Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Pritaikius BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir V. M. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 4 mėnesiams.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir D. M. bei N. J., tačiau dėl jų apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su N. J. 2013 m. liepos 31 d., apie 16.30 val., UAB „T.“ metalo supirkimo punkte adresu: (duomenys neskelbtini), už 51,31 Lt pardavė žinomai D. M. pagrobtą V. B. priklausantį metalo laužą už 50 Lt ir 3 kW galios elektros variklį už 350 Lt, t. y. realizavo žinomai nusikalstamu būdu gautą 400 Lt vertės turtą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo jį išteisinti.

Skunde apeliantas nurodo, kad jam atėjus pas D. M. aplankyti pastarojo senelio, namuose buvęs D. jam pasiūlė į supirktuvę nuvežti metalo laužą. Kartu su D. buvo ir pastarojo brolis N. Iš kur metalo laužas gautas, jo (V. M.) niekas neinformavo. Kadangi D. neturėjo asmens tapatybės kortelės, o jis (V. M.) turėjo, todėl jam ir teko vežti metalo laužą taksi automobiliu. Iš kur D. M. ir pastarojo brolis gavo metalo laužą, jam nerūpėjo, tik policijos komisariate sužinojo, kad metalo laužas yra vogtas.

Apygardos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti.

Nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl V. M. kaltės padarius BK 189 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką

BK 189 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už turto įgijimą, naudojimąsi arba realizavimą, kaltininkui žinant, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad šis nusikaltimas laikomas baigtu nuo nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo, naudojimosi juo arba jo realizavimo momento. Kaltininko kaltė šiuo atveju pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. asmuo turi suprasti, jog įgyja nusikalstamu būdu gautą turtą, juo naudojasi arba jį realizuoja, ir to norėti. Įstatymo nereikalaujama, kad kaltininkas žinotų visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, pakanka bendro supratimo apie kito asmens (ar jų grupės) padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir nusikalstamą turto gavimo būdą. Kvalifikuojant padarytą veiką kaip žinomai nusikalstamu būdu įgyto turto realizavimą yra svarbus turto perdavimo faktas tretiesiems asmenims, tačiau neturi reikšmės, kokia forma turtas perduodamas ir ar gaunama už tai turtinė nauda, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3/2014).

Nuteistojo V. M. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta jo paties parodymais, nuteistųjų D. M. ir N. J. parodymais, kitais teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais, nuosprendyje aptartais ir motyvuotai, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, įvertintais įrodymais.

Kaip matyti iš nuteistojo D. M. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, pastarasis nurodė, kad 2013 m. liepos 31 d. jie visi trys (jis, N. J. ir V. M.) buvo (duomenys neskelbtini) gatvėje. Jis išėjęs į lauką ir pamatęs sukrautą metalą, nutarė jį paimti. Metalą sukrovė prie namo, po to – į automobilį. Tuomet pasikvietė V. M. ir N. J. ir jiems pasakė, kad važiuos parduoti metalo. Kadangi nei jis, nei N. J. neturėjo asmens dokumentų, metalo supirktuvėje savo dokumentus pateikė V. M.. Už metalo laužą, kuriame buvo ir variklis, gavo 50 Lt. Pinigus tą pačią dieną visi trys „prabaliavojo“ (2 t. 24 b. l.). Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes nurodė ir nuteistasis N. J.. Jis taip pat parodė, kad D. M. sakė, jog metalą pavogė. Jis (N. J.) žinojo, kad metalą D. paėmė iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Parduodant metalą jie buvo visi trys, pinigus – 50 Lt – kartu „prabaliavojo“ (2 t. 24 b. l.). Netikėti minėtais nuteistųjų parodymais nėra pagrindo – juos patvirtina ne tik byloje esantis 2013 m. liepos 31 d. metalo laužo pirkimo-pardavimo kvitas, kuriame kaip metalo laužo pardavėjas nurodytas V. M., o pirkėjas – UAB „T.“ (1 t. 17 b. l.), bet ir paties V. M. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kad 2013 m. jis su D. M. ir kitu asmeniu taksi automobiliu vežė į metalo supirktuvę parduoti metalo laužą – geležis ir variklį. D. M. sakė, kad metalas vogtas. Parduodant metalą, jis (V. M.) davė savo dokumentus, suprato, kad parduoda vogtą metalą. Gautus pinigus visi trys „prabaliavojo“ (2 t. 24 b. l.).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl apelianto kaltės padarius BK 189 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Tenkinti V. M. skundą ir jį dėl minėtos nusikalstamos veikos išteisinti nėra teisinio pagrindo.

Kartu kolegija pažymi, kad atsižvelgusi į tai, jog nuteistasis V. M. apeliaciniame skunde jam paskirtos bausmės neginčijo, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. nuosprendžio atmesti.