- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-10-27
- Bylos Nr.
- I1-6632-423/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01169-2022-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Asta Urbonienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- H. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno, Lietuvos valstybė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas H. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-10) ir patikslintu skundu (b. l. 15-23) kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovės atstovas, Kauno TI), priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Kauno TI laikotarpiu nuo 2018-09-22 iki 2019-12-07.
Skunde bei patikslintame skunde nurodė, kad Kauno TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Paaiškino, kad kameros buvo labai mažos, visada perpildytos, todėl asmuo negalėjo laisvai judėti. Patalpose buvo tik vienas stalas valgymui, prie jo tilpo susėsti daugiausiai 4 asmenys, todėl kiti turėdavo laukti, dėl to atšaldavo maistas. Kamerose nebuvo užtikrinama tinkama ventiliacija, todėl buvo per karšta, į kamerą nepatekdavo grynas oras. Suimtieji buvo priversti rūkyti savo gyvenamosiose patalpose, kurių ventiliacijos sistema buvo praktiškai neveikianti. Ilgalaikių pasimatymų metu pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė rūkyti, nes Kauno TI administracija nebuvo įrengusi patalpų rūkymui, o ilgalaikių pasimatymų patalpose rūkyti buvo draudžiama. Taip pat pasivaikščiojimo kiemelių plotas buvo akivaizdžiai per mažas, todėl buvo atimta galimybė laisvai judėti ir mėgautis ribotu laiku pasivaikščiojimo kiemelyje. Dėl tokių Kauno TI veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią emocine depresija, įtampa, dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais, orumo pažeminimu. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 27-47). Paaiškino, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018-09-24 iki 2019-11-29, todėl prašė taikyti ieškinio senatį skundo daliai, kuri viršija trejų metų ieškinio senaties terminą. Ginčo laikotarpiu kamerose Nr. 340 ir Nr. 343 pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui kameroje, o pagrindo atsižvelgti į sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą nėra. Kamerose baldai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, kamerose prie stalo įrengti suoliukai, todėl prie jo lengvai gali susėsti 4 asmenys. Kauno TI kamerose yra įrengti langai, kurie pilnai atsidaro pilnai arba turi orlaides, taip pat veikia centralizuota mechaninė ventiliacijos sistema. Rūkymo vieta ilgalaikių pasimatymų patalpose Kauno TI nėra įrengta, tačiau tokią patalpą įrengti atsakovo teisės aktai neįpareigoja. Atsakovės atstovo nuomone, savo teiginius pareiškėjas grindė tik abstraktaus pobūdžio samprotavimais, nedetalizavo jam kilusių neigiamų pasekmių, jų nesusiejo su konkrečiais Kauno TI veiksmais. Nėra jokių įrodymų ne tik apie neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus, bet ir apie pareiškėjui galimai kilusias neigiamas pasekmes. Pažymėjo, kad tam tikrų papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų pareiškėjas galėjo patirti dėl specifinio savo statuso ir teisinės padėties. Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2018-09-22 iki 2019-12-07. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2018-09-24 iki 2019-11-29 (b. l. 33).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnai) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-26 nutartį byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį byloje Nr. A662-3116/2011).
LVAT 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovės atstovas šį terminą prašo taikyti.
Pareiškėjas nurodė, kad jis Kauno TI buvo kalinamas nuo 2018-09-22 iki 2019-12-07, tačiau teismas, pagal byloje esančius duomenis, nustatė, kad pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2018-08-24, o iš Kauno TI išvyko 2019-11-29. Nesant atsakovės atstovo oficialiai pateiktus duomenis paneigiančių įrodymų, teismas vertina, jog laisvės atėmimo bausmę Kauno TI pareiškėjas atlikinėjo laikotarpiu nuo 2018-08-24 iki 2019-11-29. Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2022-05-30 (b. l. 11). Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių laiku kreiptis teisminės gynybos, nenurodė. Dėl šių priežasčių, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas už laikotarpį nuo 2019-05-30 iki 2019-11-29 (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl gyvenamojo ploto normos pažeidimo ir netinkamo kamerų įrengimo.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2019-03-05 įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-07-22 nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2019-05-30 iki 2019-08-22 buvo kalinamas kameroje Nr. 343, laikotarpiu nuo 2019-08-23 iki 2019-11-29 kameroje Nr. 340 (b. l. 38-42). Minėtais duomenimis nustatyta, kad kameros Nr. 343 plotas – 16,20 kv. m, kameroje buvo laikomi 2-4 asmenys, vienam asmeniui teko nuo 4,05 kv. m iki 16,20 kv. m ploto. Kameros Nr. 340 plotas – 16,43 kv. m, kameroje buvo laikomi 3-4 asmenys, vienam asmeniui teko nuo 4,11 kv. m iki 5,48 kv. m ploto (b. l. 38-42). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta minimali ploto norma, kadangi net ir kameroms esant pilnai užpildytoms (jose esant 4 asmenims) jam teko nuo 4,05 kv. m iki 16,20 kv. m gyvenamojo ploto.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (žr. 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m. – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose buvo tik vienas stalas, prie stalo vienu metu galėjo sėdėti tik 4 asmenys, pareiškėjas laukdavo eilėje atsisėsti prie stalo, todėl buvo priverstas valgyti atšalusį maistą.
Ginčo laikotarpiu galiojusių Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.6–14.8 papunkčiuose yra išvardinti baldai, kurie turi būti kameroje: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Nurodytos teisės normos nustato, kad kameroje turi būti vienas stalas, tačiau nenustato, kiek kameroje turi būti taburečių (suoliukų). Teismas sprendžia, kad taburečių (suoliukų) skaičius turėtų atitikti kameroje laikomų asmenų skaičių. Iš tipinės keturvietės Kauno TI kameros fotonuotraukų (b. l. 43) matyti, kad kiekvienoje kameroje yra stalas ir keli suoliukai. Teismo vertinimu, ant suoliukų, tuo pačiu ir prie stalo, gali sėdėti iki 4 asmenų. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ginčo laikotarpiu kamerose Nr. 343 ir Nr. 340 buvo laikoma iki 4 asmenų, todėl pareiškėjo skundo argumentai, kad prie valgomojo stalo trūko vietos atsisėsti, laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrinama tinkama ventiliacija, langai neatsidarydavo, todėl būdavo karšta, į patalpas nepatekdavo grynas oras.
Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l.27-31) nurodė, kad Kauno TĮ kamerose langai atsidaro pilnai arba turi orlaides, taip pat veikia centralizuota mechaninė ventiliacijos sistema, minėtas aplinkybes patvirtina į bylą pateiktos Kauno TI patalpų foto nuotraukos (b. l. 43,44,45). Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais ar, kad būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl patiriamų sunkumų atveriant gyvenamosios patalpos langą ar neveikiančios vėdinimo sistemos. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl kamerų vėdinimo atitikties Lietuvos higienos normos reikalavimams. Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų dėl langų įrengimo ir kamerų vėdinimo, pareiškėjo argumentai laikytini deklaratyviais, todėl atmetami.
Pareiškėjas skunde teismui taip pat reiškia pretenzijas, kad ilgalaikio pasimatymo metu jam nebuvo sudaryta galimybė išeiti į tam tikrą vietą parūkyti.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2016-12-30 įsakymu Nr. V-491 patvirtinto Suimtiesiems leidžiamų pasiimti į ilgalaikius pasimatymus maisto produktų, daiktų ir reikmenų sąrašo 1.5 papunktyje nurodyta, kad suimtasis į ilgalaikius pasimatymus gali pasiimti ne daugiau kaip 40 vnt. cigarečių ar kitų tabako gaminių (ne daugiau 70 gramų) ir rūkymo reikmenis, tačiau tik tuo atveju, jei ilgalaikių pasimatymų patalpose yra įrengta rūkyti skirta vieta.
Tabako gaminių vartojimo ribojimas numatytas Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama: visose švietimo, socialinių paslaugų įstaigose, kuriose teikiamos socialines priežiūros ir (ar) socialinės globos paslaugos vaikams, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat, kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.
Trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų suteikimo ir jų vykdymo procedūrų tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno TI direktoriaus 2017-01-04 įsakymu Nr. 1-4 32.7 punkte nustatyta, kad asmenims, atvykusiems į pasimatymą, bei suimtiesiems ir nuteistiesiems pasimatymo metu draudžiama rūkyti. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad pasimatymo metu draudžiama rūkyti tiek asmenims atvykusiems į pasimatymą, tiek suimtiesiems ar nuteistiesiems. Vadinasi, Kauno TI veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas patikslintame skunde užsiminė, jog nuteistiesiems nebuvo sudaryta sąlygų bet kuriuo metu nueiti į tam tikrą vietą ir parūkyti, todėl suimtieji būdavo priversti rūkyti gyvenamosiose savo patalpose, kurių ventiliacijos sistema buvo praktiškai neveikianti.
Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių faktinių aplinkybių, kur, kada, kokie nuteistieji rūkė neleistinose vietose, nepaaiškino, ar dėl to kreipėsi į pataisos namų administraciją. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų skundęsis Kauno TI pareigūnams dėl to, jog kiti asmenys galimai rūko gyvenamosiose patalpose. Be to, nėra duomenų, kad dėl galimo buvimo su rūkančiais asmenimis pareiškėjui būtų kilusios kokios nors neigiamos pasekmės. Teismo vertinimu, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalizuotus pareiškėjo teiginius. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus šioje dalyje laiko hipotetiniais ir neįrodytais.
Pareiškėjas teigė, kad pasivaikščiojimo kiemelių plotas buvo per mažas, neužteko ploto laisvai judėti.
Akcentuotina tai, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančio pasivaikščiojimo kiemelio ploto normos. Atsakovės atstovas atsiliepime pateikė duomenis apie Kauno tardymo izoliatoriuje įrengtus pasivaikščiojimų kiemelius – įstaigoje įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių (b. l. 58). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti, todėl pareiškėjo argumentai atmestini.
Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl kalinimo sąlygų. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo H. N. skundą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.