Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo Lietuvos rašytojų sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. balandžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos rašytojų sąjungos ieškinį atsakovėms V.V., R.V. dėl iškeldinimo bei nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2008-04-04 sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo Lietuvos rašytojų sąjungos, atsakovei V.V. 1 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei 21,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas nustatė, kad patalpos, esančios ieškovui nuosavybės teise priklausančiame pastate (duomenys neskelbtini), buvo suteiktos atsakovei V.V. apsigyventi remiantis 1981-09-04 Vilniaus miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto Nr. 347 bei 1981-09-10 tarnybiniu orderiu Nr. 016289; kuriame nurodyta, kad butas tarnybinis kiemsargiui; nuo 1981 m. iki šiol atsakovė V.V. ir jos dukra R.V. gyvena minėtose patalpose. Atsakovė V.V. buvo priimta dirbti į Lietuvos rašytojų sąjungą 1980-10-20, 2005-04-15 atsakovė V.V. buvo vadovaujantis DK 125 str. 2 d. 2005-10-11 raštu ieškovas įspėjo atsakovę apie išsikėlimą iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, pasibaigus darbo santykiams ir nustatė terminą – iki 2005-11-01; 2007-05-31 raštu, pakartotinai įspėjo apie išsikėlimą iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų iki 2007-07-31; 2007-12-12 raštu – iki 2008-01-14. Teismas nustatė, kad atsakovės nesutiko išsikelti iš patalpų, nes ieškovas atsisakė V.V., kaip asmeniui išdirbusiam Lietuvos rašytojų sąjungoje daugiau kaip 10 metų, suteikti kitas gyvenamąsias patalpas. Teismas konstatavo, kad atsakovės pateikti įrodymai, kad ji nuo 1991 m. dirba VšĮ „Vilnius“ bei laikotarpiu nuo 2006-01-11 iki 2006-10-09 dirbo VšĮ Rašytojų klube, neįrodo bylai reikšmingų aplinkybių, nes šis darbo stažas nėra susijęs su darbo trukme Lietuvos rašytojų sąjungoje. Teismas iš 1999-10-26 šalių pasirašytos Tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties 1 p., 7 p. nustatė, kad patalpos atsakovei, kaip kiemsargei, buvo suteiktos jos darbo laikotarpiui Lietuvos rašytojų sąjungoje; sutartis sudaryta remiantis minėtu 1981-09-10 orderiu Nr. 016289. Teismas konstatavo, kad teisiniai santykiai tarp šalių dėl tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos atsirado nuo 1981 m., o ne nuo 1999-10-26, kaip teigė ieškovas, jie nebuvo nutraukti ir tęsėsi iki šalių darbo santykių pasibaigimo. Teismas nustatė, kad atsakovių argumentai, jog ieškovas neturi teisės reikalauti iškeldinti atsakovių, prieš tai nenutraukus tarnybinio buto nuomos sutarties, yra nepagrįsti. Tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovės teisės į kitą gyvenamąją patalpą jos iškeldinimo atveju. Teismas konstatavo, jog atsakovių garantijų apimtis turi būti nustatoma vadovaujantis tais teisės aktais, kurie galiojo ginčo teisinių santykių atsiradimo metu, t.y. svarbu nustatyti ar galiojant Butų kodeksui (iki 1998-07-01) V.V. įgijo teisę būti iškeldinama iš tarnybinės patalpos tik suteikiant kitą gyvenamąją patalpą; kadangi atsakovė V.V. dirbo Lietuvos rašytojų sąjungoje nuo 1980-10-20, todėl nuo 1990-10-21 ji įgijo Butų kodekso 105 str. 6 p. numatytą teisę iškeldinimo atveju į kitą gyvenamąją patalpą. Esant nustatytom aplinkybėm, atsižvelgus į tai, kad ieškovas kitos gyvenamosios patalpos atsakovėms nepasiūlė ir ieškinio dalyką sudaro atsakovių iškeldinimas, nesutiekiant joms kitos gyvenamosios patalpos, teismas konstatavo, kad toks ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas. Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad atsakovė V.V. pasinaudojo teise apsirūpinti gyvenamuoju plotu; kadangi atsakovės V.V. santuoka su R.V. tesėsi nuo 1986-07-25 iki 1992-04-21. 1984 m. ieškovė (buv. pav. D. - Rašytojų sąjungos kiemsargė, gyv. tarnybiniame bute) buvo įrašyta į eilę komunaliniams butams gauti; 1991-11-28 Vilniaus miesto valdybos potvarkiu Nr. 2041V butas, (duomenys neskelbtini), buvo suteiktas R.B.V., kuris buvo įtrauktas į įskaitą 1982 m., keturių asmenų šeimai. 1992-12-14 pirkimo-pardavimo sutartimi R.V. privatizavo minėtą butą. Kadangi sandorio sudarymo momentu santuoka su V.V. jau buvo nutraukta, atsakovė nuosavybės teisių į minėtą butą neįgijo. Teismas konstatavo, jog 2004-11-03 LAT nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2004 teismas asmenų pasinaudojimą teise apsirūpinti gyvenamuoju plotu siejo su gyvenamosios patalpos įsigijimu nuosavybėn lengvatine tvarka pagal Butų privatizavimo įstatymą. Atsakovės šio įstatymo pagrindu gyvenamojo ploto nuosavybės teise neįgijo, jos buvo įrašytos į 2002-03-28 Vilniaus miesto valdybos sprendimu patvirtintą eilę valstybės paramai gauti apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis. Ieškovo veiksmai taip pat įrodo, kad atsakovė neturėjo galimybės apsigyventi kitame bute, nes ir toliau nuo 1991 -01-11-28 buvo tęsiami tarnybinio buto nuomos santykiai, atsakovėms nebuvo siūloma persikelti į joms suteiktą butą. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, kad atsakovės neįsigijo minimalius reikalavimus atitinkančio gyvenamojo ploto ir, tokiu būdu, neprarado aukščiau minėtos teisinės apsaugos iškeldinimo atveju. Nenustačius atsakovių veiksmų neteisėtumo, reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo atmestas.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos neteisingai išaiškindamas ir pritaikydamas kasacinio teismo precedentą, dėl ko neteisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias iškeldinimą iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų. Materialinių teisės normų netinkamas aiškinimas yra pagrindas iš dalies pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo patalpos, esančios ieškovui nuosavybės teise priklausančiame pastate (duomenys neskelbtini), buvo suteiktos atsakovei V.V. apsigyventi remiantis 1981-09-04 Vilniaus miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto Nr. 347 bei 1981-09-10 tarnybiniu orderiu Nr. 016289, kaip tarnybinis butas; atsakovės gyvena ginčo bute nuo 1981 m. Duomenų, kad būtų panaikintas ginčo patalpų tarnybinio buto teisinis statusas, byloje nėra. Atsakovė V.V. buvo priimta dirbti į Lietuvos rašytojų sąjungą 1980-10-20, 2005-04-15 ieškovo ir atsakovės darbo santykiai nutrūko; ginčo dėl fakto, kad atsakovė V.V. išdirbo Rašytojų sąjungoje virš dešimt metu, tarp šalių nėra. 2005-10-11, 2007-05-31 ir 2007-12-12 raštais ieškovas įspėjo atsakovę apie išsikėlimą iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, pasibaigus darbo santykiams. Atsakovė V.V. ir jos šeimos narė R.V. nesutiko išsikelti iš patalpų, nes ieškovas atsisakė V.V., kaip asmeniui išdirbusiam Lietuvos rašytojų sąjungoje daugiau kaip 10 metų, suteikti kitas gyvenamąsias patalpas pagal Butų kodekso 105 str. 6 p. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp šalių kilo ginčas dėl teisės į kitą gyvenamąją patalpą iškeldinimo iš tarnybinio buto atveju.

Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvu, kad įstatymų pagrindu atsiradusių teisių ir pareigų pobūdį lemia jų atsiradimo metu galiojusios teisės normos, todėl, nors ieškovo ir atsakovių teisiniams santykiams dėl iškeldinimo iš tarnybinio buto taikytinos galiojančio CK 6.620-6.621 str. normos ir šiuo metu galiojančio CK 6.621 str. norma suteikia teisę iškeldinti darbuotojo šeimą, nesuteikiant jiems kitos patalpos, atsakovės teisė gauti kitą gyvenamąją patalpą po iškeldinimo iš tarnybinio buto, įgyta jai išdirbus Rašytojų sąjungoje 10 metų (1980-1990 m.) tuo metu galiojusio įstatymo –Butų kodekso 105 str. 6 p. pagrindu turi būti ginama.

Tačiau kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tokios kategorijos bylose. LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija analogiškoje civilinėje byloje (2004-11-03 LAT nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-584/2004) sistemiškai aiškindama Butų kodekso, Civilinio kodekso, Butų privatizavimo įstatymo ir kitų teisės aktų normas, nustatančias asmens teisę į būstą, kartu su teisės normomis, garantuojančiomis to paties asmens teisę apsirūpinti gyvenamuoju plotu, padarė išvadą, kad tais atvejais, kai asmuo keldinamas iš be teisinio pagrindo naudojamų tarnybinių gyvenamųjų patalpų, kita patalpa jam gali būti nesuteikiama, jeigu asmuo jau pasinaudojo teise apsirūpinti gyvenamuoju plotu lengvatine tvarka. Teismas pabrėžė, kad asmenys, gyvenę tarnybiniuose butuose, buvo priskiriami prie asmenų, kurių teisė apsirūpinti gyvenamomis patalpomis nebuvo įgyvendinta, todėl jie buvo įtraukiami į įskaitą komunaliniams butams gauti, statyti kooperatiniams butams ir pan. Asmuo pasinaudojęs vienu iš apsirūpinimo gyvenamomis patalpomis būdu buvo laikomas įgyvendinusiu valstybės suteikiamą garantiją apsirūpinti gyvenamuoju plotu; pakartotinai tokia garantija suteikiama nebuvo.

Byloje nustatyta, kad atsakovės sutuoktiniui R.B.V. 1991-11-28 Vilniaus miesto valdybos potvarkiu Nr. 2041V buvo suteiktas butas, (duomenys neskelbtini), keturių asmenų šeimai. Po buto suteikimo 1992-04-21 atsakovė nutraukė santuoka su R.B.V., po santuokos nutraukimo 1992-12-14 R.B.V. privatizavo butą savo vardu, t.y. įgijo ji asmeninėn nuosavybėn. Tokiu būdu 1991 m. atsakovės šeimai (jų tarpe ir atsakovės dukrai R.V.) buvo skirtas butas iš valstybinio buto fondo, t.y. pagal buto skyrimo metu galiojusių teisės aktų normas, atsakovės šeima buvo laikoma įgyvendinusi valstybės suteikiamą garantiją apsirūpinti gyvenamuoju plotu. Butų privatizavimo įstatymo normos nenumatė valstybinio ar visuomeninio buto nuomininkų pareigos privatizuoti jiems nuomojamą gyvenamąją patalpą; buto privatizavimas pagal šio įstatymo normas buvo galimas tik esant nuomininko pareiškimui; tokiu būdu teismas nepagrįstai konstatavo, kad asmenų pasinaudojimas teise apsirūpinti gyvenamuoju plotu siejamas tik su gyvenamosios patalpos įsigijimu nuosavybėn lengvatine tvarka pagal Butų privatizavimo įstatymą. Atsakovė į jos šeimai skirtą butą nepersikėlė, pasiliko tarnybiniame bute, nepasinaudojo savo teise dalyvauti jos šeimai skirto buto privatizavimo procese, o tai reiškia, kad atsakovė nepasinaudojo jai suteikta valstybine garantija apsirūpinti gyvenamuoju plotu, ir neteko teisės reikalauti aprūpinti gyvenamuoju plotu jos ir jos šeimos iškeldinimo iš tarnybinio buto atveju. Kadangi apsirūpinimas gyvenamuoju plotu negali būti siejamas su buto privatizavimu, kolegija laiko apeliaciniame skunde aptartas aplinkybes, kieno lėšomis butas galimai buvo privatizuotas bei atsakovių apeliacinio teismo metu pateiktus papildomus įrodymus apie V.V. investicinių čekių panaudojimą, teisiškais nereikšmingomis ir plačiau dėl jų nepasisako. Teismo nustatyta aplinkybė, kad atsakovės buvo įrašytos į 2002-03-28 Vilniaus miesto valdybos sprendimu patvirtintą eilę valstybės paramai gauti apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis nepaneigia kolegijos išvados, kad yra pagrindas laikyti atsakovės šeimą nuo buto suteikimo 1991 m. apsirūpinusią gyvenamąja patalpa.Dėl išdėstyto teismo sprendimas keistinas, ieškovo reikalavimas dėl atsakovių iškeldinimo iš tarnybinio buto tenkintinas, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

Iš atsakovių ieškovo naudai priteistinas žyminis mokestis už apeliacinio skundo padavimą proporcingai patenkintai apeliacinio skundo daliai (CPK 93 str. 1, 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. balandžio 4 d. sprendimą iš dalies pakeisti; panaikinti teismo sprendimo dalį atmesti ieškovo reikalavimą dėl atsakovių iškeldinimą ir priimti naują sprendimą: Lietuvos rašytojų sąjungos ieškinį dėl iškeldinimo patenkinti ir iškeldinti atsakoves V.V. ir R.V. iš ieškovui priklausančių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) (techninės inventorizacijos byloje pažymėtų indeksais 1-19, 1-20, 1-21, 1-22, 1-23).

Pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą: sumažinti priteistų iš ieškovo Lietuvos rašytojų sąjungos atsakovės V.V. naudai išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį nuo 1 000 Lt iki 500 Lt.

Priteisti iš atsakovių V.V. ir R.V. solidariai ieškovui Lietuvos rašytojų sąjungai 112 Lt žyminio mokesčio už ieškinio padavimą.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovių V.V. ir R.V. solidariai ieškovui Lietuvos rašytojų sąjungai 112 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą.