Klaipėdos apygardos teismo nutartis

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) (duomenys neskelbtini) kreipėsi į teismą prašydama: pripažinti jai teisę nemokėti atsakovui 6 200,62 Eur darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, kad 2020 m. spalio 22 d. sprendimu Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisija (toliau – ir Darbo ginčų komisija, DGK) iš dalies tenkino atsakovo prašymą ir nutarė atsakovo Č. K. naudai iš ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) išieškoti 6 200,62 Eur darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki 2020 m. birželio 15 d., su tuo ieškovė nesutinka. Laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2020 m. birželio 15 d. atsakovas dirbo vyr. (duomenys neskelbtini) vesdamas laikraščio (duomenys neskelbtini) sporto rubriką. Atsakovas savarankiškai organizavo savo darbą priimdamas sprendimus, kada ir kokį straipsnį sporto tematika paskelbti laikraščio (duomenys neskelbtini) sporto rubrikoje. Per visą savo darbinės veiklos laikotarpį pas ieškovę (nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2020 m. birželio 15 d.) atsakovas nė karto nėra kreipęsis į darbdavį ar darbo ginčus nagrinėjančią instituciją dėl reikalavimo sumokėti jam už darbo sutartimi nesulygtą darbą, kurį jis atliko visus 12 metų dirbdamas poilsio dienomis. Dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo ginčo tarp šalių nekilo. Įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo laikotarpiu ir nutraukiant darbo sutartį atsakovas taip pat nekėlė reikalavimo išmokėti jam darbo užmokestį už darbą poilsio dienomis, kurį jis, kaip nurodo pareiškime, pateiktame DGK, atliko 12 metų. Atsakovas nagrinėjant darbo ginčo bylą neginčijo aplinkybės, kad ieškovė darbo užmokestį mokėjo darbo sutartimi nustatytu terminu, todėl terminas dėl kreipimosi į DGK dėl galimai / tariamai neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo pagal visą reikalavimą, t. y. nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2020 m. birželio 15 d., yra praleistas nuo 2 mėnesių iki 288 mėnesių. Teigė, kad Darbo ginčų komisijos sprendimas atnaujinti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo kodeksas, DK) 220 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą yra nepagrįstas ir neteisėtas.

3. Taip pat nurodė, kad ieškovė, siekdama darbuotojų – žurnalistų – darbinės veiklos, susijusios su kūrybinės minties realizavimu, rezultato užtikrinimo, niekada nedraudė redakcijoje dirbantiems žurnalistams pasilikti jų pageidavimu po darbo valandų, atvykti į darbą anksčiau darbo valandų pradžios ar atvykti į darbo vietą bet kuriuo kitu jiems patogiu ir palankiu kūrybinei veiklai laiku. Tačiau nė vienam iš kūrybinių darbuotojų, tarp jų ir atsakovui, niekada nebuvo davusi nurodymo dirbti viršvalandžius ar dirbti poilsio dienomis ir niekada nėra gavusi nė iš vieno darbuotojo sutikimo atlikti tokius darbus – tarp jų ir iš atsakovo. Sąlygos patekti į darbo vietą buvo sudarytos tik atsižvelgiant į kūrybinio darbo specifiką. Taigi atsakovo atvykimas į darbą anksčiau grafike numatyto laiko ar pasilikimas darbe po darbo valandų, atvykimas į darbo vietą kitu jam patogiu laiku, taip pat ir poilsio dieną, niekada nebuvo kontroliuojamas draudimu ar leidimo suteikimu. Šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į ieškovės veiklos specifiką, tinkamas darbo organizavimas pasireiškė būtent tuo, kad darbuotojams, tarp jų ir atsakovui, nebuvo draudžiama atvykti į darbo vietą ne darbo grafike nustatytu laiku. Priešingai, toks ieškovės darbinės veiklos organizavimas apribotų darbuotojų galimybę realizuoti kūrybinio darbo rezultatą. Pažymėjo, kad ieškovei nėra žinoma ir ji neturi galimybės žinoti ir sukontroliuoti, kada buvo parengtas vienas ar kitas dienraščio straipsnis: ar namuose po darbo valandų, ar grafike nustatytu darbo laiku. Atsižvelgiant į ieškovės veiklos specifiką, susijusią su kūrybiniu darbu, tai kiekvieno redakcijos darbuotojo, dirbančio pagal patvirtintą darbo grafiką, asmeninis pasirinkimas ir apsisprendimas, ieškovė nėra įpareigota dalyvauti šiame procese – kontroliuoti atvykstančių ne darbo metu į redakcijos patalpas darbuotojų darbo laiką, ir tai nesukelia pareigos sumokėti už tokį darbuotojų buvimo darbe laiką kaip viršvalandinį ar dirbtą švenčių ar poilsio dienomis. Ieškovė niekada nėra skyrusi atsakovo dirbti poilsio dienomis, tam netgi nebuvo jokio poreikio. Ieškovė, kaip žiniasklaidos priemonė, savo veiklą vykdė leisdama dienraštį (duomenys neskelbtini) – popierinį variantą ir šio dienraščio internetinį variantą, skelbiamą portale (duomenys neskelbtini). Būtent interneto dienraščio portalo užduotis buvo ir yra kaip galima operatyviau pateikti naujausių įvykių, tarp jų ir sporto įvykių, apžvalgą. Būtent dėl šių aplinkybių ieškovė niekada nekėlė reikalavimo atsakovui pirmadienio sporto rubrikoje pateikti savaitgalį vykusių sporto varžybų rezultatus. Ir būtent dėl to ieškovės pasirinktas atsakovo darbo režimo ir darbo trukmės laikas buvo nustatomas taikant ne suminę darbo laiko apskaitą ar bet kurią kitą darbo laiko apskaitą, kuri vadovaujantis DK 124 straipsnio nuostatomis sudarytų sąlygas reikalauti iš atsakovo darbo poilsio dienomis. Visiškai nėra suderinama su elementaria logika situacija, kai, atsakovo teigimu, jis 25 metus (bendras darbo stažas pas ieškovę) dirbo viršvalandžius poilsio dienomis, tuo didindamas savo darbo valandos kainą du kartus, ir darbdavys, ignoruodamas jam priskirtas pareigas tinkamai organizuoti bendrovės veiklą, nesiėmė jokių priemonių uždrausti atsakovo darbą poilsio dienomis, kartu mažindamas visiškai nepagrįstas darbo užmokesčio sąnaudas. Išnagrinėjusi darbo bylą, Darbo ginčų komisija nustatė, kad atsakovas ne pagal nustatytą darbo grafiką per laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki 2020 m. birželio 15 d. dirbo 97 poilsio dienas, kiekvieną šią poilsio dieną dirbdamas nuo 9.30 val. iki 17.30 val., t. y. 8 darbo valandas. Šiuo atveju būtent atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad kiekvieną sekmadienį jis atvykdavo į darbo vietą 9.30 val. ir išeidavo 17.30 val., kad sporto įvykių apžvalgos, kuriose aprašomi savaitės ir senesni sporto įvykiai, buvo rengiamos būtent sekmadienį, o ne darbo grafike nustatytu laiku. Būtent atsakovas turi pateikti duomenis, patvirtinančius, kad pirmadieninėje dienraščio sporto rubrikoje paskelbtos sporto apžvalgos yra įvykių, įvykusių prieš tai buvusiomis poilsio dienomis. Pažymėjo, kad Darbo ginčų komisija nenustatinėjo, o atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad pirmadienio sporto rubrikose yra pateiktos savaitgalį vykusių sporto renginių apžvalgos. Atsakovas neįrodė, jog jo nurodytomis poilsio dienomis dirbo po 8 darbo valandas, o Darbo ginčų komisija, priimdama sprendimą, kuriuo įpareigojo ieškovę sumokėti 6 200,62 Eur už darbą poilsio dienomis, įrodinėjimo pareigą (dėl darbo valandų trukmės poilsio dienomis) visiškai neapgrįstai perkėlė ieškovei.