Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-07-21 · Administracinė byla Nr. eI-3390-331/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-07-21
Bylos Nr.
eI-3390-331/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Henrikas Sadauskas
Atsakovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Pareiškėjas
Y. G.
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-3390-331/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01331-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1.2.; 55.1.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. liepos 21 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas,

dalyvaujant atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui L. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Y. G. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inpekcija) 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 68-214 patvirtino Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2016 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-363, kuriuo pareiškėjai Y. G. (toliau – ir pareiškėja) papildomai apskaičiavo 5097,02 Eur gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM), 1326,89 Eur GPM delspinigių ir skyrė 510 Eur GPM baudą (Komisijos byla, I t., b. l. 13-15, 37–42). Pareiškėjos skundą išnagrinėjusi Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. S-74(7-207/2016) patvirtino VMI 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 68-214 ir neatleido pareiškėjos nuo 1326,89 Eur GPM delspinigių mokėjimo (Komisijos byla, I t., b. l. 230–241).

Šalies argumentai

Pareiškėja skundu (b. l. 1) kreipėsi į teismą ir prašo:

1) panaikinti Komisijos 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. S-74 (7-207/2016);

2) panaikinti VMI 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 68-214 ;

3) panaikinti Vilniaus AVMI 2016 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-363 dėl patikrinimo akto tvirtinimo;

4) priteisti iš VMI pareiškėjos šiame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad mokestinio patikrinimo metu buvo tikrinamas 2012 – 2013 m. laikotarpis, tačiau mokesčių administratorius jokia forma niekuomet neprašė pateikti dokumentų, susijusių su turėtomis lėšomis mokestinio patikrinimo pradžioje. Visus paaiškinimus pareiškėja ir jos sutuoktinis Y. T. teikė tik apie tikrintą 2012 – 2013 m. laikotarpį, todėl mokesčių administratorius turėtas lėšas vertino atsietai, neatsižvelgdamas į iki 2012 m. sausio 1 d. turėtas santaupas ir pinigines lėšas, kurios akivaizdžiai galėjo būti ir buvo naudojamos išlaidoms 2012 m. ir 2013 m. laikotarpiu padengti.

Šalies argumentai

Pareiškėja ir sutuoktinis mokesčių administratoriui teiktų paaiškinimų metu ne kartą nurodė, kad gauna materialinę paramą iš tėvų ir giminių, gyvenančių Kinijos Liaudies Respublikoje, tiek pavedimais, tiek grynaisiais pinigais. Pareiškėja surinko papildomus savo teiginius pagrindžiančius įrodymus ir kartu su pirminiu 2016 m. rugsėjo 5 d. skundu Komisijai pateikė 2007 m. liepos 17 d. dovanojimo sandorio kopiją, pagal kurią pareiškėja ir sutuoktinis vedybų proga iš savo tėvų gavo 100 000 JAV dolerių vestuvių dovaną. Pareiškėja papildomai kartu su 2016 m. spalio 25 d. patikslintu skundu Komisijai pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius pareiškėjos ir sutuoktinio iš tėvų grynaisiais gautas pinigines lėšas. Komisija pareiškėjos papildomai pateiktus įrodymus priėmė, tačiau neatliko išsamaus ir visapusiško įrodymų vertinimo, dėl ko priėmė akivaizdžiai neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Komisija sprendime tik formaliai ir lakoniškai nurodė, kad pritaria VMI atstovo išdėstytai pozicijai, nepateikdama jokių svarių argumentų, kuriais remiantis yra neatsižvelgiama į pareiškėjos pateiktus įrodymus. Komisija nepagrįstai kvestionuoja pareiškėjos ir sutuoktinio sąžiningumą, remiantis vien tuo, kad minėti papildomi įrodymai buvo pateikti tik Komisijai. Mokesčių administratorius niekada neprašė pateikti įrodymų mokestinio patikrinimo pradžioje, todėl netyrė itin svarbių faktinių aplinkybių, turinčių tiesioginę įtaką mokestinio patikrinimo rezultatams.

Komisija neatsižvelgė į itin svarbias aplinkybes: 1) jog mokestinis patikrinimas buvo atliekamas Kinijos, kurios teisinė ir mokestinė sistema skiriasi ne tik nuo Europos Sąjungos, bet ir nuo Lietuvos Respublikos sistemos, piliečių atžvilgiu; 2) nei pareiškėja, nei sutuoktinis nemoka lietuvių kalbos, todėl dažnai iš mokesčių administratoriaus gautus dokumentus ir elektroninius laiškus versdavo, naudodamiesi žodynais ir „Google vertėjas“ programa; 3) mokesčių administratorius, pradėjęs mokestinį patikrinimą, niekada nepasiūlė pareiškėjai ir sutuoktiniui vertėjo paslaugų. Komisija turėjo imtis visų įmanomų priemonių ir nuodugniai, nuosekliai, bei išsamiai išanalizuoti visus į bylą pateiktus dokumentus. Komisijos sprendimas turi būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, prieštaraujantis Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems reikalavimams.

Net tuo atveju, jei nebūtų nustatyta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 100 straipsnyje numatytų atleidimo nuo delspinigių pagrindų, tai nereiškia, kad atleidimas negali būti taikomas vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais. Komisija sprendime aiškiai pripažino, jog pareiškėja nuo 2015 m. rugpjūčio 27 d. bendravo ir bendradarbiavo su mokesčių administratoriaus pareigūnais. Komisija sprendime neatsižvelgė į pačios pripažintą bendradarbiavimo faktą. Komisija neatsižvelgė į tai, jog mokesčių administratorius pareiškėjai apskaičiavo 1 326,89 Eur GPM delspinigių, kas sudaro net 26 proc. pareiškėjai apskaičiuotų mokesčių sumos. Apskaičiuoti delspinigiai kaip prievolės užtikrinimo būdas šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į kilusio ginčo specifiką, susijusią su užsienio šalies piliečiais, nemokančiais lietuvių kalbos, būtų neadekvatūs tam tikslui, kurio yra jais siekiama. Todėl pareiškėja turėjo būti atleista nuo jai apskaičiuotų mokėtinų delspinigių.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, pareiškėjos atstovas prašė bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnis).

Atsiliepimas

Atsakovė VMI nesutinka su pareiškėjos skundu, prašo jį atmesti. Atsiliepime (el. b., b. l. 47–54) paaiškino, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis dėl 2012 – 2013 metų, jų teigimu, iš savo tėvų grynaisiais pinigais gautų piniginių lėšų, jokių juridinę galią turinčių dokumentų (paskolų, dovanojimo sutarčių, tėvų gautas pajamas patvirtinančių pažymų ir pan.) nepateikė. Mokesčių administratoriai kritiškai vertino pareiškėjos ir jos sutuoktinio pateiktus paaiškinimus, kadangi šie paaiškinimai negali patvirtinti realaus pinigų gavimo fakto.

Pareiškėjos Komisijai pateikti įrodymai yra prieštaringi ir kelia akivaizdžių abejonių. Pareiškėjos ir jos sutuoktinio elgesys, pateikiant naujus įrodymus tik Komisijai, o ne centriniam mokesčių administratoriui, negali būti vertinamas kaip sąžiningas naudojimasis MAĮ įtvirtintomis teisėmis, t. y. nekeliantis įtarimų apie bandymą išvengti mokestinių prievolių. Komisija pagrįstai išaiškino, jog byloje nepateikti objektyvūs įrodymai (pavyzdžiui, mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą), iš kurių galima būtų daryti vienareikšmę išvadą apie piniginių lėšų pareiškėjai ir / ar sutuoktiniui dovanojimą laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 13 d. iki 2013 m. rugsėjo 29 d. Pareiškėja su sutuoktiniu faktinę aplinkybę dėl iš viso gautų 100 700 JAV dolerių (grynaisiais pinigais) grindžia tik savo tėvų patvirtinimais, t. y. asmenų, galimai suinteresuotų padėti pareiškėjai ir jos sutuoktiniui pagrįsti iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas.

Dėl pareiškėjos argumentų, jog ji nemoka lietuvių kalbos, Komisija pagrįstai pažymėjo, kad iki skundo pateikimo Komisijai pareiškėja prieštaravimų, pageidavimų ar nesutikimo argumentų dėl bendravimo (kalbos supratimo) su mokesčių administratoriaus pareigūnais nenurodė ir prašymų dėl vertėjo paslaugų nepateikė. Iš 2016 m. birželio 21 d. skundo aišku, kad vertėją pareiškėja turėjo, iš kitų paminėtų dokumentų matyti, kad šių dokumentų turinį pareiškėja suprato ir šias aplinkybes patvirtino savo parašu. Be to, mokesčių administravimo veiksmus pareiškėjos atžvilgiu Vilniaus AVMI atliko jau nuo 2015 metų. Todėl nurodytas argumentas dėl lietuvių kalbos nemokėjimo (nesupratimo) laikytinas pareiškėjos gynybine pozicija šiame mokestiniame ginče.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos mokestinis patikrinimas objektyviai vyko 4 mėnesius, kas laikytina protingumo kriterijus atitinkančiu laikotarpiu mokestiniam patikrinimui atlikti. Mokesčių administratorius neatliko jokių neteisėtų ar nepagrįstų veiksmų; jokio mokesčių administratoriaus veiklos neteisėtumo (prieštaravimo teisės aktų reikalavimams) nenurodo ir pareiškėja. Vien santykinai didelės apskaičiuotų delspinigių sumos savaime nesudaro pagrindo sumažinti delspinigius ar atleisti nuo jų mokėjimo. Pareiškėja nevykdė savo pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje, mokėtinas į biudžetą GPM apskaičiuotas mokesčių administratoriaus iniciatyva kontrolės procedūrų metu, o apskaičiuoti GPM delspinigiai vertintini kaip pačios pareiškėjos pasirinkto elgesio modelio pasekmė. Vien tai, jog pareiškėja bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nėra aplinkybė, dėl kurios pareiškėja galėtų būti atleista nuo delspinigių vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovės atstovas prašė pareiškėjos skundą atmesti, palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.

Žemesnės instancijos teismas

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, atsiliepimo nepateikė, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

Šioje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais konstatuota, kad Pareiškėjos ir jo sutuoktinio patirtos išlaidos viršijo juridinę galią turinčiais pajamų šaltiniais patvirtintas pajamas. Vadinasi, teismui svarbu nustatyti, ar mokesčių administratorius tesėtai ir pagrįstai pareiškėjos mokestinę bazę nustatė ir mokesčius apskaičiavo, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ar nebuvo pažeistos procedūros.

Teismui įvertinus Inspekcijos patikrinimo aktą, surinktus įrodymus, mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimų išsamius teisinius argumentus, aiškiai matyti, kad šiuose dokumentuose gana plačiai aptartos mokesčių administratoriaus nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjos (jo sutuoktinio) gautomis pajamomis, patirtomis išlaidomis. Todėl teismas, vengdamas pasikartojimų, sutikdamas su Komisijos ir mokesčių administratoriaus teisiniais argumentais, pasisakys dėl sprendimų pagrįstumo, atsižvelgdamas į pareiškėjos skunde nurodytus teiginius.

Žemesnės instancijos teismas

Ginčo santykius reglamentuoja MAĮ, kurio 70 straipsnio nuostatos numato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, t. y. atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Mokesčių administratoriaus įvertinimo, siekiant apskaičiuoti teisingą mokesčių mokėtojui (mokestį išskaičiuojančiam asmeniui) priklausančią mokėti mokesčio sumą, atlikimo tvarką nustato VMI viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintos Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 4 punkte bei 4.1 – 4.4 punktuose nustatyta, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento (toliau – mokesčio deklaracija), į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais), taip pat bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi, tvarkant apskaitą, saugant apskaitos ar kitus dokumentus. Taisyklių 6.3 punktas nustato, kad norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius atlieka vertinimą. Mokesčių administratorius įvertinimą turi atlikti pasirinkdamas vertinimo būdą, t. y. atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir, prireikus, parinkdamas vertinimo metodus. Mokesčių administratorius turi pasirinkti tokį vertinimo būdą, kurį naudojant apskaičiuotas mokestinės prievolės dydis būtų kuo tikslesnis. Mokesčių administratoriaus pasirinkimas priklauso nuo to, kokie duomenys, informacijos šaltiniai turimi ir kuriais naudojantis atliktas vertinimas leistų pasiekti kuo realesnį rezultatą. Siekiant atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus, mokesčių administratorius gali taikyti vieną arba kelis vertinimo metodus bei būdus.

Todėl, esant prieštaringai informacijai, nustačius galimą mokesčių vengimo atvejį, kai mokesčio mokėtojo išlaidos viršija bendras oficialiai gautas pajamas, ar mokesčių mokėtojas gavo nedeklaruotų ir neapmokestintų pajamų, ar patirtoms išlaidoms padengti turėjo kitų, įstatymų nustatyta tvarka neapmokestinamų, pajamų ir tokiu būdu iškreipiant aplinkybes, su kuriomis įstatymai sieja apmokestinimo tvarką, mokesčių administratoriui atsirado pagrindas konstatuoti, jog mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti įprastine tvarka. Mokesčių administratorius naudojosi leidžiamais informacijos šaltiniais: pareiškėjos pateiktais dokumentais, fizinių asmenų paaiškinimais, nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimis, bankiniais pavedimais, operatyvių patikrinimų metu gauta informacija ir kt. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nagrinėdamas mokestinius ginčus įrodymų instituto aspektu, yra pasisakęs, kad įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio nuostatas, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjos, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (LVAT administracinėje byloje Nr. A1-203-2005). Analogiška pozicija dėl įrodinėjimo naštos išreikšta LVAT administracinėje byloje Nr. A11-603/2007, konstatavus, jog „tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų“.

Nustatyta, kad mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjos mokestinį patikrinimą už 2012 – 2013 metus dėl mokesčių sumokėjimo į valstybės biudžetą teisėtumo ir pagrįstumo, nustatė, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis turėjo ir galėjo turėti piniginių lėšų likutį laikotarpio pradžioje (2012 m. sausio 1 d.), į kurį, vertinant pareiškėjos ir jos sutuoktinio pajamas ir išlaidas tikrinamuoju laikotarpiu atsižvelgta. Tikrinamojo laikotarpio pradžioje pareiškėja ir jos sutuoktinis turėjo 17 197,34 Lt piniginių lėšų grynaisiais pinigais likutį ir 4 485 Lt piniginių lėšų likutį bankų sąskaitose. Į šias sumas mokesčių administratorius atsižvelgė vertindamas ateinančių metų pareiškėjos ir jos sutuoktinio gautų pajamų ir patirtų išlaidų balansą. Pareiškėja valdo 100 proc. UAB „Vedanė“ akcijų (nuo 2011 metų). Metinėse pelno mokesčio deklaracijose (forma PLN204) „Vedanė“ už 2010-2013 metus deklaravo: 2010 metais 66 616 Lt nuostolį, 2011 metais 48 892Lt nuostolį, 2012 metais 74 519 Lt nuostolį, 2013 metais 113 425 Lt nuostolį. Minėta bendrovė 2014 m. rugpjūčio 14 d. įtraukta į mokesčių įstatymų pažeidimų, piktnaudžiavimo atvejų bei kitos mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo kontrolei svarbios informacijos duomenų bazę pagal 30 kriterijų – Mokesčių mokėtojai, kuriems yra duotas mokesčių administratoriaus nurodymas atsiskaityti negrynaisiais pinigais (Komisijos byla, I t., b. l. 45–49, 126, 168–169).

Pareiškėja 2012 m. gavo 4 846,47 Lt su darbo santykiais susijusias pajamas; sutuoktinis gavo 8 927,35 Lt su darbo santykiais susijusias pajamas; 66,03 Lt įskaityti į sąskaitą banko skolai padengti; 89 683,03 Lt pervesti pareiškėjos sutuoktinio tėvo T. R. B.; 10 306,61 Lt pervesti pareiškėjos sutuoktinio tėvo draugo W. H. J.; 79 080 Lt gauti pareiškėjos, kaip atskaitingo asmens, iš UAB „Vedanė“ kasos. Pareiškėjos su sutuoktiniu gautos pajamos ir disponuojamos lėšos 2012 m. sudarė 192 909,49 Lt (Komisijos byla, I t., b. l. 45–49, 60).

Pareiškėja su sutuoktiniu 2012 m. patyrė šias išlaidas: 460,19 Lt sumokėta banko mokesčių; 40 Lt pervesti Vilniaus AVMI; 193,20 Lt pervesti BĮ „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“; 70 393,37 Lt pervesti UAB „Statybų aprūpinimas“; 5 337,60 Lt iš pareiškėjos sutuoktinio sąskaitos pervesti fiziniam asmeniui X. G.; 162 337,45 Lt išleisti pareiškėjos, kaip atskaitingo asmens, UAB „Vedanė“ reikmėms; 43 230,35 Lt patirtos vartojimo išlaidos (pagal banko sąskaitų išrašus). Pareiškėjos su sutuoktiniu patirtos išlaidos 2012 metais sudarė 281 992,16 Lt (Komisijos byla, I t., b. l. 45–49, 60).

Taigi įvertinus pareiškėjos su sutuoktiniu 2012 m. sausio 1 d. turėtą 216 82,34 Lt (4 485 Lt banke ir 17 197,34 Lt grynais pinigais) piniginių lėšų likutį, gautas 192 909,49 Lt pajamas, patirtas 281 992,16 Lt išlaidas, įneštus į banko sąskaitas 18 590,79 Lt grynuosius pinigus bei pareiškėjos sutuoktinio išimtus iš banko sąskaitų 700 Lt, nustatyta, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio išlaidos viršijo gautas pajamas 70 177,08 Lt (Komisijos byla, I t., b. l. 45–49, 60).

Pareiškėja 2013 m. gavo 4 742,99 Lt su darbo santykiais susijusias pajamas; pareiškėjos sutuoktinis gavo 10 505,80 Lt su darbo santykiais susijusias pajamas; 531,50 Lt pervesti AB „Lesto“; 20 613,22 Lt dalimis pervesti pareiškėjos sutuoktinio tėvo T. R. B.; 13 759,41 Lt pervesti pareiškėjos sutuoktinio motinos brolio L. R.; 5 865,00 Lt pervesti į pareiškėjos sutuoktinio banko sąskaitą iš UAB „Egvija“; 25 633,89 Lt gauti pareiškėjos, kaip atskaitingo asmens, iš UAB „Vedanė“ kasos. Nustatyta, kad pareiškėjos su sutuoktiniu gautos pajamos ir disponuojamos lėšos 2013 metais sudarė 81 651,81 Lt (Komisijos byla, I t., b. l. 45–49, 60).

Tačiau pareiškėja su sutuoktiniu 2013 m. patyrė ir šias išlaidas: 671,40 Lt sumokėta banko mokesčių; 34 182,72 Lt sumokėti už sūnaus T. Z. mokslą Tarptautinei Amerikos mokyklai; 13 6421,24 Lt išleisti pareiškėjos, kaip atskaitingo asmens, UAB „Vedanė“ reikmėms; 5 452,00 Lt pareiškėjos sutuoktinio pervesti UAB „Vedanė“; 8 056,71 Lt patirtos šeimos vartojimo išlaidos, atsiskaitant per banko sąskaitas; 28 404,09 Lt patirtos vartojimo išlaidos (iš 36 460,80 Lt (775,10 Lt - suaugusiam asmeniui ir 744,10 Lt - vaikui), nustatytų pagal Statistikos departamento pateiktas vidutines vartojimo išlaidas vienam namų ūkio nariui per mėnesį (775,10 Lt / mėn. x 12 mėn. x 2 asm.) (744,10 Lt / mėn. x 12 mėn. x 2 asm.), atėmus 8056,71 Lt išlaidas, patirtas per banką). Nustatyta, kad pareiškėjos su sutuoktiniu patirtos išlaidos 2013 metais sudarė 213 188,16 Lt (Komisijos byla, I t., b. l. 45–49, 60).

Įvertinus pareiškėjos su sutuoktiniu 2013 m. sausio 1 d. turėtą 2 776,75 Lt piniginių lėšų likutį banke, 2013 m. gautas 81 651,81 Lt pajamas, grynaisiais pinigais į banko sąskaitas įneštus 7 525 Lt, pareiškėjos sutuoktinio iš sąskaitos išimtus 388 Lt, 2 320,05 Lt piniginių lėšų likutį banke metų pabaigoje, patirtas 213 188,16 Lt išlaidas, nustatyta, kad pareiškėjos su sutuoktiniu patirtos išlaidos 2013 metais viršijo oficialiai gautas pajamas 131 079,65 Lt (Komisijos byla, I t., b. l. 45–49, 60).

Taigi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjos ir jos sutuoktinio išlaidos, atitinkamai 70177,08 Lt ir 131079,65 Lt, viršijo bendras oficialiai gautas pajamas t. y. pareiškėja ir sutuoktinis minėtu laikotarpiu gavo nedeklaruotų ir neapmokestintų pajamų, vadinasi, patirtoms išlaidoms padengti turėjo kitų, įstatymų nustatyta tvarka neapmokestinamų, pajamų. Todėl įvertinus pareiškėjos ir jos šeimos patirtas išlaidas, jeigu jas buvo įmanoma nustatyti tiesiogiai, mokesčių administratorius pripažino faktiškai patirtas vartojimo išlaidas, o nepavykus nustatyti visų patirtų išlaidų tiesiogiai, buvo vadovautasi Lietuvos Respublikos statistikos departamento (toliau – ir Statistikos departamentas) duomenimis, atimant išlaidų sumą, kuri buvo nustatyta tiesiogiai bei iš statistinių vartojimo išlaidų atimant išlaidų dalį vaikams už alkoholį ir tabaką.

Pareiškėja iš esmės neginčija byloje nustatytų faktinių aplinkybių dėl pareiškėjos šeimos gautų pajamų ir patirtų išlaidų tikrinamuoju laikotarpiu ir aritmetinio mokesčių bei baudų ir delspinigių apskaičiavimo, tačiau nesutinka su mokesčių administratoriaus nustatytu pareiškėjos piniginių lėšų likučiu tikrinamojo laikotarpio pradžioje, t. y. 2012 m. sausio 1 d., paaiškindama, kad mokesčių administratorius neprašė pateikti dokumentų dėl turėto piniginių lėšų likučio tikrinamojo laikotarpio pradžioje, ji turėjo didesnį grynųjų pinigų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžioje, nei nustatė mokesčių administratorius, nes pinigines lėšas dovanojo tėvai vestuvių proga (iš viso 100 700 JAV dolerių). Tačiau byloje yra pateikti pareiškėjos tėvų patvirtinimai, pagal kuriuos pareiškėjai neva buvo padovanota paminėta pinigų suma (Komisijos byla, I t., b. l. 206–209, 2012–2013).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas negali sutikti su pareiškėjos paaiškinimais, nes Inspekcija mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėja su sutuoktiniu tikrinamojo laikotarpio pradžioje turėjo 17 197,34 Lt grynųjų pinigų likutį ir 4 485 Lt (pareiškėjos sutuoktinis turėjo 2457,69 Lt, o pareiškėja – 2 027,31) pinigų likutį banko sąskaitose. Iš Vilniaus AVMI 2015 m. gruodžio 15 d. mokestinio tyrimo ataskaitos Nr. FR0686-2580 aiškiai matyti, kad pareiškėja apie numatomą atlikti mokestinį tyrimą informuota telefonu, todėl 2015 m. rugpjūčio 27 d. atvyko į Vilniaus AVMI susipažinti su užduotimi atlikti mokestinį tyrimą, teikė paaiškinimus ir kitus dokumentus, su pranešimu apie atliktą mokestinį tyrimą susipažino, t. y. pareiškėja nuo 2015 m. rugpjūčio 27 d. bendradarbiavo su mokesčių administratoriaus pareigūnais. Pareiškėjai buvo duotas mokesčių administratoriaus 2015 m. spalio 22 d. nurodymas Nr. (11.48)- FR0706-9030 pateikti nekilnojamojo turto įsigijimo bei suteiktų paskolų sutartis už 2010-2013 metus, taip pat juridinę galią turinčius dokumentus, pagrindžiančius nekilnojamojo turto bei paskolų suteikimo pajamų gavimo šaltinius, pateikti informaciją apie paskolų sudarymo aplinkybes. Pareiškėja, vykdydama nurodymą, pateikė Inspekcijai 2010 m. gruodžio 2 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį, UAB „Egvija“ visuotinio akcininkų susirinkimų protokolus, paskolų sutartis nuo 2008 m. rugsėjo 25 d. iki 2010 m. vasario 12 d. pagal kurias pareiškėja skolino bendrovei „Egvija“ įvairias pinigų sumas.

Taigi pareiškėja turėjo galimybę paaiškinti apie iki tikrinamojo laikotarpio turėtus pajamų šaltinius, pateikti tai patvirtinančius įrodymus, tačiau nei pareiškėja, nei jos sutuoktinis mokestinio tyrimo metu teiktuose paaiškinimuose apie turėtus pajamų šaltinius net neužsiminė apie iš tėvų gautą vestuvių dovaną (100 700 JAV dolerių), nors ir teigė, kad iš Kinijoje gyvenančių giminaičių gauna paramą pinigais, taip pat sutuoktiniai neginčijo nustatyto piniginių lėšų likučio tikrinamojo laikotarpio pradžioje, teikdami skundus Inspekcijai, nei vienas iš sutuoktinių nepaaiškino, kad turėjo didesnį nei 17 197,34 Lt grynųjų piniginių lėšų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžioje. Pareiškėja ir jos sutuoktinis nei Inspekcijai, nei mokesčių administratoriui, nei Komisijai, nei teismui nepateikė objektyvių įrodymų (pvz., mokėjimo pavedimų, patvirtinančių lėšų gavimą, jų judėjimą), iš kurių galima būtų daryti vienareikšmę išvadą apie piniginių lėšų pareiškėjai ir / ar sutuoktiniui dovanojimą nuo 2007 m. spalio 13 d. iki 2013 m. rugsėjo 29 d., o faktinę aplinkybę dėl gautų 100 700 JAV dolerių (grynaisiais pinigais) grindžia tik savo tėvų patvirtinimais. Taigi pareiškėja paaiškinimus dėl tėvų dovanotų pinigų teikė tik Komisijai ir teismui, todėl teismas juos vertina kritiškai. LVAT analogiškoje situacijoje yra pažymėjęs: „kad tai nėra draudžiama, tačiau užkerta galimybę tikėti pareiškėjo sąžiningumu. Mokesčių mokėtojo pareiga padėti visapusiškai išsiaiškinti aplinkybes, kad būtų priimtas kuo objektyvesnis sprendimas“ (LVAT administracinėje byloje Nr. A-556-1632/2010). Taigi ginčo atveju pareiškėjos ir jos sutuoktinio elgesys pateikiant naujus įrodymus tik Komisijai ir teismui negali būti vertinamas kaip sąžiningas naudojimasis MAĮ įtvirtintomis teisėmis. Be to LVAT yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). MAĮ nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, tačiau turi būti pateikti įrodymai, kurie būtų susiję su įrodinėjimo dalyku sudarančiomis aplinkybėmis (pvz., įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio buvo gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.). LVAT savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad mokestinėse bylose negali būti daroma išvada apie lėšų turėjimą vien netiesioginių įrodymų pagrindu. Mokesčių mokėtojo įpareigojimas pagrįsti atitinkamų pajamų šaltinius reiškia, kad jo nurodomi pajamų šaltiniai turi būti realūs, o pateikti įrodymai apie piniginių lėšų gavimą iš atitinkamų šaltinių atspindėti realiai susiklosčiusias faktines aplinkybes, ypač tais atvejais, kai gautų pajamų šaltinis yra ne paties mokėtojo veikla, o kito asmens gautos pajamos. Todėl turi būti pateikti pakankami ir neginčijami įrodymai, kad atitinkamo dydžio pajamos realiai yra gautos konkrečiu nurodytu būdu iš nurodyto pajamų šaltinio, t. y. šaltinis turi būti ne tik realus, bet ir turi būti objektyviais duomenimis patvirtintos aplinkybės, kad lėšos realiai perduotos mokėtojui (LVAT administracinėse bylose: Nr. A-438- 201/2011, Nr. A438-953/2011, Nr. A442- 2502/2011, Nr. A556-3513/2011, Nr. (e)A-l 10-438/2015, Nr. A- 690-556/2015 ir kt.). Todėl įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teisės aktus reglamentuojančius ginčo santykį, teismų praktiką, teismas laiko, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis tikrinamojo laikotarpio pradžioje (2012 m. sausio 1 d.) faktiškai turėjo mokestinio patikrinimo metu nustatytą 17 197,34 Lt grynųjų piniginių lėšų likutį.

Pareiškėjos teigimu ji nemoka lietuvių kalbos, todėl dažnai iš mokesčių administratoriaus gautus dokumentus ir elektroninius laiškus versdavo, naudodamiesi žodynais, nebuvo pasiūlyta vertėjo paslaugos.

Teismas su šiais pareiškėjos teiginiais sutikti negali, nes bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėja viso mokestinio patikrinimo metu prieštaravimų, pageidavimų ar nesutikimo argumentų dėl lietuvių kalbos nesupratimo nenurodė, prašymų dėl vertėjo paslaugų neteikė, bendravo su mokesčių administratoriumi telefonu, teikė paaiškinimus, įrodymus, turėjo nuosavą verslą, teikė Inspekcijai deklaracijas. Iš pareiškėjos teiktų paaiškinimų Inspekcijai, skundų, įrodymų, aiškiai matyti, kad vertėją pareiškėja turėjo, dokumentų turinį suprato, paaiškinimus ir skundus patvirtindama savo parašu. Tačiau pateikusi skundą Komisijai ir teismui jau argumentuoja lietuvių kalbos nesupratimu. Todėl teismas šiuos pareiškėjos argumentus dėl lietuvių kalbos nemokėjimo (nesupratimo) laiko pareiškėjos gynybine pozicija, siekiant išvengti mokesčių sumokėjimo į valstybės biudžetą.

Pareiškėja prašo atleisti ją nuo GPM delspinigių ir baudos, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais.

Atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių ir baudų pagrindai įtvirtinti MAĮ 100 ir 141 straipsniuose. Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies nuostatas, atleidimo nuo baudos taikymas yra sąlygotas MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimais, t. y. mokesčio mokėtojas turi būti sumokėjęs priskaičiuoto mokesčio sumą arba šio mokesčio sumokėjimo terminas nustatyta tvarka turi būti atidėtas ar išdėstytas. Bylos įrodymai nepatvirtina, jų nepateikė ir pareiškėja, kad ji būtų sumokėjusi apskaičiuotą GPM ar jo mokėjimas būtų atidėtas ar išdėstytas (tokių duomenų nėra ir ginčo byloje), todėl atleidimas nuo paskirtos baudos nespręstinas.

Pagal MAĮ 8 straipsnio 3 dalies nuostatas, mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais. LVAT savo teismų praktikoje yra pažymėjęs, kad mokesčių teisingumo principas yra neatsiejamas nuo minėtame straipsnyje įtvirtintos mokesčių administratoriaus pareigos, administruojant mokesčius, vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais. Mokesčių administratorius savo veikloje turi vadovautis ne tik formaliomis mokesčių teisės aktuose nustatytomis taisyklėmis, bet ir minėtais kriterijais (LVAT administracinėje byloje Nr. A17-1086/2007). Todėl mokesčių administravimo procedūrose protingumo ir teisingumo kriterijaus taikymas yra ypač aktualus tais atvejais, kai nėra pakankamai duomenų (esant duomenų prieštaringumui), leidžiančių vertinti ar tinkamai ir objektyviai atliktos atitinkamos administravimo procedūros. Teismui įvertinus ginčo metu nustatytas aplinkybes, pateiktus įrodymus, dokumentus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos mokestinis patikrinimas objektyviai vyko 4 mėnesius, todėl tai laikytina protingumo kriterijus atitinkančiu laikotarpiu mokestiniam patikrinimui atlikti, be to, nėra nustatyta mokesčių administratoriaus neteisėtų veiksmų. Mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai aiškiai patvirtina, kad pareiškėja nevykdė savo mokesčių teisės aktais įtvirtintų pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje, mokėtinas į biudžetą GPM apskaičiuotas mokesčių administratoriaus iniciatyva kontrolės procedūrų metu, o apskaičiuoti GPM delspinigiai vertintini kaip pareiškėjos pasirinkto elgesio modelio pasekmė. Todėl nėra aplinkybių, kurios lemtų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymą, kartu delspinigių mažinimą ar atleidimą nuo jų būtent šiais pagrindais.

Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalies nuostatas, įtvirtinta mokėtojo pareiga paneigti mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes. LVAT aiškindamas šią mokėtojo pareigą konstatavo: „kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo, priimtino mokesčių mokėtojo naudai“ (LVAT administracinėse bylose: Nr. A-438-1147/2010, Nr. 556-1632/2010, Nr. A-575-912).

Bylos įrodymai, nustatytos aplinkybės, ginčo klausimą reglamentuojantys teisės aktai patvirtina, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjos (kartu su sutuoktiniu) 2012 – 2013 metų laikotarpiu mokesčių bazę apskaičiavo vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, taikant išlaidų metodą. Pareiškėja ginčo laiku patirtoms išlaidoms apmokėti panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėja be bendrų teiginių, kad mokesčių bazė pagal įvertinimą nustatyta neteisingai, jokių savo apskaičiavimų nepateikė, o pareiškėjos papildomai pateikti įrodymai, kaip minėta, nesudaro pagrindo kitaip vertinti mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių. Todėl, pareiškėja, siekdama paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą mokesčių bazę, turėtų ne tik nurodyti aplinkybes, kurias vertinant galima būtų pagrįstai abejoti mokesčių administratoriaus paskaičiavimų teisingumu, tačiau ir pateikti įrodymus, patvirtinančius nurodytas aplinkybes. Šiuo atveju tokių įrodymų, kaip tai numato MAĮ 67 straipsnio 2 dalis, pareiškėja nepateikė, o jos skundo argumentai dėl neteisingai nustatytos mokesčių bazės, yra subjektyvūs ir negali būti vertinami, jie apskritai nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Teismui nekyla abejonių dėl pareiškėjos padarytų mokesčių įstatymų pažeidimų. MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta mokesčių administratoriaus pareiga pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Pareiškėja, nesutikdama su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl yra neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.). Todėl mokesčių mokėtojui siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti argumentais, kurie nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis, mokesčių bazės apskaičiavimo trūkumų paaiškinimais. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius.

Pažymėtina, kad pareiškėja kartu su skundu apskritai jokių faktinių duomenų, ar objektyvių įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, kaip reikalauja MAĮ 67 straipsnio 2 dalis, nepateikė, o nagrinėjant šį mokestinį ginčą, mokesčių administratoriaus buvo pilnai ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos aplinkybės, ir pagrįstai buvo patvirtinti nurodymai pareiškėjui sumokėti mokesčių administratoriaus apskaičiuotas mokesčių sumas.

Esant šioms aplinkybėms, tokiam teisiniam reglamentavimui, teismas daro išvadą, kad mokesčių administratorius pilnai ištyrė pareiškėjos pateiktus įrodymus, įvertino ginčui reikšmingas aplinkybes, nurodė išsamius faktinius bei teisinius pareiškėjos apmokestinimo teisinius pagrindus, ginčo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jų naikinti skunde išdėstytais argumentais. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, teismas laiko, jog pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 57 straipsnis).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinėse bylose: Nr. A261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).

Teismui nepatenkinus pareiškėjos skundo, nėra pagrindo priteisti teismo išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86−87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos Y. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Henrikas Sadauskas