Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 254 str. 1 d. laisvės atėmimo bausme 4 (ketveriems) metams;pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimo bausme 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams;pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 3 d. nubaustas keturiasdešimt penkių parų areštu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p., 2 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 9 p., subendrintą 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš A. R. priteista 1725 Lt nukentėjusiajam T. D. turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R., nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo 26 d. nuo 16.00 val. iki 18.10 val. (duomenys neskelbtini), išdaužęs ir išėmęs iš medinio lango rėmo du stiklus, pro virtuvės langą, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, įsibrovė į gyvenamąjį namą, priklausantį nukentėjusiajam T. D., kur iš kambario paėmė ant spintelės gulėjusį T. D. priklausantį 50 Lt vertės mobilaus ryšio telefoną NOKIA IMEI 490544102152646, iš striukės, gulėjusios kambaryje ant lovos, kišenės paėmė 40 Lt vertės lenktinį peilį, ant šaldytuvo radęs bei paėmęs dvigubą, 5 Lt vertės už kiekvieną, raktą nuo spintelės bei ją atrakinęs ir paėmęs iš vidaus raktą 15 Lt vertės, nuo seifo, kurį atrakinęs iš vidaus paėmė T. D. priklausantį 80 Lt vertės medžioklinio šautuvo dėklą. Tokiu būdu pagrobė T. D. 195 Lt vertės priklausantį turtą.

Be to, A. R., 2010 m. kovo 26 d. nuo 16.00 val. iki 18.10 val. (duomenys neskelbtini), įsibrovęs į T. D. priklausantį gyvenamąjį namą, spintelėje rastu raktu atrakinęs seifą, iš vidaus paėmė T. D. priklausantį 1500 Lt vertės dvivamzdį medžioklinį šautuvą IZH-27M Nr. 022714173, kuris, pagal 2010-08-05 specialisto išvadą, yra D kategorijos šaunamasis ginklas, kuris buvo įdėtas į pagrobtą medžioklinio šautuvo dėklą, ir su šaunamuoju ginklu pasišalino. Tokiu būdu pagrobė T. D. priklausinį 1500 Lt vertės šaunamąjį ginklą.

Be to, A. R., 2010 m. kovo 26 d. nuo 16.00 val. iki 18.10 val. (duomenys neskelbtini), išdaužęs T. D. priklausančio gyvenamojo namo du virtuvės lango stiklus, 100 Lt vertės už kiekvieną, tokiais veiksmais sugadino 200 Lt vertės T. D. priklausantį nedideles vertės turtą.

Apeliantas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatų 3.1.5. ir 3.1.8. punktais. Teigia, jog šaunamasis ginklas nerastas, taip pat nepaimti mobilaus ryšio telefonas ir raktai, nes jų pas nuteistąjį nebuvo. Kiekvienas asmuo raktus ir mobiliojo ryšio telefoną nešiojasi su savimi, todėl nukentėjusysis T. D., būdamas girtas, galėjo tuos daiktus pats prarasti. Be to, T. D., būdamas girtas, vaikščiojo su šaunamuoju ginklu, netgi buvo atėjęs pas nuteistąjį, kuris yra šaudęs iš jo. Jie abu yra kaimynai, ir nukentėjusiojo namuose dažnai vartodavo alkoholinius gėrimus.

Nuteistasis mano, jog pažeista LR Konstitucijos 31 str. 2 d. Iš baudžiamosios bylos protokolų matyti, kad jo pirštų antspaudų, išskyrus virtuvę, kurioje buvo girtaujama, nerasta.

Teigia, jog nukentėjusysis jį šmeižia. Be to, šautuvas ir telefonas yra menkaverčiai. Nuteistasis vagia, kad išgyventų, tačiau tokius daiktus, kuriuos galima būtų parduoti, tuo tarpu šautuvas ir telefonas niekam nereikalingi daiktai.

Teismas, neturėdamas pagrįstų įrodymų, negalėjo remtis jo teistumu ir pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistojo A. R. gynėja prašė patenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nusikaltimų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistojo kaltės bei teisingai paskyrė bausmę. Nuteistojo A. R. nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal Lietuvos Respublikos BK 254 str. 1 d., 178 str. 2 d., 187 str. 3 d., kadangi jos atitinka būtent šių baudžiamojo įstatymo numatytų nusikaltimų sudėtį.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog nuteistasis A. R. neigia vogęs ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas neturėdamas pagrįstų įrodymų, negalėjo jo pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas. Remiasi LAT senato nutarimo Nr. 40 nuostatų 3.1.5. ir 3.1.8. punktais, kuriuose nurodyta, jog nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes bei tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, apelianto abejonės dėl nuosprendžio pagrįstumo atmestinos. Priešingai nei teigiama skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, aptarė juos nuosprendyje ir pagrįstai A. R. pripažino kaltu padarius Lietuvos Respublikos BK 254 str. 1 d., 178 str. 2 d., 187 str. 3 d. numatytas nusikalstamas veikas. Apygardos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, Lietuvos Respublikos BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai aptarti nuosprendyje, jie įvertinti ir nurodyta, kuriais iš jų grindžiamos teismo išvados, o kurie atmesti kaip nepagrįsti. Šias išvadas patvirtina nukentėjusiojo T. D., liudytojų I. S. ir A. V. parodymai, daiktų pateikimo protokolas (t. 1, b.l. 103), specialisto išvada (t. 1, b.l. 141-142), kurioje nurodyta, kad du rankos delno pėdsakai, rasti įvykio vietoje, yra palikti A. R. kairės rankos delnu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo parodymus, nes jų nepatvirtino kiti, teismo posėdyje ištirti ir įvertinti įrodymai. Pats nuteistasis pripažino, jog paskutinį kartą lankėsi T. D. name prieš 2 metus, o nukentėjusiojo sesuo I. S. parodė, kad prieš dvi savaites iki įvykio ji nuplovė brolio namo langus, vadinasi A. R. rankos delno pėdsakas ant lango stiklo buvo paliktas kaip tik įvykio metu (kairės rankos delno pėdsakas rastas ant išimtų stiklų, padėtų lauke).

Apelianto teiginys, jog nukentėjusysis, būdamas girtas, galėjo pamesti telefoną ir raktus, atmestinas, kaip nepasitvirtinęs. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog nukentėjusysis galėjo pamesti minėtus daiktus, be to, nustatyta, jog nuo 2010-04-17 nuteistojo brolis A. R. naudojosi pavogtu telefonu (t. 1, b.l. 46), kurį pastarasis savo iniciatyva pateikė teisėsaugos pareigūnams (t. 1, b.l. 103). Nuteistojo teiginys, jog nukentėjusysis, būdamas girtas, nešiojosi šaunamąjį ginklą, vertinamas kaip neargumentuotas ir nepaneigiantis pastarojo kaltės dėl šaunamojo ginklo vagystės, nes pats A. R. negalėjo prisiminti, kokiais metais nukentėjusysis buvo atsinešęs pas jį medžioklinį šautuvą, iš kurio abu šaudė.

Kolegija atmeta nuteistojo teiginį, jog pažeista LR Konstitucijos 31 str. 2 d., kurioje nurodyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. Teismo nešališkumo užtikrinimas – viena teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Šis principas iš esmės reiškia, kad, nagrinėjant bylą, teismas su proceso šalimis privalo elgtis vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo, nebūtų suinteresuotas vienai iš šalių priimti palankų sprendimą. Apeliantas iš esmės deklaratyviai ir visiškai neargumentuotai, vadovaudamasis gynybine pozicija, teigia, kad byloje buvo pažeista teisė į nešališką teismą. Kaip matyti iš bylos procesinių dokumentų turinio, apeliantas nepareikšdamas nušalinimų nei ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tik deklaratyviai abejoja teismo šališkumu. Dėl to, remiantis įrodymų viseto analize, deklaratyvus apelianto teiginys apie teismo, priėmusio apkaltinamąjį nuosprendį, šališkumą negali būti pagrindas teigti, kad šį nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas. Be to, iš teismo posėdžio protokolo matyti, jog nuteistojo A. R. baudžiamoji byla išnagrinėta viešame teisiamajame posėdyje, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino surinktus įrodymus. Tai, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nėra pagrindas laikyti, kad teismas buvo šališkas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo A. R. teiginys, jog jo pirštų antspaudų, išskyrus virtuvę, kurioje buvo girtaujama, nerasta, yra deklaratyvus ir nepaneigiantis teismo išvadų dėl jo kaltės nusikalstamų veikų padaryme. Taip pat atmestinas ir nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytas teiginys, jog nukentėjusysis jį šmeižia. Kolegija atkreipia dėmesį, jog baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog nukentėjusysis T. D. būtų apkalbėjęs nuteistąjį, priešingai, nukentėjusysis nuo įvykio dienos iki tol, kol buvo pareikšti įtarimai A. R., pastarojo dėl galimai nusikalstamų veikų padarymo neminėjo. Be to, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog pavogti daiktai – šautuvas ir telefonas, yra menkaverčiai ir niekam nereikalingi, rodo nuteistojo cinišką požiūrį į žmogaus nuosavybę ir negali būti vertinamas kaip įrodymas, kad nuteistasis šautuvo ir telefono nevogė.

Taigi, šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad vertinant įrodymus pirmosios instancijos teismas pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso normas ar buvo šališkas, taip pat nenustatyta aplinkybių, duodančių pagrindą abejoti tokiomis teismo išvadomis. Visi įrodymai surinkti Baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, todėl, teiginys, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, atmetamas kaip nepagrįstas. Nepagrįstas ir nuteistojo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis jo ankstesniais teistumais ir pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendyje paminėti teistumai charakterizuoja nuteistojo asmenybę ir jokiu būdu nevertinami kaip įrodymai kvalifikuojant padarytas nusikalstamas veikas.

Apygardos teismas, skirdamas A. R. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus Lietuvos Respublikos BK 54 str., t.y. į kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (Lietuvos Respublikos BK 11 str. 4 d. ir 5 d., 12 str.), padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų stadiją, kaltininko asmenybę (praeityje teistas devynis kartus už nusikaltimus nuosavybei, baustas administracine tvarka, nedirbo), atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir skyrė bausmę, didesnę už jos sankcijoje numatytą vidurkį, o už padarytą baudžiamąjį nusižengimą – sankcijoje numatytą vieną iš alternatyvių bausmių – areštą. A. R. paskirta tinkama bausmė, kurią švelninti nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.