M. M., mirusios 2000 m. liepos 10 d., įpėdinei papildomą paveldėjimo teisės liudijimą į 62,03 ha ploto testatorės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Reikalavimą grindė tuo, kad 2001 m. kovo 5 d. atsakovė ieškovei išdavė paveldėjimo teisės liudijimą į butą su priklausiniais, esantį (duomenys neskelbtini), kurį 1993 m. spalio 4 d. testamentu ieškovei paliko M. M.. Ieškovė buvo M. M. globėja. 2009 m. birželio 17 d. pagal apskrities viršininko 2009 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 21-109867-30204 nekilnojamojo turto registre (įrašo Nr. 44/1292650) įregistruota mirusiosios M. M. nuosavybės teisė į 62,0300 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2009 m. liepos 1 d. per įgaliotą asmenį ieškovė kreipėsi į Kauno miesto 14-ojo notarų biuro notarę D. M., prašydama išduoti jai paveldėjimo teisės liudijimą į šį po testatorės mirties atsiradusį turtą. 2009 m. liepos 17 d. nutarimu notarė atsisakė atlikti ieškovės prašomą notarinį veiksmą. Atsisakymas grindžiamas tuo, kad mirusioji M. M. testamentu ieškovei paliko konkretų nekilnojamąjį turtą, į kurį išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą; kitas turtas testamente nenurodytas, tai patvirtina Kauno apygardos teismo 2003 m. birželio 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-699/2003; testamentinė įpėdinė nepateikė giminystę su testatore įrodančių dokumentų, kad galėtų paveldėti turtą pagal įstatymą; Mažeikų rajone Palūšės ir Plėnakių kaimuose esančius žemės sklypus, į kuriuos mirusiosios M. M. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės, pagal įstatymą paveldėjo valstybė, kurią atstovaujančiai Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 2007 m. sausio 16 d. Kauno miesto 14-ojo notarų biure buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą. Ieškovės atstovai nurodė, kad testatorė neturėjo įstatyminių įpėdinių, todėl ieškovei, priėmusiai palikimą pagal testamentą, turi būti išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į testatorės turtą, atsiradusį po jos mirties, t. y. į ieškinyje nurodytą žemės sklypą Panevėžio rajone. Teigė, kad M. M. teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, jai mirus, tapo palikimo dalimi. Niekas, išskyrus visą palikimą priėmusią ieškovę, neturi teisės paveldėti M. M. turtą. Notarės atsisakymas išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į ieškinyje nurodytą turtą prieštarauja testatorės valiai. Ieškinys grindžiamas Lietuvos Konstitucijos 23, 30 straipsniais, LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1dalies 2 punktu, CK 5.51 straipsniu.
Atsiliepimas
Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Notarė 2002 m. birželio 21 d. surašė atsisakymą atlikti notarinį veiksmą, t.y. išduoti ieškovei paveldėjimo teisės liudijimą į papildomai atsiradusį M. M. turtą tuo pagrindu, kad 1993 m. spalio 4 d. testamentu testatorė M. M. ieškovei paliko ne visą, o konkretų turtą – butą (duomenys neskelbtini) (CK 5.19 straipsnis). Ieškovė nepateikė įrodymų, kad yra M. M. įpėdinė pagal įstatymą. E. O. B. šį nutarimą apskundė teismui, prašydama pripažinti, kad 1993 m. spalio 4 d. M. M. testamentu jai paliko visą savo turtą. Kauno apygardos teismas 2003 m. birželio 4 d. sprendimu, apeliacine tvarka priimtu Kauno m. apylinkės teismo civilinėje byloje Nr.2-681/2003 (apeliacinės bylos nr.2A-699/2003) pagal O. E. B. ieškinį atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai, tretiesiems asmenims Kauno m. 14-jo notarų biuro notarei D. M., Kauno m. 1-jo notarų biuro notarei J. V., Telšių apskrities viršininko administracijai dėl pripažinimo testamentine įpėdine, konstatuota, jog M. M. testamente aiškiai išreiškė savo valią palikti ieškovei konkretų turtą – butą. Nesant įstatyminių ir testamentinių įpėdinių, testamente nenurodytas žemės sklypas (byloje Nr. 2A-699/2003 nagrinėtu atveju – esantis (duomenys neskelbtini)) atitenka valstybei. 2007 m. sausio 16 d. Telšių raj. valstybinei mokesčių inspekcijai buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į Mažeikių rajone Palūšės ir Plėnakių kaimuose esančius žemės sklypus. Analogišku pagrindu 2009 m. liepos 17 d. nutarimu atsakovė atsisakė išduoti paveldėjimo teisės liudijimą ir į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kurio nuosavybės teisė M. M. vardu buvo atkurta 2009 m. balandžio 20 d. apskrities viršininko sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė nepateikė giminystę su M. M. įrodančių dokumentų tam, kad šį jos turtą galėtų paveldėti pagal įstatymą (CK 5.11 straipsnis).
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino, panaikino Kauno miesto 14-ojo notarų biuro notarės D. M. 2009 m. liepos 17 d. nutarimą, kuriuo ieškovei Onai E. B. buvo atsisakyta išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į turtą nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. 44/1292650 po M. M. mirties. Įpareigojo notarę išduoti ieškovei Onai E. B. kaip testamentinei M. M. įpėdinei papildomą paveldėjimo teisės liudijimą į 62,0300 ha ploto testatorės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Priteisė iš atsakovės 840 Lt advokato atstovavimo išlaidų ir 86,83 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Teismas nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, atsakovė turėjo vadovautis ne tik CK normomis, bet ir 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir šio straipsnio 2 dalimi, kuri numato, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Nurodomas nuosavybės teisės atkūrimo būdas nepaneigia M. M. testamentinės įpėdinės galimybės perimti palikėjos nuosavybės teisę į žemę – ieškovės pasirinktas palikėjos teisių į žemės sklypą perėmimo būdas paveldint yra reglamentuotas CK 5.1 straipsnyje.
Spręsdamas kilusį ginčą, teismas vadovavosi kasacinio teismo praktika ir išaiškinimu, kad paveldėjimas reiškia universalų palikėjo teisių ir pareigų perėmimą, taigi palikimo atsiradimo metu perimamas ne tik faktinis palikėjo turtas, bet ir tos turtinės teisės, kurios gali būti perduotos palikėjo nurodytam įpėdiniui. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuosavybės teisės į žemę atkuriamos asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-5/2006). Teismas pažymėjo, kad testamento surašymo metu M. M. neturėjo kito turto, išskyrus nurodytąjį ieškovės naudai surašytame testamente. Nuosavybės teisių atkūrimo aplinkybės rodo, kad, surašant testamentą 1993 m., M. M. negalėjo išreikšti valios dėl žemės palikimo, nes tuo metu nuosavybės teisės į žemę neturėjo. Turtinę teisę atkurti nuosavybės teisę į žemę ji įgijo vėliau, 1999 m. parašiusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Ieškovė priėmė testamente nurodytą palikimą (butą), atstovavo M. M. žemės nuosavybės teisės atkūrimo procese, jos atstovo paaiškinimai ir fotonuotraukos įrodo, kad ieškovė įgyvendino žemės savininkės teises ir po nuosavybės teisių atkūrimo, atlikdama priežiūros žemės sklypu veiksmus. Taigi, nors testamente ir nėra duomenų apie žemės ar kito turto palikimą, nuosavybės teisė galėjo būti atkurta testamentinei įpėdinei, o ją atkūrus mirusiosios vardu – privalėjo būti perduota testamentinei įpėdinei pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą, CK 5.2 straipsnio 1 dalį, 5.15 straipsnį ir 5.67 straipsnį.
Teismas taip pat priėjo prie išvados, kad Kauno apygardos teismo 2003 m. birželio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-681/2003 nustatyta aplinkybė, kad 1993 m. spalio 4 d testamentu palikėja paliko ieškovei butą (pastaroji aplinkybė nagrinėjamoje byloje nekvestionuojama), nenurodant, kad paliekamas visas kitas turtas, neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje.
Įvertinęs notarės atsisakymą atlikti notarinį veiksmą apsprendė teisės taikymo aiškinimas, pagrįstas, be civilinės teisės normų, ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu, teismas panaikino Kauno miesto 14-ojo notarų biuro notarės D. M. 2009 m. liepos 17 d. nutarimą, kuriuo atsisakyta ieškovei išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, atsakovė įpareigota atlikti šį notarinį veiksmą ir išduoti ieškovei kaip testamentinei M. M. įpėdinei papildomą paveldėjimo teisės liudijimą į 62,03 ha ploto testatorės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė notarė D. M.–M. prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatos tiksliai išvardija Lietuvos Respublikos piliečius, kurie gali būti pretendentais atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą – tai yra turto savininkai. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuosavybės teisės į žemę atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams. Panevėžio apskrities viršininko 2009 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) M. M. atkūrė nuosavybės teises į buvusių savininkų B. nuosavybės teise valdytą 124,76 ha žemės sklypo dalį Joniškio (duomenys neskelbtini). Bylos dokumentai patvirtina, kad savininkų šeimos narė I. B. 1958 m. kovo 27 d. testamentu M. M. paliko savo turtą. M. M. atkuriant nuosavybės teises į mirusiosios savininkės I. B. nekilnojamą turtą, vadovautasi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu nuosavybės teisės M. M. būtų atkuriamos į I. B. priklausiusią žemės sklypo dalį, nepriklausomai nuo 1958 m. kovo 27 d. testamento turinio. Taigi, M. M. ir buvo tas asmuo, kuriai mirusi turto savininkė I. B. testamentu paliko savo turtą. Sąvoka „miręs turto savininkas paliko savo turtą“ taikytina tik M. M. nuosavybės teisių atkūrimo santykiuose su buvusiais atkuriamo turto savininkais, o ieškovei paveldėjimo teisė atsiranda bendrų paveldėjimo santykius reguliuojančių teisės normų pagrindu – CK normų. Vertinant LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo turinį nagrinėjamoje byloje šio įstatymo nuostatų taikymas ir pasibaigia atkūrus M. M. nuosavybės teises į mirusiosios grąžinto turto savininkės I. B. valdytą nekilnojamą turtą. Mirus teisės atkurti nuosavybės teises turėtojui, teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą tampa palikimo dalimi ir paveldima bendra tvarka, taigi tolimesniam šio turto paveldėjimui taikytinos tiktai CK paveldėjimo santykius reguliuojančios nuostatos.
2. Teismas, patenkindamas ieškovės prašymą, mirusiąją M. M. priskyrė asmenų, įvardintų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte – tai yra turto savininkų, kuriems atkuriamos turėtos nuosavybės teisės, ratui, o tai neatitinka faktinių aplinkybių. Teismas M. M. priskyrė ne turto paveldėtojų, o turto savininkų ratui.
3. M. M. yra tik testamentinė savininkės I. B. įpėdinė turto, į kurį jai atkurtos nuosavybės teisės, todėl nepagrįstas teismo argumentas, kad ieškovė įgyvendino žemės savininkės teises ir po nuosavybės teisių atkūrimo, atlikdama priežiūros žemės sklypu veiksmus. Ieškovė yra M. M. konkretaus turto paveldėtoja, todėl ji neteisėtai veikė M. M. vardu jai atkuriant nuosavybės teises.
4. Teismas nepagrįstai laikė, kad Kauno apygardos teismo 2003 m. birželio 4 d.sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-681/2003 neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje. Kauno apygardos teismas 2003 m. birželio 4 d. sprendime aiškiai konstatavo, kad mirusiosios M. M. valia ir testamento turinys neginčijami – M. M. testamentu paliko ieškovei konkretų turtą – butą (duomenys neskelbtini), nesant įpėdinių pagal įstatymą, o testamentu palikta tik dalis palikėjo turto, tai likusi dalis pereina valstybei. Abiejose bylose ieškovė įrodinėja, kad M. M. testamento pagrindu ji paveldi ir kitą turtą. Abiem atvejais, mirusiosios M. M. turtą, nepaveldėtą pagal testamentą, paveldi Lietuvos valstybė, kuri buvo įtraukta šalimi į abi bylas.
5. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad testatorė M. M. negalėjo išreikšti valios dėl žemės palikimo, nes tuo metu nuosavybės teisės į žemę neturėjo. M. M. 1999 m. birželio 15 d. parašiusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų B. turtą, įgijo turtinę teisę atkurti nuosavybės teisę į žemes kaip 1958 m. kovo 27 d. testamentinė teisių ir pareigų perėmėja. M. M. mirė 2000 m. liepos 10 d., tai reiškia, kad būdama gyva, galėjo pakeisti savo valią ir šią turtinę teisę įtraukti į testamentą, tačiau to nepadarė.
6. Teismas pažeidė CPK reikalavimus, bylą nepagrįstai išnagrinėjo ginčo teisena ir nepagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovės patirtas bylinėjimo išlaidas. Nagrinėjamoje byloje 2012 m. kovo 19 d. teismo nutartimi palikus nenagrinėtais ieškovės reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, liko vienintelis reikalavimas dėl notaro veiksmų teisėtumo, kuris nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka.
Šalies argumentai
7. Nacionalinė žemės tarnyba atstovauja valstybei paveldint ir įsigyjant privačią žemę. Valstybės, kaip šalies, kuriai teismo sprendimas tiesiogiai įtakoja jos turtines teises ir interesus, atstovavimas šioje byloje nėra tinkamas, nes institucija, kuriai įstatymu pavesta atstovauti valstybei dėl žemės nuosavybės paveldėjimo, negavo procesinių dokumentų, negalėjo pateikti atsiliepimo ir įrodymų, ginti savo teises ir interesus. Teismas, apeliantės nuomone, pažeidė CPK 329 straipsnio 1 dalį. Apeliantė taip pat nurodė, kad ieškovė dar 2002 m. balandžio 14 d. kreipėsi su prašymu išduoti papildomą paveldėjimo teisės liudijimą į turtą, kuris nenurodytas testamente. 2002 m. birželio 21 d. nutarimu atsakovė atsisakė atlikti šį notarinį veiksmą. Ieškovė šio nutarimo neskundė, todėl vadovaudamasi CK paveldėjimo santykius reguliuojančiomis normomis, galiojančiu 2003 m. birželio 4 d. Kauno apygardos teismo sprendimu dėl testamento turinio apimties, 2006 m. gruodžio 20 d. Telšių apskrities VMI pareiškimu – prašymu išduoti paveldėjimo teisės liudijimą valstybei Nr. 2-11554, 2007 m. sausio 16 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas valstybei.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės visas patirtas bylinėjimosi išlaidas, priimti atskirąją nutartį dėl baudžiamosios bylos iškėlimo Kauno miesto 14-ojo biuro notarei D. M.–M., pripažinti notarių D. M.–Mieželienės, R. R. ir I. Z. dalyvavimą būtinu. Atsiliepime nurodė, kad teismas pagrįstai vadovavosi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatomis, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Ieškovės nuomone, teismas, nustatęs Telšių apskrities valstybinei VMI išduotą paveldėjimo teisės liudijimą turėtų ex officio pripažinti negaliojančiu.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepime palaikė apeliacinio skundo argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo spendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Dėl netinkamo atstovavimo valstybei ir dėl to padarytų proceso pažeidimų
Apeliantė kaip vieną iš pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo argumentų nurodo tai, kad nagrinėjamoje byloje valstybei kaip M. M. įpėdinei atstovauja netinkamas subjektas, o institucija, kuri turėtų atstovauti valstybei nebuvo informuota apie bylos nagrinėjimą, nepateikė atsiliepimo. Apeliantės nuomone, tai yra procesinis pažeidimas, turintis įtakos teismo sprendimo teisėtumui.
Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas dėl tinkamo atstovavimo valstybei turto paveldėjimo atvejais, yra nurodęs, kad CK 5.2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei. Tokie patys palikimo perėjimo valstybei pagrindai įtvirtinti CK 5.62 straipsnio 1 dalyje, papildomai nurodant, kad turtas valstybei, be kita ko, gali būti paliekamas testamentu (1 punktas). CK nedetalizuojama turto, kurį paveldi valstybė, priėmimo tvarka ir tolimesni su paveldėtu turtu atliktini veiksmai (išskyrus atsakomybė už palikėjo skolas (CK 5.62 straipsnio 3 dalis) ir paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas (CK 5.66 straipsnio 2 dalis), taip pat institucijų, kurios tokiu atveju įgaliotos veikti valstybės vardu, teisės ir pareigos, todėl, sprendžiant, kokia institucija įgaliota atstovauti valstybei teisme, kai vykdomas išieškojimas iš valstybės paveldėtos žemės, turi būti vadovaujamasi kitų įstatymų ir jų įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis.
Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad Nacionalinė žemės tarnyba veikia valstybės vardu valstybei paveldint ir įsigyjant privačią žemę valstybės nuosavybėn, išskyrus atvejus, kai Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nustatytas valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo organizatorius veikia valstybės vardu įsigyjant privačią žemę valstybės nuosavybėn, kai privati žemė įsigyjama valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo tikslais, ir šio Įstatymo nustatytus atvejus, kai valstybės vardu paveldint ar kitaip įsigyjant privačią žemę valstybės nuosavybėn valstybės vardu veikia Valstybės žemės fondas. Šis fondas veikia valstybės vardu tuo atveju, kai sprendžiami su žemės konsolidacijos projektais susiję klausimai (Žemės įstatymo IX skyrius). Tai reiškia, kad pagal Žemės įstatyme įtvirtintą teisinį reglamentavimą tais atvejais, kurie nepatenka į Valstybės žemės fondo kompetencijos sritį, valstybei paveldint žemę jos vardu veikia Nacionalinė žemės tarnyba. Pažymėtina, kad įstatyme neįtvirtinama, kaip konkrečiai Nacionalinė žemės tarnyba dalyvauja teisiniuose santykiuose, atsirandančiuose tais atvejais, kai valstybė paveldi žemę, t. y. kokie veiksmai priskirtini jos kompetencijai. Dėl to, sprendžiant dėl aptartos įstatymo nuostatos aiškinimo ir taikymo, be kita ko, atsižvelgtina į įstatymų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatytą reglamentavimą.
Valstybės paveldėto turto priėmimo procedūra ir joje dalyvaujančių subjektų teisės bei pareigos iš dalies reglamentuojamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklėse (toliau – Taisyklės). Jų 45 punkte nustatyta, kad jeigu valstybė paveldėjo žemės sklypą (jo dalį), mokesčių inspekcija, gavusi atitinkamus paveldėjimą patvirtinančius dokumentus, per 10 darbo dienų nuo šių dokumentų gavimo juos turi perduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniam padaliniui pagal žemės sklypo (jo dalies) buvimo vietą. Šiuo atveju neforminamas turto perėmimo dokumentas. Remiantis šiomis nuostatomis, kasacinis teismas padarė išvadą, kad tuo atveju, kai valstybė paveldi žemę, palikimo priėmimo procedūrą atlieka mokesčių inspekcija, kuri, atsižvelgiant į tai, jog valstybė atsako už palikėjo skolas tik paveldėtu turtu (CK 5.62 straipsnio 3 dalis), turi pareigą kreiptis į notarą dėl turto apyrašo sudarymo (CK 5.53 straipsnis) ir gauti paveldėjimą patvirtinančius dokumentus (CK 5.66 straipsnio 2 dalis). Tik tada, kai palikimas nustatyta tvarka yra priimtas (išduotas paveldėjimo teisės liudijimas), mokesčių inspekcija perduoda palikimo priėmimą patvirtinančius dokumentus Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui, kurio teritorijoje yra paveldėta žemė tolimesniems su paveldėtu turtu susijusiems veiksmams atlikti (įregistruoti paveldėtą turtą valstybės vardu, esant būtinybei, organizuoti pardavimo procedūras ir kt.). Taigi, valstybei paveldint žemę, Valstybinė mokesčių inspekcija kaip valstybės atstovė dalyvauja paveldėto turto priėmimo ir paveldėjimą patvirtinančių dokumentų gavimo etape, o vėliau visi kiti su paveldėtu turtu susiję klausimai pavedami spręsti Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2014).
Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl to, kas yra M. M. žemės sklypo, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, paveldėtojas, pagal minėtą kasacinio teismo išaiškinimą šiame paveldėjimo santykių etape valstybei turėtų atstovauti Valstybinė mokesčių inspekcija, todėl apeliantės argumentai dėl netinkamo atstovavimo valstybei ir padaryto procesinio pažeidimo, tinkamai atstovui nepranešus apie bylos nagrinėjimą, atmetami.
Dėl ginčo teisiniams santykiams taikytino įstatymo
Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl to, kad ginčo santykiams teismas pritaikė netinkamą teisės aktą. Apeliantės nuomone, ginčo teisiniams santykiams turėjo būti taikomos CK nuostatos, susijusios su paveldėjimo teisiniais santykiais, tuo tarpu teismas vadovavosi specialiuoju įstatymu – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu.
Teisėjų kolegija, spręsdama dėl ginčo santykiams taikytino teisės akto pastebi, kad pirmosios instancijos teismas, ginčo byloje nutaręs remtis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėse bylose Nr. 3K-7-5/2006 ir 3K-3-154/2009 suformuluotu teisės aiškinimu. Teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, pažymi, kad nepaisant to, kad ginčai šioje byloje ir minėtose bylose yra susiję su nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir teisių perėmimu, tarp šių bylų yra esminių skirtumų, kurie sąlygoja ginčui teisingai išspręsti taikytino teisės akto parinkimą.
Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo bendrosiose nuostatose yra aiškiai nurodyta, kad jo specialiosiomis teisės normomis reglamentuojami nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisiniai santykiai. Taigi šis įstatymas turi aiškiai apibrėžtą reguliavimo sritį. Jis numato tiek turtą, į kurį gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, tiek piliečius, kuriems šios teisės gali būti atkurtos, tiek sąlygas ir tvarką, kada nuosavybės teisės gali būti atkuriamos, tiek tada, kada atkūrimas negalimas. Pirmosios instancijos teismo pritaikytas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnis apibrėžia piliečių ratą, kuriems nuosavybės teisės gali būti atkuriamos. Šio straipsnio 1-5 punktuose yra apibrėžti piliečiai, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės. Minėto straipsnio 1-4 punktuose apibrėžtas piliečių ratas, kurie yra patys turto savininkai ar su turto savininku giminystės ar santuokiniais ryšiais susiję asmenys, o 5 punkte numatytas atvejis, kuomet asmenys yra įgiję turtą, tačiau tai buvo padaryta sandoriu nesilaikant įstatyme numatytos formos reikalavimų ir nuosavybės teisių įgijimą reikia konstatuoti teismo sprendimu nustatant juridinę reikšmę turintį faktą.
Kaip minėta, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis apibrėžia piliečių ratą, kurie gali pretenduoti atkurti jiems nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad tais atvejais, kai to paties straipsnio 1-4 nurodyti piliečiai, kurie yra pateikę prašymus jiems atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Taigi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis (kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas ir kuri yra pritaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, kuriomis vadovavosi pirmosios instancijos teismas) neapibrėžia savarankiškų, sąlygų, kas gali būti pretendentu atkurti nuosavybės teises, o papildo šio straipsnio 1 dalies 1-4 punktus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A(858)-545/2013) tais atvejais, kai tuose punktuose numatyti asmenys miršta nesulaukę nuosavybės teisių atkūrimo proceso pabaigos.
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nustato, kad M. M. pretendente atkurti nuosavybės teises tapo vadovaujantis ne Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu, o 2 straipsnio 1 dalies 5 punktu. Šią aplinkybę patvirtina Nuosavybės teisių atkūrimo byloje (b. l. 57) esantis Joniškio rajono apylinkės teismo 2001 m. liepos 17 d. sprendimas, kuriuo jau po M. M. mirties (mirė 2000 m. liepos 10 d.) buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad S. B., L. B., J. B. ir jų seserys M. B., S. B., T. B. ir I. B. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdė 134,02 ha žemės. Teismas taip pat nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. M., pagal I. B. 1958 m. kovo 27 d. testamentą, patvirtintą Joniškio notarinės kontoros reg. Nr. 377, yra visų su tuo susijusių teisių ir pareigų perėmėja.
Atsižvelgiant į tai, kad M. M. pretendente atkurti nuosavybės teises tapo ne Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, o remiantis 5 punktu, sprendžiant dėl teisės perimti mirusiosios M. M. vardu atkurtas nuosavybės teises negali būti remiamasi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, nes ši dalis taikoma tik tais atvejais, kai pretendentais asmenys yra tapę šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1-4 punktų pagrindais.
Minėtos aplinkybės leidžia sutikti su apeliante, kad M. M. tapus pretendente pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir atkūrus jai nuosavybės teises, klausimas dėl nuosavybės teisių perdavimo jos įpėdiniams turi būti sprendžiamas ne pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, o pagal CK. Pretendentei atkūrus nuosavybės teises (t. y. priėmus sprendimą atkurti nuosavybės teises), nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisiniai santykiai pasibaigė, o palikėjos vardu atsiradęs turtas turi būti paveldimas pagal CK normas.
Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu yra nustatyti, kurių metų Civilinį kodeksą ginčo teisiniams santykiams būtina taikyti. Palikėja M. M. mirė 2000 m. liepos 10 d., todėl pagal 2000 metų CK 5.3 straipsnio 1 dalį tą dieną atsirado palikimas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalį Civilinio kodekso penktosios knygos normos taikomos paveldėjimo santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksus. Kadangi 2000 metų civilinis kodeksas įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d., klausimai, susiję su M. M. turto paveldėjimu turi būti sprendžiami pagal 1964 m. CK.
Pagal 1964 m. CK 575 straipsnio 1 dalį kiekvienas pilietis gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį (neišskiriant ir įprastinio namų apstatymo bei apyvokos reikmenų) vienam ar keliems asmenims, tiek priklausantiems prie įstatyminių įpėdinių rato, tiek ir nepriklausantiems prie jo, taip pat valstybei arba atskiroms valstybinėms, kooperatinėms ir kitoms visuomeninėms organizacijoms. Pagal to paties kodekso 593 straipsnio 3 dalį jeigu, nesant įstatyminių įpėdinių, testamentu palikta tiktai dalis palikėjo turto, tai likusioji dalis pereina valstybei.
Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad palikėja M. M. 1993 m. spalio 4 d. testamentu ieškovei paliko butą, esantį (duomenys neskelbtini). Tai, kad minėtu testamentu buvo paliktas konkretus turtas nustatė ir Kauno apygardos teismas 2003 m. birželio 4 d. sprendimu, kuriuo panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovės O. E. B. ieškinį su reikalavimu pripažinti, kad M. M. 1993 m. spalio 4 d. testamentu paliko visą savo turtą atmetė. Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis teismo sprendimas neturi prejudicinės galios, nes bylų faktinės aplinkybės skiriasi. Kauno apygardos teismo sprendimu buvo sprendžiamas klausimas dėl testamentu palikto turto apimties, toje byloje dalyvavo ieškovė, Valstybinė mokesčių inspekcija, notarės bei Telšių apskrities viršininko administracija. Šioje byloje nuosavybės teisės į ginčo žemę žemės savininkei I. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdžiusiai žemę pripažinta nustatant juridinį faktą. Taip pat nustatant juridinį faktą pripažinta, kad savininkė I. B. testamentu žemę paliko M. M., kuriai po mirties atkurtos nuosavybės teisės. Klausimas ar M. M. ieškovei testamentu paliko žemę išspręstas Kauno apygardos teismo 2003 m. birželio 4 d. sprendimu (t. 1, b. l. 43). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje byloje negalima vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu civilinėse bylose Nr. 3K-7-5/2006 ir 3K-3-154/2009, nes minėtose bylose testamentai buvo sudaryti 1987 ir 1988 metais. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl kitose byloje nagrinėjamų testamentų turinio pabrėžė, kad jų sudarymo metu testatorė neturėjo ir negalėjo turėti žemės, o testamente nurodžius žemės sklypą, jis nebūtų legaliai patvirtintas tuometinės valdžios institucijų. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje testamentas buvo sudarytas 1993 m. spalio 4 d., todėl nėra pagrindo nesivadovauti Kauno apygardos teismo 2003 m. birželio 4 d. sprendimu nustatyta aplinkybe, kad ginčo testamentu ieškovei buvo paliktas konkretus turtas. Šiuo atveju kasacinio teismo aiškinimu nėra vadovaujamasi, kadangi skiriasi faktinės civilinių bylų aplinkybės.
Kaip minėta, pagal CK 593 straipsnio 3 dalį jeigu, nesant įstatyminių įpėdinių, testamentu palikta tiktai dalis palikėjo turto, tai likusioji dalis pereina valstybei. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovei testamentu yra paliktas tik testatorės butas, todėl vadovaujantis minėta tuo metu galiojusio CK norma, likęs turtas, nesant kitų įstatyminių ar testamentinių įpėdinių, pereina valstybei.
Atsižvelgiant į minėtas byloje nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo panaikintas Kauno miesto 14-ojo notarų biuro notarės D. M. 2009 m. liepos 17 d. nutarimas, kuriuo ieškovei O. E. B. buvo atsisakyta išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į turtą nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. 44/1292650 po M. M. mirties ir notarė buvo įpareigota išduoti ieškovei papildomą paveldėjimo teisės liudijimą į testatorės M. M. 62,0300 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl šis sprendimas panaikinamas, o minėti ieškovės reikalavimai atmetami.
Pagal 93 straipsnio 5 dalį jeigu apeliacinės instancijos teismas priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kadangi apeliantės skundas yra patenkintas, apeliacinės instancijos teismas priteisia jai bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Byloje pateikti įrodymai, kad už atstovavimą pirmosios instancijos teisme atsakovė sumokėjo 2 000 Lt (t. 1, b. l. 104, 178), o už apeliacinį skundą sumokėjo 144 Lt žyminio mokesčio, todėl šios atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš ieškovės.
Byloje taip pat yra pareikštas apeliantės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškusi apeliantė, todėl jos prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas. Dėl tų pačių argumentų atmetamas ir ieškovės prašymas pripažinti notarių dalyvavimą teismo posėdyje būtinu.
Byloje taip pat yra pareikštas ieškovės prašymas priimti atskirąją nutartį kreiptis į prokuratūrą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo inicijavimo notarei D. M.– M.. Bylos nagrinėjimo metu nėra nustatyta, kad, priimdama ieškovės ginčijamą nutarimą, notarė pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo inicijuoti baudžiamosios bylos iškėlimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos tesimo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti, ginčą išspręsti iš esmės – ieškovės O. E. B. reikalavimus panaikinti Kauno miesto 14-ojo notarų biuro notarės D. M. 2009 m. liepos 17 d. nutarimą, kuriuo ieškovei O. E. B. buvo atsisakyta išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į turtą nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) po M. M. mirties bei įpareigoti notarę išduoti ieškovei O. E. B. kaip testamentinei M. M. įpėdinei papildomą paveldėjimo teisės liudijimą į 62,0300 ha ploto testatorės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atmesti.
Priteisti iš ieškovės O. E. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2 000 Lt (du tūkstančius litų) advokato atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 144 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt keturis litus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą atsakovei notarei D. M.–M. (a. k. (duomenys neskelbtini)