Kauno apygardos teismo nutarimas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Svetlana Jurgaitienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus teritorinio skyriaus (toliau - Institucijos) vedėjo apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. nutarimo M. K. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ str. 1 d. surašytas už tai, kad jis, būdamas įgaliotu asmeniu sudaryti darbo sutartis su darbuotojais M. I. ūkyje, nuo 2015 m. balandžio 17 d. iki gegužės 5 d. leido dirbti nelegalų darbą K. V. ir E. V., nesudaręs su jais rašytinių darbo sutarčių, nepranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (toliau – DK) 93 str., 98 str. 1, 2 d. reikalavimus

Motyvuojamoji dalis

Institucijos apeliacinis skundas tenkinamas.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas M. K. administracinio teisės pažeidimo bylą ir nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, netinkamai įvertino surinktų įrodymų pakankamumą, jų logiškumą, įrodymų šaltinių patikimumą.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad pagrindiniai įrodymai aptariamos kategorijos bylose yra pirminiai nelegaliai dirbančio asmens paaiškinimai, liudytojų, pareigūnų, mačiusių pažeidimą, tiesiogiai bendravusių su nelegaliai dirbusiu darbuotoju, parodymai. Nelegaliai dirbę asmenys dažnai keičia savo parodymus, duodamus administracinio teisės pažeidimo protokolą surašančiam pareigūnui, todėl pareigūnų parodymai yra itin svarbūs teisingam bylos išnagrinėjimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-535/2012). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas nevisiškai išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, įvertino surinktus įrodymus.

ATPK 41³ str. 1 d. numato administracinę atsakomybę už nelegalų darbą. DK 98 str. nelegaliu darbu laikomas darbas, esant DK 93 str. nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau - VSDFV) apie asmenų priėmimą į darbą.

Iš skundžiamo apylinkės teismo nutarimo matyti, kad teismas suabejojo liudytojų K. V., E. V. bei E. S. parodymų patikimumu, nes jie galėjo apklabėti M. K., dėl minėtų asmenų atleidimo iš darbo, priežasčių. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokių įrodymų vertinimu. Iš E. V. paaiškinimo ir jo parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad jis iš esmės davė nuoseklius parodymu apie darbo pradžią M. I. ūkyje, t. y., kad jis dirbti pradėjo 2015-04-17, o darbo sutartis su juo buvo sudaryta tik 2015-05-06. Nors duodamas parodymus teisme netiksliai nurodė jam išmokėtas pinigų sumas, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šie neatitikimai yra neesminiai, be to, apklausa teisme vyko praėjus nemažam laiko tarpui po padaryto pažeidimo. Taip pat K. V. savo paaiškinime ir teisiamojo posėdžio metu nuosekliai parodė, kad pas M. I. ūkyje pradėjo dirbti nuo 2015-04-17, o darbo sutartį pasirašė 2015-05-06. Tiek K. V., tiek E. V. nuosekliai nurodė kokius ir kur atliko jiems pavestus darbus. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju E. S. parodė, kad surašant paaiškinimą jis pyko ant M. K., nes jis buvo nesumokėjęs visų pinigų ir nurodė aplinkybes kokias girdėjo iš E. ir K. V.. Tačiau vien šiuo pagrindu daryti išvadą, kad E. S. parodymai yra visiškai neteisingi nėra pagrindo. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors E. S. teismo posėdžio metu parodė, kad pyko ant M. K., tačiau parodė, jog buvo toks atvejis kaip M. K. atvežęs mokėti atlyginimą, jo E. ir K. V. nemokėjo. Jiems paklausus kodėl, M. K. atsakė, kad jie tik dabar įforminti. Po tokio, M. K. paaiškinimo E. ir K. V. nustebo, jog pradirbę dvi savaites negavo pinigų. Nors E. S. tikslios datos neatsiminė, tačiau parodė, kad galėjo būti 2015-05-06.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad apylinkės teismo posėdžio metu apklausta liudytoja V. A. parodė, kad nors gerai datų neatsimena, bet E. ir K. V. ūkyje pradėjo dirbti 2015 m. balandžio pabaigoje. Šie liudytojos parodymai iš dalies patvirtina E. ir K. V. nurodytas aplinkybes, kad jie M. I. ūkyje pradėjo dirbti nuo 2015-04-17, o darbo sutartys su jais buvo pasirašytos tik 2015-05-06, t. y. jie nuo 2015-04-17 iki 2015-05-05 ūkyje dirbo nelegaliai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su Institucijos skundo argumentu, kad į Darbo ginčų komisiją E. ir K. V. kreipėsi ne dėl nelegalaus darbo, bet dėl to, kad jiems nebuvo išmokėtas visas darbo užmokesti už laikotarpį, kai jie dirbo legaliai. Taip pat E. ir K. V. neginčijo atleidimo iš darbo pagrindų. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo išvadai, kad E. ir K. V. apklaba M. K., nes turi piktumą dėl atleidimo iš darbo. Taigi aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo abejoti E. ir K. V. parodymais ir manyti, jog jie elgėsi tendencingai ar siekė pakenkti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutarimą.

Pagal Darbo Kodekso 98 str., nelegaliu darbu laikomas darbas, esant DK 93 str. nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus VSDFV apie asmenų priėmimą į darbą. DK 93 str. nustatytų darbo sutarties požymių buvimas reiškia tai, kad tarp darbuotojo ir darbdavio yra sudaryta sutartis dėl darbo funkcijų, darbovietės ir kitų sąlygų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju yra visi DK 93 str. numatyti darbo sutarties požymiai - nors rašytinė darbo sutartis sudaryta nebuvo, tačiau tarp M. K. buvo susitarimas dėl darbo, K. V. ir E. V. atliko darbus – valė melioracijos griovius, į darbą atvyko tuo pačiu laiku kartu su kitais darbuotojais; su darbdaviu jie buvo susitaręs dėl darbo apmokėjimo, kuris jiems ir buvo išmokėtas.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje yra pakankamai įrodymų, kad M. K. padarė ATPK 41³ str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą, t. y. leido asmenims nelegaliai dirbti. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo nutarimas naikinamas ir priimamas nutarimas, kuriuo pripažįstamas M. K. kaltu padaręs ATPK 41³ str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Panaikinus pirmosios instancijos teismo nutarimą ir pripažinus M. K. kaltu padarius ATPK 41³ str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą, sprendžiamas nuobaudos paskyrimo klausimas. Šio pažeidimo padarymas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų.

Administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.).

Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto administracinio pažeidimo aplinkybes, padaryto pažeidimo pobūdį, į administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens asmenybę, atsižvelgiama ir į atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Įvertinus minėtas aplinkybes, pažeidėjui M. K. už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį, skiriama ATP 41³ str. 1 d. sankcijoje numatyta minimali nuobauda.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 5 punktu,

nutaria:

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. nutarimą panaikinti ir priimti naują nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje.

M. K. pripažinti kaltu padarius ATPK 41³ str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą ir paskirti 1736 (tūkstančio septynių trisdešimt šešių) eurų baudą, tai yra po 868 eurus už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį.

Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną ir yra neskundžiamas.