Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. P. ir nuteistojo D. J. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punktuose, 129 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punktuose ir nubaustas:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punktus laisvės atėmimu 16 (šešiolikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu ir nustatė subendrintą bausmę laisvės atėmimą 16 (šešiolikai) metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsniu, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrino su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu paskirta bausme: neatliktą laisvės atėmimo bausmę 2 (dvejus) metus 9 (devynis) mėnesius ir 5 MGL (625 Lt) dydžio baudą ir nustatė galutinę subendrintą bausmę baudą 5 MGL (625 Lt) ir laisvės atėmimą 17 (septyniolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

G. P. pripažinta kalta padariusi nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 6 punktuose, 129 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 6 punktuose ir nubausta:

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 6 punktus laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams,

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 6 punktus laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu ir nustatė galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 14 (keturiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. J. ir G. P. nuteisti už tai, kad nuo 2010 m. balandžio mėnesio pabaigos iki 2010 m. gegužės 19 d., bendrabučio kambaryje, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, dažnai būdami apsvaigę nuo alkoholio, itin žiauriai mušė mažametę bejėgiškos būklės G. P. dukrą, G. Pl. , gim. 2010 m. kovo 27 d.: abu sistemingai – kiekvieną dieną, kartais kelis kartus per dieną, tyčia sudavė smūgius rankomis bei apklotais į įvairias kūno vietas, o D. J. sudavė smūgius kilpiniu rankšluosčiu bei kitaip smurtavo prieš G. Pl. – ją purtė, D. J. spardė ir purtė vežimėlį, kuriame gulėjo G. Pl. , laikė ranka uždengęs jos burną ir taip sukėlė jai didelį fizinį skausmą bei padarė jai poodines kraujosruvas sumušimų vietose, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą bei abu suduodami jai ne mažiau kaip du smūgius į galvos sritį sužalojo G. Pl. , padarydami jai uždarus linijinius dešinio momenkaulio lūžius bei kraujo išsiliejimą po smegenų dangalais, nesuspaudusį galvos smegenų, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Be to D. J. ir G. P. nuteisti už tai, kad 2010 m. gegužės 19 d. naktį į 20 d., bendrabučio kambaryje, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, būdami apsvaigę nuo alkoholio, susierzinę dėl mažametės G. Pl. verksmo, stebėdami vienas kito atliekamus smurtinius veiksmus prieš G. Pl. , juos skatindami ir jiems pritardami, itin žiauriai – sukeldami mažametei, bejėgiškos būklės G. P. dukrai, G. Pl. , gim. 2010 kovo 27 d., didelį fizinį skausmą ir kančias, tyčia kiekvienas purtė mažametę suėmęs už pažastų, ne mažiau kaip po kelis kartus metė nukentėjusiąją į vežimėlį, į stalą, ant lovos, sudavė smūgius rankų delnais ir kumščiais G. Pl. į veidą, galvą, krūtinę ir kitas kūno vietas. G. P. trenkė kelis kartus G. Pl. galva į stalą, numetė ją ant žemės, D. J. vieną kartą kietai susuktu kilpiniu rankšluosčiu sudavė smūgį G. Pl. į galvą, ir šiais bendrais veiksmais kaltinamieji sužalojo G. Pl. , padarydami jai poodines kraujosruvas – nežymų sveikatos sutrikdymą, VI-VII-VIII-IX-X šonkaulių skersinius lūžius pagal priestuburinę liniją – nesunkų sveikatos sutrikdymą bei galvos sumušimą – kraujosruvas galvos skliauto minkštuose audiniuose-viršugalvio dešinėje ir kairėje pusėje bei pakaušio srityje, daugybinius kaukolės skliauto kaulo lūžius su abipusiu kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, suspaudusiu smegenis ir galvos smegenų sumušimu - sunkų sveikatos sutrikdymą nuo kurio mažametė G. Pl. 2010 m. gegužės 20 d. ryte įvykio vietoje mirė ir taip itin žiauriai nužudė mažametę, bejėgiškos būklės G. P. šeimos narę, jos dukrą G. Pl. .

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. J. prašo priimti naują išteisinamąjį nuosprendį dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punktų, paskirti švelnesnę bausmę už BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punktus ir ją atlikti kalėjime. Nurodo, kad dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punktuose numatytos nusikalstamos veikos prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi. Teismas skirdamas jam bausmę neatsižvelgė į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nusikaltimo sunkumo laipsnį, tiksliai nenustatė jo suduotų smūgių skaičiaus ir rėmėsi melagingais G. P. parodymais.

Apeliantas teigia, kad nusikaltimo numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punkte nepadarė. Ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus parodymus, nes ikiteisminio tyrimo tyrėjai prieš jį vartojo psichologinį smurtą ir vertė duoti tokius parodymus kokių jiems reikėjo. Apie tai informavo teismą, kuris neištyrė šio fakto. Apeliantas skunde išdėsto savo parodymus apie 2010 m. gegužės 19-20 d. vykusias aplinkybes ir nurodo, kad šie parodymai nuoširdūs ir tikslūs. Teismas negalėjo remtis G. P. parodymais, nes įvykio dieną ji buvo neblaivi (1,69 promilės alkoholio), vartojo įvairius raminančius vaistus. Be to, G. P. nustatyta sunki depresija, ji užregistruota psichikos sveikatos gydymo įstaigoje. Tuo galėjo pasinaudoti ikiteisminio tyrimo tyrėjai ir suklastoti jos (G. P. ) parodymus. Teismas šios aplinkybės taip pat netyrė. Atkreipia dėmesį į tai, kad G. P. iki sulaikymo ieškojo meilės ir draugų už pinigus per radijo laidą „SMS pažintys“, o tai įrodo, jog jai nerūpėjo dukra. G. P. davė melagingus parodymus, nes norėjo jį apkalbėti ir atkeršyti už jo pasakytą tiesą apie jos netinkamą elgesį su dukra. Teismas netyrė G. P. parodymų apie tai, jog ji bandė gaivinti dukrą dėl to galėjo ant mergaitės kūnelio atsirasti sužalojimai ir lūžiai.

Teisiamojo posėdžio metu nebuvo apklausti liudytojai M. P. ir R. L. , kurie galėtų jį charakterizuoti iki jo bendravimo ir gyvenimo kartu su G. P. . Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo jam atlikta ekspertizė su melo detektoriumi, nors to pats prašė. Prašo atsižvelgti į jo jauną amžių, galimybę pasitaisyti, turi gyvenamąją vietą, kurioje registruotas, iki sulaikymo dirbo UAB (duomenys neskelbtini), turi nesantuokinį mažametį sūnų ir nori matyti kaip jis auga, juo rūpintis, būdamas tardymo izoliatoriuje nesivėlė į konfliktus, turi šeimą, kuriai reikalinga jo pagalba.

Apeliaciniu skundu nuteistoji G. P. prašo išteisinti dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 6 punktų arba perkvalifikuoti, skirti metus laiko kalėti atskirai nuo kitų kalinių, nes dirbo apsaugos darbuota dėl to jau patyrė kitų kalinčių moterų psichologinį ir fizinį smurtą, bijo dėl savo gyvybės. Nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu, kuriuo jai inkriminuota nusikalstama veika pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 6 punktus ir už tai paskirta 14 (keturiolikos) metų laisvės atėmimo bausme. Byloje nėra nustatyta, kad būtent nuo jos smūgių buvo sunkiai sutrikdyta jos dukros sveikata dėl ko ji mirė.

Liudytojos V. J. ir V. M. paneigė faktą, kad ji nuolatos ir sistemingai mušdavo savo dukrą. Atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojos V. J. , V. M. , G. M. ir I. N. paliudijo, jog matė ją (G. P. ) sumuštą ir mušamą D. J. . Vieną kartą teko kviesti policijos pareigūnus ir bėgti iš namų dėl D. J. vartojamo smurto. Pareigūnai ją su dukra vežė į Klaipėdos vaikų ligoninę, bet ji pareiškimo nepadavė, nes D. J. su draugais jai grasino, jei jį paliks ar apskųs. Byloje yra teismo medicinos eksperto išvada (1 t., b. l. 119), kuri patvirtina apie D. J. vartotą smurtą prieš ją. Iš liudytojų V. M. , S. V. ir jos pačios parodymų matyti, kad D. J. būna agresyvus kai išgeria.

Teigia, kad duodama parodymus buvo afekto būsenoje ir save apkalbėjo, nes D. J. darė jai spaudimą ir grasino, tai įrodo jai siųsti laiškai (2 t., b. l. 56). Dėl to yra parašius pareiškimą ir prašo iškelti baudžiamąją bylą. Apie jai daromą spaudimą 2010 m. gegužės 20 d. gali patvirtinti liudytoja G. M. , kuri girdėjo bendrojoje virtuvėje jos ir D. J. pokalbį.

Mano, kad teismas nepagrįstai vadovavosi D. J. parodymais, nes neišnagrinėjo byloje esančių duomenų, iš kurių matyti, jog D. J. tyčia ją apkalba ir duoda melagingus parodymus, nes nori suversti jai kaltę, o pats būtų išteisintas. Prašo atsižvelgti į tai, kad neteista, neturi administracinių nuobaudų, teisiama pirmą kartą, prieš suimant lankėsi medicinos komisijoje dėl darbo, serga depresija ir gydėsi nuo jos savo noru, turi gyvenamąją vietą pas senelius, kurie pensininkai, silpnos sveikatos ir jiems reikia jos pagalbos, prieš 3 metus palaidojo mamą, kuri nusižudė, pati taip pat ne kartą bandė pasitraukti iš gyvenimo savo noru.

Nuteistasis D. J. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti.

Nuteistosios G. P. gynėjas prašė tenkinti jos apeliacinį skundą.

Prokurorė prašė abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų D. J. ir G. P. apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas ištyręs įrodymus, juos išsamiai išanalizavęs ir vadovaudamasis įstatymo reikalavimais įvertinęs, teisėjų kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Nuosprendyje išdėstytos ir motyvuotos teismo išvados leidžia teigti, kad abiejų nuteistųjų kaltė, jų tyčia, nusikalstamų veikų kvalifikacija yra teisingos.

Kaip matyti iš apeliacinių skundų turinio abu apeliantai teigia esantys nepagrįstai nuteisti pagal BK 129 str. 2 d., tuo pačiu kaltindami vienas kitą tyčiniu mergaitės nužudymu. Nuteistoji G. P. teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi bendranuteistojo D. J. parodymais, nes neišnagrinėjo duomenų, iš kurių matyti, jog D. J. tyčia ją apkalba duodamas melagingus parodymus, nori suversti visą kaltę jai, o pats būti išteisintas. Panašius teiginius apeliaciniame skunde nurodo ir nuteistasis D. J. , tuo pačiu teigdamas, kad teismas nepagrįstai rėmėsi jį kaltinančiais melagingais bendranuteistosios G. P. parodymais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone vien tai, kad abu nuteistieji nesutinka su teismo išvadomis dėl jų kaltės, padarius veiką, numatytą BK 129 str. 2 d., nėra pagrindas pripažinti nuosprendį neteisėtu, jį pakeisti ar panaikinti. Argumentai, kuriais abu nuteistieji neigia savo kaltę dėl tyčinio mergaitės nužudymo, tuo pačiu versdami kaltę vienas kitam, nėra nauji. Kaip seka iš apeliacinių skundų bei pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio, šie argumentai buvo išsakyti ir pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, su abiejų nuteistųjų apeliacinių skundų argumentais susijusios bylos aplinkybės teisme buvo ištirtos, nuteistųjų argumentai motyvuotai atmesti remiantis byloje surinktais ir teismo ištirtais įrodymais, kuriuos nuosprendyje išsamiai išanalizavus teismas padarė išvadas dėl abiejų nuteistųjų kaltės dėl tyčinio kvalifikuoto nužudymo. Teismo išvados dėl nuteistųjų kaltės bendrais smurtiniais veiksmais nužudžius mergaitę pagrįstos įvertinus ne tik pačių nuteistųjų duotus parodymus ikiteisminiame tyrime bei teisme, motyvuotai nurodant kuriais iš jų vadovaujamasi, o kurie atmetami, juos išsamiai išanalizavus bei sugretinus su kitais byloje ištirtais objektyviais jų kaltės įrodymais, t. y. abiejų nuteistųjų kaltė dėl tyčinio kvalifikuoto nužudymo bendrininkaujant pagrįsta ištirtų įrodymų viseto analize ir tai leidžia teigti, kad teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo, nuteistoji G. P. teisme pareiškė, kad kuo ji kaltinama suprato, savo kaltę pripažino, tačiau duoti parodymus atsisakė, atsakė tik į proceso dalyvių užduotus klausimus, prašė remtis jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant ją įtariamąja. Duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui G. P. parodė, kad 2010-05-19 vakare abu su D. J. , būdami apsvaigę nuo alkoholio, mergaitei pradėjus verkti ir nenurimstant, o tai trukdė jiems miegoti, iš pradžių D. J. , vėliau ir ji pati, prieš mergaitę fiziškai smurtavo, konkretizuodama D. J. ir savo atliktus smurtinius veiksmus, dėl kurių mergaitė mirė (t. 2, b. l. 14-17). Pažymėtina, kad apie tiek savo, tiek ir D. J. fizinį smurtavimą prieš mergaitę bendrais veiksmais G. P. išsamiai parodė apklausiama tyrėjo įtariamąja, savo ranka rašytame nuoširdžiame prisipažinime (t. 2, b. l. 4-8, 9-10, 19-20, 21-22, 27-28). Šie G. P. parodymai ikiteisminiame tyrime išsamiai išanalizuoti nuosprendyje. Parodymų objektyvumas nekelia abejonių, nes minėtose apklausose dalyvavo gynėjas, pačios G. P. prierašai po protokolais patvirtina jos pačios duotų parodymų surašymo teisingumą. Tuo pačiu pažymėtina, kad nors G. P. pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ir atsisakė duoti parodymus, tačiau, kaip jau minėta, savo kaltę, bendrais smurtiniais veiksmais kartu su D. J. , tyčia nužudžiusi dukrą, pripažino, o tuo pačiu atsakydama į jai užduotus klausimus irgi konkretizavo tiek savo, tiek ir D. J. padarytus tyčinius smurtinius veiksmus prieš mergaitę, kuri mirė, t. y. tuo pačiu patvirtindama ikiteisminiame tyrime duotus savo parodymus. Šios aplinkybės, kolegijos nuomone, leidžia teigti, kad G. P. parodymai išsamūs, esminių prieštaravimų juose nėra.

Nuteistojo D. J. apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad teismas negalėjo remtis G. P. parodymais dėl įvykio dieną jos buvusio girtumo, bei raminančių vaistų vartojimo, depresijos, vertintini nepagrįstais. Kaip jau minėta, G. P. parodymai ikiteisminiame tyrime išsamūs, juose detaliai konkretizuoti jos pačios ir D. J. padaryti bendri smurtiniai veiksmai prieš mergaitę, esminėse detalėse jie nekito viso ikiteisminio tyrimo metu bei atsakant į klausimus teisme. Nuteistosios parodymų konkretumas, nuoseklumas patvirtina, kad nors G. P. įvykio vakarą ir buvo apsvaigusi nuo alkoholio, tačiau ne tiek, kad neprisimintų esminių faktinių aplinkybių, kurias nuosekliai ir vienodai nurodė visose apklausose. Depresinė būklė, vartojimas antidepresantų, kolegijos nuomone, nekelia abejonių G. P. duotų parodymų objektyvumu. Teismo psichiatrijos ekspertizės išvadoje konstatuota, jog nėra duomenų, kad G. P. būtų negalėjusi suprasti savo veiksmų esmės ar būtų negalėjusi jų valdyti, gali duoti teisingus paaiškinimus, jai nereikia taikyti priverčiamųjų medicinos požymių (t. 2, b. l. 97-98). Tuo pačiu atmestinas ir pačios G. P. apeliacinio skundo argumentas apie tai, kad duodama parodymus buvo afekto būsenoje ir save apkalbėjo, nes D. J. darė jai spaudimą, grasino. Šios nurodytos aplinkybės teisme buvo ištirtos, išanalizuotos ir skundžiamame nuosprendyje įvertintos. Kaip jau minėta, G. P. teisme savo kaltę dėl mergaitės tyčinio nužudymo, padarytais bendrais su D. J. smurtiniais veiksmais, iš esmės pripažino, o atsakydama į teismo, kitų proceso dalyvių duotų savo parodymų teisingumą, tuo pačiu paneigdama apeliacinio skundo argumentą apie savęs apkalbėjimą D. J. įtakoje.

Nors D. J. teisme nepripažino, ją neigia ir savo apeliaciniame skunde, tačiau teisėjų kolegijos nuomone jo kaltė, bendrais smurtiniais veiksmais su G. P. tyčia nužudžius mergaitę, įrodyta. Jo apeliacinio skundo argumentai buvo išsakyti jau pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, jo nurodytos aplinkybės buvo ištirtos, įvertintos ir atmestos pagrįstai, nurodant konkrečius motyvus. Kaip jau minėta, D. J. kaltę dėl tyčinio kvalifikuoto nužudymo, patvirtina ne tik bendranuteistosios G. P. parodymai, kuriuos teismas pagrįstai pripažino objektyviais, bet ir kitų byloje esančių įrodymų visuma. Teismas pagrįstai konstatavo D. J. duotų ikiteisminiame tyrime nenuoseklumą, prieštaringumą. Apklausiamas įtariamuoju D. J. kaltu prisipažino iš dalies, t. y. pripažino vartojęs prieš mergaitę fizinį smurtą ir matęs smurtinius sugyventinės G. P. veiksmus. Pripažino fizinį smurtą vartojęs prieš mergaitę ir įvykio vakarą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Byloje yra ir D. J. rašytas laiškas, įvardintas nuoširdžiu prisipažinimu, kuriame jis taip pat pripažįsta vartojęs smurtą prieš mergaitę, gailisi dėl savo pirmesnių melagingų parodymų neigiant kaltę ir pan. Nors apeliaciniame skunde D. J. teigia, kad tokius parodymus davė dėl pareigūnų ir kitų asmenų pavartoto psichologinio poveikio, tačiau tai vertintina deklaratyviu teiginiu, nes byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių minėtą teiginį. Teismas, išanalizavęs D. J. parodymus, padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu D. J. duoti parodymai apie pavartotą smurtą prieš mergaitę, iš dalies atitinka G. P. parodymus apie tai, kad mergaitė buvo nužudyta bendrais abiejų nuteistųjų smurtiniais veiksmais. Tai, kad D. J. pateikdamas subjektyvų įrodymų vertinimą siekia išvengti atsakomybės už tyčinį itin sunkų nusikaltimą, patvirtina ir byloje esantys jo rašyti laiškai G. P. , kurie teisme išsamiai išanalizuoti ir įvertinti. Minėtų laiškų turinys faktiškai patvirtina teismo išvadą apie tai, kad D. J. siekė padaryti įtaką G. P. , kad pastaroji prisiimtų visą atsakomybę dėl bendrais veiksmais padaryto nusikaltimo. Pažymėtina, kad byloje ištirti įrodymai patvirtina, jog D. J. yra agresyvaus būdo, linkęs vartoti smurtą. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja apklausta buvusi jo draugė S. V. .

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamame nuosprendyje ištirtų įrodymų visetas, jų išsami analizė leido padaryti teismui pagrįstą argumentuotą išvadą, kad tyčinį mergaitės nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis padarė abu nuteistieji bendrais smurtiniais veiksmais, vienas kito akivaizdoje. Teismo išvada apie tai, kad nors ir nenustatyta, nuo kurio iš abiejų nuteistųjų suduotų smūgių buvo sunkiai sutrikdyta mergaitės sveikata, dėl ko ji ir mirė, tačiau tai, kad jie abu vienas kito akivaizdoje sistemingai, pasikeisdami vartojo intensyvų smurtą prieš naujagimę, suduodami jai smūgius į galvą bei kitas kūno vietas, neabejotinai patvirtina, jog jie veikė bendrai, kaip tyčinio nužudymo bendravykdytojai.

Abiejų nuteistųjų veika pagal BK 129 str. 2 d. atitinkamus punktus kvalifikuota teisingai.

Abu nuteistieji neneigia savo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 2 d. atitinkamose punktuose, prašoma tik švelninti bausmes.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes abiems nuteistiesiems pagal BK 138 str. 2 d. bei 129 str. 2 d. atitinkamus punktus, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, šių nusikaltimų motyvus ir tikslus, kaltininkų kaltės formą ir rūšį, jų asmenybes charakterizuojančius duomenis, pasekmes, atsakomybę sunkinančias aplinkybes, o taip pat G. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir t. t.

Vadovaujantis tokiais išsamiais bausmių paskyrimo motyvais už padarytus tyčinius nusikaltimus, kolegija mano, kad abiem nuteistiesiems paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės už jų padarytus tyčinius nusikaltimus, yra teisingos, todėl nėra įstatyminio pagrindo jas švelninti.

Nuteistojo D. J. prašymas skirti mažesnę laisvės atėmimo bausmę, paskiriant ją atlikti griežtesnėmis sąlygomis, atmestinas, nes įstatymas tokios galimybės nenumato.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų G. P. ir D. J. apeliacinius skundus atmesti.