Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo P. Š. (P. Š.) gynėjo skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 9 d. nutarties, kuria kaltinamajam P. Š. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas 3 (trims) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2014 m. spalio 12 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktus kaltinamas tuo, kad jis 2013 m. rugpjūčio 25 d., apie 22.30 val., prie kapinių, esančių (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su V. A. ir V. M., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia dėl savanaudiškų paskatų, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, bendrais veiksmais su nurodytais asmenimis, bejėgiškos būklės (apsvaigusiam nuo alkoholio) Z. A. rankomis ir kojomis padarė daugybę kūno sužalojimų, dėl kurių nukentėjusysis mirė, bei pagrobė svetimą turtą, t. y. 9 Lt (monetomis) ir mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6030“, kurio vertė 60 Lt, tokiu būdu Z. A. padarydamas 69 Lt materialinę žalą.

Kaltinamasis P. Š. vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsniu buvo sulaikytas 2013 m. rugsėjo 12 d., apie 15 val., o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartimi kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Šios kardomosios priemonės terminas vėlesnėmis teismų nutartimis buvo pratęstas iki 2014 m. spalio 12 d.

Vilniaus apygardos teismas (toliau – ir apygardos teismas, pirmosios instancijos teismas, žemesnysis teismas, teismas), siekdamas užtikrinti netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme, kaltinamojo dalyvavimą procese, nenustatęs galimybių išnagrinėti baudžiamąją bylą iki suėmimo termino pabaigos, nes Vilniaus apygardos teisme 2014 m. spalio 27 d., 2014 m. lapkričio 19 d., 2015 m. sausio 14 d. ir 2015 m. sausio 26 d. jau paskirti teisiamieji posėdžiai, taip pat pagrindų, kuriais remiantis kaltinamajam galima būtų skirti švelnesnę, nei suėmimas kardomąją priemonę, vadovaudamasis BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2014 m. spalio 9 d. nutartimi kaltinamajam P. Š. pratęsė kardomosios priemonės – suėmimo terminą 3 (trims) mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo 2014 m. spalio 12 d.

Kaltinamojo gynėjas skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį.

Skunde gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pratęsė suėmimo terminą kaltinamajam dar 3 (trims) mėnesiams, nes jis ir taip jau yra suimtas nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. Gynėjas teigia, kad šiuo atveju yra galimybė netaikyti suėmimo, o nagrinėjant bylą teisme – taikyti švelnesnę kardomąją priemonę; teismas nėra saistomas pareigos taikyti pačią griežčiausią kardomąją priemonę vien tik dėl to, kad byloje pakanka duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog kaltinamasis padarė jam inkriminuojamas veikas; aplinkybės, kad kaltinamasis niekur nedirba ir nėra vedęs, nesuteikia pagrindo daryti prielaidas, jog jis neturi kokių nors socialinių ryšių su visuomene: kaltinamasis anksčiau nebuvo teistas, byloje nėra duomenų, kad jis linkęs nusikalsti, kaltinamojo laikymas sulaikytu užkerta kelią jam susirasti darbą ir / ar kitą legalų pragyvenimo šaltinį. Gynėjas akcentuoja, kad kaltinamajam areštas taikomas jau ilgą laiką, o tai žymiai sumažina tikimybę, jog jis kokiu nors būdu trukdys teismo procesui, darys įtaką ikiteisminiame tyrime surinktiems duomenims, vien tik padarytos veikos sunkumas ir už ją nustatytos sankcijos griežtumas nesudaro pagrindo taikyti suėmimą (pratęsti suėmimo terminą); aplinkybės, kad nėra galimybių baudžiamąją bylą išnagrinėti iki suėmimo pabaigos, iš anksto yra nustatytos teisiamųjų posėdžių datos, taip pat negali lemti sprendimo pratęsti suėmimo terminą, nes tokiu atveju pažeidžiamos kaltinamojo teisės baudžiamajame procese, suėmimo termino pratęsimas gali būti pripažintinas – neproporcinga priemone.

Teismo posėdyje prokuroras prašė kaltinamojo gynėjo skundą atmesti.

Skundas netenkintinas.

Baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindą pagrįstai manyti, kad kaltinamasis P. Š. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, o būtent: P. Š., kitų kaltinamųjų V. A. ir V. M., liudytojų J. (J.) A., Č. A. parodymai, parodymų patikrinimo vietoje, apžiūrų protokolai, specialistų išvados, tarnybiniai pranešimai bei kita baudžiamosios bylos medžiaga (BPK 121 straipsnio 2 dalis).

Skiriant arba pratęsiant suėmimą pagal BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina atsižvelgti į visas BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Nusikaltimo sunkumas ir sankcijoje nustatyta griežta laisvės atėmimo bausmė pagal formuojamą teismų praktiką priskiriama prie BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytų „kitų aplinkybių“ ir jeigu remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, šios aplinkybės iš esmės pakanka tam, jog asmeniui būtų skirtas arba partęstas suėmimas vadovaujantis BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Apygardos teismas, konstatuodamas šio suėmimo taikymo pagrindo buvimą, atsižvelgė į tai, kad P. Š. kaltinamas padaręs 2 (dvi) nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskirtina prie labai sunkių nusikaltimų žmogaus gyvybei (nužudymas), už kurios padarymą įstatymų leidėjas nustato vien tik laisvės atėmimo bausmę, įskaitant ir laisvės atėmimą iki gyvos galvos, o už kitos turtinio pobūdžio veikos padarymą (plėšimą) – baudžiamasis įstatymas nustato kaip alternatyvią bausmę ir laisvės atėmimą, vertino aplinkybes, susijusias su kaltinamojo socialiniais ryšiais, ir nenustatė, jog P. Š. būtų susijęs tam tikrais tvirtais ryšiais su visuomene ir / ar šeima, nes nors jis (kaltinamasis) turi nuolatinę gyvenamąją vietą, anksčiau nebuvo teistas, tačiau nėra vedęs, nedirba, neturi jokio legalaus pajamų ir pragyvenimo šaltinio. Teismas, be kita ko, nenustatė ir galimybių išnagrinėti baudžiamąją bylą iki suėmimo termino pabaigos, nes Vilniaus apygardos teisme 2014 m. spalio 27 d., 2014 m. lapkričio 19 d., 2015 m. sausio 14 d. ir 2015 m. sausio 26 d. jau paskirti teisiamieji posėdžiai, taip pat pagrindų, kuriais remiantis kaltinamajam galima būtų skirti švelnesnę, nei suėmimas kardomąją priemonę, todėl atsižvelgė ir į tai, kad būtina užtikrinti netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme bei kaltinamojo dalyvavimą procese.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad viena iš nusikalstamų veikų, kurios padarymu kaltinamas P. Š. priskirtina prie labai sunkių tyčinių nusikaltimų žmogaus gyvybei (BK 11 straipsnio 6 dalis), nes tuo atveju, jeigu jo kaltė būtų įrodyta, jam iš tiesų grėstų griežta laisvės atėmimo bausmė. Kaltinamojo gynėjas skunde teisingai tvirtina, kad teismas nėra saistomas pareigos taikyti pačią griežčiausią kardomąją priemonę vien tik dėl to, jog byloje pakanka duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad kaltinamasis padarė jam inkriminuojamas veikas, nes iš tiesų gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau, kaip minėta, pagal susiklosčiusią teismų praktiką, jos pakanka pagrįstam manymui, jog kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, be to, byloje yra ir kitų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių šį manymą. Baudžiamosios bylos medžiagos duomenys rodo, kad kaltinamasis P. Š. neturi tamprių socialinių ryšių, t. y. neatsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis turi nuolatinę gyvenamąją vietą (gyvena su tėvais), anksčiau nebuvo trauktas baudžiamojon ir / ar administracinėn atsakomybėn, iki sulaikymo mokėsi Baltosios Vokės žemės ūkio mokykloje, tačiau jis yra jauno amžiaus (dėl to ir nevedęs), iki sulaikymo nedirbo, nebuvo registruotas Lietuvos darbo biržoje, neturėjo jokio kito legalaus pragyvenimo šaltinio, gyvena netoli Lietuvos Respublikos valstybės sienos (ši aplinkybė didina tikimybę nelegaliai kirsti sieną ir tokiu būdu vengti baudžiamosios atsakomybės), o jam inkriminuojami nusikaltimai yra savanaudiško pobūdžio, kuriuos vykdydamas kaltinamasis galbūt siekė praturtėti, pasinaudodamas nukentėjusiojo bejėgiška būkle, taip pat jam inkriminuojamas veikas galbūt padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kartu su bendrininkų grupe. Paminėtos aplinkybės patvirtina, kad P. Š. yra gana pavojinga asmenybė, kuri nepaiso visuomenėje priimtų moralės ir elgesio normų. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė įrodymais pagrįstą išvadą, jog byloje nėra pagrindų, kuriais remiantis kaltinamajam galima būtų skirti švelnesnę, nei suėmimas kardomąją priemonę (BPK 119 straipsnis). Šios apeliacinio teismo išvados nepaneigia ir kaltinamojo gynėjo akcentuojama aplinkybė, kad kaltinamojo sulaikymas užkerta kelią jam susirasti darbą ir / ar kitą legalų pragyvenimo šaltinį, nes iš bylos duomenų matyti, jog būdamas laisvėje P. Š. buvo linkęs vartoti alkoholinius gėrimus ir niekaip nesiekė įgyvendinti teisės į darbą, byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti priežastis, sutrukdžiusias jam šia jo konstitucine teise pasinaudoti (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnis). Taigi anksčiau nustatytos faktinės ir teisinės aplinkybės aukštesniajam teismui suponuoja išvadą, kad apygardos teismas kaltinamajam pagrįstai kardomosios priemonės – suėmimo terminą pratęsė 3 (trims) mėnesiams pagal BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą pagrįstai manyti, jog siekdamas išvengti griežčiausios bausmės kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo.

Inter alia, pažymėtina, kad, viena vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose yra nurodęs, jog suėmimas negali būti nuolat tęsiamas, remiantis tik formaliais teiginiais, kad asmuo gali bėgti (slėptis) tik dėl to, jog yra įtariamas sunkių nusikalstamų veikų padarymu ir dėl to jam gresia griežta įstatymo sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė, kita vertus, viešojo intereso apsauga turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimą, viešasis interesas išsamiai ir visapusiškai ištirti nusikalstamas veikas, nubausti kaltuosius asmenis yra neabejotinai svarbesnis, suteikiantis pagrindą ilgesnį laiką taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Kaltinamojo gynėjas skunde teisingai tvirtina, kad kaltinamasis yra suimtas jau ilgą laiką, tačiau neįtikinamais pripažintini kaltinamojo gynėjo argumentai, jog ilgas suėmimo terminas sumažina tikimybę, kad kaltinamasis trukdys teismo procesui, darys įtaką ikiteisminiame tyrime surinktiems duomenims ir pan. Kaip jau konstatuota pirmiau nutartyje, ad hoc bylos aplinkybių visetas patvirtina, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis BPK 119 straipsnyje nustatyti tikslai negali būti pasiekti. Be kita ko, baudžiamoji byla šiuo metu yra perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui, baudžiamosios bylos nagrinėjimas pradėtas, teisiamieji posėdžiai paskirti 2014 m. lapkričio 19 d., 2015 m. sausio 14 d. ir 2015 m. sausio 26 d., todėl žemesnysis teismas nėra saistomas BPK 127 straipsnyje nustatytų kardomosios priemonės – suėmimo taikymo trukmės terminų. Maksimalus leistinas kaltinamojo suėmimo terminas bylą nagrinėjant teisme nei baudžiamojo proceso įstatymuose, nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nėra konkrečiai apibrėžtas, nes tam įtakos turi konkrečioje baudžiamojoje byloje nustatytinų (tirtinų) reikšmingų aplinkybių visuma. Priešingai, kaltinamajam pabėgus ir / ar pasislėpus nuo teismo, užsitęstų (būtų vilkinamas) baudžiamosios bylos nagrinėjimas, o, kaip žinia, bylą nagrinėjantis teismas privalo užtikrinti, kad byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką (BPK 44 straipsnio 5 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas suėmimo pratęsimo klausimą, pagrįstai įvertino ir tai, kad nagrinėjamu atveju būtina užtikrinti netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir kaltinamojo dalyvavimą procese.

Apibendrinęs nagrinėjamos bylos faktinius bei teisinius apsektus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pratęsdamas kaltinamajam suėmimo terminą dar 3 (trims) mėnesiams, nepažeidė nei nacionalinių, nei tarptautinių teisės aktų nuostatų, pagal kurias niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tik tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, nes be sulaikymo, kaip vienos griežčiausios kardomosios priemonės, varžančios P. Š. teises, BPK 119 straipsnyje nustatyti tikslai nebūtų pasiekti. Pastebėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, jog visada turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (žr., pvz., Immobiliare Saffi v. Italy (GC), No. 22774/93; Raimondo v. Italy, 22 February 1994; 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą byloje JGK Statyba ir G. v. Lietuva). Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia kaltinamojo gynėjas, kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė yra adekvati jo galbūt padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, pobūdžiui, sunkumui, nepažeidžia ir negali pažeisti proporcingumo principo, jo proceso teisių, yra pateisinama tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo taikymo kontekste.

Dėl nurodytų priežasčių, skundžiama nutartis pripažintina pagrįsta ir teisėta, jos naikinti kaltinamojo gynėjo skunde nurodytais argumentais nėra nei faktinių, nei teisinių pagrindų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo P. Š. (P. Š.) gynėjo skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.