Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-02-09 · Civilinė byla Nr. 2A-463-275/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-02-09
Bylos Nr.
2A-463-275/2012
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-07888-2010-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rita Kisielienė, Danutė Kutrienė, Vidas Stankevičius
Ieškovas
L. T.
Atsakovas
R. T.
Kategorijos
  • 34.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-463-275/2012Teisminio proceso Nr. 2-01-3-07888-2010-0Procesinio sprendimo kategorija 34.3.; 34.5.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ritos Kisielienės, Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Vido Stankevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. T. ieškinį atsakovui R. T. dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas L. T. prašė pripažinti negaliojančiu 1987-09-02 atsakovui išduotą paveldėjimo teisės liudijimą dalyje dėl 1/3 dalies paveldėto turto. Paaiškino, kad ieškovas, atsakovas ir jųdviejų tėvai buvo iškeldinti iš jiems priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), minėtą turtą paimant valstybės reikmėms. Visiems buvo suteikti kiti butai. 1987-02-22 mirė ieškovo ir atsakovo tėvas I. T., kuris, kaip nurodo ieškovas, mirties momentu jokio turto neturėjo. 1994-05-26 mirus ieškovo ir atsakovo motinai A. T., šalys priėmė jos palikimą. 2007-12-10 Vilniaus apskrities viršininko sprendimu ieškovui, atsakovui ir jų motinai buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Kadangi šalys po tėvo mirties teisiškai nebuvo priėmusios jo palikimo, pastarųjų prašymu teismas 2009-09-30 nutartimi atnaujino terminą palikimui, atsiradusiam po I. T. mirties, priimti. Ieškovui kreipusis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo pagal 2009-09-30 teismo nutartį, L. T. buvo informuotas, kad R. T. 1987-09-02 buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, todėl ieškovas negali priimti palikimo. Ieškovo nuomone, 1987-09-02 buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas dėl 1/3 dalies paveldėto turto yra negaliojantis, kadangi atsakovas neteisėtai, be ieškovo žinios, 1987-09-02 priėmė jų tėvo palikimą - indėlį banke, apie kurį ieškovas sužinojo tik 2009 m. lapkričio mėnesį, įsiteisėjus teismo sprendimui.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad ieškovo paaiškinimai vertintini kritiškai, kadangi prieštarauja vieni kitiems: teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad atsakovas paveldėjo tėvo žemę ir nori gauti jam priklausančio palikimo dalį, todėl kreipėsi į teismą, vėliau nurodė, kad palikėjo visas turtas atiteko valstybei. Ieškovo atstovo teiginiai, kad 1987-09-02 išduotame paveldėjimo liudijime nurodyta, jog A. T. atsakovo naudai atsisakė savo teisės į velionio palikimą, tačiau apie L. T. teisių į palikimą atsisakymą minėtame liudijime duomenų nėra, nors šis asmuo laikytinas velionio įpėdiniu, todėl darytina prielaida, kad ieškovas apie paveldėjimo liudijimą ir paveldėtiną indėlį liudijimo išdavimo momentu galėjo nežinoti – atmestini, kadangi ieškovui neatlikus jokių veiksmų, kurie patvirtintų, jog jis priėmė palikimą, pagal teismų praktiką ir paveldėjimo teisės doktriną darytina išvada, kad jis į paveldėjimo santykius neįstojo. Įvertinęs aplinkybes, kad ieškovas, atsakovas ir jų dviejų tėvai buvo iškeldinti iš jiems priklausiusio namo, esančio (duomenys neskelbtini), minėtą turtą paimant valstybės reikmėms; kad jų šeimoms buvo suteikti kiti butai; kad ieškovas ir šalių tėvas gavo kompensacijas už savo namo dalį; kad ieškovui buvo žinomas tėvo mirties faktas, bet jis neatliko jokių veiksmų palikimui priimti; kad šalių motina iki mirties buvo prižiūrima atsakovo (visų šių aplinkybių neginčija ir ieškovas), teismas pažymėjo, kad labiau tikėtina, buvus šeimos susitarimui apie tai, jog tėvo palikimą priims tik atsakovas. Teismas nustatė, kad 2007-12-10 Vilniaus apskrities viršininko sprendimu ieškovui, atsakovui ir jų motinai buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 2010-03-03 Vilniaus miesto 41 notarų biure paveldėtojams R. T. ir L. T. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas dėl palikimo, atsiradusio po A. T. mirties, priėmimo. Kadangi ieškovas nebuvo priėmęs tėvo palikimo, o atsakovas neprisiminė palikimo priėmimo fakto, šalys negalėjo įregistruoti mirusio tėvo vardu atkurtos nuosavybės teisės į žemę savo vardu. Ieškovo ir atsakovo prašymu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-30 nutartimi pastariesiems buvo atnaujintas terminas palikimui, atsiradusiam po I. T. mirties, priimti. Ieškovui kreipusis į Vilniaus miesto 41 notarų biurą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, notarė J. M. 2009-12-16 nutarimu atsisakė išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, motyvuodama aplinkybe, jog 1987-09-02 R. T. jau yra priėmęs velionio palikimą. Ieškovo atstovo teigimu, atsakovas nesuprato, kad vizito pas notarą metu priėmė velionio palikimą – kredito įstaigoje laikomą banko indėlį, todėl nei pats atsakovas, nei juo labiau ieškovas nežinojo apie palikimo priėmimo faktą. Ši aplinkybė jiems abiem tapo žinoma tik 2009 metų gruodžio mėnesį. Teismas pabrėžė, kad atsakovas yra veiksnus asmuo, kuriam taikytini protingo ir rūpestingo žmogaus kriterijai, todėl, neatsižvelgiant į aplinkybę, kad šiuo metu jis nepamena, kokį dokumentą 1987-09-02 jam išdavė notaras, preziumuotina, kad jis turėjo žinoti ir būti susipažinęs su sąlygomis, susijusiomis su 1987-09-02 išduotu paveldėjimo teisės liudijimu, kadangi minėtas dokumentas išduotas paties atsakovo prašymu. Teismas laikė, kad atsakovas žinojo arba turėjo suvokti, kad priima velionio palikimą. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovas savo valios priimti tėvo palikimą neišreiškė, į paveldėjimo santykius per įstatymo nustatytą terminą neįstojo ir tokiu būdu paveldėjimo santykiai nutrūko. Atsakovas savo teises įgyvendino tinkamai, palikimo atsiradimo metu galiojančių įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovas nurodė, kad apie 1987-09-02 atsakovui išduotą Paveldėjimo teisės liudijimą bei velionio tėvo turėtą indėlį sužinojo tik 2009 m. gruodžio mėnesį. Teismas konstatavo, kad ši aplinkybė paneigta paties atsakovo paaiškinimais bei liudytojų J. T., L. T. parodymais. Vadovaujantis liudytojų parodymais, ieškovas iš atsakovo ir jų motinos nuolatos reikalavo atiduoti jam tėvo po mirties paliktus pinigus, tuo tarpu atsakovas, 1987 metais paėmęs paveldėtus pinigus iš velionio sąskaitos (Nr. 17537), juos perdavė kaip I. T. palikimo dalį. Teismas darė išvadą, kad ieškovas apie velionio I. T. palikimą žinojo arba turėjo žinoti dar 1987 metais. Ieškovo atstovo argumentas, jog byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kad atsakovas būtų perdavęs ieškovui paveldėto indėlio sumą, o tokiais atvejais įstatymai numato rašytinę sandorio formą, atmestinas. Piniginės lėšos buvo iš karto perduotos ieškovui, todėl, laikytina, kad piniginių lėšų perdavimo sandoris buvo įvykdytas jo sudarymo metu. Vadinasi, nors pinigų suma viršijo 5000 piniginių vienetų, atsakovui pinigų perdavimo sandorį įvykdžius sandorio sudarymo su ieškovu momentu, sandorio rašytinė forma nebuvo privaloma, todėl pripažintina, kad pinigai ieškovui perduoti tinkamai. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinę bylos medžiagą bei vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu ir vidiniu savo įsitikinimu, padarė išvadą, kad ieškovas L. T. 1987 metais tinkamai neįgyvendino savo kaip įstatyminio paveldėtojo teisių, nors apie savo pažeistą teisę sužinojo (ar turėjo sužinoti) dar 1987 metais. Teismas sprendė, kad 2010 m. balandžio 26 d., ieškovas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas L. T. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Apeliantui nėra aišku, kodėl teismas kritiškai įvertinto ieškovo parodymus. Teismo nurodyti prieštaravimai visiškai neturi įtakos ginčo sprendimui. Ieškovas nurodė ieškinyje ir teisme patvirtino, kad po tėvo mirties 1987 metais į notarų biurą dėl turto paveldėjimo likusio po tėvo mirties nesikreipė, kadangi jokio registruotino turto nebuvo, be to, buvo su broliu susitarę, kad likęs po tėvo mirties turtas – namų apyvokos reikmenys, knygos ir kiti daiktai liks motinai. Vėliau negalėjo registruoti 1/6 namo dalies priklausiusio tėvui, nes neturėjo paveldėjimo teisės liudijimo, kreipėsi į teismą ir Vilniaus miesto 1 miesto apylinkės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartimi tenkino prašymą ir pareiškėjams L. T. ir R. T. atnaujino praleistą terminą priimti palikimui po tėvo mirties. Nors ieškovas iš tiesų po tėvo mirties 1987 metais į notarų biurą dėl turto paveldėjimo likusio po tėvo mirties ieškovas nesikreipė, kadangi jokio registruotino turto nebuvo, tačiau tik atnaujinus terminą priimti palikimui bei kreipusis į notarą, ieškovas sužinojo apie broliui išduotą paveldėjimo teisės liudijimą. Jokio susitarimo tarp šeimos narių, kad tėvo palikimą priims tik atsakovas, nebuvo. R. T. paaiškinimais teismui, kad tik po ginčo kilimo pats suvokė apie tai, kad jau yra priėmęs palikimą, ieškovo ir atsakovo kreipimasis į teismą su prašymu atnaujinti praleistą terminą palikimui priimti, įrodo, kad atsakovas nesuvokė, jog priėmė palikimą po tėvo mirties. Teismo išvada, kad aplinkybė, jog ieškovas apie velionio I. T. palikimą žinojo arba turėjo žinoti dar 1987 m., yra įrodyta, visiškai nepagrįsta. Teismas padarydamas tokią išvadą visiškai neatsižvelgė į tai, kad liudytojos J. T. ir L. T., atsakovo sutuoktinė ir dukra, yra suinteresuotos bylos baigtimi. Teismas nepagrįstai atmetė liudytojo M. S. paaiškinimus. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas 1987 metais paėmė paveldėtus pinigus iš velionio sąskaitos ir juos perdavė kaip I. T. palikimo dalį ieškovui. Teismas neatkreipė dėmesio, kad atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad po tėvo mirties visą indėlį visa apimtimi gavo iš motinos, kad paveldėtą indėlį jis nusprendė atiduoti motinai A., kuri jį atidavė broliui L. Nei atsakovas, nei liudytojai negalėjo paaiškinti, kodėl tariamai ieškovui perduota suma sudarė tik 1/3 palikėjo turto dalį. Tiek pinigų perdavimo ieškovui metu galiojęs 1964 m. Civilinio kodekso 58 str. 2 d., tiek Civilinio kodekso 1.93 str. numatė, kad įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais, o tai reiškia, kad teismas be teisinio pagrindo rėmėsi atsakovo liudytojų parodymais. Ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, tą įrodo atsakovo paaiškinimai teismo metu: jis nežinojo kokį dokumentą išdavė notaras; apie tėvo palikimo dalies priėmimą sužinojo tik kilus ginčui, po tėvo mirties motina paveldėjo pinigus, kuriuo vėliau pervedė jam.

Atsiliepimas

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą tik 2012-01-11, t.y. praleidęs apylinkės teismo nustatytą 2010-12-08 raštu 20 dienų terminą, todėl jis nepriimtinas byloje, nenustačius svarbių priežasčių praleisti tokiam terminui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad ieškovas, prašydamas 2010 m. balandžio mėn. 26 d. pateiktu ieškiniu panaikinti 1987 m. rugsėjo mėn. 2 d. išduotą jo broliui, atsakovui R. T., paveldėjimo teisės liudijimą, praleido ieškininės senaties terminą ir nebuvo pagrindo jį atstatyti. Ieškininės senaties termino pradžia ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą yra diena, kai ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie tokio liudijimo išdavimą. Mirus ieškovo tėvui 1987-02-22 dieną, palikimą priėmė ieškovo brolis - atsakovas, kuris pateikė pareiškimą notarui dėl palikimo priėmimo ( b.l.9). Tai, kad bendraamžiui ieškovo broliui buvo suprantama, kad jis turi priimti palikimą, leidžia daryti išvadą, kad ir ieškovas turėjo suvokti tai, jog norėdamas priimti tėvo palikimą, turi kreiptis dėl palikimo priėmimo. Tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovas turėjo suvokti, kad kiti paveldėtojai po jo tėvo mirties gali kreiptis dėl palikimo priėmimo ir paveldėti mirusiojo turtą, t.y. suvokti, jog bet kuris iš paveldėtojų gali gauti paveldėjimo teisės liudijimą praėjus 6 mėnesiams nuo tėvo mirties. Ieškovas nenurodė aplinkybių, kad jo suvokimas dėl turtinių teisių realizavimo į likusį turtą, šiuo atveju piniginį indėlį, buvo žymiai menkesnis dėl tam tikrų objektyvių priežasčių, nei jo brolio. Taigi, ieškovas turėjo žinoti, jog tėvo turto paveldėtojai galėjo gauti paveldėjimo teisės liudijimą po 1987 m. rugpjūčio mėn. ir ginčyti šį liudijimą per 3 metų senaties terminą, kurį numatė teisės į palikimą atsiradimo laikotarpiu galiojusios teisės normos, t.y. 1964 m. Civilinio kodekso 84 straipsnio 1 dalis. Taigi, ieškovui per trejus metus (nuo 1987 metų rugsėjo mėn.) neginčijus paveldėjimo teisės liudijimo, jis prarado teisę jį nuginčyti. Atsakovas atsiliepime į ieškinį teigdamas, kad yra suėjęs ieškininės senaties terminas, iš esmės prašo taikyti senatį, nes šiuo metu galiojančios teisės normos, t.y. senaties termino taikymo momentui galiojančios normos numato senaties termino taikymą tik ginčo šaliai reikalaujant ( 2000 m. CK 1.126 straipsnio 2 dalis).

Vilniaus m. pirmos apylinkės teismo 2009-09-30 nutartimi buvo atnaujintas terminas ieškovui ir atsakovui nuo 1987 metų iki 2009 metų palikimui priimti. Tai, kad byloje pateikti duomenys, jog atsakovas buvo priėmęs palikimą, kuriam priimti teismas atnaujino terminą, leidžia daryti išvadą, kad palikimą priėmęs asmuo sutiko, kad kitam paveldėtojui būtų atnaujintas terminas palikimui priimti. Tai, kad teismas priėmė šią nutartį, neleidžia daryti išvados, kad ieškovas praleido ieškininės senaties terminą ginčyti palikimą dėl svarbios priežasties. Dėl pagrindo senaties terminui atnaujinti byloje nebuvo padarytos išvados. Tai, ar ieškovas turėjo svarbių priežasčių praleisti terminui ginčyti 1987 metais išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, teismas nenagrinėjo, todėl šioje byloje daromos išvados dėl senaties termino praleidimo neprieštarauja išvadoms, padarytoms kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tos pačios šalys.

Tai, kad teisė į ieškinį, t.y. siekti palikimo paveldėjimo ieškovui atsirado po tėvo mirties galiojant 1964 m. Civilinio kodekso normoms, leidžia daryti išvadą, kad šioje byloje nagrinėjant teisę į palikimą, taikytinos ir kitos 1964 m. Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios paveldėjimo teisinius santykius. Šio kodekso 588 straipsnio 2 dalis numatė, jog tais atvejais, kai teismas prailgina terminą palikimui priimti, įpėdiniui, praleidusiam terminą palikimui priimti, perduodama iš jam priklausančio turto, kitų įpėdinių priimto, tik tai, kas išliko natūra, taip pat lėšos, gautos realizavus kitą jam priklausančio turto dalį. Taigi, ieškovas turi teisę, galiojant teismo nutarčiai atstatyti terminą palikimui priimti, siekti, kad jam būtų perduota dalis kito įpėdinio priimto palikimo, o ne ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą, kuris buvo notaro išduotas teisėtai, nesant pagrindo išdavimo momentui jį išduoti kitam paveldėtojui - ieškovui. Nors nuosavybės teisės į ieškovo siekiamą gauti 1/6 dalį gyvenamojo namo ir ūkinio pastato nėra įregistruotos atsakovui, darytina išvada, kad jis galėtų įgyti nuosavybės teises į šį turtą, jei toks turtas yra likęs kaip tėvo nuosavybės teisėmis valdytas turtas. Šioje byloje nenagrinėtina aplinkybė, ar šią namo dalį paliko įpėdiniams I. T., kadangi byloje ieškovas reikalauja iš atsakovo ne turto, likusio natūra po tėvo mirties, o ginčija teisėtai išduotą paveldėjimo teisės liudijimą. Toks reikalavimas buvo pagrįstai atmestas pirmosios instancijos teismo, ne tik dėl ieškininės senaties termino praleidimo, bet ir dėl to, kad tokiu pagrindu, kokiu pareikštas reikalavimas, jis negali būti tenkinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pripažintina, kad ieškinio suma byloje yra 1/3 dalis turto, likusio po tėvo mirties, kurią paveldėti siekia ieškovas, teigdamas, kad atsakovas nepagrįstai yra paveldėjęs jam priklausančią turto dalį. Tai, kad ieškovas neprašo priteisti pinigų sumos, ieškinio pagrindu nenurodo savo teisių pažeidimo dėl atsakovo priimto piniginio indėlio po tėvo mirties, ieškinio suma yra turto, kurį siekia įgyti ieškovas, vertė. Tai, kad ieškovas nurodo, jog negali įregistruoti 1/3 dalies namo su ūkiniais pastatais, dėl to kreipiasi į teismą ginčydamas paveldėjimo teisės liudijimą, tai leidžia daryti išvadą, kad jis siekia įgyti 1/3 dalį nuo ieškovo tėvui priklausiusio namo su ūkiniais pastatais dalies. Prašydamas pripažinti 1/3 dalyje paveldėjimo teisės liudijimą negaliojančiu, ieškovas gina savo turtines teises į 1/3 dalį nekilnojamojo turto, esančio Pasienių kaime, nurodyto registro 2010-03-16 išraše ( b.l.34) kaip neįregistruotas turtas, t.y. 1/6 dalį šio turto. Šios dalies turto vertė yra 1305, 56 Lt ( nuo 23500 Lt vertės 1/18 dalis), todėl ieškovas turėjo sumokėti nuo šios reikalavimo dalies 39,17 Lt. Mokėtinas žyminis mokestis byloje yra ne mažiau nei 50 Lt ( CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taikant ieškinio ir apeliacinio skundo padavimo metu galiojantį vartojimo kainų indeksą, 66,05 Lt. Ieškovas yra apmokėjęs už ieškinį ir apeliacinį skundą po 66,05 Lt žyminio mokesčio, t.y. pakankamą dydį mokesčio, todėl 2010-05-27 teismo nutartis atidėti ieškovui žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo byloje nevykdyta buvo pagrįstai. Pašto išlaidos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo mažesnės, nei 10 Lt, todėl jų priteisimo klausimas nesvarstomas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Rita KisielienėDanutė KutrienėVidas Stankevičius