- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-08-28
- Bylos Nr.
- 1A-80-879/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-45195-2023-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Gaputis, Danutė Švitinienė, Daina Vaidachavičienė
- Nuteistasis
- S. S.
- Advokatai
- Darius Japertas
- Kategorijos
- 1.1.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.1.6.2Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 str.)
- 4.6.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Algirdo Gapučio, Danutės Švitinienės ir Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. gynėjo advokato Dariaus Japerto apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 40 parų arešto bausmė.
Į bausmės laiką įskaitytas S. S. laikino sulaikymo laikas – dvi dienos, prilyginant jas dviem arešto paroms.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti bausmę, panaikinti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. S. S. nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui fizinį skausmą, o būtent: 2023 m. gruodžio 19 d., apie 00.23 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus – nustatytas 2,33 prom. girtumas, konflikto su patėviu V. S. metu, tyčia rankomis jį stūmė, dėl ko griūdamas jis prasiskėlė dešinį antakį. Tokiais veiksmais kaltinamasis sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. S. S. gynėjas advokatas D. Japertas pateiktu apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. kovo 6 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą S. S. atžvilgiu nutraukti BK 28 straipsnio 2 dalyje (dėl būtinosios ginties) arba 37 straipsnyje (dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo) numatytais pagrindais.
2.1. Skunde pažymima, kad apylinkės teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimus, kadangi įrodymų nevertino kaip visumos. Skundžiamame nuosprendyje, ištyręs ir įvertinęs įrodymus apylinkės teismas padarė išvadą, kad, kilus žodiniam konfliktui, nukentėjusysis pirmas vieną kartą smogė į prieš jį stovinčio S. S. veidą, po ko įvyko susistumdymas, tačiau būtinosios ginties situacijos nagrinėjamu atveju neįžvelgė. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2023 m. gruodžio 19 d. naktį tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvyko žodinis konfliktas, kurio iniciatorius buvo pats nukentėjusysis V. S., kuris pirmas rankos kumščiu smogė S. S. į veidą ir pastarasis nuo suduoto smūgio parkrito ant grindų. S. S. atsistojus, abu vėl susistumdė ir S. S., bijodamas galimo tolesnio smurto prieš jį vartojimo, atstūmė nuo savęs V. S., ko pasekoje nukentėjusysis, būdamas dar ir neblaivus (2,83 prom.), griuvo ir susižalojo antakį. Teigia, kad nuteistasis tokiais veiksmais skausmą V. S. sukėlė ne veikdamas tyčia, o siekdamas apsiginti nuo kilusios realios grėsmės jo sveikatai. Apelianto įsitikinimu, nors S. S. veika formaliai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo požymius, tačiau ji padaryta esant būtinajai ginčiai, todėl baudžiamoji byla jo ginamajam nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir BK 28 straipsnio 2 dalies pagrindu.
2.2. Netenkinus ankstesniame punkte nurodyto prašymo, apelianto manymu, yra pagrindas atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo. Nuteistojo gynėjas skunde pažymi, kad nuteistojo veiksmai buvo gana spontaniški, kontaktas tarp konfliktuojančių pusių buvo trumpalaikis ir neintensyvus, be to, šios veikos padarymui įtakos turėjo ir provokuojantis paties nukentėjusiojo elgesys, o įvertinus nukentėjusiajam padaryto sužalojimo lokalizaciją, darytina išvada, kad nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, jog kaltininkui negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis. Apeliantas daro išvadą, kad S. S. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį ir jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, ją vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas. Todėl, apelianto įsitikinimu, S. S. gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo BK 37 straipsnio pagrindu ir byla jo atžvilgiu nutrauktina.
2.3. Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą nuosprendį motyvavo bendro pobūdžio teiginiais, deklaratyviai pritariant tik prokuroro išvadoms dėl bylos duomenų vertinimo ir baudžiamojo įstatymo taikymo, konkrečiai nepaaiškinant, kodėl atmetami gynybos argumentai dėl bylos duomenų vertinimo. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad atnaujinus įrodymų tyrimą, papildomai dėl nenuoseklių parodymų buvo apklausiamas ne pats nukentėjusysis, o jo mama, kuri net nematė paties įvykio ir dėl jo teismui nieko negalėjo paaiškinti.
3. Teismo posėdyje S. S. gynėjas palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti, o prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai paduoti.
6. Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu neginčijama, kad S. S. veika formaliai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, tačiau nesutinkama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir prašoma baudžiamąją bylą nutraukti vienu iš pagrindų – dėl būtinosios ginties pagal BK 28 straipsnio 2 dalį arba dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo pagal BK 37 straipsnį.
Dėl būtinosios ginties
7. Byloje nėra ginčo, kad V. S. S. S. sukėlė fizinį skausmą, tačiau apeliaciniame skunde teigiama, kad tokius veiksmus jis atliko įgyvendindamas savo teisę į būtinąją gintį.
8. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išskiriamos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-788/2015; 2020 m. birželio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96-303/2020).
9. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurių priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96-303/2020).
10. Esant konfliktinei muštynių ar grumtynių situacijai, kurioje abi pusės yra puolančiosios, teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių savo veiksmus nutraukia, o kita puola toliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96-303/2020; 2024 m. balandžio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80-788/2024).
11. Teisėjų kolegija, įvertinusi S. S. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju būtinosios ginties situacijos nebuvo.
12. Nuteistasis S. S. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad gėrė alkoholinius gėrimus ir susiginčijo žodžiais. Tada V. S. jam trenkė ir jis nukrito ant kilimo. Kai atsikėlė nukentėjusysis stovėjo ir jie vienas su kitu susikabino rankomis, jis V. S. pastūmė, dėl ko šis griuvo į arbatinuką ir prasiskėlė antakį. Analogiškas įvykusio įvykio aplinkybes nurodė ir teisme apklaustas nukentėjusysis V. S.. Jis paaiškino, kad po jo smūgio S. S. jie susikabino ir jis (S. S.) jį pastūmė, po ko jis griuvo į arbatinuką į kurį atsitrenkęs ir patyrė sužalojimus.
13. Iš to, kas išdėstyta matyti, kad kilusio konflikto tarp S. S. ir V. S. metu, pirmasis smurtinius veiksmus atliko būtent nukentėjusysis, trenkdamas nuteistajam. Tačiau, nepaisant to, tolimesni S. S. veiksmai V. S. atžvilgiu – stūmimas, dėl ko pastarasis griūdamas į arbatinuką prasiskėlė dešinį antakį, negali būti laikomi būtinąja gintimi. Apklausų metu konflikto šalys patvirtino, kad po smūgio S. S., jie susikabino rankomis, iš ko akivaizdu, kad ne tik V. S. puolė S. S., bet ir pastarasis V. S., tad nėra priežasties manyti, kad S. S. pastumdamas V. S. tik gynėsi, teisė į būtinąją gintį jam šiuo atveju nekilo. Esant šioms aplinkybėms, pagrindo S. S. atžvilgiu nutraukti bylą pagal BK 28 straipsnio 2 dalį, nėra.
14. Papildomai pažymėtina ir tai, kad į nukentėjusiojo provokuojantį elgesį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė. Teismas konstatavo, kad tai turėjo įtakos S. S. veikos padarymui, kas buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo
15. BK 37 straipsnyje numatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-128-489/2020; 2021 m. kovo 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36-788/2021).
16. Pabrėžtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54-976/2023).
17. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299-648/2015, 2023 m. gegužės 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130-387/2023).
18. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad S. S. pastūmus nukentėjusįjį V. S., pastarajam griūnant ir atsitrenkiant į arbatinuką, buvo praskeltas dešinysis antakis dėl ko jis patyrė fizinį skausmą. Šie nuteistojo atlikti veiksmai negali būti laikomi nepavojingais, mažareikšmiais ir nepadarę žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams. Fizinio smurto pavartojimas, sukėlęs kad ir minimalius nusikalstamus padarinius, mažareikšmiu nusikaltimu gali būti pripažįstamas tik itin retais, išimtinais atvejais, kai yra ypatingų aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje kokių nors ypatingų aplinkybių, mažinančių S. S. veiksmų pavojingumą, nenustatyta. Nors bylos duomenimis nukentėjusysis konflikto metu pirmasis atliko smurtinius veiksmus S. S. atžvilgiu jam trenkdamas, dėl ko beje, 2024 m. sausio 2 d. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų teismo baudžiamuoju įsakymu ir buvo nuteistas, tačiau tai nėra pagrindas pateisinti fizinio smurto naudojimą V. S. atžvilgiu. S. S. privalėjo įvertinti tai, kad nukentėjusysis buvo stipriai neblaivus (jam nustatytas 2,83 prom. girtumas), dėl ko neabejotina jo pusiausvyra ir judesių koordinacija buvo sutrikusi, ir bet koks jo stipresnis pastūmimas gali lemti griuvimą, o kartu ir gyvybei pavojingus sužalojimus, bei stengtis taikiai užbaigti konfliktą. Tačiau to nepadarė, ką akivaizdžiai lėmė jo paties neblaivumo laipsnis (jam nustatytas 2,33 prom. girtumas), tyčia puolė V. S. ir jį pastūmė, dėl ko šis griūdamas trenkėsi į arbatinuką ir prasiskėlė antakį ir juto fizinį skausmą. Nors nagrinėjamoje situacijoje sunkesnių pasekmių ir buvo išvengta, aptariami S. S. neapgalvoti, įvertinus visą susiklosčiusią situaciją, neabejotinai keršto, dėl jam suduoto smūgio vedami veiksmai, negali būti pripažįstami mažareikšmiais ir sudarančiais pagrindą jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.
Dėl kitų su skundžiamu nuosprendžiu susijusių klausimų
19. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismui atnaujinus įrodymų tyrimą, buvo apklausiamas ne nukentėjusysis, o S. S. mama, kuri net nematė įvykio. Teisėjų kolegija šiuos nuteistojo gynėjo teiginius atmeta kaip nepagrįstus. Iš byloje esančio 2024 m. vasario 22 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad atnaujinus įrodymų tyrimą teisme buvo apklaustas tiek nukentėjusysis V. S., tiek liudytoja V. G.. Taip pat papildomai atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats S. S. buvo apklausiamas 2024 m. sausio 25 d. teisiamajame posėdyje, todėl papildomai apklausti jį po įrodymų tyrimo atnaujinimo nebebuvo pagrindo.
20. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai S. S. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nėra teisinių priežasčių jo naikinti nei vienu iš apeliaciniame skunde nurodomų pagrindų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo S. S. gynėjo advokato Dariaus Japerto apeliacinį skundą atmesti.