- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-06
- Bylos Nr.
- 2A-2589-56/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-10867-2010-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Petras Jaržemskis (pirm.), Rita Kisielienė, Danutė Kutrienė
- Ieškovas
- M. V.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybės tarnybos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimo, kuriuo ieškovės M. V. ieškinys atsakovams Nacionalinei žemės tarybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Valstybės tarnybos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų priteisimo bei neturtinės žalos atlyginimo buvo atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė M. V. su ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti ieškovės atleidimą iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus teritorinio žemėtvarkos skyriaus specialistės pareigų neteisėtu; priteisti ieškovei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovo 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad ieškovė nuo 2005 m. rugsėjo 8 d. dirbo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje specialiste. Įgyvendinant apskričių reformą ir jas likvidavus, buvo likviduotas ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, todėl ieškovė gavo 2010 m. birželio 17 d. likviduojamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos likvidatoriaus įsakymą Nr. 3.1.-K-164-(5.1.) dėl jos atleidimo, kurio pagrindu nuo 2010 m. birželio 30 d. buvo atleista iš darbo. Panaikinus apskritis, jų funkcijos žemėtvarkos srityje buvo perleistos Nacionalinei žemės tarybai prie Žemės ūkio ministerijos, todėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus funkcijoms atlikti buvo sukurtas Nacionalinei žemės tarybai prie Žemės ūkio ministerijos pavaldus Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius. Ieškovė 2010 m. spalio 1 d. sužinojo, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje buvo įdarbinti 13 iš 16 pagal darbo sutartis Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje dirbusių asmenų, todėl manė, kad iš darbo buvo atleista neteisėtai. Be to, ieškovė buvo atleista ją diskriminuojant dėl socialinių priežasčių, ji išsiskyrusi ir viena auginą vaiką, todėl ieškovės manymu, tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios jai nebuvo pasiūlyta įsidarbinti Nacionalinėje žemės tarnyboje. Buvusių ieškovės bendradarbių įdarbinimas Nacionalinėje žemės tarnyboje vyko neskaidriai. Ji patyrė diskriminaciją, kadangi nebuvo pasiūlyta įsidarbinti pas atsakovę. Be to, jos atžvilgiu turėjo būti taikomos Darbo kodekso 135 straipsnio nuostatos, kaip vienai auginančiai vaiką iki 16 metų. Dėl atleidimo iš darbo patyrė diskomfortą, psichologinę įtampą, jaučia nuolatinį nerimą dėl savo šeimos ateities, vienai auginant mažametį vaiką, darbo paieškos tapo sudėtingesnės.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti.
Nurodė, kad likviduojant darbdavį, atleidžiami visi darbuotojai, o likviduoto juridinio asmens teisių ir pareigų perdavimas kitiems asmenims nenumatytas, todėl likviduojamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos likvidatoriaus 2010 m. birželio 17 d. įsakymas Nr. 3.1-K-164-(5.1) „Dėl M. V. atleidimo“, kuriuo ieškovė, vadovaujantis Darbo kodekso 136 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 140 ir 177 straipsniais, 2010 m. birželio 30 d. atleista dėl darbdavio likvidavimo iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų, išmokant jai trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką, yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovas remdamasis Lietuvos Respublikos žemės įstatymu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu bei Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymu, nurodė, kad likviduojamų apskričių viršininkų administracijų vykdytos žemės tvarkymo ir administravimo funkcijos kaimo ir miesto gyvenamosiose teritorijose priskiriamos Nacionalinei žemės tarnybai. Be to, Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo Nacionalinės žemės tarnybos vienas iš struktūrinių padalinių, ir nebuvo savarankiškas juridinis asmuo (darbdavys) ar padalinys, įgaliotas priimti sprendimus dėl darbuotojų priėmimo ir darbo sutarčių sudarymo. Ieškovė M. V. nesikreipė į Nacionalinę žemės tarnybą, kaip galimą darbdavį, dėl jos galimybės įsidarbinti Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje nuo 2010 m. liepos 1 d.
Atsakovas Valstybės tarnybos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti.
Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija pranešė ieškovei, kad nuo 2010 m. birželio 30 d. panaikinama jos pareigybė dėl įstaigos likvidavimo, o Civilinio kodekso antros knygos VIII skyrius likviduoto juridinio asmens teisių ir pareigų perdavimo kitiems asmenims nenumato. Ieškovė klaidingai nurodo, kad ji turėjo būti perkelta į Nacionalinę žemės tarnybą, kadangi tokio kaitumo darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, Darbo kodeksas nenumato. Apskrities viršininkas nebuvo įpareigotas ieškoti darbuotojams naujų darbų, be to, jo kompetencijoje buvo tik Vilniaus apskrities viršininko administracija, o kadangi ji buvo likviduojama, jis taip pat negalėjo siūlyti jokių pareigų savo įstaigoje. Nesant nustatytų neteisėtų pareigūnų veiksmų atleidžiant ieškovę iš darbo, reikalavimas priteisti turtinę bei neturtinę žalą taip pat yra nepagrįstas. Prašė taikyti ieškinio senatį, kadangi ieškovė praleido nustatytą 1 mėnesio ieškinio senaties terminą (DK 297 str. 1 d.).
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinys atmestas.
Teismas pažymėjo, kad 2010 m. birželio 17 d. likviduojamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos likvidatoriaus įsakymu, ieškovė, vadovaujantis LR apskrities valdymo įstatymo ir jį keitusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymu, LR Vyriausybės 2010 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 514 „Dėl LR Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 248 „Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidavimo ir LR Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1787 „Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidacinių komisijų sudarymo ir veiksmų likviduojant apskričių viršininkų administracijas“ pripažinimo netekusiu galios“ pakeitimo, Darbo kodekso 136 str. 1 dalies 6 punkto (darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo, likvidavus darbdavį), 140 straipsnio ir 140 straipsnio pagrindais atleista iš darbo nuo 2010 m. birželio 30 d., išmokant trijų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Teismo vertinimu, ieškovės darbvadvys buvo likviduotas, o įstatymas nenumatė darbdavio teisės spręsti nutraukti ar ne darbo sutartį su darbuotoju, o įsakmiai nurodė, kad darbo sutartis turi būti nutraukiama, o likviduoto juridinio asmens teisių ir pareigų perdavimo kitiems asmenims nenumatė (CK 2 knygos VIII skyrius). Teismas įvertinęs ieškovės argumentus, dėl jos perkėlimo į Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus teritorinio padalinio, žemėtvarkos skyrių, remdamasis Valstybės tarnybos įstatymo 20 straipsnio 1 ir 3 dalimis, padarė išvadą, jog perkeliami galėjo būti tik karjeros valstybės tarnautojai pateikę prašymą juos perkelti į kitas laisvas tos pačios ar žemesnės kategorijos pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, jei jis atitiko pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus. Tuo tarpu ieškovė dirbo pagal darbo sutartį, todėl teismas sprendė, kad Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos jai netaikytinos, o Darbo kodeksas tokio kaitumo darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, nenumatė. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas konstatavo, kad Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus m. žemėtvarkos skyriuje nuo 2010 m. liepos 1 d. yra patvirtinta 16 darbuotojų pareigybių darbuotojų pareigybių, dirbančių pagal darbo sutartis. 2010 m. liepos 12 d. įsakymais dėl darbuotojų priėmimo į Vilniaus m. žemėtvarkos skyrių buvo priimta dirbti 16 asmenų, tačiau pati ieškovė nesikreipė į Nacionalinę žemės tarnybą, kaip galimą darbdavį, dėl jos galimybės įsidarbinti Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus m. žemėtvarkos skyriuje, todėl spręsti, jog ieškovė buvo diskriminuojama, teismas neturėjo pagrindo. Teismo vertinimu, Darbo kodekso 132 straipsnio nuostatos ieškovei netaikytinos, nes ji iš darbo buvo atleista likvidavus darbadavį, o pirmenybe pasinaudoti pirmumo teise likti darbe turi darbuotojai, su kuriais darbo sutartis nutraukiama pagal Darbo kodekso 129 straipsnį. Esant nurodytiems argumentams teismas sprendė, kad pagrindo teigti, jog ieškovė buvo atleista iš darbo neteisėtai ir ją grąžinti į Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus m. teritorinio žemėtvarkos skyriaus specialistės pareigas nebuvo pagrindo. Spręsdamas dėl atsakovo, Valstybės tarnybos departamento, prašymo taikyti ieškinio senatį ieškovės reikalavimams, teismas konstatavo, kad ieškovė įsakymą dėl atleidimo iš darbo gavo 2010 m. birželio 17 d. tokiu būdu, ieškovė su ieškiniu dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu į teismą turėjo kreiptis iki 2010 m. liepos 19 d. Ieškinys teismui paduotas 2010 m. spalio 26 d., t.y. praleidus vieno mėnesio ieškinio senaties terminą, todėl teismo vertinimu, buvo pagrindas atmesti ieškinį ir šiuo pagrindu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Ieškovė M. V. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės M. V. ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai.
Nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas visiškai nepasisakė dėl Darbo kodekso 138 straipsnio aiškinimo ir taikymo, tuo tarpu pagrindiniai ieškovės argumentai susiję su neteisėtu atleidimu iš darbo rėmėsi būtent Darbo kodekso 138 straipsniu, draudžiančiu nutraukti darbo sutartį pasikeitus įstaigos ir/ar organizacijos pavaldumui. Tuo tarpu teismas sprendime apsiribojo nurodydamas aplinkybes dėl teisės aktais numatyto Vilniaus apskrities viršininko administracijos likvidavimo ir juose nenumatytų Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių ir pareigų susijusių su darbo teisinių santykių perėmimu. Teismas neatsižvelgė į tai, kad teisių perėmimo atveju darbo teisiniai santykiai nesibaigia, o tęsiasi toliau, todėl pagrindo spręsti apie teisėtą ar neteisėtą darbo sutarties nutraukimą nebuvo pagrindo, nes tuo atveju, jei apskričių likvidavimą reguliavusiais teisės aktais būtų numatytas darbo teisinių santykių su Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriumi tęstinumas, nebūtų poreikio spręsti Darbo kodekso 138 straipsnio taikymo ir aiškinimo klausimų. Priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas neįvertino, kad Darbo kodekso 138 straipsnis yra būtent ta teisės norma, kuri suteikia darbuotojams platesnę jų teisių ir interesų apsaugą, negu kitiems civilinių teisinių santykių dalyviams, nes pakeitus įmonės, įstaigos ar organizacijos pavaldumą nenumatant teisių perėmimo, civilinių teisinių santykių dalyvių teisė ir pareigos tokio asemens atžvilgiu pasibaigia, išskyrus Darbo kodekso 138 straipsnyje numatytą papildomą darbuotojų teisių ir pareigų apsaugą. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas neatsižvelgė ir nevertino, kad ankstesnis ieškovės darbdavys de jure buvo likviduotas be teisių perėmėjo, nutraukiant darbo teisinius santykius, nors de fakto toliau vykdė tą pačią veiklą kaip de jure, naujas subjektas su pakeistu pavaldumu. Skundžiamame sprendime teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė atleidžiant ją iš darbo nebuvo diskriminuojama bei visiškai nepasisakė dėl ieškovės ieškinyje nurodyto argumento, kad pas atsakovą įdarbintų darbuotojų atranka buvo neskaidri, nebuvo vadovaujamasi jokiais objektyviais kriterijais ir teisės aktais, o skaidrumo neužtikrinimas pagal Europos Sąjungos Teisingumo teismo praktiką yra prilyginamas diskriminacijai (pvz. Danfoss byla C-109-88). Teismas neįvertino, kad atsakovo atstovai teismo posėdyje negalėjo nurodyti jokio mechanizmo ar pagrindo, kai buvę Vilniaus apskrities viršininko administracijos, Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus darbuotojai buvo informuoti apie galimybę įsidarbinti pas atsakovą ir kaip užtikrintas minėto proceso objektyvumas ir skaidrumas. Byloje nebuvo pateikti jokie duomenys kaip darbuotojus atrinko buvusi Vilniaus apskrities viršininko administracijos, Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėja L. K., nors šešiolikos pateiktų darbuotojų prašymai buvo patenkinti ir jie priimti į darbą. Skundžiamame sprendime teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė praleido Darbo kodekso 297 straipsnio 1 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą, nes apie tai, kad ieškovės buvusi darbovietė tęsia tą pačią veiklą, tik pakeitusi pavaldumą ieškovė sužinojo tik 2010 m. spalio mėnesį iš buvusių bendradarbių ir tik tada atsirado pagrindas ginčyti jos atleidimą iš darbo kaip neteisėtą.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybės tarnybos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą.
Nurodo, kad Apskrities valdymo įstatymų ir jį keitusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ,,Apskričių viršininkų ir jų pavaduotojų pareigybės panaikinamos 2010 m. birželio 30 d. ir apskričių viršininkų ir jų pavaduotojų pareigybės panaikinamos 2010 m. liepos 1 d., todėl nuo 2010 m. liepos 1 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija buvo visiškai likviduota, o ne reorganizuota, todėl ieškovės argumentai susiję su Darbo kodekso 138 straipsnio aiškinimu ir taikymu nepagrįsti. Ieškovė dirbo pagal darbo sutartį, todėl jai tarnybinio kaitumo nuostatos įtvirtintos Valstybės tarnybos įstatymo 20 straipsnyje negalėjo būti taikomos. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad atleidžiant iš darbo ji buvo diskriminuojama, nes augina vaiką iki trejų metų amžiaus, kadangi ji atleista remiantis Darbo kodekso 136 straipsnio 6 punktu, kai darbdavys likviduojamas. Esant nurodytam atleidimo pagrindui darbuotojams garantijos numatytos darbo kodekso 129 straipsnyje netaikomos. Iš buvusio ieškovės darbo į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos buvo priimta 16 žmonių, tačiau pati ieškovė į tarnybą nesikreipė, todėl ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog atleidžiant iš darbo ji buvo diskriminuojama. Nepagrįsti ieškovės argumentai, jog apie tai, kad darbuotojai dirbę pagal darbo sutartis buvo priimti dirbti pagal naujai sudarytas darbo sutartis, ji sužinojo tik 2010 spalio mėnesį, nes likviduojant 10 apskričių darbuotojai perkelti dirbti tarnybinio kaitumo būdu arba su dirbusiais pagal darbo sutartis buvo sudarytos naujos darbo sutartys, todėl ieškovei būnat pasyviai ir nepasinaudojus savo teise sudaryti naują darbo sutartį, neigiamos pasyvumo pasekmės tenka jai pačiai.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerjos atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamąjį teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodo, kad teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas bei tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas reglamentuojančias ginčo santykį. Likviduojant Vilniaus apskrities viršininko administraciją ieškovė buvo atleista iš darbo dėl darbdavio likvidavimo, o ne dėl jo reorganizavimo, todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi Darbo kodekso 138 straipsnio nuostatomis. Ieškinyje ieškovė taip pat nereikalavo pripažinti neteisėtu Vilniaus apskrities administracijos likvidatoriaus 2010 m. birželio 17 d. įsakymo Nr. 3.1-K-164-(5.1), kuriuo ieškovė atleista iš darbo nuo 2010 m. birželio 30 d., todėl pagrindo pripažinti, jog ji atleista neteisėtai nėra pagrindo. Ieškovė nepateikė Nacionalinei žemės tarnybai prašymo dėl jos priėmimo į darbą, todėl nėra pagrindo teigti, kad priimant į darbą buvusius ieškovės bendradarbius, ji buvo diskriminuojama. Be to ieškovė praleido Darbo kodekso 297 straipsnio 1 dalyje nustatyta vieno mėnesio ieškinio senaties terminą.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).
Motyvuojamoji dalis
Ieškovės M. V. apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinį skundą teisinius argumentus bei juos įvertinęs (CPK 183 str., 185 str.) konstatuoja, kad Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimas atitinka faktines bylos aplinkybes, pirmos instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė Darbo kodekso 138 straipsnio 1 dalies 6 punktą.
Byloje nustatyta, kad įgyvendinant apskričių reformą ir jas likvidavus, buvo likviduotas ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyrius, kuriame specialiste, darbo sutarties pagrindu dirbo ieškovė.
Civilinio kodekso 2.25 straipsnyje nustatyta, kad juridiniai asmenys pasibaigia likvidavimo arba reorganizavimo būdu.
Apeliantė teigia, kad pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, o būtent Darbo kodekso 138 straipsnio nuostatas, tiek, kiek tai yra susiję su jos darbo teisinių santykių pasibaigimu.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais.
Juridinio asmens, šiuo atveju, buvusio ieškovės darbdavio pabaigą nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gegužės 4 d. nutarimas Nr. 514 (nauja redakcija) ,,Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidavimo“.
Tai reiškia, kad juridinis asmuo – Vilniaus apskrities viršininko administracija, su visais savo struktūriniais padaliniais buvo likviduota (CK 2.25 str.). Minėtuoju LR Vyriausybės nutarimu nustatyta, kad atskiri likviduojamo juridinio asmens struktūriniai padaliniai išlieka po likvidavimo ir prijungiami prie kito juridinio asmens ir tampa jo struktūrine dalimi. Tai, kad panaikinus Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyrių, jo funkcijos atiteko Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, nereiškia, kad buvo įvykdyta juridinio asmens reorganizacija (CK 2.97 str.), todėl ieškovės darbo teisinių santykių pasibaigimui Darbo kodekso 138 straipsnio nuostatos netaikytinos.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad ji turėjo būti įdarbinta Nacionalinėje žemės tarnyboje perkėlimo tvarka, atsižvelgiant į jos teises nustatytas Darbo kodekso 132 straipsnio 2 dalyje.
Kaip jau nurodyta, ieškovė likviduotoje institucijoje dirbo LR Darbo kodekso nustatytais darbo sutarties pagrindais. Valstybės tarnautojų kaitumą reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo 20 straipsnis. Šio straipsnio nuostatos detalizuojamos LR Vyriausybės 2007 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. 1114 patvirtintomis Valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, taisyklėmis. Asmenims dirbantiems pagal darbo sutartis Darbo kodeksas nenustato jokių kaitumo sąlygų. Ieškovė iš darbo buvo atleista pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą reglamentuojantį darbo sutarties nutraukimą likvidavus darbdavį, todėl akivaizdu, jog nebelikus darbdavio, ieškovės atžvilgiu negalėjo būti taikomos Darbo kodekso 129 straipsnio nuostatos.
Esant nurodytiems argumentams, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas (CPK 265 str., 263 str.), todėl ieškovės M. V. apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija,
nutarė:
Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės M. V. apeliacinį skundą atmesti.