Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Elenos Vainienės (pranešėjos),

gynėjams advokatams Andriui Baranskiui, Adomui Liutvinskui, Jolantai Teresei Litvinskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų An. G., A. G. ir nuteistojo A. P. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

- An. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau – BK ) 232¹ str. 5 d. ( Įstatymo 2000 m. birželio 15 d. redakcija Nr. VIII-1736 ) laisvės atėmimu 8 metams; pagal BK 22 str. 1 d. ir 199 str. 2 d. ( Įstatymo 2003 m. balandžio 10 d. redakcija Nr. IX - 1495 ) laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., paskirtos bausmės subendrintos griežtesne apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 8 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

An. G. išteisintas pagal BK 232¹ str. 5 d. ( Įstatymo 2000 m. birželio 15 d. redakcija Nr. VIII - 1736 ) ( už 1 kg psichotropinės medžiagos bei 100 tablečių – 7,34 g. – tos pačios medžiagos neteisėto įgijimo, laikymo, pardavimo ), nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

- A. G. nuteistas pagal 232¹ str. 5 d. ( Įstatymo 2000 m. birželio 15 d. redakcija Nr. VIII - 1736 ) laisvės atėmimu 8 metams; pagal BK 22 str. 1 d. ir 199 str. 2 d. ( Įstatymo 2003 m. balandžio 10 d. redakcija Nr. IX - 1495 ) laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., paskirtos bausmės subendrintos griežtesne apimant švelnesnę, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 8 metams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1, 2 d., prie šios bausmės visiškai pridėta Plungės rajono apylinkės teismo 2000 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmė – 13 804,91 Lt dydžio bauda, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 8 metams ir 13 804,91 Lt bauda. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

- A. P. nuteistas pagal BK 232¹ str. 5 d. ( Įstatymo 2000 m. birželio 15 d. redakcija Nr. VIII - 1736 ) laisvės atėmimu 8 metams; pagal BK 22 str. 1d. ir 199 str. 2 d. (Įstatymo 2003 m. balandžio 10 d. redakcija Nr. IX-1495 ) laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., paskirtos bausmės subendrintos griežtesne apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 8 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir nuteistųjų An. G. , A. G. ir nuteistojo A.P. gynėjo advokato A. Liutvinsko apeliacinius skundus

Aprašomoji dalis

nustatė:

An. G. , A. G. ir A. P. nuteisti už tai, kad 2001 m. liepos mėnesį, bendrininkaudami ir turėdami tikslą kontrabandos būdu iš Lietuvos į Švediją pergabenti psichotropines medžiagas, disponavo – turėdami tikslą platinti, įgijo, laikė, gabeno, perdavė – labai dideliu ( pagal tuo metu galiojusio baudžiamojo įstatymo dispoziciją – stambiu mastu ) šių medžiagų kiekiu:

An. G., nenustatytu laiku iš nežinomų asmenų neteisėtai įgijęs 6 006,79 g miltelių masėje esančią 3 805,94 g svorio psichotropinę medžiagą – metamfetaminą, ją laikė iki 2001 m. liepos 9 d. (duomenys neskelbtini), esančiuose poilsio namuose ir, siekdamas, kad ši medžiaga kontrabandos būdų būtų išgabenta į užsienį, tos pačios dienos rytą ją perdavė savo pažįstamam A. G., kuris atvykęs į poilsio namų teritoriją, iš An. G. paėmė į šešis paketus sudėtą medžiagą ir tą pačią dieną savo automobiliu nugabeno į Klaipėdą, kur vakare, prie (duomenys neskelbtini) namo – prekybos centro pastato – šią medžiagą perdavė A. Š., dėl kurio šioje byloje nagrinėjamos veikos atskirtos į atskirą procesą, žinodamas, jog medžiaga bus perduota A. P. nurodytam asmeniui, kuris turėjo medžiagas pergabenti iš Lietuvos į Švediją ir perduoti bendrininkų grupės nurodytiems asmenims.

A. P. , turėdamas tą patį tikslą - bendrininkų grupės disponuojamą psichotropinę medžiagą kontrabandos būdu išgabenti iš Lietuvos į Švediją, rūpinosi konkrečiomis gabenimo aplinkybėmis: maždaug tuo pačiu laikotarpiu Klaipėdos mieste susitikęs savo pažįstamą G. K., įkalbėjo jį už tam tikrą atlyginimą minėtas medžiagas automobiliu nuvežti iš Lietuvos į Švediją. G. K. sutikus tai padaryti, A. P. toliau siekdamas įgyvendinti bendrininkų grupės tikslą, telefono pokalbiais koordinavo grupės disponuojamų psichotropinių medžiagų perdavimą G. K.: dar būdamas Švedijoje, G. K. telefono numerį pasakė A. G. ir A. Š., kad šie turėtų susitikti su G. K. ir jam perduoti gabenamą medžiagą. A. P. nurodymu, tą pačią liepos 9 d., G. K. iš Kauno atvyko į Klaipėdą ir, paskambinęs A. Š., vėlų vakarą, apie 22 - 23 val., su juo susitiko prie prekybos centro IKI Taikos prospekte, Klaipėdoje, kur A. Š. perdavė G. K. į dėžę sudėtą medžiagą, kartu duodamas ir pinigus - 1 200 Lt ir 200 JAV dolerių, kuriuos A. Š. buvo davęs A. G., kai jis prie prekybos centro atgabeno medžiagas.

Paėmęs ir įsipareigojęs į Švediją nugabenti psichotropinę medžiagą, G. K. tą pačią liepos 9 - 10 d. naktį ją parsivežė į Kauną, o kitą dieną - liepos 10 d. - apie daromą nusikaltimą pranešė Valstybės saugumo departamento Kauno skyriui, dėl ko 2001 m. liepos 13 d. ir liepos 16 d. buvo sankcionuoti nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modeliai Nr. 187 s ir 189 s, po ko buvo vykdomos operatyvinės priemonės: liepos 17 d., apie 18 val., prie automagistralės Kaunas - Klaipėda esančios kavinės „Pastogė“, Raseinių rajone, G. K. , kontroliuojamas valstybės saugumo pareigūnų, susitiko su A. P., kur G. K. imitavo automobilio, kuriuo turėjo būti gabenamos psichotropinės medžiagos, gedimą, dėl ko A. P. paėmė į savo vairuojamą automobilį medžiagas, paslėptas akumuliatoriaus korpuse, ir jas su G. K. nuvežė į Kauną. Liepos 18 d., apie 22 val., G. K. vėl kontroliuojamas pareigūnų, su A. P. susitiko Dituvos kaime, Klaipėdos rajone, kur G. K. toliau imituojant automobilio gedimą, kaip tariamą kliūtį medžiagoms į Švediją išvežti, A. P., siekdamas šią kliūtį pašalinti, davė G. K. 200 JAV dolerių.

G. K. atsisakius toliau vykdyti pradėtus nusikalstamus veiksmus ir pareigūnams pradėjus operatyvinių priemonių taikymą, nuteistieji, kaip bendrininkų grupės nariai, nusikaltimo - kontrabandos - nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios.

Nuteistasis An. G. apeliaciniu skundu prašo pakeisti apygardos teismo nuosprendį, taikyti jam BK 62 str. 2 d. nuostatas ir paskirti jam švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę. Apelianto manymu, nuosprendis yra neteisingas, teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, neteisingai vertino įrodymus ir netinkamai pritaikė įstatymą.

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas netinkamai interpretavo ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis ir jo parodymus duotus teisme bei padarė neteisingą išvadą, kad jis dėl padarytos nusikalstamos veikos prisipažino tik iš dalies. Mano, kad tokia teismo išvada prieštarauja nuosprendyje nustatytoms objektyvioms aplinkybėms.

Jis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs. Teismas šią aplinkybę įvertino kaip jo atsakomybę lengvinančią, tačiau skirdamas bausmę į ją neatsižvelgė. Jis, duodamas parodymus teisme apie padarytas nusikalstamas veikas, papasakojo tiesą tiek, kiek ją atsiminė. Teisme jis davė parodymus apie įvykius, kurie vyko prieš 6 metus, todėl apelianto manymu, teismas turėjo suteikti prioritetą jo parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu. Be to, duodamas parodymus teisme, jis iš esmės neneigė ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių, tik jas prisiminė kiek kitaip. Kadangi įvykiai vyko daugiau kaip prieš 5 metus, jis neprisiminė tikslių detalių ir suabejojo dėl kai kurių aplinkybių, susijusių su pasikėsinimu gabenti psichotropines medžiagas kontrabanda. Jis neneigia, kad paketą su 6 kg psichotropinių medžiagų A. G. gavo jo poilsio bazėje, tačiau dėl savo aktyvių veiksmų dalyvaujant kontrabandoje jis nuoširdžiai suabejojo. Apelianto manymu, teismas neturėjo tokių jo abejonių laikyti nevisišku prisipažinimu, nes jo abejonės padėjo teismui nustatyti tiesą kitame epizode, dėl kurio jis buvo išteisintas.

Teismas, skirdamas bausmę, taip pat neatsižvelgė į tai, kad jo nusikalstama veika pasibaigė pasikėsinimo stadijoje ir realios žalos įstatymo saugomiems gėriams nebuvo padaryta. Jis anksčiau neteistas, jo vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, į nusikaltimą jis buvo įtrauktas atsitiktinai, dėl jo paties neapdairumo. Jis yra solidaus amžiaus, turi nuolatinę gyvenamąją, šeimą, dirba, išlaiko dukrą. Po nusikalstamos veikos padarymo jokiais savo veiksmais nesukėlė prielaidų, kad gali nusikalsti ateityje. Mano, kad yra visos sąlygos jo atžvilgiu taikyti BK 62 str. 2 d. nuostatas ir paskirti jam švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę.

Nuteistas A. G. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti, taikyti jo atžvilgiu BK 62 str. 1 d., 2 d., 2 ir 3 p., 3 d. ir paskirti jam švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę. Apelianto manymu, nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl jam neteisingai paskirtos bausmės.

Jis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu visiškai pripažino savo kaltę. Byloje yra medicininiai duomenys apie jo sveikatos būklę bei ligas. Jam yra nustatytas tik 60 procentų darbingumas. Jo nusikalstama veika nebuvo padaryta jokia žala, veika nutrūko jos neužbaigus. Jis išlaiko tris nepilnamečius vaikus, iš kurių du yra mažamečiai. Jo kaip bendrininko nusikalstama veika buvo antraeilė, jis buvo tik padėjėjas. Jis yra charakterizuojamas teigiamai, po šio nusikaltimo padarymo jokių problemų su teisėtvarka neturėjo, jo vadovaujama įmonė nuolat teikia labdarą ir kitokią materialinę pagalbą įvairiom Plungės rajono įstaigoms. Mano, kad teismas galėjo jo atžvilgiu taikyti BK 62 str. nuostatas ir paskirti jam švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę.

Nuteistojo A. P. gynėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. P. nuteistas pagal BK 232¹ str. 5 d., ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį, taip pat taikyti A. P. atžvilgiu BK 62 str. 2 d. 4 p. nuostatas ir paskirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Apeliantas mano, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir esminiai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą.

Apeliantas mano, kad A. P. netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, numatantis atsakomybę už neteisėtą psichotropinių medžiagų gabenimą, įgijimą, laikymą, gabenimą arba siuntimą turint tikslą jas platinti. A. P. psichotropinėmis medžiagomis nedisponavo, jų nelaikė ir neįgijo. Tai konstatuota ir nuosprendyje. A. P. tyčia apsiribojo tik asmens, galinčio psichotropines medžiagas išgabenti iš Lietuvos į Švediją kontrabandos būdu, suradimu. Tai patvirtina ir nuosprendžiu nustatyti A. P. veiksmai: pasiūlymas pažįstamam G. K. nuvežti psichotropines medžiagas iš Lietuvos į Švediją, telefoniniai pokalbiai su A. Š. , G. K. .

Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad visų kaltinamųjų susitarimas iš anksto daryti konkrečias nusikalstamas vaikas yra siejamas su grupės narių tarpusavio santykių sistema, kuri patvirtina abiejų veikų objektyviuosius, tiek subjektyviuosius požymius. Apelianto manymu, teismas nepagrįstai grupės narių santykių sistemą sutapatina tiek su objektyviaisiais, tiek su subjektyviaisiais veikų požymiais, net neatskleisdamas kokia ta tarpusavio santykių sistema ir kurie tos santykių sistemos elementai atskleidžia nusikaltimo sudėties objektyvius ir subjektyvius požymius. Mano, kad teismas tai privalėjo padaryti, nes pats teismas nuosprendyje nurodė, kad A. P. pats konkrečiai psichotropinių medžiagų neįgijo, nelaikė, negabeno. Teismas, pašalindamas nuosprendyje organizuotos grupės požymį kaip bendrininkavimo formą, A. P. veiksmų, darant nusikaltimą, numatytą BK 232¹ str., taip pat nenurodė. Apelianto manymu, vien samprotavimai apie kitus aktyvius, objektyvią reikšmę turinčius A. P. veiksmus negali nulemti baudžiamojo įstatymo taikymo. Taip pat negali pakeisti veikos sudėties požymių ir nuosprendyje minimas abstraktus žinojimas. Apelianto manymu, A. P. kaltų veiksmų neindividualizuoja ir nuosprendyje padarytas apibendrinimas, kad ,,kiekvieno grupės bendrininko pastangos ir veiksmai pynėsi bendroje nusikalstamos veikos santykių sistemoje“.

Apeliantas pažymi, kad baudžiamoji byla buvo iškelta 2001 m. liepos 18 d., realizavus nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelius ( toliau – NVIEM ), sankcionuotus 2001 m. liepos 13 ir 18 dienomis pagal VSD pareigūnų teikimus. Teisme apklaustas liudytojas G. K. paaiškino, kad po to, kai jis 2001-07-10 kreipėsi į VSD Kauno skyrių, visus veiksmus, kuruos jis atliko, sugalvojo VSD pareigūnai. Būtent surežisuoti veiksmai, kurie apelianto manymu, objektyviai nebuvo būtini, privertė A. P. 2001 m. liepos 17 d. G. K. ir akumuliatorių, kuriame neva buvo paslėptos psichotropinės medžiagos, nuvežti į Kauną nuo Raseinių rajone esančios kavinės ,,Pastogė“. Apelianto manymu, be VSD pareigūnų įsikišimo, A. P. nebūtų gabenęs psichotropinių medžiagų ir nebūtų atlikęs kitų veiksmų, vėliau sudariusių pagrindą patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn. VSD pareigūnai ne tik per G. K. imitavo nusikalstamą veiką, bet buvo ir aplinkybių, nulėmusių A. P. veiksmus, iniciatoriai, ką įstatymas draudžia. Gi teismas, pripažindamas NVIEM duomenis įrodymais, netyrė ir nevertino jo taikymo teisėtumo, nesiaiškino akivaizdžių provokavimo aplinkybių, ir tuo esminiai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, nes būtent ši aplinkybė nulėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą A. P.

Be to, apeliantas prašo atsižvelgti į teismo nustatytą nuteistojo atsakomybę lengvinančią atsakomybę – prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi, taip pat į tai, kad A. P. veika padaryta beveik prieš šešerius metus ir nutrūko pasikėsinimo stadijoje, kad nuteistasis per tuos metus nepadarė jokio teisės pažeidimo, dirba, prižiūri neįgalų artimą giminaitį ir taikyti jo atžvilgiu BK 62 str. 2 d. 4 p. nuostatas bei paskirti A. P. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis An. G. ir jo gynėjas prašė nuteistojo An. G. apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistojo apelianto A. G. gynėja prašė nuteistojo A. G. apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistasis A. P. ir jo gynėjas prašė patenkinti nuteistojo A. P. gynėjo apeliacinį skundą. Prokuroras prašė visus apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų An. G. ir A. G. bei nuteistojo A. P. gynėjo advokato A.Liutvinsko apeliaciniai skundai atmestini.

Klaipėdos apygardos teismas visapusiškai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes dėl neteisėto didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimo, laikymo, gabenimo ir perdavimo, tikslu jas platinti, bei dėl pasikėsinimo padaryti kontrabandą, surinktus duomenis patikrino ir įvertino byloje esančius įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes, teisingai pritaikė baudžiamuosius įstatymus ir paskyrė tinkamas bausmes.

Dėl nuteistojo An. G. ir A. G. apeliacinių skundų

Apeliantai nuteistieji An. G. ir A. G. neginčija savo kaltės ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo klausimų, tačiau abu jie nesutinka su jiems paskirtomis bausmėmis ir prašo jiems taikyti BK 62 str. nuostatas ir paskirti švelnesnes, negu įstatyme numatytos, bausmes. Apeliantų prašymai atmestini.

Kolegijos nuomone, abiems apeliantams paskirtos tinkamos bausmės ir jos nėra aiškiai per griežtos. Apygardos teismas, skirdamas apeliantams bausmes, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgdamas į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas, skirdamas apeliantams bausmes, atsižvelgė į jų padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumo laipsnį – abu nuteistieji padarė du tyčinius nusikaltimus, iš kurių vienas priskiriamas labai sunkių, o kitas – sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str.). Teismas atsižvelgė ir į nusikaltimų padarymo tikslus ir motyvą, nuteistųjų vaidmenį. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantai psichotropines medžiagas įgijo, laikė, gabeno, perdavė, turėdami konkretų sumanymą – kontrabandos būdu jas pergabenti iš Lietuvos į Švediją ir turėti iš to naudos. Šios aplinkybės patvirtina, kad apeliantų padaryti nusikaltimai yra pavojingi visuomenei (BK 54 str. 2 d. 1 p.). Atsižvelgta ir į tai, kad yra nustatyta abiejų nuteistųjų atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jie pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi nusikaltę ir nėra jų atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Apeliantas An. G. be pagrindo ginčija apygardos teismo nuosprendžio teiginius apie tai, kad An. G. prisipažino iš dalies. Nuosprendyje teismas atkreipė dėmesį, kad kaltinamieji, akivaizdu, kad ir An.G., pripažino esmines kaltinime nurodytas nusikaltimų padarymo aplinkybes, todėl teismas tai įvertino prisipažinimu ir nuoširdžiu gailėjimusi ir tai pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe bei atsižvelgė skirdamas minimalias padarytų veikų sankcijose numatytas bausmes. Taip pat teismas atsižvelgė į nuteistųjų asmenybę apibūdinančius duomenis.

Iš nuteistąjį An. G. charakterizuojančios medžiagos matyti, kad jis anksčiau neteistas, po nusikaltimų padarymo praėjo beveik 6 metai ir per tą laiką jis teisės pažeidimų nepadarė.

Iš nuteistąjį A. G. charakterizuojančios medžiagos matyti, kad jis yra anksčiau padaręs nusikalstamas veikas, ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su ginčijamo nuosprendžio paskirtomis bausmėmis.

Teismas atsižvelgęs į visas minėtas aplinkybes nuteistiesiems tiek pagal senojo BK 232¹ str. 5 d., tiek pagal naujojo BK 22 str. 1 d. ir 199 str. 2 d. paskyrė minimalias minėtų straipsnių sankcijose numatytas bausmes, todėl dar labiau švelninti paskirtas bausmes nėra pagrindo.

Dėl BK 62 straipsnio taikymo

Nors abu apeliantai mano, kad jiems neteisingai paskirta bausmė, nes nepritaikytos BK 62 str. nuostatos, tačiau apeliacinės instancijos teismas pagrindo taikyti BK 62 str. nenustatė.

Teismas, remdamasis BK 62 str., gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę tik nustatęs, kad byloje yra visos būtinos sąlygos, nustatytos BK 62 str. 1, 2 ar 4 dalyje. Tačiau ir nustačius, jog yra šiame straipsnyje numatytos sąlygos, skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę yra teismo teisė, bet ne pareiga.

Apeliantas A. G. prašo jam taikyti BK 62 str. 1 d. Toks apelianto prašymas yra nepagrįstas ir atmestinas.

BK 62 str. 1 d. numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, jeigu yra visos sąlygos, kurios apibūdina kaltininko elgesį padarius nusikalstamą veiką, o būtent: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką; 2) nuoširdžiai gailisi ir (ar) padeda ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygina arba pašalina padarytą turtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę - kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi. Ši aplinkybė yra ir viena iš sąlygų taikyti BK 62 str. 1 d. nuostatas, tačiau BK 62 str. 1 d. iš asmens reikalauja ne tik prisipažinti padarius nusikalstamą veiką, bet ir savo noru atvykti arba pranešti apie ją. Asmens atvykimas ir prisipažinimas apie nusikalstamos veikos padarymą laikomas savanorišku, kai asmuo tai daro savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas prisipažino kaltu dėl padarytų nusikalstamų veikų po to, kai buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Tokiu būdu, neesant vienos iš BK 62 str. taikymui būtinos sąlygos - nusikalstamas veikas padariusio asmens savanoriško atvykimo ar pranešimo apie jo padarytas nusikalstamas vaikas, nėra įstatyminio pagrindo apelianto atžvilgiu taikyti ir BK 62 str. 1 d. nuostatų.

Abu apeliantai prašo jiems taikyti BK 62 str.2 d. nuostatas. Apeliantas A. G. prašo jam taikyti BK 62 str. 2 d. 2 arba 3 p. nuostatas. Apeliantas An. G. savo skunde nekonkretizuoja koks BK 62 str. 2 d. punktas jam galėtų būti taikomas, tačiau iš apeliacinio skundo turinio darytina išvada, kad apeliantas prašo jo atžvilgiu taikyti BK 62 str. 2 d. 3 arba 4 p. nuostatas. Tokie apeliantų prašymai yra nepagrįsti ir atmestini.

Pagal BK 62 str. 2 d. 3 p. bausmė gali būti švelninama, jei yra visuma sąlygų, o būtent: 1)yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių (įstatymas reikalauja, kad teismas nustatytų bent dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes); 2) bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta; ir 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis (BK 62 str. 2 d. 3 p.)

Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė tik vieną apeliantų atsakomybę lengvinančią aplinkybę - kad nuteistieji prisipažino padarę nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi nusikaltę (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Kitų apeliantų atsakomybę lengvinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Taip pat nėra ir BK 62 str. 2 d. 3 p. numatytos ir būtinos sąlygos - kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis.

Nors apeliantai savo skunduose nurodo, kad jų vaidmuo darant nusikaltimus buvo antraeiliai, tačiau teismas tokios aplinkybės nenustatė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad abu apeliantai buvo bendrininkų grupės dalyviai. Visi nuteistieji įgyvendindami bendrą sumanymą – siekdami platinti psichotropines medžiagas, padarė nors ir netapačius veiksmus, bet tokius, kurie numatyti 1961 m. BK 232¹ str. 5 d. dispozicijoje. Abu apeliantai šioje byloje atliko vykdytojo vaidmenį. Iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių, matyti, kad abu apeliantai neteisėtai įgijęs psichotropinę medžiagą - metamfetaminą, ją laikė, ir siekdami, kad ši medžiaga kontrabandos būdu būtų išgabenta į užsienį, vieni kitiems perdavė. Tokiu būdu, apeliantai šioje byloje atliko aktyvius veiksmus ir laikyti jų vaidmenį antraeiliu nėra pagrindo.

BK 62 str. 2 d. 2 p. taikymui, be anksčiau minėtų sąlygų (bent dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir bent iš dalies atlygintos ar pašalintos turtinės žalos, jei ji buvo padaryta) yra būtina ir sąlyga, kad kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti.

Apeliantas A. G. savo skunde nurodo, kad jis išlaiko vaikus. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas turi tris vaikus: dukrą, gimusią 1992 m., sūnų – 1997 m. dar vieną sūnų, gimusį 2005 m., kuriuos jis materialiai išlaiko. Tačiau nustatant faktą, jog dėl teismo paskirtos bausmės nebus kam prižiūrėti vaikų, atsižvelgiama į faktines kitų asmenų, šioje situacijoje – sutuoktinės, galimybes prižiūrėti vaikus. Byloje nėra jokių duomenų, kad vaikų motina dėl kokių nors priežasčių negalėtų jų prižiūrėti. Kitos apelianto A. G. nurodytos aplinkybės – kad po nusikaltimų padarymo nepadarė kitų teisės pažeidimų, kad jo vadovaujama įmonė teikia labdarą įvairioms įstaigoms – vertinant A. G. paskirtos bausmės dydžio pagrįstumą, jos griežtumo neįtakoja.

Pagal BK 62 str. 2 d. 4 p. teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą bausmę, jei veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, nustatomos atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir bent iš dalies atlyginama ar pašalinama turtinė žala, jei ji padaryta.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, byloje yra nustatyta tik viena apelianto An. G. atsakomybę lengvinti aplinkybė. Iš bylos duomenų matyti, kad viena apelianto padaryta nusikalstama veika – kontrabanda - nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, turi atsižvelgti į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, į tai kiek nusikalstamas ketinimas įgyvendintas ir priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebaigta. Tačiau ši nusikalstama veika – kontrabanda, nebuvo baigta dėl aplinkybių nepriklausančių nuo apelianto valios. Nusikalstama veika nebuvo baigta todėl, kad G. K. atsisakė toliau vykdyti pradėtus nusikalstamus veiksmus ir pareigūnai pradėjo operatyvinių priemonių taikymą bei užkirto kelią šio nusikaltimo įvykdymui.

Taigi, nei apeliantui An. G., nei apeliantui A. G. nėra įstatyminio pagrindo taikyti jų prašomų BK 62 str. nuostatų, nes nėra nustatyta juose numatytų sąlygų visuma. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas apeliantams už kiekvieną nusikaltimą paskyrė tinkamas bausmes, paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydis atitinka bausmės paskirtį bei tikslus (BK 41 str.) ir švelninti paskirtas bausmes nėra pagrindo.

Apeliantai savo skunduose naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti paskirtas bausmes, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl apeliantų nuteistųjų An. G. ir A. G. apeliaciniai skundai atmetami, o apygardos teismo nuosprendis paliekamas galioti.

Dėl nuteistojo A. P. gynėjo apeliacinio skundo

Apeliantas, skųsdamas nuosprendžio dalį, prašo A. P. iš kaltinimo pagal BK 232¹ str. 5 d. (2000-06-15 įst. redakcija) išteisinti, švelninti bausmę pagal BK 22 str. 1 d. ir 199 str. 2 d. ir taikyti BK 62 str. 2 d. 4 p.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas manydamas, kad A. P. baudžiamasis įstatymas, numatantis atsakomybę už neteisėtą psichotropinių medžiagų disponavimą, pritaikytas netinkamai, savo teiginius grindžia bylos įrodymais, kuriuos vertina siaurai ir atsietai vienus nuo kitų bei nevertindamas nustatytų faktinių bylos aplinkybių visumos. Todėl apelianto teiginiai yra nepagrįsti ir atmestini, jie nepaneigia teismo nuosprendyje padarytų išvadų.

Apeliantas kritikuodamas teismo išvadą, kad An. G. , A. G. ir A. P. , bendrininkaudami ir turėdami tikslą kontrabandos būdu iš Lietuvos į Švediją pergabenti psichotropines medžiagas, disponavo – turėdami tikslą platinti, įgijo, laikė, gabeno, perdavė, labai dideliu (pagal tuo metu galiojusio baudžiamojo įstatymo dispoziciją – stambiu mastu) šių medžiagų kiekiu, akcentuoja, kad ne A. P. įgijo, laikė ir gabeno psichotropines medžiagas, ir kad į nuosprendžiu nustatytus įvykius A. P. įsitraukė tik surasdamas asmenį – G. K. , kuris sutiko nugabenti į Švediją ,,nelegalų krovinį“. Kolegijos nuomone, apeliantas neįvertino kitų nustatytų aplinkybių, kurios įtakojo A. P. atliktų veiksmų įvertinimą ir teismo nuosprendyje padarytas išvadas dėl jo kaltės. Teismas nustatė, kad A. P. turėdamas tikslą – bendrininkų grupės disponuojamą psichotropinę medžiagą kontrabandos būdu išgabenti iš Lietuvos į Švediją, rūpinosi konkrečiomis gabenimo aplinkybėmis – surado G. K. ir jį įkalbėjo už tam tikrą atlyginimą minėtas medžiagas automobiliu nuvežti iš Lietuvos į Švediją. Pastarajam sutikus, toliau siekdamas įgyvendinti bendrininkų grupės tikslą, A. P. telefono pokalbiais koordinavo grupės disponuojamų psichotropinių medžiagų perdavimą G. K. . Jis G. K. telefono numerį pasakė A. G. ir A. Š. , kad šie susitiktų su G. K. ir perduotų jam gabenamą medžiagą. Tai ir buvo padaryta. Jo įkalbėtas G. K. iš Kauno nuvyko į Klaipėdą, kur A. Š. jam perdavė psichotropines medžiagas ir pinigus. Šios aplinkybės neginčijamai nustatytos G. K. , A. G. , An. G. bei paties A. P. parodymais ir įrodo A. P. dalyvavimą disponuojant – gabenat, perduodant psichotropinę medžiagą Lietuvoje dar iki kontrabandos nusikalstamų veiksmų. Todėl kolegija atmeta apelianto keliamas abejones ir sutinka su apygardos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis, kad visi kaltinamieji (An. G. , A. G. ir A. P. ) buvo susitarę iš anksto daryti dvi konkrečias nusikalstamas veikas ir jas padarė idealiosios sutapties būdu.. Visų kaltinamųjų veiksmai buvo suderinti esant bendrai tyčiai daryti abi nusikalstamas veikas. Todėl teismas pagrįstai pripažino, kad nors A. P. konkrečiai psichotropinių medžiagų neįgijo, nelaikė ir negabeno, tačiau kiti jo aktyvūs, objektyvią reikšmę turintys veiksmai prasidėję nuo įvykio pradžios, lemia jo kaltumą ir dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis.

Kolegija pripažįsta, kad apeliantas siaurai ir atsietai nuo nustatytų faktinių bylos aplinkybių vertina teismo motyvus, pašalinant organizuotos grupės požymį, kaip bendrininkavimo formą. Teismas padaręs išvadą, kad nenustatyta, jog kaltininkai bendrininkavo organizuota grupe (BK 25 str. 3 d. prasme) bei aptaręs grupės iš anksto susitarusių asmenų, taikytų senojo BK 232¹ str. 5 d. apibrėžimui, taikymo negalimumo priežastis, pagrįstai nustatė ir pripažino, kad kaltininkai abu nusikaltimus padarė bendrininkų grupe ir veikė kaip vykdytojai.

Todėl kolegijos nuomone, apygardos teismo nuosprendyje padarytos išvados ir motyvai pripažįstant A. P. kaltu pagal BK 232¹ str. 5 d. (2000-06-15 įst. red.) yra pagrįsti ir A. P. kaltė įrodyta.

Atmestinas ir apelianto teiginys, kad apygardos teismas netyrė nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelių (toliau NVIEM) ir tuo pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą. Apygardos teismo posėdyje NVIEM dalyvis liudytojas G. K. buvo išsamiai apklaustas, bylą nagrinėjusiai teisėjų kolegijai buvo pateikti slapti dokumentai dėl NVIEM sankcionavimo, su jais teisėjai susipažino. Nuosprendyje NVIEM teisėtumas ir operatyvinės veiklos įstatymo taikymas tiriant šią bylą, buvo įvertintas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pakartotinai susipažinusi su NVIEM medžiaga, sutinka su apygardos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad valstybės saugumo pareigūnai pagrįstai inicijavo nusikalstamos veikos modelių taikymą, operatyvinės veiklos metodais ,,prisijungdami“ prie jau daromo nusikaltimo, siekdami išsiaiškinti nusikalstamas veikas darančius asmenis, jų ryšius, psichotropinių medžiagų įgijimo šaltinius bei tokiu būdu užkirsdami kelią minėtų medžiagų išvežimui į užsienį. Iš liudytojo G. K. parodymų matyti, kad jis, pareigūnams patarus, atliko kai kuriuos veiksmus, kurie provokavo A. P. elgesį susijusį su psichotropinių medžiagų gabenimu. Liudytojas parodė, kad jis imitavo automobilio akumuliatoriaus gedimą, dėl ko atvykęs A. P. paėmė iš jo psichotropines medžiagas ir savo automobiliu jas gabeno į Kauną. Nuosprendyje apygardos teismas įvertindamas A. P. veiksmus, akivaizdu įvertino ir šią aplinkybę, todėl konstatavo, kad A. P. pats konkrečiai šių medžiagų neįgijo, nelaikė ir negabeno. Kolegija sutinka su tokiu A. P. veiksmų įvertinimu, todėl laiko, kad apygardos teismas ištyrė NVIEM taikymą ir baudžiamojo proceso įstatymo priimant nuosprendį nepažeidė.

Apeliantas skundo rezoliucinėje dalyje, prašydamas taikyti BK 62 str. 2 d. 4 p. ir paskirti A. P. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, prašo atsižvelgti į nustatytą lengvinačią aplinkybę – prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi, į tai kad veika padaryta prieš šešerius metus ir nutrūko pasikėsinimo stadijoje, į tai, kad ginamasis per tuos metus nepadarė jokio teisės pažeisimo, dirba, prižiūri neįgalų artimą giminaitį. Kolegija tokį prašymą supranta kaip prašymą taikyti BK 62 str. 2 d. 4 p. A. P. už nusikalstamą veiką pagal 22 str. 1d., 199 str. 2 d. (2003-04-10 įst. red.)

Tačiau kolegija pripažino, kad A. P. pagrįstai nuteistas ir pagal BK 232¹ str. 5 d. (2000-06-15 įst. red.), tai yra pripažino, kad A. P. yra pagrįstai nuteistas už dvi nusikalstamas veikas. Jo nusikaltimai priskiriami labai sunkių ir sunkių nusikaltimų kategorijoms. Apygardos teismas nuosprendyje bausmių skyrimo motyvus išdėstė bendrai dėl visų nuteistųjų, tačiau akivaizdu, kad tai taikytina ir A. P. . Skiriant jam bausmes laikytasi BK 54 str. nuostatų, įvertintas nusikalstamų veikų pobūdis ir pavojingumo laipsnis, nusikalstamos veikos stadija, atsižvelgta į tai, kad nusikalstamos veikos padarytos beveik prieš šešerius metus. Teismas pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe – prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi, nors iš bylos duomenų matyti, kad kai kurių aplinkybių A. P. nepripažįsta. Tačiau kolegija sutinka su A. P. parodymų vertinimu, nes jo pripažintos svarbios aplinkybės, susijusios su nusikalstamų veikų faktais, palengvino bylos tyrimą. Kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai A. P. skyrė jo padarytų nusikalstamų veikų sankcijose numatytas minimalias laisvės atėmimo bausmes ir taikė bausmių subendrinimo būdą - apėmimą, tai yra griežtesne bausme apimant švelnesnę.

Taigi, apelianto nurodytos ir bausmės dydžiui turėjusios įtakos aplinkybės nuosprendyje aptartos, iš naujo jas vertinti pagrindo nėra. Apelianto nurodytos A. P. asmenybę charakterizuojančios aplinkybės – jis dirba, daugiau nusikaltimų ar nusižengimų nepadarė, prižiūri artimą giminaitį, nors ir nėra paminėtos nuosprendyje, tačiau vertinant A. P. paskirtą bausmę, nenulemia jos griežtumo ir negali būti pagrindu švelninti paskirtas bausmes.

Kolegijos nuomone, A. P. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta. Kolegija nenustatė BK 62 str. 2 d. 4 p. taikymo pagrindų, todėl apelianto prašymą A. P. skirti švelnesnę negu baudžiamųjų įstatymų nustatytą bausmę atmestinas tais pačiais motyvais, kurie nurodyti atmetant analogiškus apeliantų nuteistųjų A. G. ir An. G. prašymus.

Kolegija atmesdama visų apeliacinių skundų prašymus, skirti švelnesnes nei padarytų nusikalstamų veikų sankcijose numatytas bausmes ima duomėn ir tai, kad nusikaltimai susiję su psichotropinėmis medžiagomis kelia didesnį pavojų žmonių sveikatai bei gyvybei, padeda plisti narkomanijai ne tik tarp suaugusių bet ir tarp nepilnamečių ir jie padaryti savanaudiškais tikslais. Nuteistųjų padaryti nusikaltimai sietini su psichotropinių medžiagų platinimu net užsienyje – Švedijoje, ir tai rodo nuteistųjų nusikalstamų veikų didesnį pavojingumą.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

nuteistųjų An. G. , A. G. ir nuteistojo A. P. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko apeliacinius skundus atmesti.