- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-16
- Bylos Nr.
- P-525-91-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00037-2009-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Laimutis Alechnavičius (pran.)
- Pareiškėjas
- A. M.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. E., A. Ž.
- Kategorijos
- 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas) ir Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1203/2010 pagal pareiškėjo A. M. pareiškimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Šiaulių apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjas), V. E., A. Ž. dėl praleistų terminų atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. M. pareiškimu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti praleistus terminus pateikti prašymą nuosavybės teisių atkūrimui į P. M. turėtą 2,25 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Kelmės seniūnijoje, Kelmės rajone, Šiaulių apskrityje ir nuosavybės teises į žemės sklypą ir giminystės ryšį su buvusiu savininku P. M. patvirtinančius dokumentus.
Nurodė, kad jo tėvai P. M. ir Z. M. 1934 metais žemę nusipirko iš I. V. Kelmės rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, 0,25 ha žemės, o 1939 metais dar 2 ha. Iš viso iki karo turėjo 2,25 ha žemės. P. M. (gimęs (duomenys neskelbtini) m.) išgyveno (duomenys neskelbtini) kaime 40 metų, mirė (duomenys neskelbtini) metais, Z. M. (gimusi (duomenys neskelbtini) m.) mirė (duomenys neskelbtini) metais, būdama (duomenys neskelbtini) metų amžiaus. Pareiškėjo brolis P. M. (gimęs (duomenys neskelbtini) m.) mirė (duomenys neskelbtini) metais. Prasidėjus nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesui, pareiškėjo motina Z. M., būdama 90 metų, sunkiai sirgo, todėl tiek brolis, tiek pareiškėjas rūpinosi jos sveikata. Po motinos mirties brolis informavo, kad jis tvarkys dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjui buvo tvirtinama, kad renkami dokumentai iš archyvų ir kitų institucijų, tačiau brolis P. M. buvo silpnos sveikatos ir (duomenys neskelbtini) metais mirė. Pats pareiškėjas taip pat sirgo, buvo atlikta širdies kraujagyslių operacija, jos nuo vaikystės yra neįgalus. Pareiškėjas po brolio mirties pradėjo domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir sužinojo, kad nebuvo paduotas prašymas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Pareiškėjui buvo žinoma, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymu buvo nustatyti terminai paduoti prašymus ir kitus dokumentus, tačiau pasitikėdamas vyresniu broliu P. M. savarankiškai į Žemėtvarkos tarnybą nesikreipė.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo A. M. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą bei jo nurodytas priežastis, kad brolis turėjo tvarkyti visus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jo neinformavimą apie tai, kad nėra tvarkomi dokumentai, susilpnėjusią sveikatą, nepripažino jų svarbiomis priežastimis, dėl kurių būtų galima atnaujinti terminą. Padarė išvadą, kad pareiškėjui, ką jis ir pats pripažino tiek teismo posėdžio metu, tiek teismui pateiktame prašyme, žinant apie tai, kad jo tėvai nuosavybės teise valdė žemės sklypą ir pareiškėjui esant pakankamai aktyviam, buvo objektyvi galimybė pateikti prašymą bei dokumentus ir atkurti nuosavybės teises įstatyme numatytais terminais ir tvarka, todėl pareiškėjo nurodytos priežasties – kad brolis turėjo tvarkyti visus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir jo neinformavo apie tai, kad nėra tvarkomi dokumentai – kolegija nevertino kaip svarbios, objektyvios aplinkybės, trukdžiusios laiku pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Tarpusavio ryšių stoka, nebendravimas nuosavybės teisių atkūrimo klausimais, nepasidalijimas turima informacija bei dokumentais – subjektyvaus pobūdžio faktinės aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios, jo siekio inicijuoti, puoselėti, stiprinti socialinius ryšius su giminaičiais, artimaisiais ir kitais visuomenės nariais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje A556-299/2009). Pasirinktas pasyvus elgsenos variantas nėra pateisinamas. Taip pat teismas atmetė ir kitą pareiškėjo nurodytą aplinkybę, susijusią su pablogėjusia jo sveikatos būkle, kuri sutrukdė tvarkyti nuosavybės atkūrimo reikalus, nes pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie tai, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytu laikotarpiu, per kurį pretendentai turėjo pateikti prašymus bei reikalingus nuosavybės teisių atkūrimui dokumentus, pareiškėjas būtų turėjęs kokių nors aiškių sveikatos sutrikimų, dėl kurių jo galimybė realizuoti savo teises būtų objektyviai apribota. Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Žinodamas apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasis savo interesais, pareiškėjas turėjo galimybę pasidomėti protėvių turėta nuosavybe. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat yra numatyta galimybė asmenims kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo institucijas ir išsiaiškinti jiems reikšmingus faktus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A756-180/2009). Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Nurodė, jog tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas yra teismo sprendimo pagrįstumo sąlyga. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsniu teismas nagrinėdamas administracinę bylą privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Pabrėžė, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei dokumentams patvirtinantiems nuosavybės teises pateikti praleido dėl nesvarbių priežasčių. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. A261-912/2008, Nr. A63–529/2009, Nr. A146-772/2009), pažymėjo, jog teismų praktikoje tokie terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą, turi nustatyti ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Svarbu nustatyti, kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos: prašymams pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d., taip pat faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, tai, ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino). Pabrėžė, jog pareiškėjo nurodytos terminų praleidimo priežastys iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Jos yra susijusios su pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu bei jo paties subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis. Pareiškėjo gyvenimo būklė bei veiksmai, pasibaigus terminui teikti prašymą nuosavybės teisių atkūrimui, nereikšmingi, nes negali pateisinti neveikimo, buvusio iki 2001m. gruodžio 31 d. nustatyto termino pabaigos. Nurodė, jog apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Žinodamas apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasis savo interesais, pareiškėjas turėjo galimybę asmeniškai pasidomėti tėvo turėta nuosavybe. Tuo tarpu pareiškėjo brolis be atitinkamo pareiškėjo įgaliojimo neturėjo galimybės pateikti prašymo atkurti nuosavybės teises pareiškėjo vardu, todėl tokio prašymo nepadavimas ir pareiškėjo brolio mirtis negalėjo turėti įtakos pareiškėjo teisei į nuosavybės atkūrimą. Konstatavo, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti asmeniškai iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos. Be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. AS403-219/2006, Nr. A556-680/2008), sveikatos būklė gali būti įvertinta svarbia termino praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jeigu paties pretendento liga buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, jog jis pats negalėjo surašyti dokumento ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu. Pareiškėjo pateikta 2010 m. sausio 18 d. epikrizė iš pareiškėjo ligos istorijos Nr. X 505 neįrodo, kad jo susirgimai ribojo galimybes teikti laiku prašymą ir dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui. Padarė išvadą, jog pareiškėjo nurodytos priežastys nėra pakankamas ir savarankiškas pagrindas atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus.
IV.
2010 m. gruodžio 28 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo kasacinis skundas, kuriuo jis prašo priimti jo apeliacinį skundą ir pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimą.
Šalies argumentai
Nurodo, kas jis 2008 m. rugpjūčio 11 d. pareiškimu pirmą kartą kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, kuris 2008 m. spalio 7 d. sprendimu jo prašymą patenkino ir atnaujino prašytus terminus dokumentams dėl nuosavybės teisių į L. J. turėtą 32,78 ha žemę atkūrimo pateikti. Tuo tarpu antrą kartą kreipusis į Šiaulių apygardos administracinį teismą dėl terminų dokumentams dėl nuosavybės teisių į P. M. ir Z. M. (J.) turėtą žemę atkūrimo pateikti, Šiaulių apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu jo prašymo netenkino. Pabrėžia, jog priimant abu nurodytus teismo sprendimus, dalyvavo du tie patys teisėjai, o prašymuose jis nurodė tas pačias priežastis, tačiau prašymai buvo išspręsti skirtingai. Pažymi, jog pablogėjo jo sveikata, nes serga kraujo sudėties blogėjimu, 2010 metais jis buvo paguldytas į ligoninę, atlikta operacija.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas netenkintinas.
Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str.1 d.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs (pavyzdžiui, byla Nr. P442- 113/2010), jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Kaip matyti iš pareiškėjo prašymo (pareiškėjo įvardinto kasaciniu skundu) atnaujinti procesą, jame apskritai nenurodyti jokie proceso atnaujinimo pagrindai. Iš prašymo turinio nėra aišku, kokiu iš ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytų proceso atnaujinimo pagrindų remiasi pareiškėjas, atitinkamai nepateikti argumentai, patvirtinantys konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų egzistavimą.
Iš pareiškėjo prašymo turinio matyti, jog jis pateikia argumentus, susijusius su tuo, kad ankstesnį, anot pareiškėjo, analogiško turinio prašymą pirmosios instancijos teismas patenkino, tuo tarpu nagrinėjamu atveju jo prašymas nepagrįstai nepatenkintas.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas nustato, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. ABTĮ 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Be to, teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko, pirmiausia, atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste (byla Nr. P261-40/2008).
Nurodytos teisės aktų nuostatos bei aktuali administracinių teismų praktika patvirtina, jog minėtu pagrindu procesas galėtų būti atnaujintas tik tuo atveju, jeigu būtų nustatytas galimas administracinių teismų praktikos, kurią formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nevienodumas. Tuo tarpu net jeigu ir nagrinėjamu atveju galėtų būtų sprendžiama, kad pareiškėjas pagrindą atnaujinti procesą administracinėje byloje sieja su nevienoda administracinių teismų praktika, jis tokios praktikos iš esmės neįvardina. Tuo tarpu galimai skirtingas faktinių aplinkybių vertinimas nėra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjo prašymas nėra pagrįstas proceso atnaujinimo pagrindais, todėl netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo A. M. prašymo netenkinti, atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje.
Nutartis neskundžiama.